Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas D. Jocys Teisėjas V. Alška Baudž. byla Nr. 1A-16-361/2016 Teisminio proceso Nr. 1-69-1-00220-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.; 1.2.26.2.1.; 1.2.5.4.; 2.1.7.4.; 1.1.5.1.; 2.4.6.3.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuOSPRENDis

2016 m. sausio 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Dainos Dyburienės ir civilinio ieškovo bei nukentėjusiojo J. Š. apeliacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo O. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam neperžengus būtinosios ginties ribų, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu palikti nenagrinėti nukentėjusiojo J. Š., Klaipėdos teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civiliniai ieškiniai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. K. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2013 m. gegužės 23 d., apie 12.30 val., viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini), pamokos metu kitų mokinių akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia rankos kumščiu sudavė J. Š. du smūgius į veidą, nukentėjusiajam nusisukus, rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis–šešis smūgius J. Š. į galvos pakaušį, po to, apkabinęs abiem rankomis J. Š. kaklą, prispaudė nukentėjusįjį prie savo šono po pažastimi ir taip jį smaugė, padarydamas poodinę kraujosruvą galvos pakaušyje, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą bei taškinius odos nubrozdinimus galvos dešinėje virš ausies kaušelio, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, O. K. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2013 m. gegužės 23 d., apie 12.35 val., (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti žmogų, tai yra po to, kai vykusios pamokos metu pažeidė viešąją tvarką, O. K., išeidamas iš kabineto, pagrasino J. Š., pasakydamas „surasiu ir užmušiu“ ir taip sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam J. Š. manyti, kad šis grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis J. Š. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: O. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo; patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti iš O. K. jam, J. Š., 3 000 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nukentėjusiojo J. Š. teigimu, skundžiamas Kretingos rajono apylinkės teismo O. K. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nesusiejo jų į vieną visumą su visa bylos medžiaga ir tai turėjo įtakos neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimui.

Kretingos rajono apylinkės teismas, išteisindamas O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, kad jis nepadarė šios nusikalstamos veikos, priėjo prie išvados, kad O. K. jam, J. Š., sudavė vieną smūgį į galvą ir ranka prispaudė jo galvą tik gindamasis nuo jo pavojingo kėsinimosi, todėl teismas nusprendė, kad šiuo atveju kaltinamasis negali atsakyti už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, kadangi reaguodamas į agresyvius jo veiksmus, neperžengė būtinosios ginties ribų. Kretingos rajono apylinkės teismas tokią išvadą padarė įvertinęs jo, J. Š., taip pat O. K. bei liudytojų T. V., D. K. ir V. M., tiesiogiai stebėjusių įvykį, parodymus bei teismo medicinos specialistų išvadas. Tačiau J. Š. su teismo išvada, jog O. K., pavartodamas prieš jį smurtą, neperžengė būtinosios ginties ribų, nesutinka, nes, jo nuomone, šiuo atveju kaltinamojo veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, todėl turėtų būti kvalifikuota kaip nusikalstama veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, viena iš būtinųjų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį.

Nukentėjusiojo teigimu, Kretingos rajono apylinkės teismas savo išvadą, kad O. K. savo veiksmais neperžengė būtinosios ginties ribų, padarė neištyręs visų byloje esančių įrodymų, teismas neteisingai nustatė buvus realų ir akivaizdų pavojų, prieš kurį kaltinamasis gynėsi. Šiuo atveju teismas visiškai patikėjo O. K. parodymais bei jo iškelta įvykių versija, jog jis sudavė jam, J. Š., ranka tik po to, kai jis, bandydamas atimti telefono aparatą iš jo rankų, du kartus trenkė O. K. per ranką bei praskėlė jam lūpą. Tuo tarpu jo, J. Š., parodymus, jog jis nė karto nesudavė O. K. ir kad pastarajam lūpą galėjo praskelti mokiniai, kurie išskyrė jį ir kaltinamąjį, teismas atmetė ir tokios įvykių versijos visiškai netyrė. Be to, J. Š. pažymi, jog teismas atmetė ir jo nurodytas aplinkybes apie tai, kad jokio smurto prieš kaltinamąjį jis iš viso nevartojo, o tik tris kartus įspėjo O. K. nekalbėti telefonu pamokos metu. Tačiau jam nesureagavus į pastabas, jis priėjo prie O. K. ir paprašė atiduoti telefoną, dėl to pastarasis supyko ir elgdamasis neadekvačiai įvykio situacijai sudavė jam keletą smūgių į veidą bei į galvą ir vėliau pradėjo jį smaugti.

