Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl 2015-10-05 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo nuspręsta D. K. išteisinti pagal LR BK 187 str. 2 d. (epizoduose dėl namo (duomenys neskelbtini) buto laukujų durų staktos medinių apvadų sugadinimo ir pasikėsinimo padegti (duomenys neskelbtini) buto duris), nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.) bei (epizode dėl E. Š. priklausančio automobilio „SAAB sugadinimo), nes neįrodyta, kad D. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p).

D. K. pagal LR BK 294 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo V. M. pareikštą civilinį ieškinį dėl 300 Lt (86,88 Eur) dydžio turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.

Nukentėjusiojo E. Š. pareikštą civilinį ieškinį dėl 13 000 Lt (3 765,06 Eur) dydžio turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. buvo kaltinamas tuo, kad panaudodamas psichinę prievartą, savavaldžiavo A. M. ir jo artimo asmens, tėvo, V. M. atžvilgiu, t. y. nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę į pinigus – 1 200 Lt, t. y. 2014-01-02 apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame name, laiptinėje, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo V. M., įsitikinęs, kad šiame bute yra šio sūnus A. M., reikalavo atiduoti kaip skolą minėtuosius pinigus, reikalavo įleisti į butą, plūdo jį necenzūriniais žodžiais, grasino jį sužaloti bei sugadinti jo turtą: išdaužyti langus, viską padegti, padegti duris,

po to, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, sugadino svetimą turtą, t. y. V. M. priklausančio 27 buto laukujas duris, jas spardė, nuplėšė durų staktos medinius apvadus, taip V. M. padarė 300 Lt turtinę žalą,

po to, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, prie minėtųjų durų, įkišęs tarp durų ir staktos tuščią cigarečių pakelį, jį uždegė, taip pasikėsino padegti duris, t. y. sugadinti svetimą turtą, tačiau to nepadarė nepriklausomai nuo jo valios, nes padegti duris sutrukdė kaimynas K. B. iš (duomenys neskelbtini) buto, t. y. jis pagrasino iškviesti policiją, pareikalavo išeiti, dėl to D. K. pasišalino iš minėtojo namo laiptinės,

po to, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, sugadino svetimą turtą – 2014 m. sausio 2 d., apie 23.00 val., (duomenys neskelbtini) kieme, panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą degųjį skystį, padegė E. Š. priklausantį automobilį „SAAB 95“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi V. M. ir A. M., taip E. Š. padarė 13 000 Lt turtinę žalą, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 294 str. 2 d.

Be to, D. K. buvo kaltinamas tuo, jog sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, t. y. 2014-01-02 apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini) esančio namo laiptinėje, sugadino V. M. priklausančio (duomenys neskelbtini) buto laukujas duris – jas spardė, nuplėšė durų staktos medinius apvadus, taip V. M. padarė 300 Lt turtinę žalą,

po to, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, prie minėtųjų durų, įkišęs tarp durų ir staktos tuščią cigarečių pakelį, jį uždegė, taip pasikėsino padegti duris, t. y. sugadinti svetimą turtą, tačiau to nepadarė nepriklausomai nuo jo valios, nes padegti duris sutrukdė kaimynas K. B. iš (duomenys neskelbtini) buto, t. y. jis pagrasino iškviesti policiją, pareikalavo išeiti, dėl to D. K. pasišalino iš minėtojo namo laiptinės,

po to, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, sugadino svetimą turtą – 2014 m. sausio 2 d., apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą degųjį skystį, padegė E. Š. priklausantį automobilį „SAAB 95“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi V. M. ir A. M., taip E. Š. padarė 13 000 Lt turtinę žalą, taip sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 187 str. 2 d.

