Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Valdas Alška Baudž. byla Nr. 1A-767-174/2014 Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00220-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.26.2.1.; 1.2.5.4.; 2.1.7.4.; 1.1.5.1.; 2.4.6.3.1. (S)

2014 m. spalio 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Dainos Dyburienės ir civilinio ieškovo bei nukentėjusiojo J. Š. apeliacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo O. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam neperžengus būtinosios ginties ribų, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti –nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendžiu palikti nenagrinėti nukentėjusiojo J. Š., Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškiniai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2013 m. gegužės 23 d., apie 12.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pamokos metu kitų mokinių akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia rankos kumščiu sudavė J. Š. du smūgius į veidą, nukentėjusiajam nusisukus, rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis–šešis smūgius J. Š. į galvos pakaušį, po to, apkabinęs abiem rankomis J. Š. kaklą, prispaudė nukentėjusįjį prie savo šono po pažastimi ir taip jį smaugė, padarydamas poodinę kraujosruvą galvos pakaušyje, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą bei taškinius odos nubrozdinimus galvos dešinėje virš ausies kaušelio, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, O. K. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2013 m. gegužės 23 d., apie 12.35 val., (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti žmogų, tai yra po to, kai vykusios pamokos metu pažeidė viešąją tvarką, O. K., išeidamas iš kabineto, pagrasino J. Š., pasakydamas „surasiu ir užmušiu“ ir taip sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam J. Š. manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžiu O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, jam neperžengus būtinosios ginties ribų, o pagal BK 145 straipsnio 1 dalį O. K. išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė D. Dyburienė prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį dėl O. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: O. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti laisvės apribojimu vieneriems metams ir trims mėnesiams, įpareigojant šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., mokytis; pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK straipsnio 145 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti laisvės apribojimu devyniems mėnesiams, įpareigojant šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., mokytis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir O. K. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant šį laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei mokytis. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Tenkinti nukentėjusiojo J. Š. civilinį ieškinį dėl 3 000 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 74,94 Lt civilinį ieškinį bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2576,65 Lt civilinį ieškinį ir priteisti iš O. K., o šiam neturint turto ar pajamų – iš civilinės atsakovės D. K..

Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas O. K. išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, šį savo sprendimą motyvavo tuo, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengė būtinosios ginties ribų. Teismas, įvertinęs tiek O. K., tiek nukentėjusiojo J. Š., taip pat liudytojų T. V., D. K. ir V. M. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, padarė išvadą, kad O. K. sudavė nukentėjusiajam J. Š. vieną smūgį į galvą ir ranka prispaudė nukentėjusiojo galvą gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi, todėl jis negali atsakyti už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismas nurodė, jog nukentėjusysis J. Š. pirmas atliko smurtinius veiksmus prieš O. K., tai yra ranka sudavė smūgius jam į ranką ir į galvą. Tik po to atsisukęs O. K. sudavė atsakomąjį smūgį ir ranka prispaudė nukentėjusiojo galvą. Incidento su nukentėjusiuoju metu O. K. bandė išsaugoti savo turtą – telefono aparatą, kurį nukentėjusysis bandė atimti per prievartą, vartodamas smurtą. Mokytojas, privalėdamas elgtis pagal nustatytas darbo taisykles ir nusižengusįjį su jo paskirtu mokiniu palydėti pas mokyklos direktorių ar pavaduotoją, inicijavo konfliktą, bandydamas jėga atimti iš mokinio telefono aparatą, sudavė smūgius kaltinamajam. Reaguodamas į agresyvius nukentėjusiojo veiksmus, O. K. sudavė nukentėjusiajam tik vieną smūgį, ranka prispaudė prie savęs nukentėjusiojo galvą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, taigi būtinosios ginties ribų neperžengė. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino kaip neperžengusį būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 1 dalis).

Priimdamas sprendimą išteisinti O. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį teismas padarė išvadą, jog O. K., eidamas iš klasės po konflikto su nukentėjusiuoju J. Š., po to, kai prieš O. K. buvo pavartotas smurtas ir jam prakirsta lūpa, pasakė nukentėjusiajam: „surasiu ir užmušiu“, tačiau, teismo vertinimu, šie žodžiai buvo pasakyti spontaniškai, tai buvo O. K. reakcija į patirtą smurtą, jokių kitų veiksmų jis prieš nukentėjusįjį neatliko ir pastarajam nebuvo jokio pagrindo bijoti O. K.. Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė, kad O. K. iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir O. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Prokurorės teigimu, paminėtomis išvadomis ir motyvais išteisindamas O. K. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, Kretingos rajono apylinkės teismas padarė esminių pažeidimų, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nevertino jų kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nagrinėjo atsietai vienus nuo kitų ir todėl padarė nepagrįstas ir klaidingas išvadas. Šios priežastys sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