Teismas, remdamasis teismo specialisto išvada Nr. 1037/12(03) dėl O. K. sužalojimo, kurioje konstatuota, kad jam padaryti du sužalojimai veide, paveikus tas vietas kietu buku daiktu ir kietu aštriu daiktu, padarė išvadą, jog O. K. parodymai, kad jis, J. Š., sudavė jam bandydamas atimti telefoną, yra teisingi. Tuo tarpu jo, J. Š., parodymus, kad jis smurto prieš O. K. iš viso nevartojo, teismas atmetė. Su tokia teismo išvada J. Š. nesutinka, kadangi specialisto išvadoje dėl O. K. sužalojimo buvo tik nustatyta, kokiu būdu jis galėjo patirti tokią traumą, tačiau iš šios specialisto išvados negalima daryti išvados, kad tokį sužalojimą O. K. patyrė dėl jo, J. Š., veiksmų. Todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014-06-19 nuosprendyje padaryta išvada, kad specialisto išvada patvirtina O. K. parodymus bei paneigia jo, J. Š., parodymus, yra tik teismo prielaidos ir spėjimai, o ne objektyvi, byloje esančiais įrodymais pagrįsta teismo išvada.

Kretingos rajono apylinkės teismas visiškai patikėdamas O. K. iškelta versija, kad pastarasis sudavė jam kelis smūgius į veidą ir į galvą bei vėliau jį smaugė tik po to, kai neva jis, J. Š., bandydamas atimti iš jo telefono aparatą, du kartus trenkė jam per ranką bei praskėlė lūpą, apelianto J. Š. teigimu, pažeidė teisės aktuose įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, kadangi tokią išvadą padarė remdamasis tik dalimi byloje esančių įrodymų.

Šiuo atveju teismas priimdamas sprendimą išteisinti O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam neperžengus būtinosios ginties ribų, rėmėsi ne visais, o tik dalimi teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymais. Teismas nuosprendį grindė tik liudytojų T. V., V. M. ir D. K. parodymais, kurie, apelianto teigimu, būdami geri kaltinamojo draugai, specialiai paliudijo jo naudai ir parodė, kad jis, J. Š., bandydamas atimti telefoną iš O. K. rankų, sudavė jam ir praskėlė jam lūpą. Tuo tarpu teismas visiškai neatsižvelgė į kaip liudytojų apklaustų kitų klasėje buvusių mokinių, tiesiogiai stebėjusių įvykį, parodymus apie tai, kad pamokos metu O. K. kalbėjosi telefonu ir dėl šios priežasties jis, J. Š., pastarąjį 2–3 kartus perspėjo, tačiau jam nesureagavus į pastabas, priėjo prie kaltinamojo ir norėjo paimti telefoną, tada O. K. trenkė jam į veidą ir paėmęs už kaklo jį smaugė. Taigi šiuo atveju nė vienas iš kitų teisme apklaustų liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nepatvirtino O. K. bei liudytojų T. V., V. M. ir D. K. parodymų, kad jis, J. Š., du kartus trenkė kaltinamajam per ranką bandydamas atimti telefoną bei praskėlė jam lūpą. Visi kiti klasėje buvę mokiniai patvirtino, kad būtent O. K. susinervinęs dėl jo, J. Š., prašymų nekalbėti telefonu pamokos metu, iš pradžių trenkė jam per veidą ir smūgiavo į galvą, o vėliau jį smaugė. Šiuo atveju nė vienas iš šių liudytojų neparodė, kad O. K. lūpa buvo prakirsta nuo jo veiksmų.

