Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-26 · Civilinė byla Nr. 2A-826-585/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-26
Bylos Nr.
2A-826-585/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vytautas Zelianka (pran.), Neringa Švedienė, Tatjana Žukauskienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“
Ieškovas
Seesam Insurance AS
Kategorijos
  • 44.5.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-826-585/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11348-2011-7Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.8.; 121.14.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Verkių ūkis“ (dabar – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė Šilumos priežiūra) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Seesam Insurance AS, veikiančios per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Verkių ūkis“ dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė pareiškė Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (dabar – Vilniaus miesto apylinkės teismas) ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės 6 431,19 Lt žalos atlyginimą, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė šioje byloje pareikštą ieškinį grindė tuo, jog ji pagal automobilių ir keleivių savanoriškojo draudimo sutartį buvo apdraudusi M. B. (toliau tekste – ir trečiasis asmuo) priklausančią transporto priemonę – automobilį Opel Corsa, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, 2010 m. kovo 21 d. nuo gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo nukritę ledo gabalai apgadino trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės stogą. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovė išmokėjo naudos gavėjui 6 431,19 Lt draudimo išmoką, skirtą transporto priemonės remonto išlaidoms atlyginti. Pasak ieškovės, pastaroji, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės, kuri administruoja gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir kuri pagal Tvarkymo ir švaros taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-582, 4.4 ir 5.5 punktus privalo užtikrinti, kad nuo namo stogo laiku būtų nuvalomas sniegas. Ieškovės atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pažymėjo, jog prie aukščiau nurodyto gyvenamojo namo nėra įrengti kelio ženklai, draudžiantys prie gyvenamojo namo statyti automobilius, o atsakovės į nagrinėjamą bylą pateikti pranešimai, kuriuose, be kita ko, yra išdėstyti priminimai dėl automobilių laikymo tam skirtose vietose, gyventojams buvo išsiųsti jau po ginčo įvykio.

Šalies argumentai

Atsakovė nesutiko su nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu, prašė jį atmesti. Anot atsakovės, į nagrinėjamą bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, jog trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės stogas yra sulankstytas, tačiau pagal šias nuotraukas nėra galimybės nustatyti, kokios yra apgadinimų atsiradimo priežastys. Atsakovė sutinka, jog ji administruoja gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nepripažįsta, jog netinkamai atliko pareigą užtikrinti, kad nuo namo stogo laiku būtų valomas sniegas, ledas. Pasak atsakovės, pastaroji žiemos laikotarpiu kiekvieną mėnesį informuoja šlaitinių namų gyventojus apie galimus pavojus ir prašo, jog pastarieji nestatytų automobilių arti namo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. sausio 26 d. sprendimu ieškovės nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį patenkino visiškai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamos bylos ginčui spręsti taikytina Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, jog žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (nenugalima jėga arba nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime inter alia nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-582 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių (2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 1-1332 redakcija) 5 punkte nurodyta, kad statinių savininkai (ar asmenys, valdantys statinius nuomos, panaudos ar kitu teisėtu pagrindu), daugiabučių gyvenamųjų namų administratoriai ir bendrijos privalo šalinti ledą nuo gyvenamųjų namų ir kitų pastatų stogų, lietaus vamzdžių ir balkonų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė, ką bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino ir atsakovės atstovas, administruoja gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog draudėjas (trečiasis asmuo) 2010 m. kovo 21 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmąjį policijos komisariatą, o 2010 m. kovo 22 d. ieškovei pranešė apie ginčo įvykį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog į nagrinėjamą bylą pateiktos nuotraukos patvirtina trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės stogo apgadinimo faktą. Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju inter alia nustatė, jog uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ atliko trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės remontą, pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią pastaroji nurodytai bendrovei sumokėjo 6 431,19 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog išdėstytų aplinkybių visetas patvirtina, kad nuo gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo nukritusi sniego nuošliauža apgadino trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovė, kuri administruoja nurodytą gyvenamąjį namą, neįrodė, kad trečiajam asmeniui priklausanti transporto priemonė buvo apgadinta dėl nenugalimos jėgos arba trečiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, pripažino, jog ieškovės šioje byloje pareikštas ieškinys yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Atsiliepimas

Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais: pirma, atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės argumentus ir pateiktus įrodymus, kad namų, kurių stogai yra šlaitiniai, gyventojai nuolat buvo informuojami apie žiemos sezono metu gresiantį pavojų, pastariesiems siunčiant mokėjimo pranešimus su tekstu, informuojančiu, kad jie nestatytų automobilių arti namo, kadangi gali kristi sniegas ar ledas; antra, pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į atsakovės argumentus, jog iš ieškovės į šią bylą pateiktų nuotraukų nėra įmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių, kurioje vietoje ir / ar per kurį įvykį buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis; trečia, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojų parodymus. Pasak atsakovės, liudytojai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog ginčo įvykio dieną nesimatė nei sniego, nei ledo; ketvirta, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog ieškovės reikalavimas priteisti žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Anot atsakovės, į nagrinėjamą bylą nėra pateikti duomenys, patvirtinantys, jog, pirma, darbai, kurie yra nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje, de facto buvo atlikti, antra, ieškovė sumokėjo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą pinigų sumą.

Šalies argumentai

Ieškovė nesutinka su nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovės teigimu, apeliacinio skundo argumentas, jog namų, kurių stogai yra šlaitiniai, gyventojai nuolat buvo informuojami apie žiemos sezono metu gresiantį pavojų, pastariesiems siunčiant mokėjimo pranešimus su tekstu, informuojančiu, kad jie nestatytų automobilių arti namo, kadangi gali kristi sniegas ar ledas, yra nepagrįstas. Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė aukščiau nurodytą informaciją pradėjo teikti tik nuo 2010 metų gruodžio mėnesio, kai ginčo įvykis įvyko 2010 m. kovo 21 d. Ieškovės teigimu, atsakovė šios bylos atveju nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pastaroji tinkamai atliko namo priežiūros, inter alia sniego ir ledo sankaupų valymo nuo namo stogo, pareigas. Anot ieškovės, priešingai nei teigia atsakovė, pirmosios instancijos teismas, šios bylos atveju spręsdamas, yra pagrindas patraukti atsakovę civilinėn atsakomybėn ar nėra, tinkamai vertino bylos duomenis ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, jog šios bylos atveju žala kilo būtent dėl to, jog atsakovė netinkamai vykdė savo, kaip gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administratorės, pareigą prižiūrėti ir valyti sniego bei ledo sankaupas nuo stogo. Ieškovė pažymėjo, jog tas faktas, kad trečiasis asmuo nematė, yra sniego ant gyvenamojo namo stogo ar nėra, nesudaro pagrindo išvadai, jog sniego nebuvo, kadangi trečiasis asmuo, iš apačios žiūrėdamas į gyvenamojo namo stogą, objektyviai galėjo nepastebėti ant stogo buvusių sniego ir ledo sankaupų. Ieškovės teigimu, apeliacinio skundo argumentas, jog į nagrinėjamą bylą nėra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad, pirma, darbai, kurie yra nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje, de facto buvo atlikti, antra, ieškovė sumokėjo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą pinigų sumą, yra nepagrįstas. Pasak ieškovės, PVM sąskaitos faktūros išrašymas per se reiškia darbų atlikimo faktą. Ieškovė pažymėjo, jog, sprendžiant žalos atlyginimo subrogacijos pagrindu klausimą, darbų atlikimo faktas nėra būtina aplinkybė. Pasak ieškovės, pagal suformuotą teismų praktiką, įrodinėjant žalą, nėra būtina pateikti įrodymus, kurie pagrįstų faktinį išlaidų patyrimą; draudikas turi tik įrodinėti nuostolių dydį. Ieškovės teigimu, atsakovė nepateikė motyvuotų atsikirtimų, patvirtinančių, jog kurie nors iš PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų darbų nėra susiję su žalos pasekmių šalinimu ar kad jų kaina (vertė) neatitinka tikrosios darbų vertės (rinkos kainos). Ieškovė pažymėjo, jog atsakovė šios bylos atveju neįrodė pastarosios atsakomybę šalinančių aplinkybių – force majeure ar nukentėjusio asmens didelio neatsargumo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai patenkino ieškovės šioje byloje pareikštą ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą, konstatuoja, jog nagrinėjamos bylos atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Bylos duomenimis (b. l. 16) nustatyta, jog ieškovė ir M. B. (toliau tekste – ir trečiasis asmuo) 2009 m. gruodžio 23 d. sudarė automobilių savanoriškojo draudimo sutartį (draudimo liudijimo (poliso) numeris 270 0059192) (toliau tekste – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo už Sutartyje nustatytą draudimo įmoką laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d. suteikti trečiajam asmeniui priklausančio turto – transporto priemonės (automobilio) OPEL CORSA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir transporto priemonė), – draudimo apsaugą, tai yra, įvykus įstatyme ar Sutartyje nustatytam draudžiamajam įvykiui, Sutartyje nustatyta tvarka išmokėti trečiajam asmeniui ar naudos gavėjui draudimo išmoką.