Dėl O. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vadovavosi liudytojų T. V., D. K. ir V. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis, O. K. bei nukentėjusiojo J. Š. parodymais ir padarė išvadą, kad O. K. sudavė nukentėjusiajam J. Š. vieną smūgį į galvą ir ranka prispaudė nukentėjusiojo galvą gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi, todėl jis negali atsakyti už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Liudytojai, kurių parodymais teismas vadovavosi, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino šias aplinkybes: liudytojas T. V. parodė, jog nukentėjusysis bandydamas atimti telefoną alkūne sudavė O. K. ir praskėlė lūpą, ir tik tada O. K. atsistojo ir ranka apkabinęs mokytojo kaklą pradėjo spausti; liudytojas D. K. parodė, jog mokytojas norėjo paimti telefoną, tačiau O. K. nedavė, todėl bandydamas paimti telefoną mokytojas ranka užkliuvo O. K. veidą ar lūpą, o pastarasis tuomet atsistojo ir ranka pradėjo spausti kaklą; liudytojas V. M. parodė, jog O. K. sudavė smūgį rankos kumščiu nukentėjusiajam į veidą, o J. Š. sudavė smūgį atgal, po to O. K. apkabino J. Š. per kaklą ir laikė prispaudęs prie savęs. Prokurorė pažymi, jog teismas tiek iš ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytųjų išsirinko būtent šiuos tris liudytojus, tačiau kažkodėl atmetė kitų liudytojų parodymus, kurie parodė visiškai kitokias įvykio aplinkybes, nei aiškino kaltinamasis O. K.. Būtent liudytojai V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., V. S. patvirtino faktą, jog nukentėjusysis J. Š. po kelių perspėjimų O. K., kad šis netrukdytų pamokai ir nekalbėtų telefonu, bandė paimti iš jo rankų mobilųjį telefoną, tačiau smūgių jam nesudavė. Liudytojas V. M. parodė, jog O. K. matydamas, kad ateina nukentėjusysis J. Š., padėjo telefoną ant stalo, po to bandė kišti į kišenę ir telefonas iškrito. Tuomet O. K. atsistojo ir pastūmė rankomis mokytoją. Liudytojas R. V. parodė, jog nukentėjusysis bandė paimti telefoną, tačiau O. K. nedavė ir laikė krūtinės lygyje, o po to O. K. trenkė mokytojui į veidą. Liudytoja N. V. parodė, jog mokytojas bandė atimti telefoną iš O. K., tačiau pastarasis laikė telefoną rankoje ir telefono nedavė, tiesdamas ranką į priekį. Liudytojas A. I. parodė, jog mokytojas bandė jėga paimti telefoną, tačiau O. K. neleido ir jie su mokytoju apsistumdė, tai yra pirmasis O. K. rankomis pastūmė mokytoją, o pastarajam atsitraukus, O. K. pirmas ranka trenkė mokytojui į veidą ir tik po to mokytojas trenkė O. K. ranka į veidą. Be to, liudytojai V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., V. S., T. V., D. K., V. M., taip pat liudytojai D. I., V. S., D. J., L. N., D. S. patvirtino faktą, jog matė, kaip kaltinamasis O. K. smaugė mokytoją J. Š., tai yra prispaudė pastarojo kaklą po pažastimi ir laikė suspaudęs. Taigi liudytojai, kurių parodymais teismas, išteisindamas O. K. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nesivadovavo, nurodė visiškai kitokias aplinkybes, jog nukentėjusysis J. Š. bandė paimti iš O. K. rankų telefoną, tačiau smūgių nesudavė. Tuo tarpu liudytojų, kurių parodymais teismas vadovavosi priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, parodymų patikimumo klausimas kelia pagrįstų abejonių dėl jų noro padėti klasės draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi matydami konflikto pradžią, minėti liudytojai smūgių, kuriuos sudavė O. K. nukentėjusiajam, nebematė, jie matė tik konflikto pabaigą, kai O. K. jau apkabino J. Š. per kaklą ir laikė prispaudęs prie savęs. Tokiu būdu iš liudytojų parodymų visumos galima daryti išvadą, jog kaltinamajam O. K. telefoną laikant prispaudus prie ausies, nukentėjusiajam J. Š. bandant paimti telefoną, O. K. pasipriešino ir bandė telefoną išlaikyti, tuo metu telefonas iškrito iš jo rankų, ir padarė specialisto išvadoje Nr. 1037/13 (03) nurodytus sužalojimus – muštinę žaizdą apatinės lūpos gleivinėje iš dešinės, linijinį nubrozdinimą kaklo kairėje.

Dėl O. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos vienos iš aplinkybių, jog jis apkabinęs abiem rankomis nukentėjusiojo J. Š. kaklą prispaudė nukentėjusįjį prie savęs ir taip jį smaugė, teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, kad nors nukentėjusysis J. Š. parodė, jog buvo smaugiamas kaltinamojo O. K., tačiau teismo specialisto išvadoje dėl sužalojimų, padarytų J. Š., buvo rastos dvi poodinės kraujosruvos pakaušyje ir taškiniai odos nubrozdinimai galvos dešinėje. Sužalojimai kakle nenustatyti, todėl teismas nurodė, kad tai paneigia nukentėjusiojo parodymus apie jo smaugimą.

Tačiau prokurorė pažymi, jog teisminio nagrinėjimo metu dauguma liudytojų, tai yra liudytojai D. I., V. S., D. J., L. N., D. S. patvirtino faktą, jog matė, kaip kaltinamasis O. K. smaugė mokytoją J. Š., tai yra nurodė, jog O. K. prispaudė J. Š. kaklą po pažastimi ir laikė suspaudęs. Minėti liudytojai nurodė, kad J. Š. buvo smaugiamas, nes nukentėjusysis po to buvo paraudonavęs, suglumęs, pridusęs, sutrikęs, išsigandęs. Be to, liudytojas A. I. nurodė, jog išskirdamas kaltinamąjį O. K. ir nukentėjusįjį J. Š., jis turėjo atlaisvinti O. K. rankas, kadangi pastarasis stipriai laikė nukentėjusįjį J. Š., taigi akivaizdu, kad smaugimas ar prispaudimas, kaip suprato kaltinamasis, šiai aplinkybei kvalifikuoti didesnės reikšmės neturi, kadangi tiek prispaudimas prie šono, tiek smaugimas byloja apie tai, jog prieš nukentėjusįjį J. Š. fizinis smurtas buvo pavartotas.