Teismas nuosprendyje visiškai nemotyvavo, kodėl remiasi tik liudytojų T. V., V. M. ir D. K. parodymais ir kodėl nesirėmė liudytojų V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., D. I., D. J., V. S., D. S. parodymais, kurie nurodė visiškai priešingas O. K. parodymams įvykio aplinkybes. Šie ir kiti klasėje įvykio metu buvę mokiniai, kurie taip pat tiesiogiai matė įvykį, apklausiami teisme, patvirtino, kad jis, J. Š., buvo prismaugtas O. K., o mokiniui A. I. atitraukus jį nuo O. K., jis buvo sukrėstas nuo smaugimo, visas raudonas ir pridusintas po smaugimo. Be to, liudytojas A. I. teisme patvirtino, kad jam reikėjo jėgų norint išvaduoti jį, J. Š., iš O. K.. Taigi šios aplinkybės, apelianto J. Š. teigimu, patvirtina, kad ne jis, o O. K. prieš jį vartojo smurtą, supykęs dėl jo reiškiamų pastabų nekalbėti telefonu pamokos metu. Taigi liudytojų parodymai, kuriuos Kretingos rajono apylinkės teismas be jokio teisinio pagrindo atmetė, patvirtina, kad pamokos metu, viešoje vietoje – mokykloje, matant kitiems mokiniams jis, J. Š., vedė pamoką ir tik sudrausmino nedrausmingą mokinį ir šiuo atveju nebuvo jokio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į O. K., nuo kurio pastarasis turėjo gintis. Šiuo atveju vieninteliai liudytojai, kurie patvirtino kaltinamojo parodymus, buvo jo draugai T. V., V. M. ir D. K., kurie, J. Š. teigimu, visada turėjo neigiamą nusistatymą prieš jį, todėl davė kaltinamajam palankius parodymus, siekdami padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu kitų įrodymų, kad jo, J. Š., veiksmai kėlė realią grėsmę kaltinamojo sveikatai ar gyvybei, byloje nėra. Todėl šiuo atveju galima daryti pagrįstą išvadą, kad O. K. veika nebuvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, todėl jis nepagrįstai teismo buvo išteisintas. Apelianto J. Š. teigimu, priešingai nei teigiama O. K. įvykio versijoje, kuria teismas patikėjo, jis, J. Š., būdamas mokytojas, vesdamas pamoką, mokyklos patalpose, viešoje vietoje, matant kitiems mokiniams, buvo nedrausmingo mokinio pamokos metu užpultas, sumuštas, buvo smaugiamas ir dėl to nukentėjo tiek fiziškai, tiek moraliai.

Teismas, išteisindamas O. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo, konstatavęs, kad pastarasis neperžengė būtinosios ginties ribų, apelianto J. Š. teigimu, išsamiai neįvertino visų byloje esančių aplinkybių, tokį savo sprendimą be pagrindo grindė tik dalimi byloje esančių įrodymų, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė esminį baudžiamojo įstatymo pažeidimą dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo, todėl teismo išvados dėl O. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra prieštaringos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2014-06-19 nuosprendžiu kaltinamąjį O. K. išteisino pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, padaręs išvadą, kad jo veikoje nebuvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo atveju teismas nusprendė, jog kaltinamasis, eidamas iš klasės po konflikto su juo, J. Š., ir pasakydamas jam „surasiu ir užmušiu“, elgėsi spontaniškai, tai buvo O. K. reakcija į patirtą smurtą. Todėl, teismo nuomone, jam, J. Š., nebuvo jokio pagrindo bijoti kaltinamojo, nes teismas nenustatė, kad O. K. iš tikrųjų siekė jį įbauginti. Su tokia teismo išvada apeliantas J. Š. nesutinka, kadangi, jo teigimu, šiuo atveju visos bylos aplinkybės rodo, kad tokie kaltinamojo ketinimai buvo rimti. Apelianto teigimu, O. K. ketinimų rimtumą įrodo tai, kad pastarasis prieš jį pamokos metu pavartojo smurtą, t. y. sudavė jam kelis smūgius į veidą ir galvą bei jį smaugė, dėl to jis nukentėjo fiziškai, buvo sumuštas, po smaugimo pridusintas, kilo reali grėsmė jo gyvybei. Todėl po tokio agresyvaus kaltinamojo elgesio, kurį, apelianto J. Š. teigimu, išprovokavo jo teisėtos pastabos jam pamokos metu nekalbėti telefonu, jis buvo realiai įbaugintas ir pagrįstai bijojo, kad O. K. ateityje gali tokius grasinimus įvykdyti. Taigi esant nurodytoms aplinkybėms, nukentėjusiojo J. Š. įsitikinimu, O. K. dėl jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas nepagrįstai.

