- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-06
- Bylos Nr.
- 2-651-196/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Pareiškėjas
- E. G.
- Skolininkas
- E. S.
- Kreditorius
- J. J.
- Kategorijos
- 3.1.3.5Procesinis teisių perėmimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. G. ir skolininko E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atsisakyta pakeisti išieškotoją vykdymo procese, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2109-619/2017 pagal kreditoriaus J. J. pareiškimą dėl teismo įsakymo skolininko E. S. atžvilgiu išdavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja E. G. kreipėsi į teismą prašydama pakeisti išieškotoją Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. L2-2195-33/07. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. įsakymu iš skolininko E. S. kreditoriui J. J. priteista 109 314 Lt. Kreditorius J. J. 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, perleido pareiškėjai E. G. minėtą finansinį reikalavimą. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas pakeisti išieškotoją civilinėje byloje į pareiškėją E. G.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartimi pareiškėjos E. G. prašymą pakeisti išieškotoją atmetė.Teismas nustatė, kad kreditorius J. J. pareiškimu prašė išduoti teismo įsakymą dėl skolos, delspinigių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko E. S.. Kreditorius pareiškimą grindė 2006 m. liepos 22 d. paskolos raštu. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 21 d. teismo įsakymu kreditoriui J. J. iš skolininko E. S. priteisė 105 000 Lt skolos, 3 500 Lt delspinigių bei 814 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš viso 109 314 Lt). Teismo išduotas įsakymas, skolininkui nepareiškus prieštaravimų, įsiteisėjo. 2007 m. lapkričio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl paskolos rašto, kuriuo buvo grindžiamas J. J. pareiškimas išduoti teismo įsakymą, suklastojimo. 2010 m. gruodžio 14 d. pareiškėja E. G. pateikė teismui prašymą dėl išieškotojo J. J. pakeitimo į E. G.. Prašyme nurodė, kad pagal 2008 m. rugsėjo 13 d. finansinio reikalavimo teisės perleidimo sutartį ji perėmė iš išieškotojo J. J. reikalavimo teisę į 109 314 Lt, kuriuos Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 21 d. įsakymu civ. byloje Nr. L2-2195-33/07 priteisė J. J. iš skolininko E. S..Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi sustabdytas E. G. pareikšto prašymo pakeisti išieškotoją civilinėje byloje pagal kreditoriaus J. J. pareiškimą dėl teismo įsakymo skolininko E. S. atžvilgiu išdavimo nagrinėjimas iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas baudžiamojoje byloje, kurioje E. S. kaltinamas minėto paskolos rašto klastojimu ir sukčiavimu.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžiu E. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Minėtame nuosprendyje teismas konstatavo, kad kaltinamieji, turėdami tikslą E. S. naudai įgyti teisę į E. S. bendros jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį, 54 250 Lt vertės, žinodami, jog J. J. statybos Smalakių gyvenamajame name darbų nėra atlikęs bei E. S. pastarajam nėra įsiskolinęs, panaudojo žinomai netikrą dokumentą - E. S. vardu surašytą 2006 m. liepos 22 d. paskolos raštą, netikrus bei suklastotus tikrus dokumentus inicijavo tariamos skolos priteisimo ir išieškojimo procesus. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės dydžio. Teismas pažymėjo, kad kai suinteresuotas asmuo teismui paduotą prašymą pakeisti išieškotoją vykdymo procese grindžia kreditorinio reikalavimo perleidimo sutartimi, šio prašymo pagrįstumo klausimas sprendžiamas ir remiantis materialiosios teisės normomis, šiuo atveju pagal Lietuvos Respublikos (toliau – CK) 6.101–6.110 straipsnius. Juose numatytos sąlygos reikalavimo perleidimui, įvardyti atvejai, kuomet draudžiama perleisti reikalavimą kitam asmeniui, nustatyta pareiga apie reikalavimo perleidimą informuoti skolininką (CK 6.101, 6.102, 6.109 straipsniai). Esant duomenims, jog dokumentas, kuriuo remiantis priimtas atitinkamas teismo sprendimas, pagal kurį išduotas vykdomasis raštas ir pradėtas priverstinis vykdymo procesas, baudžiamąja tvarka pripažintas suklastotu ir (ar) nustačius, jog yra suklastota reikalavimo perleidimo sutartis, suinteresuoto asmens prašymas pakeisti išieškotoją gali būti atmestas kaip nepagrįstas.Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, jog baudžiamąja tvarka nustačius, jog dokumentas (2006 m. liepos 22 d. paskolos raštas), kuriuo remiantis priimtas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. įsakymas yra suklastotas, yra teisinis pagrindas pripažinti, jog 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistas objektas (109 314 Lt skola) neegzistuoja, todėl šia sutartimi pareiškėja neįgijo jokių J. J. materialinių ar subjektinių teisių ir toks reikalavimo teisių perleidimas yra negalimas (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, jog teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (ex in juria non oritur jus). CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teismui 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį ex officio laikyti niekine. Teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti išieškotoją.
Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja E. G. ir skolininkas E. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pakeisti išieškotoją vykdymo procese. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Prokuroras M. N. 2016 m. vasario 25 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 10-9-00089-11, pradėtą dėl galimo reikalavimo teisių perleidimo sutarties klastojimo. Iš šio nutarimo turinio matyti, kad nors kyla abejonių dėl J. J. dalyvavimo minėtame sandoryje, tačiau negauta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog E. G. suklastojo 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, todėl ikiteisminį tyrimą nutraukė. Nepaneigus 2008 m. rugsėjo 13 d. sutarties autentiškumo, teismas neturėjo teisės atsisakyti pakeisti išieškotoją.Teismas visiškai nepagrįstai saisto baudžiamąją bylą, kurioje pripažinti kaltais A. B. ir E. S., nes teismo nurodytoje baudžiamojoje byloje kaltinimas dėl 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties suklastojimo nebuvo pareikštas nei A. B., nei E. S.. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiai apskųsti kasacine tvarka. E. S. sutiko su reikalavimo teisių perleidimu, kitose bylose E. G. buvo pripažinta E. S. kreditore, todėl ir šioje byloje teismas turėjo pakeisti išieškotoją.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama atskirojo skundo ribose.Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atsisakyta pakeisti išieškotoją vykdymo procese, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese
Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jis gali įvykti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kasaciniame procese, atnaujinant procesą ar vykdymo procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2011). Procesinį teisių perėmimą reglamentuoja dvi normos, įtvirtintos CPK 48 straipsnio 1 dalyje ir 596 straipsnyje. Jeigu pirmoji iš jų nustato bendrąsias procesinių teisių perėmimo sąlygas, tai antroji reglamentuoja proceso dalyvių pakeitimo procedūrą vykdymo procese. CPK 596 straipsnis taikomas tik tada, kai pradėtas vykdymo procesas, t. y. antstolis yra pradėjęs vykdymo veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-716-943/2016). Kokiu teisiniu pagrindu ir kurioje proceso stadijoje turėtų būti atliekamas procesinių teisių perėmimo įteisinimas teisinio kvalifikavimo požiūriu sprendžia teismas, kuriam pareiškiamas prašymas perimti procesines teises. Nagrinėjamu atveju antstolė I. K. 2008 m. vasario 14 d. pateikė teismui patvarkymą dėl vykdomojo dokumento grąžinimo, kuriame nurodė, kad išieškotojo prašymu grąžina išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. L2-2195-33 dėl 109 314 Lt išieškojimo iš E. S. (t. 1, b. l. 17). 2008 m. lapkričio 4 d. pateiktas J. J. atstovo advokato A. B. prašymas išduoti vykdomąjį raštą, tačiau pakartotinis vykdomasis raštas neišduotas (t. 1, b. l. 29). Kitų duomenų, jog antstolis būtų pradėjęs vykdymo veiksmus, nėra. Bendrąsias procesinio teisių perėmimo taisykles nustato CPK 48 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, jo pertvarkymas ir pan.), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Procesinių teisių perėmimo pagrindas yra materialiojo teisinio santykio subjektų pasikeitimas, kuriam reikalingos šios sąlygos: 1) vieno subjekto pasitraukimas iš materialiojo teisinio santykio; 2) pasitraukusio subjekto teisių perėjimas kitam asmeniui. Teismas pakeičia proceso šalį tik tuo atveju, jei tam yra teisėtas pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-442-823/2017).Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2010 m. gruodžio 14 d. E. G. pateikė teismui prašymą pakeisti išieškotoją, prie jo pridėjo 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kurioje nurodyta, kad E. G. perėmė iš išieškotojo J. J. reikalavimo teisę į 109 314 Lt, kuriuos Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 21 d. įsakymu civilinėje byloje Nr. L2-2195-33/07 priteisė J. J. iš skolininko E. S. (t. 1, b. l. 44-46). 2011 m. sausio 26 d. J. J. žuvo (t. 1, b. l. 104, 109, 201).Pirmosios instancijos teismas atmetė prašymą pakeisti išieškotoją, nes 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį ex officio pripažino niekine. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės atsisakyti pakeisti išieškotoją, nes nėra duomenų, jog minėta sutartis suklastota. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.102 straipsnio 1 dalį draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas. Akivaizdu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžiu E. S. ir A. B. pripažinus kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, bei konstatavus, kad 2006 m. liepos 22 d. paskolos raštas yra suklastotas, išieškojimas iš E. S. pagal Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 21 d. įsakymą yra negalimas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalį tik dėl bausmės dydžio, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti nuteistųjų kasacinius skundus (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be kita ko pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi nurodė, kad tik baudžiamąja tvarka nustačius, kad bylai reikšmingi dokumentai (paskolos raštelis ar reikalavimo perleidimo sutartis) yra suklastoti, teismas galėjo netenkinti prašymo pakeisti išieškotoją (t. 1, b. l. 203). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nustatė, kad baudžiamąja tvarka konstatuota, jog paskolos raštas, kuriuo pagrindu išduotas teismo įsakymas, suklastotas. Dėl to atmestini atskirojo skundo argumentai, kad nesant reikalavimo teisių perleidimo sutarties suklastojimo fakto, teismas privalėjo pakeisti pradinį kreditorių naujuoju. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinio aiškiai matyti, kad teismas vadovavosi faktais, nustatytais baudžiamojoje byloje, ir konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad E. S. buvo skolingas mirusiajam J. J., kad baudžiamojoje byloje nustatyta, jog kaltinamieji, turėdami tikslą E. S. naudai įgyti teisę į E. S. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį, 54 250 Lt vertės, žinodami, jog J. J. statybos (duomenys neskelbtini) gyvenamajame name darbų nėra atlikęs bei E. S. pastarajam nėra įsiskolinęs, panaudojo žinomai netikrą dokumentą - E. S. vardu surašytą 2006 m. liepos 22 d. paskolos raštą, netikrus bei suklastotus tikrus dokumentus, inicijavo tariamos skolos priteisimo ir išieškojimo procesus. Neegzistuojant reikalavimo teisei, jos negalima ir perleisti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1352/2014), todėl apeliantų argumentai, kad nėra nustatyta, jog J. J. parašas 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartyje yra suklastotas, bei tai, kad E. S. sutiko su kreditoriaus pakeitimu, neturi teisinės reikšmės. Atskirojo skundo argumentas, kad kitose bylose E. G. pripažįstama E. S. kreditore, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nesusijęs su nagrinėjama byla.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2008 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažino niekine ir ex officio taikė niekinio sandorio pasekmes (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), pagrįstai atmetė E. G. prašymą pakeisti išieškotoją, nes niekinio sandorio pagrindu procesinių teisių perėmimas negalimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.