Be to, teismas nuosprendyje konstatavo, jog nukentėjusysis J. Š. savo parodymais tik siekia palengvinti savo padėtį pavartojus smurtą prieš nepilnametį, kadangi fakto, jog kaltinamasis O. K. nukentėjusiajam sudavė kelis smūgius į veidą, nepatvirtina specialisto išvada, kurioje neužfiksuoti jokie sužalojimai į veidą. Tačiau, prokurorės teigimu, tą faktą, jog prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas fizinis smurtas – suduotas smūgis kumščiu į veidą, patvirtino ne tik nukentėjusysis J. Š., bet ir liudytojai V. M., R. V., N. V., A. I., V. M.. Be to, ir pats kaltinamasis O. K. neneigė, jog trenkė vieną kartą ranka į veidą nukentėjusiajam. Be to, nusikalstama veika buvo padaryta 2013 m. gegužės 23 d. 12.30 val., į medicinos įstaigą nukentėjusysis J. Š. kreipėsi kitą dieną – 2013 m. gegužės 24 d., todėl, prokurorės teigimu, akivaizdu, jog sužalojimų ant nukentėjusiojo veido kreipiantis į medicinos įstaigą galėjo ir nebūti. Nors teismas visiškai paneigė tą aplinkybę, jog nukentėjusiajam J. Š. buvo suduotas smūgis į veidą, tačiau aukščiau aptarti duomenys rodo ką kita.

Be to, teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį konstatavo, jog nukentėjusysis J. Š. yra (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokytojas, vedė ugdymo pamoką ir kaltinamajam O. K. pažeidus mokinio taisykles matematikos pamokoje, mokytojas privalėjo elgtis pagal vidaus darbo taisykles. Tačiau nukentėjusysis pavartojo smurtą prieš nepilnametį, bandydamas atimti telefoną, suduodamas nepilnamečiam smūgius į veidą ir prakirsdamas lūpą. Tačiau prokurorė pažymi, jog teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad kaltinamasis O. K. taip pat turėjo elgtis pagal (duomenys neskelbtini) gimnazijos darbo tvarkos taisyklių, patvirtintų 2005-08-31 direktoriaus įsakymu Nr. VI-241, reikalavimus, numatytus šių taisyklių 86.13. punkte, kuriame nurodyta, jog „negalima į gimnaziją neštis daiktų, nesusijusių su mokymusi. Mobilieji telefonai laikomi jiems skirtoje vietoje, išjungus garsinį signalą“. Todėl darytina išvada, jog kaltinamasis O. K. kalbėdamas mobiliojo ryšio telefonu pamokos metu pirmasis pažeidė gimnazijos vidaus darbo taisykles.

Prokurorės teigimu, anksčiau aptarti duomenys patvirtina, kad 2013 m. gegužės 23 d. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vyko matematikos pamoka, kurią vedė nukentėjusysis J. Š., ir šioje pamokoje įvyko konfliktas tarp mokytojo – nukentėjusiojo J. Š. – ir mokinio – kaltinamojo O. K.. Kaltinamasis O. K. pažeidė pamokos tvarką kalbėdamas mobiliojo ryšio telefonu. Nukentėjusysis J. Š. kaltinamąjį O. K. du kartus perspėjo to nedaryti, tačiau kaltinamasis į pastabas nereagavo. Tuomet nukentėjusysis priėjęs prie O. K. iš nugaros pusės bandė paimti telefoną (šio bandymo metu telefonas nukrito ant žemės), praskeldamas kaltinamajam lūpą. Iš karto po to kaltinamasis O. K. atsistojo ir sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą, po to atliko kitus smurtinius veiksmus. Darytina išvada, jog situacija nebuvo tokia grėsminga, kad būtų buvę reikalinga pavartoti fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį J. Š.. Nukentėjusiojo tyčia ir veiksmai nebuvo nukreipti į tai, kad būtų sutrikdyta kaltinamojo sveikata, tikslas buvo ne suduoti jam į veidą, o paimti telefoną, kad kaltinamasis O. K. netrukdytų pamokos ir mokytojas J. Š. galėtų vykdyti savo tiesiogines pareigas, tai yra dėstyti savo mokomąjį dalyką, kad nebūtų trukdoma kitiems klasės mokiniams, kurie suinteresuoti mokymusi. Taigi kaltinamojo O. K. sveikatai negrėsė joks realus pavojus, kad nukentėjusysis būtų buvęs labai agresyvus, tokių duomenų byloje nenustatyta, šiuo atveju kaltinamojo O. K. veiksmai nukentėjusiojo veiksmams buvo neadekvatūs, todėl manyti, kad O. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra jokio teisinio pagrindo.