Byloje nustatyta, jog, pirma, ieškovės teikiamos draudimo apsaugos laikotarpiu buvo apgadinta trečiajam asmeniui priklausanti transporto priemonė, antra, ieškovė trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą pripažino draudžiamuoju įvykiu, trečia, ieškovė išmokėjo uždarajai akcinei bendrovei „Autodina“ 6 431,19 Lt draudimo išmoką. Atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuotina esant pagrindą ieškovės šioje byloje pareikštą reikalavimą kvalifikuoti subrogaciniu reikalavimu.

Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog tuo atveju, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

Ieškovė šios bylos atveju prašė patraukti apeliantę deliktinėn civilinėn atsakomybėn ir priteisti iš apeliantės 6 431,19 Lt nuostolių atlyginimą.

Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais.

Kaip žinia, pagal lex generalis asmuo gali būti patrauktas civilinėn atsakomybėn, inter alia deliktinėn, tik tada, kai egzistuoja materialinės teisės nustatytų sąlygų visetas: pirma, asmens, traukiamo civilinėn atsakomybėn, neteisėti veiksmai, antra, asmens, prašančio taikyti civilinę atsakomybę, žala, trečia, asmens, traukiamo civilinėn atsakomybėn, neteisėtų veiksmų ir asmens, prašančio taikyti civilinę atsakomybę, patirtos žalos priežastinis ryšys, ketvirta, asmens, traukiamo civilinėn atsakomybėn, kaltė.

Faktinių bylos aplinkybių analizė sudaro pagrindą išvadai, jog šios bylos ginčui spręsti taikytina lex specialis, įtvirtinta Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės (nenugalima jėga arba nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog Civilinio kodekso 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011).

Pažymėtina, jog pagal procesinę įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę aukščiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, kurių visetas sudaro pagrindą patraukti asmenį deliktinėn atsakomybėn pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, privalo įrodyti tas asmuo, kuris reiškia reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo (Civilinio proceso kodekso 12, 178 straipsniai). Viena vertus, Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta griežtoji (objektyvioji) civilinė atsakomybė, pasireiškianti tuo, jog, įrodžius aukščiau nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas, asmuo, kuris yra traukiamas deliktinėn atsakomybėn, atsako be kaltės, kita vertus, asmuo, kuris yra traukiamas deliktinėn atsakomybėn pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, turi teisę gintis ir įrodinėti, jog ad hoc egzistuoja aplinkybės, šalinančios pastarojo atsakomybę (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį; valdytoju turi būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2007).

