Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. I. (J. I.) kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu J. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 7 d. nutartimi nuteistojo J. I. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. I. nuteistas už tai, kad 2016 m. vasario 9 d., apie 7.30 val., Panevėžyje, Varpo g. 30A, garažų kooperatyvo teritorijoje, panaudojo fizinį smurtą, t. y. tyrėjui L. V., dirbančiam pagal 2016 m. vasario 9 d. užduotį Nr. 50-PR2-5253, prisistačius, parodžius tarnybinį pažymėjimą ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymu, pareikalavus atrakinti garažą Nr. 100 ir leisti patekti į jo patalpas, reikalavimo nevykdė, bandė pasišalinti, dėl to L. V. ranka jį sulaikė už kairės alkūnės, o šis pastūmė L. V., ištraukęs savo ranką pabėgo, L. V. sugavus jį už kairiojo žasto rėkė L. V., kad turi peilį, nudurs jį, jo niekas neras, sudavė vieną kartą kumščiu L. V. į veidą, ištrūkęs nubėgo ir sėdo į automobilį „Audi A6“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. V. pribėgus ir bandant išjungti automobilio variklį bei laikantis viena ranka už automobilio vairuotojo durelių, o kita ranka už vairo, reikalaujant paklusti, nesipriešinti, sustabdyti automobilį, J. I. ėmė važiuoti atbuline eiga, dėl to L. V. suklupo ir įsikibo abejomis rankomis į vairą, L. V. reikalaujant sustoti, nesipriešinti, vykdyti jo reikalavimus sustabdyti automobilį, J. I. nepakluso ir ėmė važiuoti į priekį, dėl to L. V. buvo velkamas asfaltu, automobiliui atsitrenkus į bortą išplėšė iš L. V. rankų tarnybinį pažymėjimą Nr. P034405, jį sulankstė ir išmetė į gatvę. Šiais savo veiksmais J. I. pasipriešino valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 1-ojo poskyrio tyrėjui L. V., padarydamas jam poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sužalojimą.

2. Kasaciniu skundu nuteistasis prašo teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti, nes jis nekaltas.

2.1. Kasatoriaus teigimu, teismai padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, lėmusių neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes šiuo atveju nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

2.2. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jo kaltės formos bei rūšies ir neatskleidė kaltės turinio. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad tai negali būti laikoma tokiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, kuris lemtų nuosprendžio pakeitimą ar panaikinimą, taip pat konstatavo, jog BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, o kaltės turiniui atskleisti rėmėsi išaiškinimais, pateiktais kasacinėse nutartyse Nr. 2K-321/2009 ir 2K-324/2013. Tačiau šiomis nutartimis, kaip precedentais, teismas vadovautis negalėjo, nes šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo jo bylos aplinkybių, jos nėra tapačios ar nors kiek analogiškos (vienoje byloje tyčios nustatymo aplinkybės buvo vertinamos BK 180 straipsnio dispozicijos kontekste (Nr. 2K-321/2009), o kitoje byloje spręstas klausimas dėl baudžiamosios (BK 286 straipsnis) ir administracinės atsakomybės atribojimo, kaltės turinio atskleidimas buvo nagrinėjamas kitame kontekste, esant visiškai kitokiai faktinei situacijai (Nr. 2K-324/2013). Kadangi teismas vadovavosi šiose nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl tyčios turinio atskleidimo pagal BK 286 straipsnį, tai pripažintina proceso pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Kita vertus, kasatorius nurodo, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-324/2013 išaiškinta, jog, atskleidžiant kaltininko kaltės turinį – tiesioginę tyčią – pagal BK 286 straipsnį, turi būti įrodytas kryptingas fizinio smurto panaudojimas, siekiant pasipriešinti pareigūnams. Toks išaiškinimas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-525/2011, 2K-229/2014). Kasatoriaus manymu, tiesioginei tyčiai pagal BK 286 straipsnį pagrįsti nepakanka įvertinti vien objektyviuosius veikos požymius (atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant) – turi būti aiškinamasi, kaip kaltininkas suvokė ir vertino savo veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat turi būti vertinama ir situacija, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti. Šių aplinkybių teismai nesiaiškino, todėl netinkamai taikė BK 15 straipsnio 2 dalį, 286 straipsnį. Nuteistasis nurodo, kad nepakluso jį bandančiam sulaikyti asmeniui tik dėl to, jog manė, kad jis nėra pareigūnas, nes viskas vyko tamsiu paros metu, neapšviestoje vietoje stengiantis ištrūkti iš neuniformuoto asmens rankų jį atstumiant, bėgant į savo automobilį ir nuolat reikalaujant kviesti policiją. Taigi jis nesileido būti sulaikomas, nepakluso galimai teisėtiems nurodymams ir jų nevykdė tik dėl to, kad nebuvo tikras, jog tai pareigūnas. Nors jo parodymai dėl įvykio formaliai ir atitinka BK 286 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tačiau jie paneigia tiesioginės tyčios buvimą, nes jis tamsiu paros metu, neapšviestoje vietoje stengėsi tik ištrūkti iš neuniformuoto asmens, o ne kryptingai naudojo fizinį smurtą, siekdamas pasipriešinti pareigūnui. Nukentėjusiojo parodymai jo (kasatoriaus) kaltės turinio neatskleidžia, o tik objektyviuosius veikos požymius.