Be to, prokurorė pažymi, jog teismas priimdamas 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino jam neperžengus būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 1 dalis). Tačiau BPK 303 straipsnio 5 dalyje yra numatyti du atvejai, kada teismas priima išteisinamąjį nuosprendį: 1) kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) kai neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. BPK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad byla nutraukiama, kai yra BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas. Viena iš BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytų aplinkybių, dėl kurių procesas yra negalimas, kai yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Taigi teismas dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nustatęs, jog O. K. veikė esant būtinosios ginties situacijai, baudžiamąją bylą O. K. turėjo nutraukti, o ne išteisinti O. K., jam neperžengus būtinosios ginties ribų, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

Išteisindamas O. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį teismas vadovavosi kasacinio teismo byla Nr. 2K-639/2010, kurioje nurodoma, jog sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti; bei kasacinio teismo byla Nr. 2K-300/2013, kurioje nurodyta, jog vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taip pat teismas vadovavosi kasacine byla Nr. 2K-341/2010, kurioje nurodyta, jog nustatant grasinimo realumą, būtina, kad kaltininko elgesys nukentėjusiojo būtų teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti kaltininko ketinimų ir kad kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog O. K., eidamas iš klasės po konflikto su nukentėjusiuoju J. Š., po to, kai prieš O. K. buvo pavartotas smurtas ir jam buvo prakirsta lūpa, nukentėjusiajam pasakydamas „surasiu ir užmušiu“, šiuos žodžius pasakė spontaniškai, tai buvo O. K. reakcija į patirtą smurtą, jokių kitų veiksmų O. K. prieš nukentėjusįjį neatliko ir nukentėjusiajam nebuvo jokio pagrindo bijoti O. K.. Todėl teismas nenustatęs, kad O. K. iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį, O. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino.

Tačiau prokurorė pažymi, jog būtent teismo nurodytose kasacinėse bylose Nr. 2K-639/2010, Nr. 2K-300/2013 yra akcentuojama tai, jog vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Teismas visiškai atmetė nukentėjusiojo J. Š. parodymus apie tai, kaip nukentėjusysis suprato grasinimo realumą ir vadovavosi tik kaltinamojo O. K. parodymais. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis J. Š. parodė, jog kaltinamojo O. K. žodžius „surasiu ir užmušiu“ jis suprato kaip realų grasinimą, nes prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas ir po smurto išsakytus žodžius nukentėjusysis suprato kaip realų grasinimą ir turėjo pagrindo manyti, kad grasinimą O. K. gali įgyvendinti, t. y. kad pastarasis su nukentėjusiuoju gali susidoroti ir už mokyklos ribų.

Prokurorės teigimu, darytina išvada, jog teismas, išteisindamas O. K. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, padarė esminių BPK pažeidimų – neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, be to, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tai sukliudė priimti teisingą nuosprendį, todėl šis teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas ir O. K. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Skiriant bausmę O. K., prokurorė prašo atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, į tai, jog padaryti du nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, į kaltinamojo asmenybę, jog kaltinamasis anksčiau neteistas, nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis, šiuo metu mokosi, todėl darytina išvada, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskyrus O. K. laisvės apribojimo bausmę.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. Š. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: O. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo; patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš O. K. jam, J. Š., 3 000 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nukentėjusiojo J. Š. teigimu, skundžiamas Kretingos rajono apylinkės teismo O. K. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nesusiejo jų į vieną visumą su visa bylos medžiaga ir tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui.

Dėl nepagrįsto O. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Kretingos rajono apylinkės teismas, išteisindamas O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, kad jis nepadarė šios nusikalstamos veikos, priėjo prie išvados, kad O. K. jam, J. Š., sudavė vieną smūgį į galvą ir ranka prispaudė jo galvą tik gindamasis nuo jo pavojingo kėsinimosi, todėl teismas nusprendė, kad šiuo atveju kaltinamasis negali atsakyti už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi reaguodamas į agresyvius jo veiksmus, neperžengė būtinosios ginties ribų. Kretingos rajono apylinkės teismas tokią išvadą padarė įvertinęs jo, J. Š., taip pat O. K. bei liudytojų T. V., D. K. ir V. M., tiesiogiai stebėjusių įvykį, parodymus bei teismo medicinos specialistų išvadas. Tačiau J. Š. su teismo išvada, jog O. K., pavartodamas prieš jį smurtą, neperžengė būtinosios ginties ribų, nesutinka, nes, jo nuomone, šiuo atveju kaltinamojo veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, todėl turėtų būti kvalifikuota kaip nusikalstama veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) suformuota praktika, viena iš būtinųjų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį.

Nukentėjusiojo teigimu, Kretingos rajono apylinkės teismas savo išvadą, kad O. K. savo veiksmais neperžengė būtinosios ginties ribų, padarė neištyręs visų byloje esančių įrodymų, teismas neteisingai nustatė buvus realų ir akivaizdų pavojų, prieš kurį kaltinamasis gynėsi. Šiuo atveju teismas visiškai patikėjo O. K. parodymais bei jo iškelta įvykių versija, jog jis sudavė jam, J. Š., ranka tik po to, kai jis, bandydamas atimti telefono aparatą iš jo rankų, du kartus trenkė O. K. per ranką bei praskėlė jam lūpą. Tuo tarpu jo, J. Š., parodymus, jog jis nė karto nesudavė O. K. ir kad pastarajam lūpą galėjo praskelti mokiniai, kurie išskyrė jį ir kaltinamąjį, teismas atmetė ir tokios įvykių versijos visiškai netyrė. Be to, J. Š. pažymi, jog teismas atmetė ir jo nurodytas aplinkybes apie tai, kad jokio smurto prieš kaltinamąjį jis iš viso nevartojo, o tik tris kartus įspėjo O. K. nekalbėti telefonu pamokos metu. Tačiau jam nesureagavus į pastabas, jis priėjo prie O. K. ir paprašė atiduoti telefoną, dėl to pastarasis supyko ir elgdamasis neadekvačiai įvykio situacijai sudavė jam keletą smūgių į veidą bei į galvą ir vėliau pradėjo jį smaugti.