Nukentėjusysis J. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad pripažinus O. K. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį, iš pastarojo turi būti priteista jam, J. Š., 1 000 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nes neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. J. Š. nurodo, kad po šio įvykio jis jaučiasi nesaugiai tiek viešose vietose, tiek asmeninėje aplinkoje, bijodamas galimo pasikėsinimo į jį. Dėl patirtų išgyvenimų ir nuolat jaučiamo streso, sutriko jo sveikata, prasidėjo nemiga, jis pradėjo jausti stiprius galvos skausmus, taip pat skausmus širdies plote, dėl to buvo priverstas gydytis ir vartoti vaistus. Šis mokinio išpuolis prieš jį stipriai jį paveikė ir sukrėtė, dėl to jis jaučia didelę nervinę įtampa, nesaugumo jausmą.

Įvertinant žalos dydžio pagrįstumą apeliantas J. Š. prašo atsižvelgti į LAT praktiką ir joje suformuotą poziciją, kad vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių išgyvenimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. J. Š. teigia, jog dėl O. K. nusikalstamais veiksmais jam padarytų sužalojimų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą dėl nesaugios aplinkos, pažeminimą, ir visa tai skaudžiai paveikė jo gyvenimą. LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartyje Nr. 2K-68/2008 nurodyta, jog dėl deliktinės atsakomybės galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Teismų praktikoje nurodyta, kad asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (kasacinė 2008 m. kovo 4 d. nutartis Nr. 2K-68/2008). J. Š. teigia, kad jo atveju yra liekamieji reiškiniai dėl sužalotos psichinės sveikatos.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir teismų praktiką apeliantas J. Š. prašo teismo patenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti iš O. K. jam 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teismo posėdyje prokuroras prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės D. Dyburienės apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis J. Š. ir jo atstovas advokatas A. Koskus prašo nukentėjusiojo J. Š. apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintasis O. K. ir jo gynėjas advokatas A. Staškūnas prašo prokuratūros ir nukentėjusiojo J. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

O. K. buvo kaltinamas, kad viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, pamokos metu kitų mokinių akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia rankos kumščiu sudavė J. Š. du smūgius į veidą, nukentėjusiajam nusisukus, rankos kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis–šešis smūgius J. Š. į galvos pakaušį, po to, apkabinęs abiem rankomis J. Š. kaklą, prispaudė nukentėjusįjį prie savo šono po pažastimi ir taip jį smaugė, padarydamas poodinę kraujosruvą galvos pakaušyje, poodinę kraujosruvą ir minkštųjų audinių patinimą bei taškinius odos nubrozdinimus galvos dešinėje virš ausies kaušelio, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, ir šiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas O. K. išteisino, konstatavęs, kad konflikto su mokytoju metu O. K. gynėsi ir veikė esant būtinosios ginties situacijai, gindamasis nuo pavojingo mokytojo kėsinimosi, todėl negali atsakyti už viešosios tvarkos pažeidimą. Su tokia teismo išvada apeliaciniuose skunduose nesutinka prokurorė ir nukentėjusysis J. Š.. Apygardos teismas, atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, patikrinęs ir įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, jog O. K. dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo išteisintas nepagrįstai.

Baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, jog pamokos metu tarp mokytojo J. Š. ir mokinio O. K. įvyko ne tik žodinis konfliktas, tačiau buvo ir smurtinių veiksmų. O. K., nesibaigus pamokai, pradėjo kalbėti mobiliuoju telefonu. Tai patvirtina ne tik dauguma pamokoje dalyvavusių ir teisiamajame posėdyje apklaustų moksleivių, tačiau ir pats O. K.. Teisiamajame posėdyje O. K. parodė, jog atsiliepė į skambutį, davė savo mobiliojo ryšio telefoną A. I., kuris netrukus šį grąžino. Išteisintasis teigė, jog sėdėjo pasirėmęs galvą ranka, kurioje laikė išjungtą mobilųjį telefoną ir priėjęs mokytojas jam trenkė į ranką bei praskėlė lūpą. Pateikdamas tokią įvykių eigą, O. K. tik bando sušvelninti savo vaidmenį, permesdamas atsakomybę nukentėjusiajam, siekia sudaryti įspūdį, jog mokytojas pats iššaukė konfliktą, netikėtai ir be priežasties norėjo atimti mobilųjį telefoną. Mokinio kalbėjimas telefonu per pamoką prieštarauja (duomenys neskelbtini) gimnazijos Darbo tvarkos taisyklėse nustatytoms mokinių elgesio taisyklėms (86.13 p.), be to, neabejotinai trukdo vykstančiam ugdymo procesui, kitiems moksleiviams, blaško visų pamokos dalyvių dėmesį. Elgdamasis netinkamai, netgi įžūliai, O. K. turėjo suprasti, jog iš mokytojo gaus pastabų, į kurias privalėjo reaguoti. Be kita ko, J. Š. turėjo visiškai realų pagrindą tikėtis, kad į jo prašymus bus tinkamai sureaguota. O. K. įvykio versiją visiškai paneigia kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, o būtent nukentėjusiojo bei didžiosios dalies moksleivių parodymai. Nukentėjusysis J. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad O. K. į pastabas baigti kalbėti mobiliuoju telefonu nereagavo, priėjo prie O. K. iš nugaros prašydamas atiduoti telefoną. Aplinkybę, jog mokytojas žodžiu drausmino O. K. dėl naudojimosi telefonu pamokos metu, patvirtina vėlgi dauguma pamokoje dalyvavusių mokinių (V. M., R. V., N. V., A. I., G. A., D. I., V. S., D. K.), taigi neabejotina, jog pedagogo pastabas turėjo girdėti ir pats O. K., nes jos buvo pasakytos pakankamai garsiai ir girdimos kitiems moksleiviams. Tik po to, kai nebuvo sureaguota į žodines pastabas, mokytojas priėjęs bandė paimti iš O. K. mobilųjį telefoną. Akivaizdu, jog J. Š. ne be priežasties norėjo paimti Moksleivio elgesio taisykles įžūliai ignoravusio O. K. pamokos metu naudotą mobilųjį telefoną. Mokytojo įspėjimus girdėję moksleiviai aiškiai suprato mokytojo elgesio priežastis – mokinys nereagavo į žodines pastabas, todėl mokytojas norėjo mobilųjį telefoną iš O. K. paimti. Konflikto aplinkybės rodo, jog ne mokytojo J. Š., o paties mokinio O. K. elgesys buvo neadekvatus. O. K. viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog pirmiausia jam suduoti norėjo mokytojas, tačiau smūgio pavyko išvengti ir norėdamas atstumti J. Š., pastarajam kartą sudavė į skruostą. J. Š. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme teigė, jog pirmiausia jam sudavė O. K.. Taigi tiek O. K., tiek J. Š. pripažįsta, jog tarp jų buvo fizinis kontaktas, tačiau nesutaria dėl to, kuris pirmasis pavartoja smurtą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, įvertinęs liudytojų T. V., D. K. ir V. M., tiesiogiai stebėjusių įvykį, parodymus, nusprendė, jog J. Š. pirmasis sudavė O. K. į ranką ir galvą, o O. K. tik gynėsi nuo pavojingo J. Š. kėsinimosi. Su tokia išvada kategoriškai nesutinkama nukentėjusiojo bei prokurorės apeliaciniuose skunduose, atkreipiamas dėmesys, jog vadovautasi tik trijų mokinių parodymais.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, dėl kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančio jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuotinas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančio vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Turi būti tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso akivaizdaus kėsinimosi konstatavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2-K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-7-313/2012 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog O. K. veikė būtinosios ginties situacijoje. Pirmosios instancijos teismas vis dėlto neįvertino įrodymų visumos. Kaip jau minėta anksčiau, vyko pamoka, kurios metu O. K. elgėsi netinkamai ir įžūliai – kalbėjo mobiliuoju telefonu, į mokytojo pastabas taip nesielgti, nereagavo. Taigi konfliktinės situacijos iniciatorius buvo būtent O. K., mokytojo reakcija, raginimas baigti naudotis mobiliuoju telefonu buvo visiškai tinkama. Dauguma apklaustų pamokoje dalyvavusių moksleivių vieningai nurodė, jog O. K. neklausant mokytojo pastabų, pastarasis norėjo paimti iš O. K. telefoną. Taigi dauguma mokinių jokio pavojingo kėsinimosi į O. K. neįžvelgė ir aiškiai suprato, kad mokytojas ne tiesiog be priežasties užsipuolė moksleivį ar norėjo nežinia kodėl atimti O. K. mobilųjį telefoną, o vis dėlto reagavo į netinkamą elgesį. J. Š. bandymas paimti O. K. rankose buvusį telefoną, juolab, kai iki tol O. K. buvo aiškiai ir garsiai įspėtas šiuo nesinaudoti, tačiau pastabas ignoravo, negali būti vertinamas kaip pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis BK 28 straipsnio prasme, kuris pateisintų tolimesnius O. K. smurtinius veiksmus ir leistų juos vertinti kaip būtinąją gintį. Toks vertinimas atitinka anksčiau paminėtą teismų praktiką dėl būtinosios ginties.

