- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-11
- Bylos Nr.
- 2A-928-585/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Loreta Bujokaitė, Žilvinas Terebeiza
- Pareiškėjas
- V. S., A. S.
- Suinteresuotas asmuo
- N. S., A. M.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Loretos Bujokaitės ir Žilvino Terebeizos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjų V. S. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. S. ir A. S. pareiškimą, suinteresuoti asmenys N. S., A. M., kuriuo prašoma nustatyti juridinį faktą, kad M. M. nuosavybės teise priklausė butas (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai V. S. ir A. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų motina M. M. iki mirties turėjo nuosavybės teise butą (duomenys neskelbtini). M. M. vardu registruotas turtas buvo įgytas 1992 -01-07 santuokoje su V. M.. Santuoka buvo nutraukta 1992-09-15, butas nebuvo padalintas. Santuokos nutraukimo metu galiojusio Šeimos ir santuokos kodekso 23 straipsnio 4 dalis, kuri numatė 3 metų senaties terminą ieškiniui dėl turto padalijimo. Šis terminas turėjo prasidėti 1992-09-15 ir baigtis 1995-09-15, buvęs sutuoktinis per šį laiką nesikreipė dėl turto padalijimo, todėl terminą praleido. Turtas nėra jungtinės nuosavybės teisės objektas, nes M. M. nuosavybės teisę į visą butą įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. M. M. turtu naudojosi, jį prižiūrėjo, išlaikė. Tuo tarpu buvęs sutuoktinis V. M. realiai nesinaudojo turtu, jo neišlaikė ir neprižiūrėjo. Kadangi M. M. sąžiningai ir teisėtai turtą valdė kaip savo daugiau nei 10 metų, ji įgijo turtą įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotu asmeniu įtraukta N. S. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su pareiškimu. Nurodė, kad nors V. M. mirė 2013 m., niekada nuo savo teisių į ginčo butą nebuvo atsisakęs. Mano, kad vien aplinkybė, kad M. M. valdė butą kaip savo nėra pagrindas įgyti daiktą įgyjamosios senaties pagrindu, nes jai buvo žinoma apie tai, kad butas priklauso ir V. M.. V. M. nuosavybės teisės neišnyko, jis jų neatsisakė. Pati M. M. teisinių veiksmų, kad įgyvendinti savo teises į butą nesiėmė. M. M. turėjo 2 vaikus, kurie įtrauktini įbylos nagrinėjimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog M. M. būdama santuokoje su V. M., 1992-01-07 savo vardu nupirko (privatizavo) butą (duomenys neskelbtini). 1992-09-15 santuoka buvo nutraukta. Santuokoje įgytas butas nebuvo padalintas. Po V. M. mirties jo turtą paveldėjo testamentinė įpėdinė N. S..
4. Šiuo atveju nekilo ginčo, kad M. M. žinojo apie tai, kad butas įgytas santuokoje. Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje nurodė, kad M. M. turtą valdė kaip nuosavą, nes M. M. buvęs sutuoktinis nereiškė reikalavimo į butą, turto registre buvo įrašyta vienintele savininke. Šiuo atveju vertinant sąžiningumą ir nustatant įstatymų nežinojimo ar netinkamo jų nuostatų suvokimo teisinius padarinius, kartu reikalaujama, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtųsi protingai. Kilus neaiškumams dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos arba teisinės situacijos asmuo turi kreiptis teisinės pagalbos, o šito nedarydamas veikia savo rizika. Taigi šiuo atveju vien tik subjektyvaus M. M. manymo esant vienintele savininke neužtenka ir negali būti laikoma, kad ji nežinojo apie tai, kad jos buvusiam sutuoktiniui V. M. priklausė teisės į ginčo butą.
5. Pareiškėjų motyvas dėl trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokinį turtą pareikšti savaime nepaneigia ir nepanaikina sutuoktinių nuosavybės teisių į bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančių normų pagrindu įgytą turtą (jo dalį), nes šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nėra duomenų, kad M. M. buvęs sutuoktinis V. M. būtų kaip nors išreiškęs savo valią ir atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradęs ir pareiškėjai tai buvo žinoma, todėl ji, manydama, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jos teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pareiškėjų prašymas nustatyti juridinį faktą, kad M. M. buvo įgijusi butą (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu, atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Pareiškėjai V. S. ir A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, prijungti papildomus įrodymus, panaikinti priimtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai savo apeliaciniam skundui pagrįsti, be kitų argumentų, nurodo tokius argumentus:
6.1. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi teismų praktika, tačiau bylų aplinkybės nesutampa, todėl teismo taikyta teismų praktika negalėjo būti taikoma.
6.2. Butas buvo suteiktas asmeniškai M. M., o vėliau jos privatizuotas už asmenines lėšas.
6.3. Po santuokos nutraukimo M. M. ir V. M. žodžiu buvo susitarę dėl turto pasidalinimo, jog butas lieka M. M., todėl niekada nebuvo kreiptasi dėl turto padalijimo.
6.4. Suinteresuotas asmuo nėra V. M. giminaitis, jai buvo paliktas tik žemės sklypas, todėl ji neturi teisės pretenduoti į M. M. buto dalį.