Teismas, remdamasis teismo specialisto išvada Nr. 1037/12(03) dėl O. K. sužalojimo, kurioje konstatuota, kad jam padaryti du sužalojimai veide, paveikus tas vietas kietu buku daiktu ir kietu aštriu daiktu, padarė išvadą, jog O. K. parodymai, kad jis, J. Š., sudavė jam bandydamas atimti telefoną, yra teisingi. Tuo tarpu jo, J. Š., parodymus, kad jis smurto prieš O. K. iš viso nevartojo, teismas atmetė. Su tokia teismo išvada J. Š. nesutinka, kadangi specialisto išvadoje dėl O. K. sužalojimo buvo tik nustatyta, kokiu būdu jis galėjo patirti tokią traumą, tačiau iš šios specialisto išvados negalima daryti išvados, kad tokį sužalojimą O. K. patyrė dėl jo, J. Š., veiksmų. Todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-06-19 nuosprendyje padaryta išvada, kad specialisto išvada patvirtina O. K. parodymus bei paneigia jo, J. Š., parodymus, yra tik teismo prielaidos ir spėjimai, o ne objektyvi, byloje esančiais įrodymais pagrįsta teismo išvada.

Kretingos rajono apylinkės teismas visiškai patikėdamas O. K. iškelta versija, kad pastarasis sudavė jam kelis smūgius į veidą ir į galvą bei vėliau jį smaugė tik po to, kai neva jis, J. Š., bandydamas atimti iš jo telefono aparatą, du kartus trenkė jam per ranką bei praskėlė lūpą, apelianto J. Š. teigimu, pažeidė teisės aktuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tokią išvadą padarė remdamasis tik dalimi byloje esančių įrodymų.

Šiuo atveju teismas priimdamas sprendimą išteisinti O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam neperžengus būtinosios ginties ribų, rėmėsi ne visais, o tik dalimi teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymais. Teismas nuosprendį grindė tik liudytojų T. V., V. M. ir D. K. parodymais, kurie, apelianto teigimu, būdami geri kaltinamojo draugai, specialiai paliudijo jo naudai ir parodė, kad jis, J. Š., bandydamas atimti telefoną iš O. K. rankų, sudavė jam ir praskėlė jam lūpą. Tuo tarpu teismas visiškai neatsižvelgė į kaip liudytojų apklaustų kitų klasėje buvusių mokinių, tiesiogiai stebėjusių įvykį, parodymus apie tai, kad pamokos metu O. K. kalbėjosi telefonu ir dėl šios priežasties jis, J. Š., pastarąjį 2–3 kartus perspėjo, tačiau jam nesureagavus į pastabas, priėjo prie kaltinamojo ir norėjo paimti telefoną, tada O. K. trenkė jam į veidą ir paėmęs už kaklo jį smaugė. Taigi šiuo atveju nė vienas iš kitų teisme apklaustų liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nepatvirtino O. K. bei liudytojų T. V., V. M. ir D. K. parodymų, kad jis, J. Š., du kartus trenkė kaltinamajam per ranką bandydamas atimti telefoną bei praskėlė jam lūpą. Visi kiti klasėje buvę mokiniai patvirtino, kad būtent O. K. susinervinęs dėl jo, J. Š., prašymų nekalbėti telefonu pamokos metu, iš pradžių trenkė jam per veidą ir smūgiavo į galvą, o vėliau jį smaugė. Šiuo atveju nė vienas iš šių liudytojų neparodė, kad O. K. lūpa buvo prakirsta nuo jo veiksmų.

Teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kodėl remiasi tik liudytojų T. V., V. M. ir D. K. parodymais ir kodėl nesirėmė liudytojų V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., D. I., D. J., V. S., D. S. parodymais, kurie nurodė visiškai priešingas O. K. parodymams įvykio aplinkybes. Šie ir kiti klasėje įvykio metu buvę mokiniai, kurie taip pat tiesiogiai matė įvykį, apklausiami teisme, patvirtino, kad jis, J. Š., buvo prismaugtas O. K., o mokiniui A. I. atitraukus jį nuo O. K., jis buvo sukrėstas nuo smaugimo, visas raudonas ir pridusintas po smaugimo. Be to, liudytojas A. I. teisme patvirtino, kad jam reikėjo jėgų norint išvaduoti jį, J. Š., iš O. K.. Taigi šios aplinkybės, apelianto J. Š. teigimu, patvirtina, kad ne jis, o O. K. prieš jį vartojo smurtą, supykęs dėl jo reiškiamų pastabų nekalbėti telefonu pamokos metu. Taigi liudytojų parodymai, kuriuos Kretingos rajono apylinkės teismas be jokio teisinio pagrindo atmetė, patvirtina, kad pamokos metu, viešoje vietoje – mokykloje, matant kitiems mokiniams jis, J. Š., vedė pamoką ir tik sudrausmino nedrausmingą mokinį ir šiuo atveju nebuvo jokio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į O. K., nuo kurio pastarasis turėjo gintis. Šiuo atveju vieninteliai liudytojai, kurie patvirtino kaltinamojo parodymus, buvo jo draugai T. V., V. M. ir D. K., kurie, J. Š. teigimu, visada turėjo neigiamą nusistatymą prieš jį, todėl davė kaltinamajam palankius parodymus, siekdami padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu kitų įrodymų, kad jo, J. Š., veiksmai kėlė realią grėsmę kaltinamojo sveikatai ar gyvybei, byloje nėra. Todėl šiuo atveju galima daryti pagrįstą išvadą, kad O. K. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, todėl jis nepagrįstai teismo buvo išteisintas. Apelianto J. Š. teigimu, priešingai nei teigiama O. K. įvykio versijoje, kuria teismas patikėjo, jis, J. Š., būdamas mokytojas, vesdamas pamoką, mokyklos patalpose, viešoje vietoje, matant kitiems mokiniams, buvo nedrausmingo mokinio pamokos metu užpultas, sumuštas, buvo smaugiamas ir dėl to nukentėjo tiek fiziškai, tiek moraliai.