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, jog ginčo įvykio metu apeliantė buvo daugiabučio namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir daugiabutis namas), bendrojo naudojimo objektų, inter alia daugiabučio namo stogo, administratorė, nėra, apeliantė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino nurodytą faktą (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 punktas). Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog apeliantė Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme ginčo įvykio metu buvo daugiabučio namo stogo valdytoja.

Nagrinėjamos bylos ginčas kilo dėl to, ar Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalies prasme daugiabučio namo stogas buvo su trūkumais. Pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju konstatavo, jog daugiabučio namo stogas buvo su trūkumais (ant daugiabučio namo stogo buvo susidariusios sniego ir ledo sankaupos).

Apeliantė šios bylos atveju nesutinka su aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliantės teigimu, pastaroji tinkamai vykdė savo pareigas, o nagrinėjamoje byloje nėra įrodytas daugiabučio namo stogo trūkumų (sniego ir ledo sankaupų) egzistavimo faktas.

Pažymėtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 1-582 patvirtintų Tvarkymo ir švaros taisyklių (2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 1-1332 redakcija) 5.5 punkte nustatyta, jog statinių savininkai (ar asmenys, valdantys statinius nuomos, panaudos ar kitu teisėtu pagrindu), daugiabučių gyvenamųjų namų administratoriai ir bendrijos privalo šalinti ledą nuo gyvenamųjų namų ir kitų pastatų stogų, lietaus vamzdžių ir balkonų. Bylos nagrinėjimui aktualios Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-347, redakcijos 11.3 punkte numatytas vienas iš statinių ir jų konstrukcijų techninės priežiūros ir teisingo naudojimo uždavinių – prižiūrėti, kad nesikauptų sniegas ir ledas prie sienų, švieslangių, langų ir kitų atitvarų vertikaliųjų paviršių, o, jam susikaupus, pašalinti nuo šio paviršiaus toliau nei 2 metrų atstumu. Bylos nagrinėjimui aktualios Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2010 „Privalomieji statinių (gyvenamųjų namų) naudojimo ir priežiūros reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 351, redakcijos 5.1.4 punkte numatyta techninio prižiūrėtojo prievolė išlaikyti gyvenamųjų namų, jo dalių savybes, atitinkančias statinio saugaus naudojimo reikalavimus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio 1 dalis); įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu; civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenų – 2010 m. kovo 22 d. pranešimo apie įvykį (b. l. 17), trečiojo asmens 2010 m. kovo 21 d. pareiškimo, adresuoto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajam policijos komisariatui (b. l. 18), 2010 m. kovo 21 d. įvykio registracijos pažymos (b. l. 19), Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2010 m. balandžio 21 d. pranešimo Nr. 10-12-S-9489 (b. l. 23), liudytojų M. B. ir D. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų (b. l. 137-138) – viseto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šios bylos atveju labiau tikėtina, nei netikėtina, jog ginčo įvykio metu daugiabučio namo stogas buvo su trūkumais (ant daugiabučio namo stogo buvo susidariusios sniego ir ledo sankaupos), todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, jog, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas šios bylos atveju pagrįstai konstatavo, kad daugiabučio namo stogas, už kurio tinkamą priežiūrą, kaip jau buvo nustatyta, bylos nagrinėjimui aktualiu momentu buvo atsakinga apeliantė, ginčo įvykio metu Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalies prasme buvo su trūkumais.

Kaip žinia, asmuo gali būti patrauktas deliktinėn atsakomybėn tik tada, kai, be kita ko, kiekvienu konkrečiu atveju yra įrodyti žalos padarymo faktas ir padarytos žalos dydis.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, jog šios bylos atveju buvo apgadinta trečiajam asmeniui priklausanti transporto priemonė, nėra, apeliantė pripažįsta tą aplinkybę, jog ieškovės į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys patvirtina trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimo faktą (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 5 dalis), todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nagrinėjamos bylos atveju yra įrodytas žalos padarymo trečiajam asmeniui faktas.

