- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-19
- Bylos Nr.
- 1A-254-397/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-33191-2020-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
- Nukentėjusysis
- V. M.
- Kaltinamasis
- R. V.
- Advokatai
- Jurgita Jablonskienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. V., teismui buvo atiduoti kaltinant jį, tuo, kad jis 2020 m. rugpjūčio 19 d. apie 06.30 val. prie VšĮ "(duomenys neskelbtini)" priėmimo skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas 2,64 promilių girtumas), nepakluso teisėtiems Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūnų R. B. ir V. M. reikalavimams pasitikrinti neblaivumą, plūdo pastaruosius necenzūriniais žodžiais, aktyviais veiksmais priešinosi, greitosios medicinos pagalbos automobilyje spyrė V. M., bet pastarajai pasitraukus, nepataikė, laipinamas iš greitosios medicinos pagalbos automobilio, R. B. laikant jo kairę ranką, jis dešinės rankos alkūne tyčia sudavė V. M. į smakrą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. R. V. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 286 straipsnyje.
2. Marijampolės apylinkės teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, jog pareikštame kaltinime nurodyti R. V. veiksmai, negali būti laikomi nusikalstamais, nes konfliktas įvyko dėl pareigūnų neteisėto reikalavimo, todėl asmens reakcija į neteisėtą reikalavimą, nors ir agresyvi, ar įžeidžianti, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras prašė, panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. V. pripažinti kaltu pagal BK 286 straipsnį ir paskirti jam 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant R. V. per 4 mėn. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, 6 mėn. laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš kaltinamojo R. V. nukentėjusiajai V. M. priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
3.1. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nieko nepasisakė apie tyčinius R. V. veiksmus, kuriais jis spyrė V. M., bet pastarajai pasitraukus, nepataikė, laipinamas iš GMP automobilio, R. B. laikant jo kairę ranką, jis dešinės rankos alkūne tyčia sudavė V. M. į smakrą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šias aplinkybes patvirtina ir pats išteisintasis R. V., nukentėjusioji, liudytojai, įvykis yra užfiksuotas vaizdo įrašu, gydytojo įraše fiksuojama, kad V. M. diagnozuotas dešinės veido pusės sumušimas. Prokuroro teigimu, dėl šių aplinkybių nekilo jokio ginčo, jas pripažino ir R. V., tik nurodė, kad kai kurių aplinkybių dėl girtumo neprisimena.
3.2. Skunde pažymima, kad vaizdo įraše yra užfiksuota, jog R. V. pastebėjęs policijos pareigūnę, keikia ją necenzūriniais žodžiais, nepagarbiai kreipiasi, tai yra suvokia, kad bendrauja su policijos pareigūne. R. V. šių aplinkybių neneigia, nurodo, kad buvo supykęs ant policijos pareigūnų, dėl kito įvykio, kuris buvo prieš valandą laiko. Prokuroro įsitikinimu, nekyla jokių abejonių ir dėl R. V. tyčinių smūgių sudavimų V. M., išsakytų grasinimų, keiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
3.3. Skundo autoriaus pastebėjimu, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog R. V. tyčia suduoti smūgiai V. M., dėl ko buvo diagnozuotas dešinės veido pusės sumušimas, tai yra sukeltas fizinis skausmas, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, tačiau teismas netgi nemotyvavo tokio sprendimo, apie smūgių sudavimą nieko nepasisakė nuosprendyje.
3.4. Skunde taip pat nesutinkama ir su teismo padarytomis išvadomis dėl R. V. girtumo nustatymo teisėtumo. Atkreipiamas dėmesys, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnai atliko ikiteisminį tyrimą dėl smurto artimoje aplinkoje, kuriame nukentėjusioji R. K.. Atvykus apklausti R. K. prie pareigūnų, būdamas neblaivus, agresyviai nusiteikęs ir keikdamas artinosi R. V.. Konflikto metu prieš R. V. buvo panaudotos dujos. Šis įvykis buvo 5.20 val. ir dėl jo pradėta administracinio nusižengimo byla Nr. Al8-904-876/2020. R. V. surašytas administracinio nusižengimo protokolas, įvykis yra ištirtas administracinio nusižengimo byloje. Prokuroro teigimu, teismo nuosprendyje esantys pasisakymai, kad policijos pareigūnai netyrė įvykio, kurio metu buvo R. V. buvo papurkšta dujų yra neteisingi.
