Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. E. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. 23S96257, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. kovo 31 d., motyvuodama tuo, kad yra UAB „Auksinis korys“ dalyvė, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 19 d. pranešimu, adresuotu pareiškėjai, nurodė, kad ji iki 2023 m. birželio 2 d. turi pateikti: 1. nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. kovo 31 d. atliktų darbų ir vykdytų funkcijų aprašymą; 2. Bendrovės 50 vnt. vardinių paprastųjų akcijų įsigijimą bei apmokėjimą patvirtinančius dokumentus; 3. paaiškinimą, kokiu tikslu jai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Turkijos Respublikoje; 4. 2023 m. Bendrovės tarpinį balansą bei pelno nuostolių ataskaitą; 5. paaiškinimą, kokių funkcijų pareiškėja asmeniškai negalėtų vykdyti nebūdama Lietuvos Respublikoje (prašyta pagrįsti, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas Bendrovės veiklai vykdyti ir plėtoti). Pareiškėja kartu buvo informuota, kad tuo metu Bendrovėje nebuvo visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems bendrai mokamas darbo užmokestis yra ne mažesnis kaip 2 VMBDU dydžiai. Tai reiškia, jog Bendrovė neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėja – sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Kartu pažymėta, jog, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

Pareiškėja 2023 m. birželio 1 d. pateikė paaiškinimus ir nurodė:

,,2022 m. rugsėjo 1 dieną buvome Turkijoje, o 2022 m. spalio 7 d. keliavome į Frankfurtą, Vokietiją, su 6 mėnesių galiojimo daugkartine viza (multi-entry visa). 12 dienų viešėjome Vokietijoje pas vieną iš savo draugų namuose, o paskui, spalio 19 d. keliavome iš Vokietijos į Lietuvą. Dvi savaites gyvenome viešbutyje, kol išsinuomojome butą. Visą pirmąjį viešnagės Lietuvoje mėnesį po ilgų paieškų ir tyrinėjimų įsigyti aktyvų verslą maitinimo ir restoranų srityje, kuris yra susijęs su mūsų profesija ir ilgamete patirtimi, pagaliau radome 5 metų istoriją turintį Viduržemio jūros ir Rytų virtuvės restoraną, kurio maisto ir produktų siūlymo sąlygos ir veiklos pobūdis atitiko mūsų patirtį bei mums pažįstamą maisto kultūrą. Po paieškų etapo perėjome prie administracinių procedūrų, formalumų su tikslu įsigyti verslą kaip prasmingą investiciją. Noriu atkreipti dėmesį, kad administracinis procesas ir įmonės dokumentų keitimas, taip pat įmonės statuso keitimas iš MB į UAB užtruko, todėl turėjome derinti savo laiką ir teisėtą buvimo Lietuvoje trukmę atsižvelgiant į vizos galiojimo laiką. Į Turkiją grįžome 2022 m. gruodžio 21 d., tam, kad mūsų buvimas Europos sąjungoje vizos galiojimo laikotarpiu išliktų legalus, tuo tarpu likusius įmonės administravimo ir darbo procesus laikinai palikome įmonės administratorei, buvusiai įmonės savininkei, iš kurios pirkome verslą. Per tą laiką perdavėme butą, kurį nuomojomės Turkijoje, bei parsivežėme savo likusius asmeninius daiktus į Lietuvą, kuriuos dar buvome palikę. Galiausiai, pasibaigus įmonės statuso pertvarkymui iš MB į UAB, buvo rezervuotas vizitas į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, todėl 2022 m. kovo 20 d. grįžome į Lietuvą tam, kad atvykti į Migracijos poskyrį pagal paskirtą laiką pokalbiui bei originalių dokumentų perdavimui. Leidimas laikinai gyventi Turkijoje buvo išduotas: Deja dėl blogų ekonominių sąlygų, nesaugumo ir kylančios infliacijos, kuriuos turėjome mūsų šalyje (Irane) ir dėl to, kad diena iš dienos ekonominė situacija vis prastėjo, nebematėme prasmės ir tikslo ten investuoti, todėl nusprendėme persikelti į Turkiją, nes žinojome, kad Turkija turi didelį ekonominį potencialą padėti mums investuoti. Pagal Turkijos įstatymus gavome mokestinį kodą, atidarėme sąskaitą Turkijos banke ir pateikėme dokumentus, įrodančius, kad turime pakankamai finansinių lėšų ir galime save finansiškai išlaikyti iki tol, kol priimsime sprendimą ar ten investuosime. Turkija, išnagrinėjusi visas bylas ir dokumentus, suteikė mums leidimą laikinai gyventi, kurį vėl pratęsėme antriems metams. Deja, prastos ekonominės sąlygos apėmė ir Turkiją, ir nepaisant visų mūsų patirtų išlaidų ir sugaišto laiko, kurį skyrėme tyrinėdami Stambulą ir kelis kitus Turkijos miestus, pastebėjome, kad Turkijoje infliacija smarkiai išaugo. Investicinių sąnaudų, komercinės paskirties patalpų, taip pat įrangos ir mokesčių kaina nepaprastai greitai auga, jų valiutos vertė nuolat mažėja, infliacija labai didelė, todėl ekonominiu ir finansiniu požiūriu Turkija nebebuvo gera vieta investuoti. Mes ten nebematėme geros ateities. Atsižvelgiant į prieš tai paminėtus faktus, pradėjome domėtis keletu Europos šaliu ir po ilgų tyrinėjimų atradome Lietuvą: didelis palaikymas investuotojams, gana stabili ekonomika ir pagrįsta mokestinė sistema lyginant su kitomis Europos šalimis. Dėl aukštos kvalifikacijos darbuotojų prieinamumo ir apskritai mažesnių sąnaudų, nusprendėme investuoti Lietuvoje. Jūs prašėte paaiškinti, kodėl mūsų buvimas Lietuvoje yra būtinas ir kokių Lietuvoje yra dalykų, kurių neįmanoma padaryti be mūsų buvimo čia: Turėčiau pažymėti, kad pirkdami šį verslą padėjome pamatus, tam kad šiame versle panaudotumėme visas savo jėgas, energiją, profesinę patirtį, kad jis progresuotų, augtų ir klestėtų bei kad galėtume daug dirbti. Būtina pastoviai tobulėti ir judėti į priekį šioje maisto tiekimo sferoje Tikime, kad be mūsų buvimo šis verslas neaugs ir neturės galimybių išgyventi be tinkamo valdymo ir vadovavimo įgūdžių. Yra daug priežasčių, kodėl mes turime būti Lietuvoje ir tai yra gyvybiškai svarbu mūsų maisto pramonės versle. Akivaizdus dalykas, kad viso verslo ir jo filialų pagrindinių užduočių valdymas, darbų planavimas ir organizavimas, personalo valdymas ir apmokymai, naujų virtuvių atidarymas (turint omeny, kad dirbame su tamsios virtuvės koncepcija (Dark kitchen - viena fizinė virtuvė ruošia maistą skirtingiems restoranams)), naujų skonių, naujų maisto produktų gamybai paieškos - visa tai reikalauja mūsų buvimo kartu su visa komanda visą darbo dieną. Aš negalėsiu suvaldyti personalo ir kylančių kasdienių darbinių iššūkių, neįmanoma patobulinti receptūrą ir optimizuoti verslo išlaidas būnant kitoje šalyje. Tai tiesiog yra neįmanoma padaryti video skambučio metu. Dar reikėtų įvertinti, kad bet kuriame restorane yra labai svarbus darbas su klientais. Tik per pažintį su pirkėju gali suprasti, ar judi tinkama linkme. Noriu bendrauti su savo klientais, žinoti skanu ar patinka jiems mūsų kuriamas maistas. Pabaigai noriu paminėti, kad kaip priedą prie šio laiško prisegėme Jums visus prašomus dokumentus bei įmonės darbuotojų oficialių ir apmokėtų socialinių garantijų išrašus. Jeigu kažko trūksta - prašau praneškite“.

Migracijos departamentas 2023 m. birželio 26 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriame, įvertinęs visas nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad šiuo metu Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėja – sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu Sprendimu, 2023 m. liepos 24 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. birželio 7 d. iki 2023 m. birželio 30 d.).

Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga kompetentingai institucijai pateikti duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3442-756/2017).

Vadovaujantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, taip pat ar duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinka tikrovę, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti jos nelegalios migracijos grėsmė. Pažymėtina, kad pareiga pateikti Migracijos departamentui tikrovę atitinkančius duomenis tenka užsieniečiui (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A-2005-662/2016, Nr. eA-3398-858/2017).

Pareiškėja skunde nurodo, kad Sprendimo išvada dėl Bendrovės neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytiems reikalavimams yra nepagrįsta. Pareiškėja pažymi, kad atsakovui buvo pateikti dokumentai Bendrovės veiklai pagrįsti.

Taigi, atsakovas, vertindamas Bendrovės atitiktį Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam imperatyviam reikalavimui, turėjo vertinti, ar Bendrovės (pareiškėja jos dalyvė) ne mažiau kaip 6 mėnesius iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nuosavo kapitalo dydis yra ne mažesnis kaip 28 000 Eur, t. y. turėjo vertinti laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 31 d. iki 2023 m. kovo 31 d. Šiuo atveju pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė atsakovui Bendrovės 2023 m. sausio 19 d. balansą, iš kurio matyti, jog Bendrovė nuo 2022 m. rugsėjo 31 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, t. y. nuosavo kapitalo dydis buvo 28 094 Eur, tačiau Migracijos departamentas, kilus įtarimų dėl pareiškėjos tikrųjų ketinimų Lietuvos Respublikoje ir nustačius, jog nepakanka pagrindžiančių dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti, 2023 m. gegužės 19 d. per MIGRIS išsiuntė pranešimą, prašydama pateikti 2023 m. Bendrovės tarpinį balansą bei pelno nuostolių ataskaitą. Kaip matyti, pareiškėja su paaiškinimais Migracijos departamentui kartu pateikė 2023 m. gegužės 24 d. Bendrovės tarpinį balansą (laikotarpio nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 30 d.), kurio turinys patvirtina, kad Bendrovės nuosavo kapitalo dydis minėtu laikotarpiu sudaro tik 23 812 Eur, o tai, teismo įsitikinimu, patvirtina, jog Bendrovė nuo 2022 m. gruodžio 31 d. iki 2023 m. kovo 31 d. (kada pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi) neatitiko imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Bendrovės nuosavo kapitalo dydis buvo mažesnis kaip 28 000 Eur).

Teismas pažymi, jog šiuo atveju Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas dėl darbuotojų skaičiaus taip turi būti vertinamas laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 31 d. iki 2023 m. kovo 31 d. (ne mažiau kaip 6 mėnesiai iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo), todėl Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nepagrįstai vertino laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. birželio 4 d.

Šiuo atveju, nors Migracijos departamentas tvirtina, kad nustatė, jog nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. birželio 4 d. Bendrovėje buvo įdarbinta tik viena darbuotoja, o tai reiškia, jog Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, tačiau teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Iš byloje esančių duomenų, t. y. Bendrovės 2023 m. kovo ir balandžio mėn. atlyginimo žiniaraščių (dokumentai pateikti atsakovo kartu su atsiliepimu), matyti, kad Bendrovėje pagal darbo sutartis dirbo trys darbuotojai (Lietuvos piliečiai), kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudarė ne mažiau kaip 2 VMBDU dydžius.

Tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog nors Bendrovė atitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje 1 punkte nustatytą reikalavimą dėl darbuotojų skaičiaus ir darbo užmokesčio, tačiau neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo dėl nuosavo kapitalo dydžio. Kaip jau minėta, iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje įtvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A-2005-662/2016, Nr. eA-3398-858/2017). Taigi, teismas daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą ir konstatavo, kad vertinimo metu Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl nuosavo kapitalo dydžio, o pareiškėja – sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

Teismas akcentuoja, jog šiuo atveju atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje savaime neužkerta kelio pareiškėjai dalyvauti Bendrovės veikloje. Pareiškėjos pateikti paaiškinimai apie veiklą Bendrovėje (viso verslo ir jo filialų pagrindinių užduočių valdymas, darbų planavimas ir organizavimas, personalo valdymas ir apmokymai, naujų virtuvių atidarymas, naujų skonių, naujų maisto produktų gamybai paieškos – visa tai reikalauja mūsų buvimo kartu su visa komanda visą darbo dieną) yra labai abstraktūs ir neleidžia daryti išvados, kad jos buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas Bendrovės veiklos valdyti ir plėtoti. Pažymėtina, kad nenustatytos jokios darbo funkcijos, kurias pareiškėja turi atlikti būtinai būdama Lietuvoje. LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018 ir kt.).

Teismo įsitikinimu, vien formalus Įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, jog užsieniečiui turi būti išduotas leidimas laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, kuris yra konstatavęs, kad nustatytų Įstatyme sąlygų egzistavimas savaime nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016). Be to, užsienietis teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu privalo atitikti Įstatyme nustatytas sąlygas visą leidimo laikinai gyventi turėjimo laikotarpį, taip pat ir prieš išduodant leidimą, o nustačius, kad Bendrovė ar užsienietis neatitinka minėtų sąlygų, užsieniečio leidimas yra panaikinamas arba atsisakoma jį išduoti.

Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad įtarimus, jog pareiškėja tik siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis, sustiprina tai, kad pareiškėjai 2021 m. gruodžio 10 d. Generalinis Ispanijos konsulatas Stambule atsisakė išduoti Šengeno vizą, kadangi kilo pagrįstų abejonių dėl jos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos prieš pasibaigiant vizos galiojimo laikui, o informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, laikytina nepatikima. 2022 m. rugpjūčio 4 d. Vokietijos konsulatas Stambule taip pat priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti Šengeno vizą, kadangi užsienietė pateikė nepatikimą informaciją apie numatomo buvimo tikslus bei sąlygas. Be to, Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2021 m. balandžio 9 d. priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą. 2022 m. balandžio 6 d. pareiškėja trečią kartą kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje dėl Šengeno vizos gavimo verslo tikslu, tačiau ji taip pat nebuvo išduota dėl nepatikimų duomenų teikimo ir sąsajų su asmenimis, kurie užsieniečiams teikia tarpininkavimo paslaugas ir padeda atvykti į Šengeno erdvę bei gauti teisėtą buvimą suteikiančius dokumentus tik formaliai atitinkant Įstatyme nustatytus reikalavimus. Pareiškėja, siekdama patekti į Šengeno erdvę, kreipdamasi dėl vizos gavimo į Vokietijos konsulinę įstaigą Stambule, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nustatyta, jog ji deklaravo vykstanti turizmo tikslu, o kaip galutinį kelionės tikslą nurodė Vokietiją, o gavusi vizą pasinaudojo išduotu dokumentu ir atvyko į Lietuvą. Šį faktą patvirtino pareiškėja Migracijos departamentui pateiktame paaiškinime. Pažymėtina, kad pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pateikdama duomenis apie valstybes, kurios buvo atsisakiusios išduoti vizas ar leidimus gyventi, nuslėpė, jog Vokietijos konsulatas Stambule 2022 m. liepos 26 d. atsisakė jai išduoti Šengeno vizą. Taigi, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja Migracijos departamentui nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl pareiškėjos skundo argumentai, jog nėra visiškai aišku, kokius duomenis atsakovas įvertino kaip neatitinkančius tikrovės, teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Nustatytų aplinkybių visuma rodo pareiškėjos nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą migracijos procedūromis, susijusiomis su trečiųjų šalių piliečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. LVAT pripažįsta, kad, vertindami užsieniečio nelegalios migracijos grėsmę, teismai pagrįstai atsižvelgia į Lietuvos migracijos politikos gaires. LVAT įsitikinimu (pvz., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4840-756/2016), atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Iš bylos duomenų teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentui pagrįstai kilo įtarimų dėl pareiškėjos atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, jos sąžiningo siekio dirbti Lietuvos Respublikoje, t. y. kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o jos tikrasis ir pagrindinis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra kitas, negu oficialiai deklaruotas – pareiškėja tik siekia įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir visose Šengeno valstybėse, o ne užsiimti darbine veikla Lietuvos Respublikoje, todėl yra pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėja 2023 m. rugsėjo 1 d. pateikė į bylą papildomus įrodymus, kurie, pasak jos, patvirtina, jog Bendrovės, kurios akcininkė yra pareiškėja, nuosavas kapitalas 2022 metais ir 2023 m. I pusmetį buvo didesnis nei 28 000 Eur bei kad Bendrovėje dirba du darbuotojai, kuriems mokamas darbo užmokestis sudaro ne mažiau kaip 2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų VMBDU dydžius, tačiau teismas pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjos teikiami dokumentai nėra aktualūs. Kaip matyti, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti reikalavimai dėl kapitalo dydžio bei darbuotojų skaičiaus turi būti vertinami laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 31 d. iki 2023 m. kovo 31 d. (ne mažiau kaip 6 mėnesiai iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo), o pareiškėjos pateikti dokumentai, pvz., 2023 m. birželio bei liepos mėnesių Bendrovės atlyginimo žiniaraščiai, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi jie pateikti jau po Migracijos departamento 2022 m. birželio 26 d. Sprendimo priėmimo. Kartu teismas pažymi, kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms, t. y. kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, pareiškėja vėl gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-662/2015).

Dėl pareiškėjos motyvo, kad Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų, teismas pažymi, jog, vertinant Sprendimo atitiktį VAĮ reikalavimams, VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Įvertinęs Sprendime nurodytas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte keliamus reikalavimus administraciniam sprendimui, kadangi jame nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nurodyta Sprendimo apskundimo tvarką, o tai skundžiamą Sprendimą leidžia vertinti kaip atitinkantį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Vien tai, kad pareiškėjos netenkina Sprendimo rezultatas, neleidžia daryti išvados, jog jame atsakovas netinkamai įvertino faktines aplinkybes.

Nustačius, kad Migracijos departamento Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja skunde išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo įsitikinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėja prašo priteisti jai iš atsakovo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, ji neįgyja teisės reikalauti atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos N. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.