Apeliantės teigimu, ieškovė nagrinėjamos bylos atveju neįrodė trečiajam asmeniui padarytos žalos dydžio ir atitinkamai prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio. Pasak apeliantės, į nagrinėjamą bylą nėra pateikti duomenys, patvirtinantys, jog, pirma, darbai, kurie yra nurodyti 2010 m. kovo 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (serija DIN, numeris 0042118) (b. l. 27), de facto buvo atlikti, antra, ieškovė sumokėjo šioje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą pinigų sumą. Apeliantės vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ieškovės šioje byloje pareikštą reikalavimą turėjo atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys – 2010 m. balandžio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 3465, patvirtinantis, jog ieškovė pervedė į uždarosios akcinės bendrovės „Autodina“ banko sąskaitą 6 431,19 Lt sumą (draudimo išmoką) (b. l. 15), 2010 m. kovo 31 d. PVM sąskaita faktūra (serija DIN, numeris 0042118), kurią išrašė uždaroji akcinė bendrovė „Autodina“ (b. l. 27), 2010 m. balandžio 27 d. išmokos potvarkis Nr. 10/270-1603 (b. l. 29) – yra pakankami konstatuoti, jog ieškovė šios bylos atveju įrodė trečiajam asmeniui padarytos žalos dydį ir atitinkamai prašomo priteisti žalos atlyginimo dydį. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, šios bylos atveju nėra pagrindo abejoti aplinkybės, jog darbai, kurie yra nurodyti 2010 m. kovo 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje (serija DIN, numeris 0042118), de facto buvo atlikti, egzistavimu, kadangi, pirma, ieškovės į nagrinėjamą bylą pateikti duomenys – nuotrauka, esanti bylos 24 lapo viršuje (dešinėje pusėje), – patvirtina, jog šios bylos atveju buvo atliekami trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės remonto darbai (nurodytos nuotraukos analizė leidžia daryti išvadas, jog trečiajam asmeniui priklausanti transporto priemonė stovi automobilių servise ir yra nuimtas transporto priemonės stogas), antra, liudytojo M. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų (b. l. 137-138) analizė leidžia daryti išvadą, jog šios bylos atveju buvo atlikti transporto priemonės remonto darbai, trečia, tuo atveju, jeigu ginčo remonto darbai nebūtų buvę atlikti, trečiasis asmuo nebūtų kreipęsis į ieškovę, prašydamas, kad pastaroji trečiajam asmeniui priklausančią draudimo išmoką išmokėtų uždarajai akcinei bendrovei „Autodina“ (b. l. 28). Kaip jau buvo nustatyta, ieškovė 2010 m. balandžio 27 d. išmokėjo uždarajai akcinei bendrovei „Autodina“ 6 431,19 Lt draudimo išmoką (viena vertus, pagal aukščiau nurodytą PVM sąskaitą faktūrą mokėtina suma – 6 731,19 Lt, kita vertus, bylos duomenys (b. l. 16) patvirtina, jog ieškovė ir trečiasis asmuo Sutartimi sulygo dėl besąlyginės franšizės (išskaitos), vertine išraiška sudarančios 300 Lt, todėl ieškovė, esant nurodytai Sutarties sąlygai, šios bylos atveju išmokėjo 6 431,19 Lt draudimo išmoką), todėl, atsižvelgiant į išdėstytų aplinkybių visetą, konstatuotina, jog apeliantės argumentas, kad ieškovė nagrinėjamos bylos atveju neįrodė trečiajam asmeniui padarytos žalos dydžio ir atitinkamai prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareikštu apeliaciniu skundu inter alia yra kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, jog šios bylos atveju egzistuoja daugiabučio namo stogo trūkumų ir trečiajam asmeniui padarytos žalos priežastinis ryšys, kitaip tariant, jog būtent ledo gabalai, nukritę nuo daugiabučio namo stogo, apgadino trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę.