D. K. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 2 d. ir nuteisti 90 parų arešto bausme, D. K. pripažinti kaltu pagal BK 294 str. 2 d. ir nuteisti 80 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę 90 parų arešto bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuoti laikinajame sulaikyme išbūtą laiką (nuo 2014-01-09 iki 2014-01-17). Nukentėjusiojo V. M. pareikštą 300 Lt (86,88 Eur) civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo tenkinti, iš D. K. priteisti 300 Lt (86,88 Eur) V. M. naudai. Nukentėjusiojo E. Š. pareikštą 13000 Lt (3765,06 Eur) civilinį ieškinį dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo tenkinti, iš D. K. priteisti 13000 Lt (3765,06 Eur) E. Š. naudai. D. K. paskirtos kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti iki nuosprendis bus pradėtas vykdyti nekeisti, nuosprendį pradėjus vykdyti kardomąją priemonę panaikinti. Nuosprendžio dalį, kuria teismas išsprendė daiktų klausimą, palikti nepakeistą.

Apeliantas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-02-14 nutartyje (byloje Nr. 2K-104/2006) nurodė, jog loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis ir ši loginė grandinė byloje patvirtinama tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, kuriuos susiejus į vieningą loginę įrodymų grandinę ir padaroma pagrįsta išvada dėl kaltinamojo kaltės. Šiuo atveju tokia loginė grandinė ir yra nustatyta. Susiejus liudytojų parodymus, surinktus duomenis, įvykių seką ir nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad šių duomenų pakanka D. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 187 str. 2 d., 294 str. 2 d.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde pažymi, kad D. K. kaltas prisipažino iš dalies. Jis pripažino tik, kad sugadino durų staktą, plūdosi, grasino nukentėjusiesiems, A. M. adresavo žodžius „degsi pragare", „lazda turi du galus". D. K. nurodė buvęs įsitikinęs, kad anksčiau A. M. pavogė kailius iš jo tėvo fermos ir kad jis yra dėl to skolingas 1200 Lt, dėl skolos jis buvo susinervinęs. D. K. nurodė, kad turėjo žiebtuvėlį, cigarečių pakelį ir pripažino, kad padarė 300 Lt žalą dėl sugadintos durų staktos. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. nurodė, kad durų jam niekas neatidarė ir jis spyrė į jas 4 kartus, keikėsi necenzūriniais žodžiais, sakė, kad išdauš langą, jog lazda turi du galus, šaukė: „Degsite pragare. Narkomane, atiduok skolą". D. K. durų niekas neatidarė ir jis pats suvokė, kad bute buvusius žmones galėjo išgąsdinti. D. K. neneigė, jog iš kišenės buvo išsitraukęs žiebtuvėlį, cigarečių pakelį, kurį bandė uždegti. Kad yra kilę nesutarimai tarp D. K. ir A. M. dėl dingusių kailių patvirtina informacija, esanti 2013-09-16 Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (baudžiamoji byla Nr. 96-1-256-13), jame nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą įtariamųjų A. M. ir P. K. atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., padarymo.

Apelianto nuomone, D. K. kaltę patvirtina nukentėjusiųjų A. M., E. Š., liudytojų K. B., A. A., P. K., A. J., K. J. parodymais, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2014-08-07 specialisto išvadoje Nr. 140-(03275)-IS 1-3927, specialisto L. K. parodymais, kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba gauta informacija, psichofiziologinio tyrimo rezultatais.

