Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018; 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad yra vilkinama išnagrinėti ir priimti sprendimą dėl jo prašymo perkelti jį atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę į V. F. Respubliką, su kuria jį sieja socialiniai ryšiai, ten gyvena jo šeima.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 19 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) su prašymu atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę V. F. Respublikoje (b. l. 24).

Išnagrinėjęs šį pareiškėjo prašymą, Departamentas 2018 m. liepos 11 d. raštu Nr. 2S-2179 „Dėl 2018-06-19 prašymo nagrinėjimo“ nurodė pareiškėjui, kad nėra kompetentingas spręsti klausimą dėl sprendimų dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo kitoms valstybėms, išaiškino teisę dėl to kreiptis į pataisos įstaigą. Pareiškėjas šį Departamento raštą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3997-463/2018 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Departamento 2018 m. liepos 11 d. raštą Nr. 2S-2179 „Dėl 2018-06-19 prašymo nagrinėjimo“. Įsiteisėjusiame sprendime, teismas, be kita ko, konstatavo, kad remiantis Lietuvos Respublikos ir R. F. Respublikos sutarties „Dėl asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, perdavimo likusiai bausmei atlikti“ nuostatomis, kompetentinga institucija, atsakinga už šios sutarties vykdymą Lietuvos Respublikoje yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Teismas taip pat nurodė, kad pagal šios sutarties 3 straipsnį asmuo, norėdamas būti perduotas atlikti bausmę kitoje valstybėje, turi teikti prašymą kompetentingai institucijai.

Departamentas, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą, 2019 m. sausio 17 d. persiuntė pareiškėjo 2018 m. birželio 19 d. prašymą pagal kompetenciją Teisingumo ministerijai (b. l. 22).

Teisingumo ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą, 2019 m. vasario 4 d. raštu Nr. (112/19)9R-328 „Dėl A. B. perdavimo į V.“ kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą bei Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl informacijos, kuri turėtų lemiamą įtaką Teisingumo ministerijai priimant sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo į V. likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti (b. l. 19).

Teisingumo ministerija 2019 m. kovo 15 d. raštu Nr. (112/19)9R-928 kreipėsi į V. F. Respublikos teisingumo biurą su prašymu pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti V. F. Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę (b. l. 17-18).

Teisingumo ministerija 2019 m. spalio 17 d. pakartotinai kreipėsi į V. F. Respublikos teisingumo biurą su prašymu pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti V. F. Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę (b. l. 16).

Teisingumo ministerija 2019 m. spalio 21 d. raštu informavo pareiškėją apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, nurodė, kad atsakymo į 2019 m. kovo 15 d. raštą Nr. (112/19)9R-928 iš V. atsakingos institucijos negavo, todėl 2019 m. spalio 17 d. kreipėsi į ją pakartotinai (b. l. 14). Taip pat išaiškino pareiškėjui tolesnės prašymo nagrinėjimo procedūros eigą, tuo atveju, jei bus gautas V. kompetentingos institucijos sutikimas.

Šiam ginčui aktualios Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo nuostatos. Įstatymo 18 straipsnyje yra nustatytos sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės perdavimo vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei sąlygos. Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas Lietuvos Respublikos teismo sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ar kitam asmeniui, turinčiam gyvenamąją vietą ar kitų glaudžių sąsajų su šia valstybe, taip pat gali būti perduodamas vykdyti šios valstybės kompetentingai institucijai, kai yra visos šios sąlygos: 1) teismas pagrįstai mano, kad bausmės vykdymo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei sudarys palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai; 2) nuteistasis sutinka, kad kita Europos Sąjungos valstybė narė perimtų vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės; 3) kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija sutinka perimti vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės.

Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad konsultacijas su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais atvejais vykdo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytu atveju, kai sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės gali būti perduodamas vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei tik gavus jos kompetentingos institucijos sutikimą, bausmę vykdanti institucija, prieš šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikdama teismui teikimą, kreipiasi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją dėl konsultacijų su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija vykdymo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, konsultuodamasi su kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija, jai pateikia duomenis, pagrindžiančius, kad šioje valstybėje būtų sudarytos palankesnės sąlygos užtikrinti nuteistojo socialinę reabilitaciją. Gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos atsakymą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija informaciją apie konsultacijų rezultatus perduoda bausmę vykdančiai institucijai ar teismui (Įstatymo 21 straipsnio 5 dalis). Įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu negaunamas šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytas kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos sutikimas perimti vykdyti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, bausmę vykdanti institucija palieka šį klausimą nenagrinėtą ir apie tai informuoja nuteistąjį, jo šeimos narį ar jo gynėją (Įstatymo 21 straipsnio 6 dalis).