Civilinio kodekso 6.247 straipsnyje nustatyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos duomenų – 2010 m. kovo 22 d. pranešimo apie įvykį, trečiojo asmens 2010 m. kovo 21 d. pareiškimo, adresuoto Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajam policijos komisariatui, 2010 m. kovo 21 d. įvykio registracijos pažymos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2010 m. balandžio 21 d. pranešimo Nr. 10-12-S-9489, liudytojų M. B. ir D. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų – viseto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šios bylos atveju labiau tikėtina, nei netikėtina, kad trečiajam asmeniui padaryta žala – daugiabučio namo stogo trūkumų rezultatas, kitaip tariant, kad trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę apgadino nuo daugiabučio namo stogo nukritę ledo gabalai, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai konstatavo, jog šios bylos atveju egzistuoja daugiabučio namo stogo trūkumų ir trečiajam asmeniui padarytos žalos priežastinis ryšys.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas apeliacinis skundas inter alia yra grindžiamas tuo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į apeliantės argumentus ir pateiktus įrodymus, kad namų, kurių stogai yra šlaitiniai, gyventojai nuolat buvo informuojami apie žiemos sezono metu gresiantį pavojų, pastariesiems siunčiant mokėjimo pranešimus su tekstu, informuojančiu, kad jie nestatytų automobilių arti namo, kadangi gali kristi sniegas ar ledas.

Bylos duomenimis (b. l. 47-50) nustatyta, jog apeliantė į nagrinėjamą bylą pateikė 2010 metų gruodžio mėnesio mokamąjį pranešimą Nr. 2918471, 2011 metų sausio-kovo mėnesių mokamuosius pranešimus Nr. 2918471, kuriuose inter alia nurodyta, jog, esant permainingiems orams, gali kristi sniegas, ledo varvekliai, todėl, siekiant išvengti grėsmės asmeniniam turtui, ieškovė prašo statyti automobilius tam skirtose vietose. Byloje jau buvo nustatyta, jog ginčo įvykis įvyko 2010 m. kovo 21 d., todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog nurodyti bylos duomenys nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant, šios bylos atveju egzistuoja aplinkybės, šalinančios apeliantės atsakomybę (Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis), ar neegzistuoja.

Pažymėtina, jog apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis pastaroji grindžia aukščiau nurodytą apeliacinio skundo argumentą, kai apeliantei pareigą pateikti tokius duomenis nustato proceso įstatymas (Civilinio kodekso proceso 12, 178 straipsniai), todėl, esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog aukščiau nurodytas apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Nagrinėjamos bylos medžiagos analizė leidžia daryti išvadą, jog apeliantė neįrodė, kad šios bylos atveju egzistuoja aplinkybės, šalinančios pastarosios atsakomybę (Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1 dalis), todėl, atsižvelgiant į tai, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų patraukti asmenį deliktinėn atsakomybėn pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, visetas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas patraukti apeliantę deliktinėn atsakomybėn ir priteisti ieškovei iš apeliantės 6 431,19 Lt žalos atlyginimą yra teisėtas ir pagrįstas.

Apibendrinus apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, išvadas ir argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, jog kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priimdamas procesinį sprendimą, jų neanalizuoja ir nevertina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių bylos apeliaciniame procese, paskirstymo

Ieškovė bylos apeliaciniame procese patyrė 500 Lt bylinėjimosi išlaidas už advokatės pagalbą, tiksliau – už atsiliepimo į šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą parengimą. Nagrinėjamoje byloje pripažinus, jog atsakovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, ieškovei iš atsakovės priteistinas 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Seesam Insurance AS, veikiančiai per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės Šilumos priežiūros 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kolegijos pirmininkas Vytautas ZeliankaKolegijos teisėjai Neringa ŠvedienėTatjana Žukauskienė