Iš tikrųjų dalies mokinių parodymai dėl to, kuris pirmas, J. Š. ar O. K., pavartojo smurtą nėra nuoseklūs ir aiškūs, kadangi vieni teigė, jog grumtynes pamatė ne nuo pradžių (N. V., G. A., D. I., V. S., D. J., L. N.). Liudytojai D. K. ir T. V., kurių parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nėra visiškai patikimi, kadangi jie, matę patį susistumdymą, ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog O. K. J. Š. išvis nesudavė ir tik ranka apkabindamas pastarojo kaklą, prispaudė prie savęs, nors tokie teiginiai prieštarauja kitų moksleivių V. M., R. V., A. I. ir netgi V. M. parodymams apie tai, kad mokytojui sudavė ir O. K..

Pagal nustatytas faktines aplinkybes, susigrūmusius O. K. ir J. Š. pirmiausia priėjo skirti A. I.. Tai patvirtino tiek O. K., tiek J. Š., tiek mokiniai N. V., D. I., D. J., L. N., D. K.. Šiuo atveju labai reikšmingi yra A. I., mačiusio konfliktą ir padėjusio jį numalšinti parodymai, kurie faktiškai atitinka ne O. K., bet J. Š. parodymus. Netikėti A. I. nėra jokio pagrindo. A. I. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios buvo nuoseklus ir nurodė, kad pirmasis mokytojui sudavė O. K. ir tik po to, atsakydamas, atgal mokiniui trenkė ir J. Š.. Apygardos teismas, iš naujo nagrinėdamas apeliacinius skundus, atliko įrodymų tyrimą ir papildomai apklausė liudytoją A. I., kuris apeliacinės instancijos teisme taip pat nuosekliai patvirtino, jog pirmasis mokytojui trenkė O. K., J. Š. smūgis buvo po to. A. I. parodymus ikiteisminiame tyrime bei teisme sustiprina ir byloje esantis jo paties ranka, niekam neverčiant rašytas paaiškinimas gimnazijos direktoriui iškart po įvykio (b. l. 164, t. 1), kuriame paminėta, jog O. per pamoką kalbėjo mobiliuoju telefonu, mokytojas bandė atimti O. telefoną, tačiau šis atsistojęs trenkė mokytojui, mokytojas gindamasis trenkė atgal.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, išanalizavus įrodymų visumą, nėra jokio pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad O. K. veikė būtinosios ginties situacijoje. Priešingai, O. K., ignoruodamas Mokinio elgesio taisykles, mokytojo pastabas, elgėsi įžūliai ir pamokos metu naudojosi mobiliuoju telefonu, o mokytojui pabandžius mobilųjį telefoną iš jo paimti, pirmas smogė mokytojui. Nors pirmosios instancijos teismas akcentavo netinkamą mokytojo elgesį susidariusioje konfliktinėje situacijoje (Darbo tvarkos taisyklių 31 p.), tačiau tai, ar mokytojo elgesys atitinka nustatytą tvarką, nekeičia O. K., neadekvačiai sureagavusio į pagrįstas mokytojo pastabas bei pirmo pradėjusio smurtinius veiksmus, veikos kvalifikacijos.