2.3. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė jo teisę į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nes savo išvadas grindė nepatikrintais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos šis davė apeliacinės instancijos teisme ir nuo kurių jis (kasatorius) neturėjo galimybės apsiginti. Nukentėjusysis parodė, kad neva iki nagrinėjamo įvykio jie ne kartą yra bendravę, be to, jis (J. I.) yra matęs nukentėjusįjį policijos komisariate vilkint tarnybinę uniformą. Teismas, įvertinęs šiuos nukentėjusiojo parodymus, padarė išvadą, kad jis (kasatorius) suvokė, jog jį bandęs sulaikyti asmuo buvo policijos pareigūnas. Kasatorius teigia, kad pareigūno nurodytos aplinkybės dėl tariamos ankstesnės jų pažinties yra melagingos. Pas jį niekada nebuvo policijos pareigūnų, kurie būtų iškviesti raminti šeiminius konfliktus, taip pat jis nėra buvęs policijos komisariate, juolab savaitę iki įvykio, nei dėl sūnaus nei dėl kitų priežasčių. Kadangi šias aplinkybes pareigūnas nurodė tik bylą baigiant nagrinėti, o nutartyje jomis remiamasi, iš jo atimta teisė nuo jų apsiginti prašant išreikalauti iš policijos atitinkamą informaciją ir taip ją patikrinti. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Todėl nukentėjusiojo parodymai apie tariamą jų pažintį iki įvykio neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir teismas jais negalėjo vadovautis, o kadangi vadovavosi, – tai pripažintina proceso pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui.

2.4. Kartu kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas tiesiogiai įvykyje dalyvavęs jo sūnus E. I., kurio parodymai paneigia nukentėjusiojo parodymus, jog jis galėjo būti velkamas automobiliu (būtent dėl to buvo sutrikdyta jo sveikata). Tačiau nutartyje teismas neišdėstė E. I. parodymų, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį, nemotyvavo, kodėl nesivadovavo E. I. parodymais, tik nurodė, kad ,,apelianto kaltės nepaneigia apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojo apklausto nuteistojo sūnaus E. I. parodymai“. Tokia teismo išvada prieštarauja E. I. parodymams, kurie atskleidžia jo (kasatoriaus) veiksmų kryptingumą įvykio metu, kad jis tik stengėsi ištrūkti iš neuniformuoto asmens, o ne kryptingai naudojo fizinį smurtą, siekdamas pasipriešinti pareigūnui. Tai proceso pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui.