3.5. Prokuroro teigimu, byloje yra nustatyta, kad policijos pareigūnai 5.20 val. būdami (duomenys neskelbtini) kaime, iš karto po to, kai R. V. atliko neteisėtus veiksmus, prieš jį buvo panaudotos dujos, gavo pranešimą apie naują įvykį, dėl smurto artimoje aplinkoje, todėl nedelsiant privalėjo vykti į įvykį, nes grėsė pavojus žmogaus sveikatai ir gyvybei. Policijos pareigūnai, apklausti liudytojais nurodė, kad dėl šių aplinkybių negalėjo iš karto surašyti visų reikiamų dokumentų administracinio nusižengimo byloje ir dėl šių pačių priežasčių nebuvo patikrintas R. V. blaivumas įvykio vietoje. Kaip nurodė liudytojas R. B., jis R. V. blaivumą tikrino dėl įvykio 5.20 val. Plieniškių kaime. Prokuroro įsitikinimu, policijos pareigūnas buvo teisus, nes ANK 605 straipsnyje yra numatyta, kad kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys yra neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nustatyta tvarka turi būti patikrinta, ar jie yra neblaivūs arba apsvaigę nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Tokią teisę numato ir policijos įstatymo 22 straipsnio 7 punktas. Prokuroro įsitikinimu, teismo nuosprendyje teisėja šališkai ir neteisingai dėstė argumentus, kad policijos pareigūnai neturėjo teisės patikrinti neblaivumo administracinį nusižengimą padariusiam asmeniui. Atkreipiamas teismo dėmesys, kad R. V. buvo akivaizdžiai neblaivus. Policijos pareigūnai prieš atlikdami su R. V. bet kokius veiksmus, privalo įsitikinti, ar asmuo gali suvokti savo veiksmų, paaiškinimų esmę, gali suprasti rašomų dokumentų esmę bei tiriant įvykusio konflikto aplinkybes būtina nustatyti visų konflikte dalyvavusių asmenų blaivumą. Liudytoja V. M. pirmosios instancijos teismui nurodė aplinkybes, dėl ko tikrino girtumą R. V.. Vykdami į iškvietimą policijos pareigūnai vykdė jiems pavestą užduotį. R. V. nustatyti neblaivumą buvo ne viena priežastis, policijos pareigūnai reagavo į visus gautus pranešimus, tuo metu buvo tiriamas ne vienas įvykis, todėl policijos pareigūnai R. B. ir V. M. nurodė jas skirtingas, bet abu liudytojai buvo teisūs. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog V. M. R. V. pasiūlė pasitikrinti neblaivumą mandagiai, nenaudojo jokios prievartos, neišsakė jokių griežtų reikalavimų, sąlygų ar panašiai, po ko R. V. iš karto pradėjo keikti, grasinti ir tyčia smūgiavo pareigūnei.
3.6. Skundo autoriaus įsitikinimu, teismo nuosprendyje išdėstyta teisėjos subjektyvi ir šališka nuomonė apie atimtą galimybę R. V. pasinaudoti medicinine pagalba, apie tai, kad netirtas įvykis, kurio metu R. V. buvo papurkšta dujų, nors dėl šio įvykio yra tyrimas administracinėje byloje Nr. Nr. Al8-904-876/2020. Pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje visiškai nieko nėra pasisakyta apie smūgių sudavimą ir fizinio skausmo sukėlimą V. M..
3.7. Skunde nurodoma, jog teismas padarė neteisingas, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis, išvadas ir dėl R. V. atsisakymo tikrintis girtumą. Objektyviai matyti iš vaizdo įrašo R. V. nukreipta agresija prieš policijos pareigūnus. R. V. nieko nepasakė dėl sutikimo ar nesutikimo tikrintis girtumą, o iš karto puolė pareigūnus juos keikdamas bei smūgiuodamas, tačiau teisėja padarė kitokias išvadas.
3.8. Prokuroro manymu, būtina pažymėti tai, kad R. V. neneigė savo kaltės, ją visada pripažino ir gailėjosi dėl savo veiksmų. Pirmojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiosios. Kaip tokių veiksmų atlikimo pagrindą nurodė apsvaigimą nuo alkoholio.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį prokuroro skundą nepateikta.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis R. V. ir jo gynėja prašė, apeliacinį prokuroro skundą atmesti.
6. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako apeliacinis skundas atmetamas.
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
8. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nors prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad R. V. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 286 straipsnį, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai, nešališkai, nepažeisdamas BPK nuostatų, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. V. pagal BK 286 straipsnį išteisino, šiam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiosios, tiek ir išteisintojo parodymus, byloje liudytojais apklaustų asmenų išdėstytas faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, vaizdo medžiagą, sugretino šiuos įrodymus tarpusavyje ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog R. V. nepadarė veikos, turinčios BK 286 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija ir naikinti skundžiamą nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, teisinio pagrindo nėra.
9. R. V. buvo pareikštas kaltinimas, jog būdamas neblaivus, nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų R. B. ir V. M. reikalavimams pasitikrinti neblaivumą, plūdo pastaruosius necenzūriniais žodžiais, aktyviais veiksmais priešinosi, greitosios medicinos pagalbos automobilyje spyrė V. M., bet pastarajai pasitraukus, nepataikė, laipinamas iš greitosios medicinos pagalbos automobilio, R. B. laikant jo kairę ranką, jis dešinės rankos alkūne tyčia sudavė V. M. į smakrą, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
10. Teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išsiaiškinant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-976/2015, 2K-176-303/2016, 2K-150-648/2017). Taigi, nustatant kaltės formą, būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius jo valinius sprendimus.
11. Valstybės tarnautojo ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla yra ginama administracinėmis ir baudžiamojo poveikio priemonėmis. Atitinkamos teisinės atsakomybės taikymas yra susijęs su kaltininko, pasipriešinusio valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, veiksmų pavojingumu, intensyvumu ar išsakytų grasinimų, ryšium su atliekamomis funkcijomis, realumu ir pavojingumu. BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą – tai fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. Pasipriešinimas taip pat gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, t. y. tyčiniu smūgių sudavimu, uždarymu, laikymu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, muistymusi ir daužymusi galva, kai bandoma uždėti antrankius, smūgiais rankomis ir rankine, draskymusi, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-435-677/2017, 2K-220-628/2019). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pasipriešinimas valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui galimas tik tada, kai šie asmenys veikia teisėtai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog vykdydami savo pareigas bei atvykę pagal iškvietimą dėl medicininės pagalbos suteikimo R. V., policijos pareigūnai R. B. ir V. M. neturėjo teisinio pagrindo reikalauti R. V. nusistatyti neblaivumą, t.y. teismas konstatavo, jog šis pareigūnų reikalavimas buvo neteisėtas. Atitinkamai teismas sprendė, jog asmeniui atsisakius vykdyti pareigūnų neteisėtą reikalavimą, negali kilti atsakomybė pagal BK 286 straipsnį. Šiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija.
12. Nagrinėjamu atveju, konfliktas tarp pareigūnų ir R. V. įvyko dėl to, kad asmeniui atvykus į gydymo įstaigą greituoju medicinos automobiliu, jam nespėjus išlipti iš automobilio ir gauti medicininę pagalbą, pareigūnai pareikalavo nusistatyti neblaivumą. Iš byloje esančio pranešimo apie įvykį matyti, kad 2020 m. rugpjūčio 19 d. 6.05 val. gautas pranešimas iš asmens, kuris nurodė, kad jo draugui į akis policijos pareigūnai pripurškė dujų, prašė atsiųsti greitąją medicinos pagalbą (t., b.l. 31-35). Vėliau paaiškėjo, kad nukentėjęs asmuo yra R. V., kuris medicinos darbuotojų buvo gabenamas į ligoninę. Kadangi įvykis buvo registruotas dėl to, kad R. V. buvo pripurkšta dujų į akis, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju turėjo būti tiriamos aplinkybės susijusios būtent dėl jo sveikatai padaryto poveikio.
13. Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. V. nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio 19 d. anksti ryte apie 4 val. atvažiavo policija ieškoti N. K.. Jam išėjus į lauką ir pasiginčijus su policijos pareigūnais, buvo pripurkšta dujų į akis. Draugai iškvietė medicininę pagalbą, kuri atvažiavo ir jį išsivežė. Jis buvo išgėręs. Greitoji medicinos pagalba jį vežėsi į ligoninę išplauti akis. Neprisimena, kokio teisėto policijos pareigūno reikalavimo nevykdė, nepamena, kodėl turėjo pasitikrinti blaivumą. Nedalyvavo jokiame neteisėtame įvykyje, dėl ko turėjo būti kviečiama policija (t. 1 b. l. 107). Tiek nukentėjusiąja pirmosios instancijos teisme apklausta V. M., tiek liudytoju apklaustas R. B. patvirtino, jog gavę pranešimą, kad asmeniui prieš 20 min. policijos pareigūnai pripurškė į akis dujų, vyko į įvykio vietą išsiaiškinti aplinkybių. Nors abu pareigūnai pripažino, jog asmuo pranešęs apie įvykį buvo nukentėjęs nuo policijos pareigūnų, kurie jam buvo pripurškę į akis dujų, tačiau aplinkybes, dėl ko jie reikalavo R. V. nusistatyti neblaivumą nurodė skirtingi. V. M. teigė, kad asmuo privalėjo nusistatyti neblaivumą, nes buvo viešoje vietoje, R. B., teigė, kad neblaivumas buvo nustatinėjamas, nes prašė kiti kolegos, kurie panaudojo prieš R. V. dujas ir pradėjo teiseną dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams. Kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, tokie skirtingi pareigūnų pateikiami paaiškinimai, visiškai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, taip pat leidžia daryti išvadą, kad patys pareigūnai nesuprato savo reikalavimo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kas pagrįstai kelia abejones dėl jų veiksmų teisėtumo.
14. Pažymėtina, jog Policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas policijos funkcijas, kuriomis užtikrinamas policijos uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus. Pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti; įtardamas, kad nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) padarymu įtariamas asmuo yra neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka tikrinti, ar jis yra neblaivus ar apsvaigęs (Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalis, 22 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktai). Nagrinėjamu atveju, R. V., kuris skambino į bendrąjį pagalbos centrą ir prašė medicininės pagalbos dėl prieš jį panaudotų spec. priemonių, negalėjo būti laikomas nei įtariamuoju, nei pažeidėju. R. V. kreipėsi medicininės pagalbos, atvyko į gydymo įstaigą greitosios medicinos pagalbos automobiliu, kuriame jam buvo teikiama medicininė pagalba, jokių neteisėtų veiksmų jis neatlikinėjo. Šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad pareigūnai atvykę pagal iškvietimą dėl medicininės pagalbos suteikimo R. V., neturėjo jokio teisinio pagrindo įsikišti į medikų teikiamą pagalbą R. V., taip pat neturėjo teisinio pagrindo reikalauti jo nusistatyti neblaivumą.
15. Vertinant nustatytas bylos aplinkybes, nėra ir objektyvaus pagrindo R. V. veiksmuose konstatuoti esant tiesioginę tyčią sutrukdyti valstybės tarnautojams atlikti pareigas, panaudojant fizinį smurtą kryptingai nukreiptą policijos pareigūnų atžvilgiu, siekiant būtent pasipriešinti valstybės tarnautojams. Nustatyta, jog R. V. buvo neblaivus ir tai žinoma galėjo įtakoti jo elgesį, bet ne vienareikšmiai baudžiamosios atsakomybės prasme. Nors iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad R. V. tik pamatęs pareigūnę, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, buvo nusiteikę agresyviai, liepė pareigūnei trauktis nuo jo, bandė spirti koja, tačiau akivaizdu, kad šie jo veiksmai pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška reakcija į neteisėtą reikalavimą pasitikrinti neblaivumą. Kaip nurodė ir pats R. V. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jam sėdint greitosios pagalbos automobilyje labai skaudėjo akis ir kai atėjo policijos pareigūnė ir dar kažką sakė, jis pagalvojo, kad tai tas pats ekipažas, kuris jam pripurškė dujų į akis, todėl susinervino ir pradėjo keiktis. R. V. pripažino, jog galėjo netyčia alkūne suduoti pareigūnei, kai jam bandė uždėti antrankius, bet sužaloti jos nenorėjo (t. 1 b. l. 79). Aukštesniojo teismo vertinimu R. V. veiksmai, pasireiškė keiksmažodžiais, vengimu būti sulaikytu, po to kai pareigūno buvo ištemptas iš greitosios pagalbos automobilio, policijos pareigūnei netyčia alkūne suduotu smūgiu, bandant išvengti antrankių uždėjimo, o ne sąmoningais ir apgalvotais veiksmais, keliančiais grėsmę tarnybos funkcijas atliekantiems pareigūnams. Šie R. V. veiksmai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę, be to kaip jau aptarta aukščiau, pareigūnų reikalavimas R. V. nusistatyti neblaivumą buvo neteisėtas dėl ko atsisakius jį vykdyti, R. V. negali kilti atsakomybė pagal BK 286 straipsnį.
16. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog R. V. neneigė savo kaltės, ją visada pripažino ir gailėjosi dėl savo veiksmų bei tokių veiksmų atlikimo pagrindą nurodė apsvaigimą nuo alkoholio, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog R. V. pripažino, jog galėjo netyčia alkūne suduoti pareigūnei, kai jam bandė uždėti antrankius. R. V. teigimu, tyčia sužaloti pareigūnės jis nenorėjo. Be to, kaip jau buvo minėta, R. V. susinervino ir pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius pareigūnų atžvilgiu klaidingai supratęs, kad tai tas pats ekipažas, kuris jam pripurškė dujų į akis.
17. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismo nuosprendyje išdėstyta teisėjos subjektyvi ir šališka nuomonė apie atimtą galimybę R. V. pasinaudoti medicinine pagalba, bei apie tai, kad netirtas įvykis, kurio metu R. V. buvo papurkšta dujų, nors dėl šio įvykio yra tyrimas administracinėje byloje Nr. Nr. Al8-904-876/2020.
17.1. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, jog policijos pareigūnai R. V. surakindami antrankiais, įsodindami į policijos tarnybinį automobilį bei išveždami į policijos komisariatą, savo veiksmais atėmė R. V. teisę į medicininę pagalbą, kadangi jam nebuvo suteikta medicininė pagalba. Šias aplinkybes patvirtina Viešosios įstaigos Šakių ligoninės raštas dėl informacijos pateikimo, kuriame nurodoma, kad R. V. 2020 m. rugpjūčio 19 d. 6.18 val. buvo atvežtas GMP brigados į ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyrių lydimas policijos pareigūnų. Dėl priėmimo-skubios pagalbos skyriaus prieigose įvykusio konflikto tarp policijos pareigūnų ir R. V., pacientas buvo išvežtas policijos pareigūnų. R. V. gydytojų buvo neapžiūrėtas (t. 1, b.l. 133). Byloje esantis vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad medikai R. V. iki pareigūnų įsikišimo ketino vesti į gydymo įstaigą. Kai jis buvo įsodintas į policijos automobilį, aplink nebuvo matyti jokių medicinos darbuotojų, nebuvo girdėti pareigūnų pokalbio su medikais dėl pagalbos būtinybės.
17.2. Nors prokuroro skunde teigiama, jog priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, įvykio, kurio metu R. V. buvo papurkšta dujų, tyrimas buvo atliktas administracinėje byloje Nr. Al8-904-876/2020, tačiau kaip matyti iš byloje esančios minėtos administracinio nusižengimo bylos medžiagos, šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl R. V. administracinės atsakomybės nevykdžius policijos pareigūnų teisėto nurodymo ar reikalavimo bei policijos pareigūnų garbės ir orumo pažeminimo. Tuo tarpu R. V. prašymas dėl prieš jį panaudotų spec.priemonių, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liko visiškai netirtas, o įvykyje, kuriame R. V. turėjo būti laikomas nukentėjusiu, jis tapo įtariamuoju. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog pareigūnai viename įvykyje surašydami visiškai skirtingų įvykių aplinkybes, bei tirdami tik įvykį, kuriam R. V. buvo kaltinamas, pažeidė R. V. teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas.
18. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto nekaltumo ir tėra savaip prokuroro pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. V. veiksmuose nėra visų būtinų BK 286 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl ko jo atžvilgiu pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, todėl skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, apeliacinis prokuroro skundas atmetamas.
19. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant išteisintąjį R. V., sudaro 143,04 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.
19.1. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
19.2. Atsižvelgdamas į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, kaip nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų iš R. V. nepriteisia.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.