Taigi, prokuroras pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad D. K. sugadino turtą visuotinai pavojingu būdu bei savaldžiavo, t. y. 2014-01-02 apie 22.00 val., (duomenys neskelbtini) esančiame name, laiptinėje, prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), neįleistas, nežinodamas, kad A. M. nėra namuose, būdamas įsitikinęs, kad pastarasis jam yra skolingas iš jo reikalavo grąžinti tariamą skolą, jį plūdo, grasino deginsiantis turtą, tame tarpe ir duris, taip pat ir pradėjo turtą niokoti - nuplėšė durų staktos medinius apvadus, tarp durų ir staktos įkišo cigarečių pakelį, jį degino, tačiau padegti duris jam sutrukdė kaimynas. Duomenų visuma taip pat leidžia teigti, kad jis, praėjus palyginti nedideliam laiko tarpui, padegė kieme stovėjusį automobilį SAAB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi būtent A. M. bei jo tėvas V. M.. Šis veiksmas traktuotinas kaip tolimesnė ankstesnių įvykių sekos elementas. Todėl ir kaltinimas D. K., tiek pagal BK 187 str. 2 d., tiek pagal BK 294 str. 2 d., buvo suformuluotas kaip tęstinė veika. Taigi, pirmiausia konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtais duomenimis neginčijamai nustatyta, kad D. K. padarė tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 2 d. T. y. jis sugadino V. M. priklausančio buto laukujas duris, pasikėsino jas padegti bei padegė E. Š. priklausantį automobilį „SAAB 95", valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi V. M. ir A. M.. Tai nustatyta minėtaisiais tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais, kuriuos susiejus į vieningą loginę įrodymų grandinę darytina ši išvada.

Kalbant apie D. K. inkriminuotą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d., apeliantas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 nurodyta, kad suprantama, jog panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį - fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos" požymio įtvirtinimas BK 294 str. 2 d. numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 str. 2 d. nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir 1.1. Taip pat apeliantas nurodo, kad LR BK 294 str. 2 d. numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, kuri taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu.

Prokuroras apeliaciniame skunde pažymi, kad pagal šią nutartį BK 294 str. 2 d. norma, kurioje numatyta kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis, yra taikoma tais atvejais, kai savavališkas teisės vykdymas susijęs su fizinės ar psichinės prievartos panaudojimu nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui (šiuo atveju matyti, kad tokią prievartą D. K. naudojo ne tiesiogiai prieš A. M., o, dėl klaidos, per jo artimą asmenį V. M., taip pat buvo padegtas E. Š. priklausantis automobilis, kuriuo naudojosi ir A. M.).

Šiame kontekste, prokuroro nuomone, svarbu, kad iš esmės grasinimas buvo įvykdytas - buvo nuplėšti durų staktos apvadai, pasikėsinta padegti duris, o vėliau - padegtas nukentėjusiųjų naudojamas automobilis. Ši aplinkybė patvirtina grasinimo realumą, siekį įbauginti pirmiausia nukentėjusįjį A. M., palaužti jo valią. Šios veikos padarymo faktą, kaip minėta, patvirtina byloje esanti medžiaga. Taigi, konstatuotina, kad D. K. veiksmuose yra kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis, t. y. jis naudojo psichinę prievartą apimančią pačius pavojingiausius grasinimus - panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, akivaizdu, kad dėl tokių D. K. veiksmų (grasinimai smurtu, turto sugadinimu, gadinamos durys, sudeginamas automobilis) sukuriama bauginančio pobūdžio situacija, prarandamas saugumo jausmas. Tokie padariniai traktuotini kaip didelė žala nukentėjusiesiems. Tai patvirtina ir A. M. parodymai, jis nurodė, jog grįžęs buvo išsigandęs, jam buvo stresas. V. M. nurodė, kad jis džiaugėsi neatidaręs durų, buvo šoke, pyko, jei jie būtų įėję į butą, kiltų grėsmė, jie elgėsi neadekvačiai, neaišku, ką buvo pasiėmę. E. Š. nurodė, kad jis su drauge (V. M. dukterim) važiavo pas jos tėvus į svečius, kad šie nusiramintų, V. M. matėsi naktį nemiegojęs, buvo apsiraminęs, bet ramus neatrodė. Tai nukentėjusieji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. T. y. konstatavus šias aplinkybes, to pakanka veikai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d. Šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus visus įrodymus, konstatuotina, kad D. K. savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą ir padarė didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. Taigi, buvo nustatyta ne tik psichinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam, jo teisėms ir teisėtiems interesams (padariniai - bejėgiškumo būsena, įtampa, dvasiniai sukrėtimai, nukentėjusiųjų patirta žala dėl sugadinto turto), t. y. D. K. savavališkai (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) ypatingai pavojingu būdu vykdė savo tariamą teisę.