2.5. Visi išvardyti proceso pažeidimai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad teismas padarė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, turėjusius įtakos neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimui. Be to, aptarti pažeidimai parodo, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, t. y. buvo objektyviai šališkas, taip pažeista jo teisė į teisingą teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad nuteistasis J. I. veikė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad J. I. elgesys darant nusikalstamą veiką buvo sąmoningas ir kryptingas, nes bylos duomenų visumos pakanka konstatuoti, jog jis suvokė, kad nukentėjusysis yra policijos pareigūnas, suprato jo reikalavimo – atrakinti garažą Nr. 100 – pagrindą (jame nuteistasis laikė kontrabandines cigaretes), tačiau šiam reikalavimui nepakluso, bandė pasišalinti ir aktyviais fiziniais veiksmais priešinosi sulaikomas, nukentėjusįjį vilko automobiliu, dėl to buvo sutrikdyta pareigūno sveikata, t. y. J. I. suvokė savo nusikalstamo veikimo pobūdį, suprato, jog priešinasi pareigūnui, ir norėjo taip veikti. Nuteistojo padarytų kryptingų veiksmų seka, juos lėmę priežastys ir kilę padariniai – policijos pareigūnui nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas – lėmė baudžiamosios atsakomybės taikymą. Vertinant nuteistojo veiksmus reikšminga tai, kad nuteistasis žinojo, jog garaže buvo saugomos jam priklausančios kontrabandinės cigaretės, šią aplinkybę kasatorius iš esmės pripažįsta. Todėl, nepaklusdamas teisėtam pareigūno reikalavimui atrakinti garažą ir jį apžiūrėti, siekdamas išvengti sulaikymo, J. I. panaudojo prieš pareigūną fizinį smurtą, taigi suvokė savo veikos pavojingumą ir norėjo taip veikti. Teismai pagrįstai nustatytas bylos aplinkybes kvalifikavo kaip tyčinius veiksmus – fizinį smurtą prieš policijos pareigūną. Nepaisant to, kad nuteistasis smurtinius veiksmus neigia, pateikia savo atliktų veiksmų vertinimą, jo smurtiniai veiksmai nustatyti patikimais įrodymais, kurie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. BK 286 straipsnio aiškinimas ir taikymas atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011, 2K-324/2013, 2K-439/2013, 2K-229/2014, 2K-67/2014, 2K-69-976/2015, 2K-402-697/2016, 2K-435-677/2016). Taip pat nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė nuteistojo teises į gynybą, nes savo išvadas grindė nepatikrintais nukentėjusiojo parodymais, kad jis su J. I. iki nagrinėjamo įvykio ne kartą yra bendravęs ir šis jį matęs policijos komisariate vilkint tarnybinę uniformą. Prokuroras nurodo, kad nuteistasis dalyvavo bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, girdėjo šiuos nukentėjusiojo pasisakymus baigiamosiose kalbose, tačiau nei jis, nei jo gynėjas neprašė atnaujinti įrodymų tyrimo, nors tokią galimybę turėjo. Todėl nėra pagrindo tokią situaciją vertinti kaip esminį BPK pažeidimą. Kita vertus, nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nebuvo vienintelės, kurios suformavo teismo išvadas, kad nuteistasis žinojo, jog nukentėjusysis veikė kaip policijos pareigūnas. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad jis priėjo prie J. I., prisistatė, pateikė tarnybinį pažymėjimą, kurį nuteistasis išplėšė iš rankų, sulankstė ir įmetė į balą. Šias aplinkybes patvirtina tarnybinio pažymėjimo apžiūros protokolas. Taigi nukentėjusysis nuteistajam iki pastarojo neteisėtų veiksmų prisistatė kaip policijos pareigūnas, vadinasi, J. I. žinojo, jog panaudodamas fizinį smurtą priešinasi policijos pareigūnui. Nuteistojo pasipriešinimą pareigūnui patvirtino liudytojai S. N. ir L. J., t. y. į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, kurie tiesiogiai iš nukentėjusiojo girdėjo pasakojant įvykio aplinkybes, matė nukentėjusiojo išpurvintas kelnes, o S. N. parodė ir tai, kad nukentėjusysis skundėsi kojos skausmu. Taip pat, anot prokuroro, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nevertino liudytojo E. I. parodymų. Nutartyje liudytojo E. I. parodymai nors ir trumpai, tačiau aptarti ir įvertinti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad šio liudytojo parodymai nepaneigia nuteistojo kaltės.