O. K. kaltinamas ne tik smūgių į galvą J. Š. sudavimu, tačiau ir tuo, jog apkabinęs abiem rankomis J. Š. kaklą, prispaudė nukentėjusįjį prie savo šono po pažastimi ir taip jį smaugė. Pirmosios instancijos teismas šia kaltinimo aplinkybe netikėjo, motyvuodamas, jog specialisto išvadoje neužfiksuoti J. Š. sužalojimai kaklo srityje. Apygardos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris pats savaime neturi pranašumo prieš kitus byloje surinktus duomenis ir vertinamas kartu su kitais įrodymais. Šiuo atveju apie tai, kad O. K. prispaudė mokytoją prie savo šono po pažastimi ir taip smaugė, nurodo beveik visi teisme apklausti moksleiviai, pats nukentėjusysis, be to, kad tokį veiksmą atliko, pripažino ir pats O. K.. Netikėti beveik visų teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymais nėra jokio pagrindo. Kita vertus, specialisto išvados dėl akivaizdžių J. Š. sužalojimų galvos srityje atitinka kitus byloje esančius įrodymus (nukentėjusiojo, liudytojo A. I. bei kitų liudytojais apklaustų mokinių, mačiusių O. K. panaudotą smurtą, parodymus) bei šiuos papildo. Be to, prokurorės apeliaciniame skunde teisingai atkreipiamas dėmesys, jog J. Š. į medicinos įstaigą kreipėsi kitą dieną po įvykio, todėl ne visi sužalojimai galėjo būti akivaizdūs. Kita vertus, pats smaugimą primenantis veiksmas galėjo būti ne tiek intensyvus, jog paliktų akivaizdžias žymes ant J. Š. kaklo, o J. Š. sužalojimai galvoje visiškai suderinami su O. K. atliktais veiksmais

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, įvertinęs įrodymų visumą, apygardos teismas paripažįsta įrodytomis kaltinime nurodytas aplinkybes dėl to, kad 2013 m. gegužės 23 d. apie 12.30 val. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje O. K. tyčia rankos kumščiu sudavė mokytojui J. Š. į veidą, galvos pakaušį, po to, apkabinęs abiem rankomis J. Š. kaklą, prispaudė nukentėjusįjį prie savo šono po pažastimi ir taip jį smaugė. O. K. iš esmės be jokios rimtos priežasties šiuos įžūlius veiksmus atliko viešoje vietoje, klasėje, pamokos metu, matant kitiems moksleiviams, po to ugdymo procesas buvo nutrauktas. Tokiais veiksmais O. K. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, todėl jo veiksmai pagrįstai kaltinime kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis).

Skiriant bausmę už šį nusikaltimą O. K., atsižvelgiama į padarytos nusikalstamo veikos pavojingumą, kaltę, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. O. K. padarė nesunkų, tyčinį, įžūlų nusikaltimą, praeityje neteistas ir administracine tvarka nebaustas, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis toliau mokosi, nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis. Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, manoma, jo O. K. gali būti skirta viena švelnesnių straipsnio sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimas.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl 50000 Lt (14481 Eur) turtinės ir 100000 Lt (28962 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 32, t. 1), apeliaciniame skunde turtinės žalos dydį sumažino iki 3000 Lt (868,86 Eur). Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal Civilinio kodekso (toliau CK) 249 straipsnį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turtinė žala turi būti pagrįsta ir įrodyta. Teismui buvo pateikti kvitai, patvirtinantys, jog J. Š. sumokėjo 66 Lt (19,11 Eur) už fizioterapines paslaugas (b. l. 172, t. 2) bei 70 Lt (20,27 Eur) už konsultaciją medicinos centre „Loravita“ (b. l. 173, t. 2). Atsižvelgiant į J. Š. sužalojimų pobūdį, medicininės paslaugos, kurių apmokėjimą patvirtinantys kvitai yra byloje, buvo reikalingos. Apygardos teismas, įvertinęs J. Š. pateiktus duomenis dėl turtinės žalos dydžio, daro išvadą, jog nukentėjusysis įrodė, jog patyrė 39,38 Eur turtinę žalą, kuri priteistina iš kaltininko. Kita ieškinio dalis dėl turtinės žalos atmetama kaip neįrodyta.

CK 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnyje, kituose įstatymuose nurodytus neturtinės žalos atlyginimo dydžiui reikšmingus kriterijus, konkrečioje byloje pripažintas svarbias aplinkybes. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir kiekvienu atveju teismas, nustatydamas šios žalos dydį, taip pat turi vertinti konkrečioje byloje reikšmingas aplinkybes. Teismo nustatomą neturtinės žalos dydį lemia bylos aplinkybių, kurios pagal įstatymą ar teismo pripažinimu turi įtakos neturtinės žalos dydžiui, visuma. Kolegija pripažįsta, kad J. Š. dėl O. K. nusikaltimo patyrė fizinį skausmą, dvasinius nepatogumus, pažeminimą. Vertinant J. Š. padarytos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas atsižvelgia į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, tai rodo nedidelį veikos pavojingumą, kaltininkas yra jauno amžiaus, mokosi, J. Š. sveikata sutrikdyta nežymiai. Kita vertus, O. K. nusikalto pamokos metu, J. Š. nepavyko sudrausminti moksleivio, tiek moksleivis, tiek mokytojas pavartojo smurtą, o tai rodo ir tam tikrą pedagogo nesugebėjimą suvaldyti konfliktinės situacijos, todėl kolegijos vertinimu 300 eurų (1035,84 Lt) neturtinės žalos suma yra pakankamai protinga, proporcinga padarytam nusikaltimui, atitinka kaltininko ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą bei teisingumo ir sąžiningumo principus.

