Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-482-544/2019

teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00511-2015-9 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.6.; 2.4.5.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.1.

2019 m. birželio 21 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Ą. T. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-36-477/2019 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams Ą. T., N. T., tretiesiems asmenims Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcijai, VĮ Registrų centrui, V. P. dėl deklaracijos dalies apie statybos užbaigimą galiojimo panaikinimo bei savavališkos statybos padarinių pašalinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Apeliacinis skundas atmetamas.

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio proceso ribas, pagal kurias tikrinamas apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Apygardos teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

22. Byloje nustatyta, kad 2003 m. spalio 2 d. Gražutės regioninio parko direkcija atsakovui Ą. T. išdavė projektavimo sąlygas Nr. 1.9.-153 dėl jam asmeninės nuosavybės teise priklausančios pastato – vasarnamio dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos, o 2003 m. spalio 6 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė V. S. jam parengė ir išdavė projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 78 dėl minėto vasarnamio ir ūkio pastatų rekonstrukcijos. Remiantis šiuo sąvadu buvo parengtas ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijai pateiktas minėto vasarnamio dalies techninis projektas. 2004 m. vasario 6 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokole Nr. 12 konstatuota, kad techninis projektas parengtas vadovaujantis projektavimo sąlygų sąvado Nr. 78 reikalavimais, todėl projekto sprendiniams pritariama. Atsakovas Ą. T. vertino, jog šis komisijos pritarimas techniniam projektui yra statybą leidžiantis dokumentas ir dėl atskiro statybos leidimo išdavimo nesikreipė. Vasarnamio dalies rekonstrukcija pagal techninį projektą buvo pradėta 2004 metais ir baigta 2014 metais. 2014 m. rugpjūčio 7 d. Inspekcija faktinei statytojai, tuometinei Ą. T. sutuoktinei N. T. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-90-140807-00015, kuriame nurodė, kad statytoja neturi statybą leidžiančio dokumento, todėl vasarnamio dalies rekonstrukcija atliekama savavališkai. 2014 m. rugsėjo 8 d. atsakovas Ą. T. išdavė atsakovei N. T. įgaliojimą jį atstovauti. Minėtas savavališkos statybos aktas atsakovei N. T. buvo įteiktas, tačiau ji su išvadomis nesutiko, atsisakė aktą pasirašyti, siekdama pateisinti rekonstrukcijos teisėtumą pateikė Inspekcijai techninį projektą ir komisijos posėdžio protokolą Nr. 12, kuriuo rekonstrukcijai pritarta. Inspekcija atsakovei N. T. 2014 m. rugsėjo 11 d. surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-90-140911-00019. Veikdama pagal minėtą įgaliojimą atsakovė N. T. 2014 m. rugsėjo 22 d. Ą. T. vardu parengė ir pateikė VĮ Registrų centrui deklaraciją apie vasarnamio dalies statybos užbaigimą Nr. 1. 2014 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 2D-14668 Inspekcija duomenis apie vykdomą savavališką statybą perdavė VĮ Registrų centro Utenos filialui ir nurodė neregistruoti savavališkai rekonstruoto vasarnamio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir teisių į jį. Tačiau minėtos deklaracijos pagrindu 2014 m. spalio 16 d. nekilnojamojo turto registre minėtas nekilnojamojo turto objektas (statinio kategorija - II grupės nesudėtingas statinys) buvo įregistruotas Ą. T. vardu. 2015 m. kovo 13 d. patikrinus statybvietę buvo surašytas Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas Nr. NPA-90-150313-00007, kuriame konstatuota, kad Privalomasis nurodymas neįvykdytas, statybos darbai buvo vykdomi toliau. Inspekcija 2015 m. birželio 22 d. šioje byloje pateikė ieškinį, kurį patikslino 2016 m. liepos 25 d. ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. (atsakovu į bylą įtraukė Ą. T.).

23. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas Ą. T. skunde nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.

24. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).

25. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, jog, priešingai apelianto argumentams, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės reikalavimų bei atsakovų atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai neatskleidžia apelianto nurodomų CPK 176 – 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo. Šiuo atveju apeliantas nurodytais skundo argumentais išreiškia savo nesutikimą su jam nepalankiomis teismo išvadomis dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Tai, kad apeliantas turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą.

26. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad Privalomasis nurodymas ir Savavališkos statybos aktas nepagrįstai surašyti tik atsakovei N. T., kuri nebuvo statytoja, kuriai 2014 m. rugsėjo 8 d. įgaliojimą apeliantas išdavė vėliau, nei buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 7 d. savavališkos statybos aktas ir kuri negali pagal įstatymą atsakyti už savavališką pastato statybą ir teismo be pagrindo buvo pripažinta statytoja, nes vasarnamis visada priklausė atsakovui Ą. T. asmeninės nuosavybės teise, ką patvirtina 2018 m. birželio 27 d. Kauno apylinkės teismo sprendime konstatuoti faktai.

27. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą, kuris įteikiamas pasirašytinai, registruotu laišku arba kitu tinkamu būdu teisės aktų nustatyta tvarka statytojui, o jeigu jo nėra, – vienam iš šių asmenų: 1) statinio ar jo dalies savininkui, valdytojui ar naudotojui; 2) žemės sklypo ar jo dalies, kurioje nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui. Todėl Inspekcijos įgaliotas atstovas, nustatęs, jog vykdoma neteisėta statyba, o vasarnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), dalies savininką Ą. T. atstovauja ir statybos darbus vykdo tuometinė sutuoktinė N. T., 2014 m. rugpjūčio 7 d. surašė jai Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-90-140807-00015. 2014 m. rugsėjo 8 d. atsakovas Ą. T. suteikė įgaliojimus N. T. atlikti visus veiksmus, susijusius su jam priklausančiu vasarnamiu, vykdyti vasarnamio rekonstrukciją ir atstovauti jį valstybinėse institucijose. Byloje nustatyta, kad vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 4 punktu už savavališką statybą atsakovei N. T. Inspekcija 2014 m. rugsėjo 11 d. surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-90-140911-00019, pareikalavo, kad ji ne vėliau kaip iki 2015 m. kovo 6 d. savo lėšomis pašalintų savavališkos statybos padarinius, dėl kurių ir buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 7 d. Savavališkos statybos aktas bei įspėjo, kad neįvykdžius reikalavimo nustatytu terminu, bus kreipiamasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą. Atsakovė N. T. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įstatymų nustatyta tvarka ir terminais tuo pagrindu, kad nurodymas surašytas netinkamam subjektui ir kitais pagrindais, neginčijo.

28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas Ą. T. rekonstruojamo vasarnamio dalies statytojo teises ir pareigas perdavė tuometinei sutuoktinei N. T. ir pats niekaip negalėjo būti jam priklausančio vasarnamio ir priklausinių faktiniu statytoju, nes: tuo metu atliko laisvės atėmimo bausmę ir įgaliojime nurodė, kad iki 2017-03-05 nebus Lietuvoje; 2014 m. rugsėjo 8 d. įgaliojimu pavedė buvusiai sutuoktinei N. T. atlikti visus veiksmus, susijusius su jam priklausančiu vasarnamiu, vykdyti vasarnamio rekonstrukciją, atstovauti jį valstybinės institucijose; deklaraciją apie statybos užbaigimą 2014 m. rugsėjo 22 d. VĮ Registrų centrui įgaliojimo pagrindu pateikė N. T.; liudytojai V. P. ir V. P. patvirtino, kad visus Ą. T. priklausančio vasarnamio rekonstrukcijos darbus vykdė ir prižiūrėjo N. T..

29. Apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra pateikta statybos rangos sutarčių, kuriose užsakove būtų nurodyta N. T., todėl negalima sutikti, kad būtent ji organizavo vasarnamio rekonstrukcijos darbus, nutarties 28 punkte nurodytų išvadų nepaneigia, kadangi rangos sutartis, kuriose nurodytas kitas užsakovas, galėjo pateikti, bet nepateikė patys atsakovai. Fakto, kad vasarnamis visada priklausė atsakovui Ą. T. asmeninės nuosavybės teise, niekas neginčija. 2018 m. birželio 27 d. Kauno apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2YT-14214-752/2018 dėl santuokos nutraukimo ir sutuoktinių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių patvirtinimo esminės reikšmės šios bylos išsprendimui neturi.

30. Apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad nustačius, jog dokumentai surašyti ne tam asmeniui, kuris pagal įstatymą atsako už savavališką pastato statybą, ir atsižvelgiant į tai, kad ginčo objektas nekilnojamojo turto registre įregistruotas dar 2014 m. spalio 16 d. Ą. T. vardu, ieškovė, reikalavimus atsakovui Ą. T. pareikšdama tik 2018 m. rugpjūčio 27 d. patikslintu ieškiniu, yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo.

31. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 13 dalyje, kuria vadovaujasi apeliantas, nurodyta, kad, jeigu savavališka statyba nustatoma po statybos užbaigimo procedūrų atlikimo ir statinio įregistravimo ar jo kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl statybos užbaigimo akto ar deklaracijos patvirtinimo panaikinimo, jeigu nuo statinio ar jo naujų kadastro duomenų įregistravimo praėjo ne daugiau kaip vieni metai. Teismui panaikinus šiuos dokumentus, Inspekcija atlieka savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūras šio įstatymo nustatyta tvarka. Nagrinėjamu šioje byloje atveju Inspekcija atsakovei N. T. Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-90-140807-00015 surašė 2014 m. rugpjūčio 7 d., o tai reiškia, kad savavališka statyba buvo nustatyta ne po, o prieš statybos užbaigimo procedūrų atlikimą ir statinio įregistravimą Nekilnojamojo turto kadastre. Šioje vietoje pažymėtina, kad atsakovė N. T. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 VĮ Registrų centrui pateikė 2014 m. rugsėjo 22 d. tikrai žinodama, kad Inspekcija jau yra užfiksavusi savavališką statybą ir surašiusi jai Savavališkos statybos aktą.

32. Teisėjų kolegija nutarties 27-29 punktuose jau pasisakė, kad atsakovas Ą. T. jam priklausančio rekonstruojamo vasarnamio statytojo teises ir pareigas buvo perdavęs N. T. ir ji buvo faktinė rekonstruojamo pastato statytoja, kuriai aptarti aktai surašyti pagrįstai ir teisėtai.

33. Bet kuriuo atveju apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytos išvados, kad Inspekcija nėra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą dėl deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo. Byloje esančių įrodymų duomenys patvirtina, kad deklaracija apie statybos užbaigimą atsakovės N. T. VĮ Registrų centrui buvo pateikta 2014 m. rugsėjo 22 d., o Inspekcijos ieškinys šioje byloje dėl nurodytos deklaracijos panaikinimo ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo gautas 2015 m. birželio 22 d. Tai, kad ieškinys, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytas ir paaiškėjusias aplinkybes, buvo patikslintas, nesudaro pagrindo kitaip vertinti aplinkybes dėl minėto termino, juo labiau, kad Inspekcija nedelsdama dar 2014 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą pranešdama apie savavališką vasarnamio rekonstrukciją ir siekdama, kad neteisėtos statybos padariniai nebūtų įregistruoti viešajame registre.

34. Nors apeliantas skunde tvirtina, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog rekonstrukcijos darbai atlikti neturint statybos leidimo, o ginčo objektas negali būti pripažintas savavališka statyba, nes pagal 2004 metais Zarasų rajono savivaldybėje taikytą statybos leidimų išdavimo tvarką 2004 m. vasario 6 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos Nuolatinės statybos komisijos pritarimas Ą. T. techniniam projektui turėjo būti laikomas leidimu atlikti objekto rekonstrukciją, šie jo argumentai vertinami nepagrįstais, prieštaraujančiais galiojusiam teisiniam reglamentavimui, todėl atmetami.

35. Statybos techninis reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gruodžio 28 d. iki 2014 m. balandžio 8 d.) 2 punkte buvo nustatyta, kad statybos leidimas vykdyti naujo statinio statybą, statinio rekonstravimą, statinio remontą bei nekilnojamosios kultūros vertybės tvarkymo statybos darbus yra privalomas, išskyrus: nesudėtingų statinių I grupę; statinio paprastąjį remontą (kai šis remontas vykdomas saugomose teritorijose, statybos leidimas Reglamento 42 punkte nurodytais atvejais reikalingas); statinio (patalpų) paskirties keitimą, kai paskirties keitimo projekte numatytas tik paprastasis remontas arba statybos darbų atlikti nereikia.

36. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 202 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.05:2002 „Nuolatinės statybos komisijos pavyzdiniai nuostatai“ privalomojo priedo III skirsnio 8 punktą komisija protokolu įformina statinio projekto patikrinimo rezultatus ir rekomenduoja savivaldybės merui (jo įgaliotam savivaldybės administratoriui ar kitam savivaldybės administracijos tarnautojui) išduoti statybos leidimą. Jei rekomenduojama neišduoti statybos leidimo, pateikiamos konkrečios jo neišdavimo priežastys (priežastys pagrindžiamos nuorodomis į konkrečius teisės aktų punktus). Komisijos protokolas perduodamas merui (jo įgaliotam savivaldybės administratoriui ar kitam savivaldybės administracijos tarnautojui).

37. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184 (Žin., 2002, Nr. 43-1639) patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 24 d. iki 2004 m. rugpjūčio 3 d.) 15 punktas numatė, kad I ir II grupės nesudėtingiems statiniams, esamiems ar numatomiems statyti nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės teritorijoje arba saugomoje teritorijoje, taikomos II grupės nesudėtingiems statiniams nustatytos Statybos įstatymo išimtys, išskyrus nurodytas 14.3 punkte. Statybos leidimą I ir II grupės statiniams turėjo išduoti savivaldybės meras (jo įgaliotas savivaldybės administratorius ar kitas savivaldybės administracijos tarnautojas) be statinio patikrinimo Nuolatinėje statybos komisijoje, raštu pritarus: minėtos komisijos nariui - už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą atsakingos įgaliotos institucijos atstovui (statiniams nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės apsaugos teritorijoje) ar komisijos nariui - saugomos teritorijos administracijos, o kai jos nėra, - Aplinkos apsaugos regiono departamento atstovui (statiniams saugomoje teritorijoje), o 16 punkte buvo reglamentuota, kad laikiniems statiniams galioja tos pačios Statybos įstatymo nuostatų taikymo išimtys kaip ir II grupės nesudėtingiems statiniams.

38. Byloje nustatyta, kad Inspekcijos vyriausiasis specialistas minėtame Savavališkos statybos akte nurodė, kad statybą leidžiančio dokumento nėra, todėl buvo nesilaikyta Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 23, 28 dalies reikalavimų. Zarasų rajono savivaldybės administracija 2015 m. liepos 7 d. rašte Nr. (6.61)3-1625 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad 2004 metų statybos techninių projektų ir išduotų leidimų archyve nerasta dokumentų, susijusių su Ą. T. statybą leidžiančiu dokumentu. Pats apeliantas neginčija faktų, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo neturėjo ir kad turėjo tik 2004 m. vasario 6 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolą Nr. 12, kuriame buvo išreikštas pritarimas techniniam projektui, bet jame nebuvo rekomendacijos merui (jo įgaliotam savivaldybės administratoriui ar kitam savivaldybės administracijos tarnautojui) išduoti statybos leidimą. Taigi, pagal nutarties 35-37 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą tuo metu buvo privaloma gauti statybos leidimą, o apeliantas be teisėto pagrindo tvirtina, kad minėtas Nuolatinės statybos komisijos posėdžio protokolinis nutarimas pritarti techniniam projektui prilygo statybos leidimui, nes statybos leidimas yra tik nustatyta tvarka kompetentingo subjekto išduotas dokumentas, suteikiantis teisę atlikti jame nurodytus statybos darbus.

39. Architektės V. S. nuomonė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos nuolatinė statybos komisijos sprendimas pritarti atsakovo projekto sprendiniams ir yra statybos leidimas, Zarasų rajono savivaldybės administracijos nurodymas, kad tuo metu savivaldybėje nebuvo leidimų registravimo tvarkos, kad duomenys buvo registruojami viename sąraše nedetalizuojant ar tai I ar II grupės statinys ir kad nerastas 2004 metais atsakovo teiktas prašymas gauti statybos leidimą II grupės nesudėtingo statinio – vasarnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, nesudaro pagrindo vertinti, kad minėto statinio rekonstrukcija yra teisėta ir kad tai nėra savavališka statyba, nes: tokia nuomonė negali pakeisti imperatyvių statybos procesus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų; nuolatinės statybos komisijos sprendimas pritarti projekto sprendiniams pagal galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo prilygintas statybos leidimui; tai nepatvirtina, kad atsakovas dėl statybos leidimo išdavimo iš viso kreipėsi, o Zarasų rajono savivaldybės administracija atskirų leidimų vykdyti statybą neišdavinėjo; Zarasų rajono savivaldybės administracija nurodė, jog atliekant tokią statinio rekonstrukciją statybos leidimas buvo reikalingas.

40. Apeliantas teisingai nurodo, kad Savavališkos statybos akte nėra nurodyta, jog pažeisti techninio projekto sprendiniai, tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir priimti kitokį sprendimą nei priėmė pirmosios instancijos teismas. Pagrindinis argumentas, dėl kurio buvo patenkintas ieškovės ieškinys, yra tas, kad byloje esančių įrodymų pagrindu buvo nustatyta, jog statyba yra neteisėta dėl to, kad ji vykdyta be statybą leidžiančio dokumento, kai jis pagal galiojusius teisės aktus buvo privalomas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino įrodymus apie tai, ar statinio rekonstrukcija aplamai atitiko techninio projekto sąlygas, ir padarė pagrįstą išvadą, kad statinio rekonstrukcija atlikta nesilaikant techninio projekto sąlygų. Statybos įstatyme yra nurodyti pagrindiniai statybos reikalavimai, tarp kurių yra ir reikalavimai, kad statyba būtų vykdoma griežtai pagal nustatyta tvarka patvirtintą projektą, pagal išduotą statybos leidimą ir laikantis statiniui nustatytų projektavimo sąlygų reikalavimų. Šias aplinkybes byloje reikėjo nustatyti ir įvertinti, nes tai buvo susiję su apelianto ir apeliaciniame skunde nurodomo argumento, kad, jeigu teismas ir pripažintų, jog vasarnamio rekonstrukcija yra savavališka statyba, jam turėjo būti sudaryta galimybė gauti statybą leidžiantį dokumentą dėl vasarnamio rekonstrukcijos ir įteisinti savavališkos statybos pastatą, teisėtumu ir pagrįstumu.

41. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįsta ir teisėta pirmosios instancijos teismo išvada, kad, palyginus suprojektuoto vasarnamio rekonstrukcijos duomenis su nekilnojamojo turto registre po rekonstrukcijos įregistruotais duomenimis, po atliktos vasarnamio rekonstrukcijos žymiai padidėjo statinio bendras, pagrindinis ir užstatymo plotai bei pastato tūris. Byloje esantys, teismo ištirti ir tinkamai įvertinti įrodymai rodo, kad iki rekonstrukcijos apeliantui Ą. T. priklausančios vasarnamio dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas buvo 35,57 kv. m., tūris – 112 kub. m., užstatytas plotas – 46, 00 kv. m., o po rekonstrukcijos ženkliai padidėjo bendras plotas - iki 79,79 kv. m., tūris – iki 271 kub. m., užstatytas plotas – iki 66 kv. m.. Tokia rekonstrukcija prieštarauja Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė įpareigoti atsakovą Ą. T. pašalinti neteisėtos statybos padarinius, t.y. išardyti savavališkai rekonstruotą vasarnamį ir sutvarkyti statybvietę.

42. CK 4.103 straipsnyje, reglamentuojančiame neteisėtos statybos padarinius, tiesiogiai neįtvirtinta teisės aktų reikalavimus pažeidžiančių statybų civilinių teisinių padarinių galimų sprendimo būdų, bet nurodyta, kad statybos padarinių šalinimo klausimai sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka, šiuo atveju Statybos įstatymo ir Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau pagal šių įstatymų reikalavimus statyba gali būti įteisinta tik tuo atveju, jeigu ji neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

43. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tik tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

44. Apeliantas skunde nurodo, kad jam turėjo būti suteikta galimybė įteisinti jam priklausančios vasarnamio dalies rekonstrukciją, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nenurodo konkrečių teisinių ir faktinių argumentų (CPK 178 straipsnis). Tuo tarpu aukščiau išdėstytas teisinis reguliavimas tokios savavališkos statybos, kokia yra šios bylos atveju, įteisinimo nenumato. Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. Gražutės regioninio parko pateiktų, nekilnojamojo turto registro ir kitų bylos duomenų nustatyta, kad apelianto siekiama rekonstruoti jam priklausanti vasarnamio dalis yra žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra saugomoje teritorijoje Gaižutės regioniniame parke, kuriam taikomas Saugomų teritorijų įstatymas, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Gaižutės regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimai. Pagal galiojusio Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktą (nuo 2017 m. liepos 18 d. Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 7 punktą) valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. Minėto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktas numatė, kad statinius rekonstruoti ar perstatyti statinius esamose ar buvusiose sodybose galima tik neatliekant korekcijos esamoje užstatymo linijoje.

45. Nagrinėjamu atveju iš ieškovės pateiktų patikrinimo duomenų ir kitų byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Inspekcija patikrinimo metu nustatė, jog rekonstruoto vasarnamio dalies užstatymo linija nesutampa su iki rekonstrukcijos buvusio vasarnamio dalies ribomis, o po rekonstrukcijos buvę statinio plotai ir tūris buvo viršyti ženkliai (42 nutarties punktas). Tokio ženklaus plotų ir tūrių padidėjimo nėra pagrindo pateisinti tuo, kad projekte neįvertintas perdangų storis ar tuo, kad skirtingais laikotarpiais buvo taikytos skirtingos statinių tūrių apskaičiavimo metodikos. Gaižutės regioninio parko 2003 m. spalio 2 d. vasarnamio dalies rekonstrukcijos techninio projekto projektavimo sąlygos galiojo 3 metus.

46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje byloje nagrinėjamu atveju apeliantui priklausančios vasarnamio dalies rekonstrukcijos įteisinimas ir statybą leidžiančio dokumento gavimas negalimas, todėl pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai nusprendė, kad savavališkos statybos padariniai per nustatytą terminą privalo būti pašalinti.

47. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose, procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, vertino įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.