4. Nuteistojo J. I. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo J. I. kaltės

5. Kasatorius skunde nurodo, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios pasipriešinti pareigūnui, nes jis nesuvokė, jog prie jo priėjęs asmuo yra pareigūnas. Tokie kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis J. I. ginčija savo kaltę (analogiški buvo pateikti ir nuteistojo apeliaciniame skunde), nepagrįsti.

5.1. Pažymėtina, kad teismų praktikoje apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, taip pat kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2011). BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išsiaiškinant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-525/2011, 2K-229/2014, 2K-118-976/2015, 2K-176-303/2016).

5.2. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad J. I. padarė tyčinį nusikaltimą, tačiau kaltės turinio nedetalizavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes (tiek nuteistojo J. I. parodymus, kad jis nesuprato, jog priešinasi pareigūnui, tiek paties įvykio aplinkybes, nuteistojo atliktus veiksmus), konstatavo, kad J. I. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo nusikalstamo veikimo pobūdį, suprato, jog priešinasi policijos pareigūnui, ir norėjo taip veikti. Teismas nurodė, kad J. I. suvokė, jog nukentėjusysis L. V. yra policijos pareigūnas, nes šis prisistatė ir parodė savo tarnybinį pažymėjimą, taip pat suprato pareigūno reikalavimo (atrakinti garažą) pagrindą – buvo įtariama, kad garaže J. I. laiko kontrabandines cigaretes, tačiau šiam reikalavimui nepakluso, bandė pasišalinti ir aktyviais veiksmais priešinosi sulaikomas, nukentėjusįjį vilko mašina, dėl to buvo sutrikdyta pareigūno sveikata. Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atlikdamas tarnybines pareigas pareigūnas privalo prisistatyti. Kai pareigūnas neturi skiriamųjų ženklų (pareigūno tarnybinio ženklo ar yra be tarnybinės uniformos) arba kai asmuo reikalauja, pareigūnas privalo parodyti tarnybinį pažymėjimą. Šių įstatymo reikalavimų pareigūnas laikėsi – prisistatė ir parodė tarnybinį pažymėjimą, nes atlikdamas tarnybines pareigas buvo be tarnybinės uniformos. Netikėti nukentėjusiojo L. V. parodymais teismas neturėjo pagrindo, nes jie nuoseklūs, šiuos parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, jo parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Nuteistojo parodymus, kad jis nesuprato nukentėjusiojo pateikto tarnybinio pažymėjimo turinio, nes nemoka skaityti lietuviškai, pirmosios instancijos teismas atmetė nurodydamas, kad bylos medžiaga patvirtina, jog J. I. moka ir rašyti, ir skaityti lietuviškai. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad iškart po įvykio pareigūnai garaže surado ir paėmė iš viso 2300 pakelių kontrabandinių cigarečių, kurios priklausė nuteistajam J. I.. Už tai 2016 m. vasario 15 d. J. I. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (ATPK 163² straipsnio 7 dalis). Byloje yra J. I. administracinio teisės pažeidimo byloje 2016 m. vasario 9 d. rašytas paaiškinimas, kuriame jis nurodė supratęs, kad prie jo priėjo neuniformuotas policijos pareigūnas, kuris parodė tarnybinį pažymėjimą ir paprašė atrakinti garažą, tačiau jis garažo neatrakino. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nuteistojo elgesį įvykio metu, jo veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kilusius padarinius, padarė išvadą, kad J. I. suvokė, jog L. V. yra policijos pareigūnas, taip pat suvokė, kokį dokumentą jis jam rodė, ir suprato pateikto reikalavimo pagrindą. Nuteistasis J. I., žinodamas, kad garaže yra laikomos kontrabandinės cigaretės, suprasdamas reikalavimo atrakinti garažą prasmę, šiam reikalavimui nepakluso, bandė pasišalinti ir aktyviais veiksmais priešinosi sulaikomas, t. y. tyčia trukdė policijos pareigūnui atlikti savo pareigas, fizinį smurtą panaudojo kryptingai, siekdamas pasipriešinti policijos pareigūnui, ir norėjo taip veikti.

