Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-633-785/2015;

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00283-2011-2;

2015 m. gruodžio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, Nomedai Vilimavičienei, Indrei Vitkutei, Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Simonai Naskauskaitei, nuteistajam V. J., jo gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, gynėjai advokatei Violetai Naujokienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnyje ir jam skirta 76 MGL (2862,16 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 141 straipsnio 4 dalimi, BK 66 straipsniu į bausmę įskaitytas V. J. ekspertinėje įstaigoje išbūtas laikas (trisdešimt aštuonios paros) ir laikytina, jog V. J. bausmę atliko.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nurodo, jog Kauno apylinkės teismas ir Kauno apygardos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė bylą iš teismo, kuriam ji teisminga, perduoti kitam teismui. Kauno apygardos teismo pirmininkas N. M. žinojo iš savo brolio A. M., jog dėl šiose valstybinėse institucijose susiformavusių šeimyninių klanų, jų artimų ryšių su S. N. L. organizuota nusikalstama grupe, Kauno apylinkės teisme ir Kauno apygardos teisme teisėjais dirbantys asmenys šioje byloje negalės užtikrinti svarbių valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar teisingumo interesų. Šias aplinkybes patvirtina konkretūs faktai bei įrodymai, kurie buvo pateikti. Teisėja B. D. V. J. atžvilgiu įvykdė akivaizdžias nusikalstamas veikas bei pažemino teisėjos vardą. Jos nusikalstamas veikas dengė Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininkas A. N.. B. D. veiksmai buvo neteisėti, nusikalstami bei pratęsiantys sovietinės Rusijos imperijos okupantų Lietuvoje vykdytą piktnaudžiavimą.

Apeliacinio skundo autorius teigia, kad Kauno apygardos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog nėra nurodyta svarbių priežasčių dėl kurių Kauno apylinkės teismas negalėtų objektyviai išnagrinėti nurodytos baudžiamosios bylos. Tačiau Kauno miesto ir rajono apylinkės teisme teisėjais įdarbinti asmenys (B. D., L. Š., Ž. J., A. J., V. V., K. D.) gina (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnus. Minėti asmenys iki šiol nenubausti ir prisidengę teisėjo nepriklausomumu nuo Lietuvos Respublikos įstatymų sistemingai pažeidinėja V. J. teises savo nagrinėjamose bylose.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. J. prašė apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, nuteistojo gynėja advokatė Violeta Naujokienė taip pat palaikė nuteistojo apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti, o prokurorė Simona Naskauskaitė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis skunde iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, V. J. manymu, teismas padarė esminius proceso pažeidimus bei netinkamai įvertinęs surinktus duomenis nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą išaiškinta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių pateikti pasiūlymai dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, teismui nėra privalomi, todėl tai, kad bylą nagrinėjęs teismas įrodymus įvertino kitaip ir padarė kitokias išvadas, negu tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus, atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą bei atlikusi įrodymų tyrimą, kurio metu buvo suteikta nuteistajam duoti parodymus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant BPK normų, išanalizavo ir įvertino surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai V. J. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje.

Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2013). Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu tai, kaip nukentėjusysis reagavo į kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt. Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Paprastai įžeidimas padaromas kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Be to, ar pirmiau paminėti žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2011). BK 290 straipsnio prasme įžeidžiančiais žodžiais laikomi stiprią menkinamąją, niekinamąją prasmę turintys žodžiai, vulgarūs posakiai, viešojoje kalboje adresuoti konkrečiam asmeniui. Žodžiams įvertinti svarbu žinoti jų pavartojimo aplinkybes, kontekstą, adresato ir adresanto santykius. Kitaip tariant, svarbu įvertinti, ar pasisakymai yra asmenį įžeidžiančio pobūdžio. Be to, tie patys pasakymai gali būti skirtingai vertinami viešoje ir privačioje kalboje. Vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir panašiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342/2013).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. J. 2011 m. gegužės 16 d., laikotarpiu nuo 15 val. iki 16.33 val. Kauno rajono apylinkės teisme, esančiame Kęstučio g. 29, Kaune, įžeidė valstybės tarnautojus – (duomenys neskelbtini) postinį S. K., tyrėjus E. R. bei A. E., (duomenys neskelbtini) Kelių policijos poskyrio viršininką V. F., išvadindamas juos nusikalstamo susivienijimo nariais, kriminaliniais nusikaltėliais, banditais, nusikalstamas veikas atlikusiais asmenimis, pavojingais asmenimis, t.y. jų garbę ir orumą žeminančiais žodžiais.