Teismas, išteisindamas O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo, konstatavęs, kad pastarasis neperžengė būtinosios ginties ribų, apelianto J. Š. teigimu, išsamiai neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, tokį savo sprendimą be pagrindo grindė tik dalimi byloje esančių įrodymų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, todėl teismo išvados dėl O. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra prieštaringos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Dėl nepagrįsto O. K. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

Kretingos rajono apylinkės teismas 2014-06-19 nuosprendžiu kaltinamąjį O. K. išteisino pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, padaręs išvadą, kad jo veikoje nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo atveju teismas nusprendė, jog kaltinamasis, eidamas iš klasės po konflikto su juo, J. Š., ir pasakydamas jam „surasiu ir užmušiu“, elgėsi spontaniškai, tai buvo O. K. reakcija į patirtą smurtą. Todėl, teismo nuomone, jam, J. Š., nebuvo jokio pagrindo bijoti kaltinamojo, nes teismas nenustatė, kad O. K. iš tikrųjų siekė jį įbauginti. Su tokia teismo išvada apeliantas J. Š. nesutinka, kadangi, jo teigimu, šiuo atveju visos bylos aplinkybės rodo, kad tokie kaltinamojo ketinimai buvo rimti. Apelianto teigimu, O. K. ketinimų rimtumą įrodo tai, kad pastarasis prieš jį pamokos metu pavartojo smurtą, t. y. sudavė jam kelis smūgius į veidą ir galvą bei jį smaugė, dėl to jis nukentėjo fiziškai, buvo sumuštas, po smaugimo pridusintas, kilo reali grėsmė jo gyvybei. Todėl po tokio agresyvaus kaltinamojo elgesio, kurį, apelianto J. Š. teigimu, išprovokavo jo teisėtos pastabos jam pamokos metu nekalbėti telefonu, jis buvo realiai įbaugintas ir pagrįstai bijojo, kad O. K. ateityje gali tokius grasinimus įvykdyti. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo J. Š. įsitikinimu, O. K. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas nepagrįstai.

Dėl civilinio ieškinio nepriteisimo

Nukentėjusysis J. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pripažinus O. K. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, iš pastarojo turi būti priteista jam, J. Š., 1 000 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. J. Š. nurodo, kad po šio įvykio jis jaučiasi nesaugiai tiek viešose vietose, tiek asmeninėje aplinkoje, bijodamas galimo pasikėsinimo į jį. Dėl patirtų išgyvenimų ir nuolat jaučiamo streso, sutriko jo sveikata, prasidėjo nemiga, jis pradėjo jausti stiprius galvos skausmus, taip pat skausmus širdies plote, dėl to buvo priverstas gydytis ir vartoti vaistus. Šis mokinio išpuolis prieš jį stipriai jį paveikė ir sukrėtė, dėl to jis jaučia didelę nervinę įtampa, nesaugumo jausmą.

Įvertinant žalos dydžio pagrįstumą apeliantas J. Š. prašo atsižvelgti į LAT praktiką ir joje suformuotą poziciją, kad vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių išgyvenimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. J. Š. teigia, jog dėl O. K. nusikalstamais veiksmais jam padarytų sužalojimų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą dėl nesaugios aplinkos, pažeminimą, ir visa tai skaudžiai paveikė jo gyvenimą. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008 nurodyta, jog dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Teismų praktikoje nurodyta, kad asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (kasacinė 2008 m. kovo 4 d. nutartis Nr. 2K-68/2008). J. Š. teigia, kad jo atveju yra liekamieji reiškiniai dėl sužalotos psichinės sveikatos.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir teismų praktiką apeliantas J. Š. prašo teismo patenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti iš O. K. jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Atsikirtimais į apeliacinius skundus išteisintojo O. K. gynėjas advokatas A. Staškūnas prašo palikti nepakeistą Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį, o prokurorės ir nukentėjusiojo J. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Prokurorė prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės D. Dyburienės apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis J. Š. ir jo atstovas advokatas R. Skėrys prašo nukentėjusiojo J. Š. apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis O. K. ir jo gynėjas advokatas A. Staškūnas bei atstovė pagal įstatymą D. K. prašo prokuratūros ir nukentėjusiojo J. Š. apeliacinius skundus atmesti. Advokatas A. Staškūnas sutiko su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, išteisindamas O. K. dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nustatęs, kad jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, turėjo priimti sprendimą O. K. pagal BK 284 straipsni 1 dalį iškeltą bylą nutraukti, o ne išteisinti O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam neperžengus būtinosios ginties ribų, todėl sutinka, kad apeliacinės instancijos teismas šią klaidą ištaisytų.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl O. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

O. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2013 m. gegužės 23 d., apie 12.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pamokos metu, kitų mokinių akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia rankos kumščiu sudavė J. Š. du smūgius į veidą, nukentėjusiajam nusisukus, rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis–šešis smūgius J. Š. į pakaušį, po to, apkabinęs abiem rankomis J. Š. kaklą, prispaudė nukentėjusįjį prie savo šono po pažastimi ir taip jį smaugė, padarydamas jam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus – poodinę kraujosruvą galvos pakaušyje, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą bei taškinius odos nubrozdinimus galvos dešinėje virš ausies kaušelio, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą, ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei tinkamai įvertinęs visus byloje esančius įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties O. K. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat liudytojų parodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog O. K., kaltintas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu, konflikto metu gynėsi ir veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti išvadas apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimąsi ir gynybą.

Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad įvykio dieną (duomenys neskelbtini) gimnazijoje matematikos pamokos metu tarp mokytojo J. Š. ir mokinio O. K. įvyko konfliktas, t. y. O. K. pamokos metu kalbant mobiliuoju telefonu, J. Š. pastarąjį keliskart įspėjo to nedaryti, tačiau O. K. į mokytojo pastabas nereagavo, todėl J. Š., priėjęs prie O. K. iš nugaros, bandė iš jo jėga atimti telefoną, tuo metu telefonas nukrito ant žemės ir pabiro dalimis. Nors J. Š. teigė, kad nebandė atimti telefono iš O. K. rankų ir kad telefonas nebuvo nukritęs ant žemės, tačiau tokius jo parodymus paneigia ne tik O. K., bet ir kaip liudytojų apklaustų tiesiogiai įvykio aplinkybes mačiusių pastarojo bendraklasių V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., D. K., T. V. parodymai. Remiantis ne tik O. K., bet ir liudytojų D. K., T. V., V. M. parodymais nustatyta, kad J. Š., bandydamas jėga atimti telefoną iš O. K. rankų, pastarajam sudavė ir praskėlė lūpą. Nors J. Š. teigė, kad smurto prieš O. K. nevartojo ir kad pastarajam lūpa galėjo būti praskelta tuo metu, kai A. I. atėjo juos besistumdančius išskirti, tačiau tokius J. Š. parodymus paneigia liudytojų V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., T. V. parodymai apie tai, kad A. I. išskiriant J. Š. ir O. K. jokie smūgiai nė vienam iš jų nebuvo suduoti, todėl akivaizdu, kad tuo metu O. K. lūpa negalėjo būti praskelta. O. K. parodymus apie tai, jog pirmas J. Š. prieš jį pavartojo smurtą, patvirtina liudytojų T. V. ir D. K. parodymai apie tai, kad J. Š. bandydamas paimti telefoną iš O. K. sudavė jam alkūne ir praskėlė lūpą. J. Š. smurto vartojimo prieš O. K. faktą patvirtino ir liudytojai A. I., V. M.. Todėl J. Š. ir prokurorės apeliaciniuose skunduose be pagrindo apeliuojama į tai, kad J. Š. prieš O. K. smurto nevartojo ir jo nesužalojo. Smurto vartojimo prieš O. K. faktą patvirtina ne tik jo paties bei minėtų liudytojų parodymai, bet ir specialisto išvada Nr. 1037/13 (03), kurioje konstatuota, kad O. K. padaryta muštinė žaizda apatinės lūpos gleivinėje iš dešinės, linijinis odos nubrozdinimas kaklo kairėje. Šioje specialisto išvadoje nurodyta, kad muštinę žaizdą lūpos gleivinėje O. K. galėjo patirti dėl bukos traumos, paveikus lūpą kietu buku daiktu, o linijinį odos nubrozdinimą kaklo kairėje – paveikus kietu aštriu daiktu. Nors J. Š. teigė, kad O. K. keliskart smūgiavo jam į veidą, o po to jį smaugė, tai, kaip akcentuojama prokurorės ir nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose, patvirtino ir liudytojai V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., V. S., T. V., D. K., V. M., D. I., V. S., D. J., L. N., D. S., tačiau visų pirma pažymėtina, jog pats O. K. neneigė, jog po to, kai J. Š., norėdamas jėga atimti iš jo telefoną, praskėlė jam lūpą, jis taip pat sudavė J. Š. ir norėdamas išvengti pastarojo smūgių, ranka prispaudęs laikė keletą sekundžių nukentėjusiojo galvą. Antra, kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 1040/13(03), J. Š. buvo konstatuoti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva galvos pakaušyje, poodinė kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimas bei taškiniai odos nubrozdinimai galvos dešinėje virš ausies kaušelio. Taigi, kaip matyti iš šios specialisto išvados, jokie sužalojimai kakle J. Š. nebuvo padaryti, tai paneigia J. Š. parodymus apie tai, kad jis buvo smaugiamas.