Apeliantas pažymi, kad teismas 2015-10-05 nuosprendyje atkreipė dėmesį ir į tai, kad būtinas savavaldžiavimo sudėties objektyvusis požymis yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. D. K. toks požymis, t. y. jį išskiriant, nebuvo inkriminuotas ikiteisminio tyrimo metu, jis neinkriminuotas ir nagrinėjant bylą teisme. Šiuo atveju nesant vieno iš būtino BK numatyto savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymio, baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką baudžiamosiose bylose, taip pat yra atkreipęs teismų dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (31 straipsnis) bei BPK normose (44 straipsnio 5 dalis, 20 straipsnio 5 dalis ir kt.) įtvirtinta kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens teisė į teisingą ir nešališką teismą suponuoja ir teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamojoje byloje reikšmingas aplinkybes. Įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Taip pat BPK 256 str. 1 d., be kita ko, nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.

Tokiu būdu, teismas, siekdamas išsamiai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, turėjo galimybę ir pareigą pats imtis BPK 256 str. 1 d. numatytų veiksmų, reikalingų padarytos didelės žalos požymiui inkriminuoti, tačiau to nepadarė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje nurodyta, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 str. nustatyta tvarka gali būti keičiami ir apeliaciniame procese, atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde.

Atsižvelgus į tai, kaltinimo dalis pagal BK 294 str. 2 d. keistina, keistinos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skirtingomis, t. y. kaltinime D. K. pagal BK 294 str. 2 d. nurodytina, kad „taip D. K. padarė didelės žalos nukentėjusiųjų A. M., V. M., E. Š. teisėms ir teisėtiems interesams". Prašymas pakeisti kaltinimą pridedamas prie šio apeliacinio skundo.

Prokuroras pažymi, kad konstatavus, jog D. K. padarė jam inkriminuotas veikas, nukentėjusiojo V. M. pareikštas 300 Lt (86,88 Eur) civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo tenkintinas, iš D. K. priteistini 300 Lt (86,88 Eur) V. M. naudai, taip pat nukentėjusiojo E. Š. pareikštas 13000 Lt (3765,06 Eur) civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo tenkintinas, iš D. K. priteistini 13000 Lt (3765,06 Eur) E. Š. naudai. Taip pat D. K. paskirtoji kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iki nuosprendis bus pradėtas vykdyti nekeistinas, nuosprendį pradėjus vykdyti kardomoji priemonė panaikintina.

Išteisintasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal prokuroro skundą, daro išvadą, kad D. K. išteisintas pagrįstai konstatavus, kad pagal LR BK 187 str. 2 d. (epizoduose dėl namo Skalvių g. 3 27-ojo buto laukujų durų staktos medinių apvadų sugadinimo ir pasikėsinimo padegti 27-ojo buto duris) nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.), kad neįrodyta, jog D. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (epizode dėl E. Š. priklausančio automobilio „SAAB sugadinimo). Be to, konstatuojama, kad D. K. pagrįstai išteisintas pagal LR BK 294 str. 2 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (epizoduose dėl namo (duomenys neskelbtini) buto laukujų durų staktos medinių apvadų sugadinimo ir pasikėsinimo padegti (duomenys neskelbtini) buto duris) ir jį pagrįstai išteisino pagal LR BK 187 str. 2 d.

Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad D. K. sugadino duris, nuplėšdamas durų apvadus, tačiau įrodymų apie bandymą padegti laukujes duris byloje nebuvo surinkta. Įvykio metu kartu su D. K. buvęs ir liudytoju apklaustas A. A. parodė, kad D. K. paskambino į M. buto duris, kai durų neatidarė, jis jas spardė, keikėsi, nuplėšė staktas. Jis nematė, kad D. K. būtų bandęs duris padegti. Liudytojas K. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam išėjus į laiptinę, vaikinai tik rūkė, durų apvadus matė paskui. Ikiteisminio tyrimo metu K. B. parodė, kad būdamas namuose pajuto cigarečių kvapą, kuris sklido iš laiptinės, būnant laiptinėje vyriškiai rankose nieko neturėjo. Kiti teisme apklausti liudytojai, duodami parodymus, tik perpasakojo, ką jiems sakė galimai su įvykiu susiję asmenys, tačiau patys asmeniškai nieko negalėjo parodyti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nukentėjusiojo V. M. parodymų, susijusių su durų sugadinimu, nenuoseklumo. V. M. ikiteisminio tyrimo metu per pirmą apklausą teigė, kad matė, jog D. K. atsitūpė prie jo buto durų, bet ką jis tuo metu darė, nematė (1 t., 32-33 b. l.). Tuo tarpu kitos apklausos metu (1 t., 35-36 b. l.) ir teisme V. M. jau teigė, kad matė, jog D. K. uždegė cigarečių pakelį. Pažymėtina, kad iš garso įrašo, užfiksuoto kuomet V. M. paskambindamas bendruoju pagalbos telefonu kvietė policijos pareigūnus, operatorei nupasakodamas įvykį, jis nepaminėjo apie bandymą padegti duris bei nurodė, kad „tampo, bando rakinti duris, rėkauja laiptinėje, šūkauja užmušiu taip toliau“ (1 t., 81 b. l.). Be to, apžiūrint įvykio vietą nebuvo rastas joks cigarečių pakelis (2014-01-04 apžiūros protokole pažymėta, kad po buto durų apžiūros, kurias galimai bandyta padegti, nusikaltimo pėdsakų nerasta, kadangi vieta sutvarkyta (1 t., 13 b. l.)).

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad D. K. pasikėsino padegti duris. D. K. padaryta turtinė žala, sugadinus duris, neviršija 3 MGL, todėl ši kaltinimo dalis atitiktų administracinio teisės pažeidimo, numatyto LR ATPK 50³ str. sudėties požymius, todėl pagrįstai konstatuota, kad jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 187 str. 2 d. sudėties požymių.

Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių D. K. kaltę, dėl E. Š. priklausančio automobilio sugadinimo, todėl buvo pagrįstai atsisakyta pripažinti jį kaltu, remiantis prielaidomis, kurių neginčytinai nepatvirtino kiti įrodymai, o išnaudojus visas galimybes, ir nepavykus pašalinti spėjimų bei abejonių, visos šios aplinkybės pagrįstai buvo aiškintos išteisintojo naudai.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teisme ištirtų įrodymų visuma bei vieninga loginė įrodymų grandinė suponuoja neginčijamą išvadą, kad būtent D. K. padegė kieme stovėjusį automobilį SAAB, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo naudojosi A. M. bei jo tėvas V. M., nes šis veiksmas, anot prokuroro, traktuotinas kaip tolimesnė ankstesnių įvykių sekos elementas.

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad dėl automobilio sugadinimo D. K. kaltu neprisipažino. Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad niekas iš apklaustų asmenų įvykio metu prie degančio automobilio ar netoliese D. K. nematė.

Tyčinio padegimo fakto kategoriškai nepatvirtino ir liudytojas A. B., kuris surašė aktą dėl kilusio gaisro. Jis pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jei yra atviras ugnies šaltinis, negalima traktuoti, kad tyčia padegtas, gali būti per neatsargumą, atviras ugnies šaltinis reiškia, kad savaime gaisras nekyla, atsiranda pašalinis uždegimo šaltinis, tai plati prasmė; galimas variantas dėl neatsargaus žmogaus elgesio. Valstybinės priešgaisrinės priežiūros skyriaus vyresnysis inspektorius taip pat negalėjo kategoriškai įvardinti, kad buvo įvykdytas būtent tyčinis automobilio padegimas.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba gautos informacijos vertinimo. Nors tyrėjo A. J. 2014-01-13 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba buvo gauta informacija, jog D. K. po 2014-01-02 įvykusio konflikto padegė automobilį, t. y. nuėjęs į namus pasiėmė kuro ir grįžęs į Skalvių g. 3 namo kiemą padegė automobilį (1 t., 83 b. l.), tačiau atsižvelgiant į tai, kad minėti duomenys gauti tik kriminalinės žvalgybos priemonių pagalba, jie negali būti laikomi įrodymais. Patikrinus šias aplinkybes laikantis LR BPK nustatytomis taisyklėmis, minėta informacija nebuvo patvirtinta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais duomenimis nesirėmė.