Pažymėtina, kad Teisingumo ministerija yra viešojo administravimo subjektas, kuri savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis, sudarančiomis prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnis).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste aktualios VAĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalys, kurios apibrėžia prašymo ir skundo sąvokas. Atitinkamai, prašymas suprantamas, kaip su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant suteikti administracinę paslaugą, priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus, o skundas – asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti. Įvertinus pareiškėjo kreipimąsi į Teisingumo ministeriją, spręstina, kad toks kreipimasis atitinka prašymo apibrėžimą, nes pareiškėjas juo negina savo pažeistų teisių, o prašo atlikti, jo nuomone, Teisingumo ministerijai suteiktus įgaliojimus, t. y. suteikti pareiškėjui galimybę atlikti įkalinimo bausmę pagal gyvenamąją vietą.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Teisingumo ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą, 2019 m. vasario 4 d. kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl informacijos, reikalingos sprendimui dėl nuteistojo perdavimo į V. likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti pateikimo. Taip pat Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje jai suteikta kompetencija, 2019 m. kovo 15 d. kreipėsi į V. F. Respublikos teisingumo biurą su prašymu pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti V. F. Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo turinio, be 2018 m. birželio 16 d. prašymo perkelti atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę V., adresuoto Departamentui, pareiškėjas analogiško turinio prašymą 2019 m. sausio 10 d. teikė Teisingumo ministerijai tiesiogiai ir pakartotinai 2019 m. birželio 26 d. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis Vilniaus pataisos namų 2019 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 42-2985 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 5). Atsakovės atstovas šių aplinkybių neneigia.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad nuo jo kreipimosi į Teisingumo ministeriją praėjo daugiau nei pusė metų, tačiau jokio atsakymo į jo prašymus iki skundo padavimo teismui dienos jis nėra gavęs. Tokius Teisingumo ministerijos veiksmus pareiškėjas laiko vilkinimu.

Kaip matyti iš aukščiau cituotų Įstatymo nuostatų, įstatymų leidėjas nėra nustatęs terminų, per kuriuos turi būti priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo bausmės kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ar kitam asmeniui, turinčiam gyvenamąją vietą ar kitų glaudžių sąsajų su šia valstybe, perdavimo vykdyti šios valstybės kompetentingai institucijai, tačiau VAĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyta asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisė susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, o to paties įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte – teisė gauti administracinės procedūros sprendimą.

Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas, per protingą terminą negaudamas informacijos apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, 2019 m. birželio 26 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją pakartotiniu prašymu. Byloje duomenų, kad į šį prašymą Teisingumo ministerija yra pateikusi pareiškėjui atsakymą, nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad Teisingumo ministerija į V. kompetentingą instituciją pateikti nuomonę apie galimybes vykdyti V. F. Respublikoje Lietuvos teismo nuosprendžiu pareiškėjui paskirtą laisvės atėmimo bausmę pakartotinai kreipėsi tik 2019 m. spalio 17 d., t. y. tik po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš Teisingumo ministerijos vilkinimo priimti administracinės procedūros sprendimą, atlyginimo. Kaip matyti, apie procedūros eigą pareiškėjas buvo informuotas taip pat po kreipimosi į teismą, t. y. 2019 m. spalio 21 d. Teismo vertinimu, tokie Teisingumo ministerijos veiksmai yra nesuderinami su geruoju administravimu, pažeidžia pareiškėjo teisę gauti informaciją apie administracinės procedūros, pradėtos pagal jo prašymą, nagrinėjimo eigą (VAĮ 20 straipsnio 1 d. 1 punktas) ir gauti administracinės procedūros sprendimą. Teisingumo ministerijos argumentas, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 6 dalį pareiga informuoti pareiškėją atsiranda tik tada, kad nėra gaunamas kitos Europos Sąjungos narės kompetentingos institucijos sutikimas, yra nepagrįstas. Tokia pareiga Teisingumo ministerijai yra nustatyta jau minėtame VAĮ.

Teisingumo ministerijos pateikti įrodymai, kad šiuo metu yra gautas V. kompetentingos institucijos sutikimas perkelti pareiškėją atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę į V. ir toliau yra tęsiama procedūra, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi. Nagrinėjamu atveju yra vertinama situacija, buvusi skundo padavimo teismui metu.

Pareiškėjas nurodo, kad tokiu Teisingumo ministerijos pareigūnų elgesiu buvo diskriminuojamas kitų nuteistųjų, kurių prašymai perkelti į kitą valstybę likusios bausmės atlikimui buvo tenkinti, atžvilgiu, nes yra ne Lietuvos Respublikos pilietis. Pažymėtina, kad kiekvienas asmens, siekiančio būti perkeltam į kitą valstybę likusios bausmės atlikimui, prašymas yra vertinamas individualiai. Byloje duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas dėl turimos pilietybės, nėra.

Taigi, dėl to, kad pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjamas daugiau nei pusę metų, kad Teisingumo ministerija nesuteikė pareiškėjui informacijos apie jo prašymo nagrinėjimo eigą, darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, ko nebūtų buvę, jei Teisingumo ministerijos pareigūnai būtų veikę taip, kaip reikalauja teisės aktai.

Pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir būdo nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-894-520/2018). Be to, pažymėtina ir tai, kad kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingos neigiamos pasekmės, pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, sveikatos sužalojimai, kurie būtų darę įtaką tolimesniam pareiškėjo gyvenimui, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos negrįžtamai (pareiškėjo prašymo perkelti atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę į V. nagrinėjimo procedūra tęsiama toliau). Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik jo, kaip asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisės susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad A. B. (A. B.), kaip asmens, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, teisė susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija buvo pažeista.

Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundo reikalavimą priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.