Nors V. J. savo kaltės nepripažįsta, tačiau jo kaltė įrodyta byloje esančių įrodymų visuma. Iš 2011 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad V. J. E. R., A. E., S. K., V. F. išvadino kriminaliniais nusikaltėliais, nusikalstamo susivienijimo nariais, pavojingais asmenimis, banditais, nusikalstamas veikas atlikusiais asmenimis. Šias aplinkybes patvirtino apklausti nukentėjusieji E. R., S. K. ir A. E., kurie parodė, kad 2011 m. gegužės 16 d. dalyvavo Kauno rajono apylinkės teisme, kur buvo nagrinėjama V. J. administracinio teisės pažeidimo byla. Bylos nagrinėjimo metu V. J. nukentėjusiuosius įžeidinėjo, vadindamas juos kriminaliniais nusikaltėliais, banditais, organizuoto susivienijimo gaujos nariais. Visą tai girdėjo teismo salėje buvusi teisėja ir sekretorė. Nukentėjusysis V. F. parodė, kad 2011 m. jam prokurorė pranešė, kad teismo posėdžio metu V. J. jį ir jo kolegas išvadino nusikalstamo susivienijimo nariais, banditais. Pats nukentėjęs atvykęs pas prokurorę perskaitė posėdžio protokolą ir įsižeidė dėl tokių V. J. pasakytų žodžių. Visas šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytojai S. L. ir R. O., kurie parodė, kad V. J. į įvairias institucijas rašė juos įžeidžiančius raštus. Buvo gautas posėdžio protokolas, kuriame buvo užfiksuoti V. J. įžeidimai policijos pareigūnams. Daugelyje skundų V. J. įžeidinėja policijos pareigūnus vadindamas juos rusų kolonistais, kolaborantais, nusikalstamos gaujos nariais. Tuos raštus mato darbuotojai ir atliekantys praktiką studentai. Be to, apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą pats V. J. patvirtino, kad 2011 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio protokolas užprotokoluotas teisingai, o jis palygino, kad nukentėjusieji yra faktiškai nusikalstamo susivienijimo nariai, nors duomenų, kad nukentėjusieji būtų nuteisti už kokias nors nusikalstamas veikas ar jiems būtų pradėti ikiteisminiai tyrimai, byloje nėra. Taigi akivaizdu, kad V. J. veikė tiesiogine tyčia ir demonstravo bendrą neigiamą nukentėjusiųjų asmenybės vertinimą. Apygardos teismas pripažįsta, kad Kauno rajono apylinkės teisme V. J., išvadindamas nukentėjusiuosius policijos pareigūnus nusikalstamo susivienijimo nariais, kriminaliniais nusikaltėliais, banditais, nusikalstamas veikas atlikusiais asmenimis, pavojingais asmenimis – stiprią menkinamąją, niekinamąją prasmę turinčiais žodžiais, kurie buvo adresuoti konkretiems asmenims, siekė juos įžeisti, pažeminti jų orumą bei demonstravo neigiamą jų asmenybės vertinimą. Visi aukščiau pateikti įrodymai pagrindžia, kad V. J. 2011 m. gegužės 16 d., laikotarpiu nuo 15 val. iki 16.33 val. Kauno rajono apylinkės teisme, esančiame Kęstučio g. 29, Kaune, įžeidė valstybės tarnautojus, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį.