Byloje taip pat yra pateikti kvitai bei jų kopijos, patvirtinančios, jog J. Š. mokėjo už advokato paslaugas advokatui R. Skėriui (2000 Lt (579,24 Eur) bei advokatui A. Koskui 600 Eur; b. l. 175, 176, t. 2; b. l. 180, 181, t. 3). Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, teismas gali šių išlaidų kaltinamajam ir nepriteisti arba jų dydį sumažinti.

J. Š. turėjo 1179,24 Eur išlaidų už advokatų paslaugas. Kolegija, spręsdama dėl proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, atsižvelgia į tai, kad kaltininkas yra jauno amžiaus, mokosi, priteista turtinė bei neturtinė žala, o taip pat nemaža suma dėl nukentėusiajam išmokėtos ligos pašalpos, taip pat į tai, kad byla apeliacine tvarka nagrinėta ir pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, kuris iš dalies tenkinamas, bei mano, kad 400 eurų suma būtų protinga ir pakankama J. Š. gautoms advokato paslaugoms apmokėti. Byloje taip pat yra pateikta kvitų, patvirtinančių, jog už teisines paslaugas bei konsultacijas mokėta privatiems juridiniams asmenims, tačiau apygardos teismas šių išlaidų proceso išlaidomis baudžiamojoje byloje nepripažįsta. Nukentėjusysis byloje naudojosi advokato paslaugomis, už kurias priteista atitinkama suma.

Baudžiamojoje byloje yra pareikšti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškiniai atitinkamai dėl 74,94 Lt (21,70 Eur) žalos bei 2576,65 Lt (746,25 Eur) žalos atlyginimo. Civiliniai ieškiniai pagrįsti bylos medžiaga, todėl tenkintini, toks sprendimas atitinka teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125/2015 ir kt.).

Apygardos teismas, pripažindamas, jog O. K. padarė viešosios tvarkos pažeidimo nusikaltimą, vis dėlto sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendio dalimi, kuria O. K. išteisintas dėl grasinimo nužudyti. Nors byloje buvo nustatyta, jog po konflikto išeidamas iš klasės O. K. ir išsakė grasinimą užmušti, vis dėlto jie negali būti vertinami kaip nusikalstama veika. Nors J. Š. teigia, kad grasinimas atrodė realus, tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog tokie žodžiai O. K. buvo pasakyti netrukus po konflikto, išeinant iš klasės, taigi iššaukti spontaniškos jaunuolio reakcijos į įvykį, kurio metu nukentėjo ir pats. Nekyla abejonių, jog O. K. po konflikto buvo suirzęs, susijaudinęs, tai rodo, jog jis, nesulaukęs po incidento pakviestos socialinės pedagogės, pasišalino iš klasės, nors mokytojas ir kiti mokiniai liko klasėje. Įvertinus konflikto aplinkybes, O. K. „išsprūdęs“ grasinimas nebuvo šaltakraujiškai apgalvotas, iš anksto suplanuotas žingsnis, kuriuo buvo siekiama įbauginti J. Š., todėl kolegija mano, kad nukentėjusysis neturėjo pagrindo bijoti, jog moksleivio grasinimas užmušti bus įvykdytas. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ne tik įrodymus, tačiau ir teismų praktiką, pagrįstai O. K. išteisino dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 19 d. nuosprendį dėl O. K. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

O. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir nubausti jį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo metu tęsti mokslą.

Iš O. K. nukentėjusiajam J. Š. priteisti 39,38 Eur turtinės žalos, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmesti.

Iš O. K. priteisti J. Š. 400 Eur proceso išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Iš O. K. priteisti Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 21,70 Eur, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui 746,25 Eur žalos atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.