Nors, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, O. K. pamokos metu elgėsi netinkamai – nereagavo į mokytojo pastabas nekalbėti mobiliuoju telefonu pamokos metu, tokiu būdu pažeidė mokykloje nustatytas mokinio elgesio pamokos metu taisykles, tačiau mokytojas J. Š., matydamas, kad mokinys O. K. nereaguoja į jo pastabas nekalbėti mobiliuoju telefonu pamokos metu, susidariusią situaciją turėjo spręsti pagal nustatytas vidaus darbo taisykles, t. y. jis, kaip pedagogas, kartu su jo paskirtu mokiniu privalėjo palydėti nedrausmingą mokinį pas mokyklos direktorių ar pavaduotoją, o ne, esant konfliktinei situacijai, pažeisdamas nustatytas vidaus darbo taisykles, bandyti jėga atimti iš mokinio telefono aparatą, praskeldamas jam lūpą. Reaguodamas į agresyvius J. Š. veiksmus, kai pastarasis, pavartodamas smurtą, norėjo atimti iš O. K. telefoną, šis, reaguodamas į agresyvius nukentėjusiojo veiksmus, taip pat sudavė J. Š. ir, norėdamas išvengti smūgių, ranka prispaudė J. Š. galvą prie savęs bei laikė keletą sekundžių, kol kiti mokiniai juos išskyrė, tokiu būdu padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taigi iš O. K. paaiškinimų akivaizdu, kad jis neneigė buvus smurtinį kontaktą su nukentėjusiuoju J. Š., tačiau, pasak O. K., taip jis pasielgė reaguodamas į agresyvius J. Š. veiksmus, kai pastarasis, jėga siekdamas iš jo atimti telefoną, praskėlė jam lūpą, todėl jis gindamasis taip pat jam sudavė smūgį bei prispaudęs keletą sekundžių laikė jo galvą prie savęs, siekdamas išvengti smūgių, padarydamas J. Š. specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Vėliau jokie smurtiniai veiksmai atlikti nebuvo.

Taigi, priešingai nukentėjusiojo J. Š. ir prokurorės tvirtinimui, O. K. veiksmai prieš agresyviai nusiteikusį mokytoją J. Š., kai pastarasis bandydamas jėga atimti iš O. K. telefoną, praskėlė jam lūpą, o šis, reaguodamas į agresyvius pastarojo veiksmus, taip pat sudavė jam atsakomąjį smūgį ir vėliau laikė jo galvą prispaudęs prie savęs, siekdamas išvengi daugiau smūgių, rodo, kad jis veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Kėsinimosi pavojingumą, realumą ir akivaizdumą rodo tai, kad agresyviai nusiteikęs J. Š. pirmas puolė O. K. ir praskėlė jam lūpą, nors O. K. tuo metu jokių smurtinių veiksmų prieš jį neatliko ir sudavė smūgį pastarajam tik tada, kai šis sužalojo jo lūpą.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs visus įrodymus teisingai nustatė pavojingo kėsinimosi ir gynimosi pradžią bei pagrįstai konstatavo ginties atsiradimą.

Pagal BK 28 straipsnį būtinosios ginties situacija susidaro tuomet, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams (šiuo atveju – nukentėjusiosios sveikatai) žala padaroma ginant save ar kitą asmenį, teises ar visuomenės, valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis pagal baudžiamąjį įstatymą turi būti taip pat ir akivaizdus bei realus. Akivaizdus kėsinimasis pripažįstamas toks, kai žala jau daroma arba yra aiški jos grėsmė asmens teisėms ar interesams. Realiu laikomas objektyviai egzistuojantis kėsinimasis. Taigi pagal nustatytas aplinkybes teismas pagrįstai nurodė, kad O. K. agresyvų nukentėjusiojo J. Š. elgesį, pasireiškusį puolamaisiais veiksmais, ne be pagrindo įvertino kaip realų ir akivaizdžiai prasidėjusį pavojingą jo sveikatai kėsinimąsi. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas pakankamai įvertino abiejų konfliktuojančių pusių jėgų santykį bei pagrįstai ir motyvuotai nustatė, kad O. K. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

Kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo J. Š. ir O. K. kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties O. K. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei anksčiau pamintų liudytojų parodymus bei rašytinius bylos įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog O. K. padarė J. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, gindamasis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi, veikdamas būtinosios ginties situacijoje. Nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje O. K. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas. Todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, kad O. K. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė.

Tačiau teisingai konstatavęs, kad O. K. veikė esant būtinosios ginties situacijai, teismas be pagrindo pastarąjį dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisino, jam neperžengus būtinosios ginties ribų. Šiuo atveju teismas, nustatęs, jog O. K. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų, t. y. nustatęs aplinkybę, numatytą BK V skyriuje, kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, išteisindamas O. K., priėmė ne tokį procesinį sprendimą. Nagrinėjamu atveju, esant nustatytai O. K. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje, jam pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iškelta baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta. Priimdamas sprendimą O. K. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam neperžengus būtinosios ginties ribų, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

O. K. buvo kaltinamas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad po konflikto su mokytoju J. Š., išeidamas iš klasės, pastarajam pasakė „surasiu ir užmušiu“ ir taip sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam J. Š. manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, jog O. K., pasakydamas po konflikto mokytojui J. Š. minėtus žodžius, taip pasielgė spontaniškai, būdamas susinervinęs dėl įvykusio konflikto, taip reaguodamas į patirtą smurtą. Po konflikto jokių kitų veiksmų O. K. prieš J. Š. neatliko. Pats nukentėjusysis taip pat nenurodė, kad po konflikto su O. K. prieš jį būtų buvę atlikti kokie nors fizinio pobūdžio veiksmai ar pakartotiniai grasinantys psichologinio pobūdžio veiksmai, todėl teigti, jog, kaip nurodo nukentėjusysis J. Š., O. K. po konflikto J. Š. pasakyti žodžiai „surasiu ir užmušiu“ buvo realūs ir galėjo būti realizuojami, nėra jokio pagrindo. Nenustačius, kad O. K. iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį J. Š., teismas pagrįstai O. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį iškeltą baudžiamąją bylą nutraukti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.