Tai, kad V. J. įžeidimai policijos pareigūnams buvo išsakyti teismo posėdžių salėje ir kiti asmenys to negirdėjo, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 290 straipsnį. Nors viešas įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia nusikaltimo objektą, tačiau atsakomybė pagal šį straipsnį kyla nepriklausomai nuo to, ar įžeidimas pasireiškia viešu ar neviešu valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-215-303/2015).

V. J. nurodo, kad nukentėjusieji nėjo savo pareigų kaip valstybės tarnautojai teismo posėdžių salėje, jie nevykdė viešo administravimo funkcijų, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis įžeidžiančius žodžius apie nukentėjusiuosius išsakė kaip apie policijos pareigūnus, kurie teisėtai atliko savo tarnybines funkcijas. V. J. žodžiai buvo nukreipti į policijos pareigūnus, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 290 straipsnį. Be to, įstatyme nėra numatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-421/2007).

Nuteistasis apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria teismo šališkumo vertinimui ir teigia, kad teisėja B. D. nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nusišalinti. Nuteistojo manymu, teisėjai buvo būtina nusišalinti nuo šios bylos, o Kauno apylinkės teismo pirmininkas, paskirdamas bylą nagrinėti teisėjai B. D., pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu abejoti teisėjos B. D. šališkumu nėra pagrindo. Pažymima, kad 2013 m. sausio 10 d. teisiamojo posėdžio metu teisėja, išklausiusi proceso dalyvių nuomones, V. J. prašymą dėl teisėjos nušalinimo atmetė. Teisėja taip pat 2013 m. lapkričio 18 d. priėmė motyvuotą nutartį, kuria atmetė V. J. prašymą dėl teisėjos D. nušalinimo. Teisėja konstatavo, kad tai, jog teisėjos priimami procesiniai sprendimai nebuvo palankūs kaltinamajam, jokiu būdu nereiškia teisėjos šališkumo, suinteresuotumo bylos baigtimi, kaltinamojo teisių pažeidimo ar nepagrįstų privilegijų teikimo kitiems baudžiamojo proceso dalyviams. Be to, jau 2012 m. lapkričio 22 d. buvo priimta neskundžiama Kauno apygardos teismo pirmininko nutartis, kuria V. J. prašymas dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti kitam apylinkės teismui netenkintas. Kauno apygardos teismo pirmininkas pažymėjo, kad V. J. nenurodė jokių kliūčių, kodėl byla negali būti teisingai išnagrinėta Kauno miesto apylinkės teisme. Taigi konstatuojama, kad V. J. apeliacinio skundo motyvai dėl teisėjos B. D. šališkumo nepagrįsti, pagrindo abejoti bylą išnagrinėjusios teisėjos šališkumu nėra.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsisakymas prijungti esminius dokumentus sutrukdė V. J. įrodinėti, kas yra pookupacinis politinis režimas, gintis. Tačiau su tokiu vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. Pažymima, kad pirmos instancijos teismas motyvuotai atmesdavo V. J. prašymus ir atsisakydavo prijungti pateiktus dokumentus. 2015 m. balandžio 2 d. teisiamojo posėdžio metu teismas atmetė V. J. prašymus konstatuodamas, kad jie nesusiję su kaltinimu. Pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai. Tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Teismo prerogatyva yra spręsti, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti, ar juos atmesti (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Taigi konstatuoti, kad pirmos instancijos teismas, atmesdamas V. J. prašymus, pažeidė BPK nuostatas, nėra pagrindo. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka Kauno apygardos teismas tenkino nuteistojo prašymą ir prijungė prie bylos V. J. pateiktus dokumentus bei juos išanalizavo ir vertino, tačiau V. J. pateikti dokumentai pirmos instancijos teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde taip pat akcentuoja, kad jis yra ne kaltinamasis, o nusikalstamo susivienijimo nukentėjusysis. Nuteistojo manymu, prokuratūroje įdarbinti asmenys dalyvavo ir dalyvauja slėpdami S. N. L. organizuotos nusikalstamos grupės ir nusikalstamo susivienijimo nusikalstamas veikas prieš V. J.. Tačiau pažymima, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Be to, V. J. eilę kartų kreipėsi į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas ir nurodė apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus dėl jo manymu padarytų nusikalstamų veikų.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmos instancijos teisme gynėja advokatė R. M. V. J. negynė pilna apimtimi, o kitas gynėjas nebuvo skirtas. Tačiau pažymima, kad nagrinėjamu atveju, vadovaujantis BPK 51 straipsniu, gynėjo dalyvavimas nebuvo būtinas. Be to, Kauno apylinkės teismo teisėja B. D. 2013 m. gruodžio 12 d. raštu, V. J. atsakydama į jo prašymą, informavo, kuomet yra būtinas gynėjo dalyvavimas ir nurodė, kad jis turi teisę kreiptis į Kauno valstybės garantuojamos pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos baudžiamojo byloje teikimo. Taigi pagrindo teigti, jog buvo suvaržyta nuteistojo teisė į gynybą, nėra.