6.5. Į procesą nebuvo įtrauktas dar vienas V. M. sūnus.
Atsiliepimas
7. Suinteresuotas asmuo N. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą prašo atmesti, o priimtą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo, be kitų argumentų, nurodo šiuos argumentus:
7.1. Ypatingosios teisenos bylose bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.
7.2. Suinteresuotas asmuo neturi jokio suinteresuotumo byla, todėl iš jos negali būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.
10. Spręsdamas šį prašymą teismas visų pirma pažymi, kad Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalis numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje prašymą dėl apeliacinio skundo žodinio nagrinėjimo apeliantai nemotyvuoja. Apeliantai nekonkretizavo, dėl kokių priežasčių byloje būtų reikalingas žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmeta.
Dėl naujų įrodymų į bylą pateikimo.
11. Apeliantai apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijungti pateiktus papildomus rašytinius įrodymus: notarų biuro atsakymą dėl informacijos pateikimo, V. M. sudaryto testamento kopiją, V. M. rašytinį liudijimą notarų biure, V. M. gimimo liudijimo kopiją. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje įtvirtinta, jog apeliacinės instancijos teismas nepriima naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Nėra nurodoma, kodėl šių įrodymų apeliantai negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegija įvertindama tai, kad galioja draudimas apeliaciniam teismui teikti naujus įrodymus, jog apeliantai nenurodo, jokių aplinkybių, kodėl šių įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, prašymo prijungti pateiktus naujus įrodymus netenkina.
Dėl bylos esmės.
12. Byloje nustatyta, kad M. M. būdama santuokoje su V. M., 1992-01-07 savo vardu nupirko (privatizavo) butą (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)). 1992-09-15 santuoka buvo nutraukta. Santuokoje įgytas butas nebuvo padalintas. Po V. M. mirties jo turtą paveldėjo testamentinė įpėdinė N. S..
13. Pareiškėjai prašo nustatyti, jog M. M. ½ dalį buto, (duomenys neskelbtini), kuri po santuokos nutraukimo vadovaujantis prezumpcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, turėjo atitekti V. M., įgijo įgyjamosios senaties būdu.
14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).
15. Civilinio kodekso 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais Civilinis kodeksas nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011).
16. Civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savąjį valdęs įstatyme nustatytą laiką, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta Civilinio kodekso 4.26 straipsnio 3 dalyje ir Civilinio kodekso 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal Civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas.
17. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (Civilinio kodekso 4.95 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas teisės normas ir pateiktą jų aiškinimą bei teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad sutuoktinis, žinodamas, jog jo valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, o po jo mirties atitinkamas teises įgyja galimi įpėdiniai pagal įstatymą, kurių nesikreipimo dėl palikimo priėmimo atveju tokias teises įgyja valstybė, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo informuota apie palikimo atsiradimą, nurodomu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti.
18. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų Civilinio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. Pažymėtina, kad, trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimui padalyti santuokinį turtą (Santuokos ir šeimos kodekso 23 straipsnis) pareikšti savaime nepaneigia ir nepanaikina sutuoktinių nuosavybės teisių į bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančių normų pagrindu įgytą turtą (jo dalį), nes šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Santuokos ir šeimos kodekso 10 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad V. M. būtų kaip nors išreiškęs savo valią ir atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradęs ir M. M. tai buvo žinoma, todėl ji, manydama, jog dėl susiklosčiusios faktinės ir teisinės padėties, jos teisės, susijusios su butu, yra pažeidžiamos, gali jas ginti bendrosios nuosavybės teisės instituto pagalba.
19. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantai taip pat nurodo, jog į procesą nebuvo įtrauktas dar vienas V. M. sūnus – V. M., kuris nurodė, jog V. M. ir M. M. žodžiu buvo pasidalinę turtą, ginčo butas pagal susitarimą turėjo priklausyti M. M., o V. M. žemės sklypas, kurį testamento pagrindu paveldėjo suinteresuotas asmuo N. S.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog į bylą yra pateikti įrodymai, jog suinteresuotas asmuo po V. M. mirties paveldėjo pagal testamentą, žemės sklypą su sodo namu esančius Šveicarų k., Vilniaus r. Tačiau į bylą nėra pateikta duomenų, jog V. M. sūnūs po V. M. mirties kreipėsi su pareiškimu dėl palikimo priėmimo (Civilinio kodekso 5.50 straipsnio 2 dalis). Po V. M. mirties jo sūnums ar kitiems giminaičiams nesikreipus į palikimo atsiradimo vietos notarų biurą per nustatytą terminą, jie praranda teisę paveldėti palikėjo turtą, išskyrus Civilinio kodekso 5.57 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Byloje nesant duomenų apie tai, jog V. M. sūnūs pasinaudojo teise paveldėti po tėvo mirties likusį turtą, nėra galimybės teigti, jog ši nagrinėjama byla buvo išnagrinėta neįtraukus į bylą visų suinteresuotų asmenų. Net jei būtų nustatytos kitos aplinkybes, šie asmenys išsaugotų teisę apginti savo pažeistus interesus paduodami pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
20. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
21. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmos instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.