5.3. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Konstatuotina, kad visos šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadaryta. Pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes J. I. veiksmuose nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymiai. Kasacinio skundo teiginiai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl J. I. kaltės padarius nusikalstamą veiką.

Dėl BPK nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

6. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė jo teisę į gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis), nes savo išvadas grindė nepatikrintais nukentėjusiojo L. V. parodymais, kuriuos šis davė apeliacinės instancijos teisme per baigiamąsias kalbas ir nuo kurių jis (kasatorius) neturėjo galimybės apsiginti, t. y. nukentėjusysis parodė, kad neva iki nagrinėjamo įvykio jie ne kartą yra bendravę, be to, jis (J. I.) yra matęs nukentėjusįjį policijos komisariate vilkint tarnybinę uniformą.

6.1. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis L. V. kasatoriaus nurodytus teiginius išsakė apeliacinės instancijos teisme per baigiamąsias kalbas, atsakydamas į kolegijos pirmininko klausimus. Teismo nutartyje nurodyta, kad šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad J. I. suvokė, jog L. V. yra policijos pareigūnas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tai, jog teismas nutartyje rėmėsi nukentėjusiojo parodymais apie ankstesnį bendravimą su nuteistuoju, kuriuos šis davė per baigiamąsias kalbas apeliacinės instancijos teisme, nelaikytina pažeidimu, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Tokie nukentėjusiojo parodymai nebuvo nauji byloje, nes ikiteisminio tyrimo metu apklaustas L. V. davė parodymus apie jo pažintį su nuteistuoju iki įvykio (T.1, b.l. 61-62) ir šie parodymai iš esmės atitiko jo išsakytiems apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme šis apklausos protokolas buvo ištirtas BPK 290 straipsnio tvarka. Be to pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog J. I. suvokė, kad L. V. yra policijos pareigūnas, padarė remdamasis ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet visuma bylos įrodymų, kurie ištirti, patikrinti ir įvertinti BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teisme buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą.

7. Kasatorius nurodo, kad teismas nutartyje neišdėstė liudytojo E. I. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, be to, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalį, nemotyvavo, kodėl nesivadovavo šio liudytojo parodymais.

7.1. Pažymėtina, kad BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatos nenumato reikalavimo apeliacinės instancijos teismo nutartyje dėstyti proceso dalyvių parodymus, kaip tai daroma priimant nuosprendį (BPK 331 straipsnis). Iš nutarties turinio matyti, kad liudytojo E. I. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, įvertinti nurodant, kad jie nepaneigia nuteistojo J. I. kaltės.

8. Taip pat kasatorius nurodo, kad skunde išdėstyti proceso pažeidimai (taip pat ir BPK 20 straipsnio 5 dalies) patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, t. y. buvo objektyviai šališkas.

8.1. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstino nusistatymo prieš proceso dalyvius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Be to, nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-495/2014, 2K-67-746/2015).

8.2. Teisėjų kolegija, vertindama subjektyviuosius nešališkumo aspektus, pažymi, kad byloje nėra duomenų, kurie galėtų rodyti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegiją sudarančių teisėjų asmeninį tendencingumą, taigi, nėra pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu. Vertinant objektyviuosius teismo nešališkumo principo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teismo nešališkumu. Kasatorius apeliacinės instancijos teismo šališkumą grindžia tik savo subjektyvia nuomone, iš esmės sieja su, jo manymu, netinkamu įrodymų vertinimu, padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką nepagrįstumu, taip pat su padarytais pažeidimais, tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis, nėra nei BPK pažeidimas, nei teismo šališkumą parodantis faktas.

9. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, nuteistojo J. I. kasacinis skundas atmestinas.

10. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo J. I. kasacinį skundą.