Atkreipiamas dėmesys, kad pagal EŽTT praktiką teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, apima proceso šalių teisę pateikti teismui bet kokius, jų nuomone, reikšmingus bylai argumentus. Pagal nuoseklią EŽTT praktiką Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, įpareigoja teismą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus, nors nenustato jų vertinimo ar reikšmės sprendimui, nes EŽTT neturi nagrinėti, ar į argumentus atsakyta tinkamai (pvz., 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Fomin prieš Moldovą, peticijos Nr. 36755/06). Tačiau šiai pareigai visada yra taikoma išlyga, kad teismas gali manyti, jog nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant arba yra nepriimtini dėl kitų priežasčių atsižvelgiant į aiškias įstatymo nuostatas ar susiformavusią teismų praktiką dėl analogiško pobūdžio argumentų (Fomin prieš Moldovą, § 31). Nors Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, § 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Česnulevicius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Taigi, vadovaujantis nurodyta EŽTT praktika, aukštesnysis teismas pažymi, kad dalis V. J. apeliaciniame skunde nurodytų teiginių yra nesusiję su skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu arba yra nereikšmingi, nepagrįsti, todėl nėra analizuojami.

Šiame kontekste pažymima ir tai, kad apskundimo teise, kaip ir kitomis baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis procesinėmis teisėmis asmenys privalo naudotis sąžiningai. Apskundimo (apeliacijos) teisė yra proceso objektyvumo, teisingumo ir visapusiškumo garantija, tačiau ši asmens teisė, kaip ir visos kitos asmens teisės, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka ir tokiu būdu, kad be teisėto pagrindo nebūtų pažeistos ar apribotos kitų asmenų teisės. Tokiu būdu yra įgyvendinamas nepiktnaudžiavimo teise principas. Kiekvienu atveju prieš kreipiantis į teismą (šiuo atveju pateikiant apeliacinį skundą) turėtų būti įvertinta, ar tam yra pakankamas pagrindas, o skunde teismui turėtų būti pateikti išsamūs, faktiniais duomenimis pagrįsti argumentai, patvirtinantys apelianto teiginius.

Pasisakant dėl V. J. skirtos bausmės pažymima, kad teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas bausmę V. J. bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.

Teismas atsižvelgė į tai, kad V. J. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, VšĮ Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centro psichikos sveikatos priežiūros skyriuje registruotas, jam diagnozuotas paranoidinio tipo asmenybės sutrikimas ir pagrįstai skyrė 76 MGL ( 2862,16 eurų) dydžio baudą. Į bausmę teismas įskaitė V. J. ekspertinėje įstaigoje išbūtą laiką (2013 m. rugsėjo 2-19 d., 2014 m. vasario 17-27 d. ir 2014 m. gruodžio 1-12 d. – trisdešimt aštuonios paros) ir laikė V. J. bausmę atlikusiu.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria: