Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Ieškovas A. B. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Skundžiamas sprendimas yra be motyvų, todėl egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodo motyvų, pagrindžiančių, jog ginčo subjektai veikė teisėtai slėpdami nuo baudžiamosios atsakomybės neteisėtus ir nusikalstamus antstolio M. P. veiksmus tyčia neareštuojant skolininko K. T. banko sąskaitos, esančios AB SEB banke, taip pažeidžiant ieškovo interesus.Teismas pažeidė CPK 21, 178, 180, 199 ir 270 straipsnius, neišreikalaudamas ieškinyje nurodomų įrodymų taip trukdydamas įrodyti ieškinio reikalavimus.Teismas netinkamai taikė CK 6.271 – 6.272 straipsnių nuostatas, nurodydamas, kad neįrodyti neteisėti ir nusikalstami ieškinio subjektų veiksmai, kadangi nebuvo išreikalauti ieškovo prašomi įrodymai.Ieškinio subjektai taip pat organizuotai trukdo įrodyti ieškinį šioje civilinėje byloje ir skundą administracinėje byloje Nr. I-3545-473/2017, kadangi iš antstolio N. A. negalima gauti rašytinių įrodymų apie ieškovo banko sąskaitų areštą bei jo panaikinimą.Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas skunde nenurodo aplinkybių, pagrindžiančių, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.Ieškovas skundą grindžia savo subjektyvia nuomone, tačiau ne byloje esančiais įrodymais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

Ieškovas pareiškė ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų, teismų veiksmų. Tokį reikalavimą grindžia tuo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, jos ministras ir viceministras, Kauno miesto apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas, Vilniaus apygardos administracinis teismas veikia grupėje kaip instancine tvarka organizuotas neteisėtas ir nusikalstamas susivienijimas Kauno miesto apylinkės teismo byloje Nr. 2YT-13209-984/2016, Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. 2-3724-450/2016, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-7866-821/2016, siekiant daryti neigiamą įtaką teisminiams procesams ir tokiu būdu padėti išvengti Teisingumo ministerijai 505 212 Eur, o valstybei ir antstoliui M. P. 305 211,96 Eur (iš viso 810 433,96 Eur) turtinės žalos atlyginimo. Ieškovas taip pat reikalauja ir 189 566,04 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nurodo ją patyręs dėl paminėtų civilinių ir administracinės bylų, suvaržymų įrodyti baudžiamųjų bylų Nr. I-64/99 ir Nr. I-105/2005 sufabrikavimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo, naujų įrodymų pateikimo ir išreikalautinų įrodymų

Apeliantas pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Šiuo atveju apeliantas nenurodo jokių tokį prašymą pagrindžiančių motyvų, todėl prašymas netenkinamas. Teisėjų kolegija savo iniciatyva aplinkybių, kurios lemtų žodinio proceso būtinumą, neįžvelgia.Su apeliaciniu skundu apeliantas pateikė įrodymus apie jo lėšų areštą banko sąskaitose, teiktus prašymus dėl informacijos apie jas ir arešto joms panaikinimą, skundą Jonavos rajono apylinkės teismui. Tačiau ieškinys kildinamas ne iš veiksmų, susijusių su apelianto lėšų banko sąskaitose areštu. Todėl teisėjų kolegija atsisako priimti šiuos įrodymus kaip nesusijusius su ieškinio pagrindu – pagal CPK 180 straipsnį priimami tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia (tik – teismo past.) turinčias bylai reikšmės aplinkybes. Dėl tos pačios priežasties netenkinamas ir prašymas išreikalauti duomenis apie apelianto sąskaitų areštą ir jo panaikinimą.Apeliantas taip pat prašo išreikalauti ieškinyje prašytus išreikalauti dokumentus (duomenis iš Neįgalumo ir nedarbingumo nustatymo tarnybos, Romainių tuberkuliozės ligoninės, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus, AB SEB banko apie skolininko K. T. gydymąsi 2012-2013 metais, gaunamą neįgalumo pensiją, banko sąskaitoje gautas pensijas ir kitų pajamų šaltinius). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nagrinėjamo ieškinio pagrindu nurodomų aplinkybių kontekste taip pat nėra reikšmingi ginčo išsprendimui (atsižvelgiant į tai, kad paminėtų įrodymų, anot apelianto, nepagrįstu neišreikalavimu grindžiami apeliacinio skundo argumentai, išsamiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pasisakys žemiau).

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas – nėra motyvų, kuriais būtų pagrįsta, jog paminėti ieškinyje subjektai veikė teisėtai, slėpdami nuo baudžiamosios atsakomybės neteisėtus ir nusikalstamus antstolio M. P. veiksmus neareštuojant skolininko K. T. sąskaitos banke. Tokio pobūdžio teiginiai neteikia pagrindo pripažinti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, numatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, egzistavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tada, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tuomet, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra išdėstyti motyvai, kurių pagrindu teismas darė išvadas. Todėl negalima pripažinti, jog sprendimas yra be motyvų. Jei jie, apelianto nuomone, yra netinkami ar nepakankami ir dėl to jo netenkina, tokių teiginių pagrįstumą galima patikrinti apeliacine tvarka ir įvertinti, ar jų kontekste byla išspręsta (ne)teisingai. Konstatavus, jog sprendime teismo motyvai yra nurodyti, apeliacinės instancijos teismas net ir tuo atveju, jei apelianto teiginiai dėl netinkamų motyvų būtų pripažinti pagrįstais, gali priimti kitokį sprendimą remdamasis kitais motyvais, bet ne naikinti sprendimą dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo.

Dėl ginčo esmės

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas ir nekvestionuojama apeliaciniame skunde, civilinės atsakomybės taikymui CK 6.271, 6.272 straipsnių pagrindais turi būti konstatuoti valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų), teisėjų, teismo neteisėti veiksmai, asmeniui kilusios žalos faktas, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Šias aplinkybes turi įrodyti ieškovas (nagrinėjamu atveju – apeliantas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantas neįrodė nei neteisėtų veiksmų, nei žalos fakto, nes apeliacinio skundo argumentacija tokių išvadų nepaneigia. Visų pirma, pažymėtina, kad apelianto ieškinyje nurodomi teiginiai apie nutarties 11 punkte nurodytų institucijų veikimą grupėje, susivienijimą siekiant neigiamų padarinių apelianto atžvilgiu nėra pagrįsti jokiais įrodymais, kitaip tariant, iš esmės yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir sąlygoti tik priimtų valdžios institucijų ar teismų sprendimų nepalankumo apeliantui fakto. Todėl vien jo subjektyvus įsitikinimas, kad visi jo skundus, ieškinius, pareiškimus ir pan. nagrinėję bei atitinkamus sprendimus priėmę subjektai veikia susivieniję prieš apeliantą, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tokį įsitikinimą, neteikia pagrindo daryti išvadą apie suderintus institucijų priešingus apelianto interesams veiksmus net ir tuo atveju, jei apelianto lūkesčių nepateisinusių kokių nors atskirų sprendimų nepagrįstumas ir būtų nustatytas (nors šiuo atveju ir tai neįrodyta). Pažymėtina, kad apelianto teiginius apie sistemingą institucijų veikimą priešingai jo interesams paneigia, pavyzdžiui, faktas, jog byloje Nr. 2YT-13209-984/2016, kuria jis remiasi ir nagrinėjamu atveju, buvo priimtas palankus apeliantui sprendimas - antstolis M. P. buvo įpareigotas toliau vykdyti išieškojimą pagal (taip pat) palankų apeliantui 2000 m. spalio 31 d. sprendimą (b. l. 9-11). Todėl teisėjų kolegija nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nurodytais motyvais neturi pagrindo daryti išvados, kad apelianto teiginiai apie neteisėtą jo atžvilgiu sisteminį institucijų grupinį veikimą yra pagrįsti, ir negali tokių teiginių vertinti kitaip kaip tik subjektyvų apelianto įsitikinimą, kad iš esmės kiekvienas jam nepalankus sprendimas sąlygotas būtent sistemingo siekio veikti prieš jo interesus. Kaip matyti tiek iš ieškinio, tiek iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantas įsitikinęs, kad jo nurodomais institucijų, jų vadovų veiksmais ir teismų sprendimais buvo siekiama, anot apelianto, padėti Lietuvos Respublikai ir antstoliui M. P. išvengti solidariosios atsakomybės atlyginant apeliantui 305 211,96 Eur žalą, o Teisingumo ministrui, viceministrui - administracinės atsakomybės ir neatlyginti apeliantui 505 212 Eur žalą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį už savo ir savo darbuotojų padarytą žalą įstatymų nustatyta tvarka atsako tik pats antstolis, o ne valstybė. Ta aplinkybė, kad Teisingumo ministerijos viceministras 2016 m. balandžio 28 d. rašte nurodė neturįs pagrindo kelti antstoliui drausmės bylą, savaime nereiškia, kad tokiu sprendimu, kaip teigiama ieškinyje, buvo siekiama padėti antstoliui išvengti atsakomybės ar daryti įtaką apelianto pradėtiems teisminiams procesams. Toks sprendimas nėra pripažintas neteisėtu. Kita vertus, net ir nevertinant viceministro tokio sprendimo (ne)pagrįstumo iš esmės, vienoks ar kitoks klausimo išsprendimas, t. y. drausmės bylos iškėlimas/neiškėlimas nėra antstolio atsakomybės pagal Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalį (ne)pripažinimo sąlyga. Pažymėtina, kad apeliantas ir nepateikia jokių įrodymų bei argumentų, kad ši jo nurodoma žala, jei Teisingumo ministerijoje būtų priimtas priešingas nei 2016 m. balandžio 28 d. rašte sprendimas (drausmės byla antstoliui už netinkamą Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5566/2000 vykdymą/atsisakymą vykdyti būtų iškelta), nebūtų atsiradusi. Kaip ministerijos vadovai „grupėje“ su antstoliu bei teismais kitaip apeliantui daro neigiamą įtaką, juo labiau – neteisėtai, jo pradėtiems teisminiams procesams, apeliantas faktiškai ir nenurodo, o tik taip deklaruoja. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje apelianto prašoma priteisti turtinė žala negali būti priteista ne tik neįrodžius neteisėtų valstybės institucijų inter alia (liet. be kita ko) teismų veiksmų šios nutarties 11, 19 punktuose nurodytais apelianto įrodinėjimais aspektais (sisteminis institucijų veikimas prieš apeliantą), bet ir dėl to, kad neįrodytas jos atsiradimo faktas tokio veikimo, nepriklausomai nuo jo įvertinimo (ne)teisėtu, pagrindu. Iš bylos duomenų matyti, kad reikalavimas priteisti analogišką 505 212 Eur žalą dėl konkrečių veiksmų - nepagrįsto drausmės bylos antstoliui neiškėlimo nagrinėtas apelianto nurodomoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-7866-821/2016 (Nr. I-591-821/2017) ir 2017 m. sausio 3 d. sprendimu atmestas (LITEKO duomenys - CPK 179 str.). Nors toje byloje sprendimas panaikintas dėl procesinių pažeidimų ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo, faktas yra tai, kad toks reikalavimas yra nagrinėjamas administracinių teismų sistemoje drausmės bylos neiškėlimo pagrindu. Nagrinėjamoje byloje pripažinti, kad ši žala (jei ji atsirado apskritai), kaip nurodoma ieškinyje, atsirado dėl institucijų sisteminio diskriminacinio veikimo prieš apeliantą, kaip jau minėta, nėra jokio pagrindo. Tas pat pasakytina ir apie kitą nagrinėjamos bylos reikalavimą - iš valstybės priteisti 305 211,96 Eur žalą. Beje, jis taip pat buvo nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3724-450/2016, kurioje ieškinys buvo pareikštas valstybei bei tiesiogiai antstoliui M. P., ir 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu taip pat atmestas, be kita ko, konstatuojant ir tai, kad prašyta priteisti suma, analogiška reikalavimui nagrinėjamoje byloje, apskritai net negali būti laikoma žala. Nekonstatavus ieškinyje nurodytų neteisėtų (apeliantą diskriminuojančių) veiksmų, nėra pagrindo ir neturtinės žalos (189 566,04 Eur) priteisimui, be to, apelianto nurodomos neturtinės žalos atsiradimo faktas taip pat yra deklaratyvaus pobūdžio. Apeliantas savo skunde nurodo, kad jam, neišreikalavus jo prašytų išreikalauti šios nutarties 15 punkte išvardintų dokumentų, buvo sutrukdyta įrodyti ieškinį šioje byloje, skundą administracinėje byloje Nr. I-3545-473/2017. Teisėjų kolegija atmeta tokio pobūdžio argumentus, nes nagrinėjamoje byloje reikšmingi tik su ja susiję įrodymai, o sąlygų sudarymas bei įrodymų rinkimas skundo administracinėje byloje įrodinėjimui nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Šioje byloje ieškinys yra pareikštas ne antstoliui, o valstybei, kurios institucijos, pasak apelianto, veikė susivienijusios diskriminaciniu apelianto atžvilgiu būdu. Kaip minėta, tiek klausimas dėl drausmės bylos antstoliui neiškėlimo pagrįstumo ir žalos atlyginimo, tiek dėl paties antstolio veiksmų ir atsakomybės jau yra/buvo nagrinėjami teismuose pirmiau paminėtose bylose. Šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas, ar antstolis/iai tinkamai veikė (ne)areštuodami apelianto skolininko K. T. ar paties apelianto lėšas bankų sąskaitose, ar (ne)pagrįstai neiškelta drausmės byla antstoliui, ką faktiškai siekia įrodinėti apeliantas prašydamas išreikalauti minėtus dokumentus, o sprendžiami klausimai, ar ministerijos vadovai, teismai neteisėtai padėjo išvengti atsakomybės antstoliui, ar (ne)darė neteisėtos įtakos apelianto pradėtiems teisminiams procesams siekiant, kad jam padaryta žala nebūtų atlyginta, nes ieškinio pagrindu būtent tokius veiksmus nurodė pats apeliantas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teisingam šios bylos išnagrinėjimui apelianto prašomi išreikalauti dokumentai nėra aktualūs (CPK 180 str.). Šiame kontekste pastebėtina, kad minimus dokumentus buvo prašoma išreikalauti ir kitose paminėtose bylose, abiem atvejais jose toks prašymas nepripažintas pagrįstu ir netenkintas (2016 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-7866-821/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje 2A-338-241/2017 dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo). Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą neturi pagrindo. Todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.