D. K. kaltės dėl automobilio padegimo nepagrindė ir kita byloje surinkta medžiaga. Atlikus kratą D. K. gyvenamojoje vietoje, nebuvo nieko rasta ir paimta (1 t., 87 b. l.). Apžiūrėjus įvykio vietą taip pat nusikalstamos veikos pėdsakų nerasta (1 t., 12 b. l.). Ant D. K. drabužių bei batų degių skysčių pėdsakų nerasta (1 t., 120-121 b. l.), tirti pateiktuose degėsių pavyzdžiuose degių skysčių pėdsakų nerasta (1 t., 114-115 b. l.).

Kaltinamojo D. K. motina J. V., teisme apklausta liudytoja, parodė, kad sūnus grįžo namo apie 22.00 val., kuomet rodė vakaro žinias ir nuėjo miegoti; kadangi sūnus neturėjo buto raktų, jį pati ir įleido; degių skysčių kvapo nuo sūnaus jam grįžus nejuto. Liudytojas A. J., kuris yra policijos pareigūnas ir ne kartą bendravo su kaltinamuoju, teisme parodė, kad D. K. pasakė „ką aš prisimenu, kurią vietą padegiau, juo labiau buvau girtas“; važiuojant į Vilnių ir bendraujant, paklaustas „gal dabar duosi teisingus parodymus“, kaltinamasis sakė „bus matyti“; su giminaičiu ar kitu asmeniu pasikonsultavęs pasakė, kad liks prie savų parodymų. Šių liudytojo parodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė įrodymais, pagrindžiančiais D. K. kaltę, nes minėtas pareigūnas su D. K. bendravo neoficialioje aplinkoje, o ne atlikinėjant procesinius veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta prokuroro apeliacinio skundo argumentus dėl poligrafo pagalba gautų duomenų vertinimo ir panaudojimo šioje byloje. Poligrafo naudojimo tvarką nustato Poligrafo naudojimo įstatymas. Šio įstatymo 4 str. 2 d. nustato baigtinį sąrašą asmenų (valstybės tarnautojai, pareigūnai ir kariai, taip pat asmenys, atrinkti valstybės tarnybai, kurių tarnyba yra susijusi su disponavimu įslaptinta informacija), kurie gali būti tiriami poligrafu, o įstatymo 5 str. 3 d. – baigtinį sąrašą atvejų, kada minėtiems asmenims gali būti atliekamas tyrimas poligrafu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad D. K. tyrimas poligrafu neatitinka Poligrafo naudojimo įstatymo 4 str. 2 d. bei 5 str. 3 d. įtvirtintų imperatyvių reikalavimų, taigi, duomenys, kuriuos valstybės institucijos gavo įstatyme nenurodytu būdu, įrodymais nepripažįstami („BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos“ 3.6 p.).

Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra neginčijamų įrodymų dėl D. K. tyčinių veiksmų, susijusių su automobilio padegimu, negalima jo pripažinti kaltu pagal LR BK 187 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl D. K. išteisinimo dėl savavaldžiavimo (pagal LR BK 294 str. 2 d.), pagrįstai konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš byloje surinktos medžiagos duomenų nėra pagrindo konstatuoti, kad D. K. savavaldžiavo panaudodamas psichinę prievartą ir padarė didelę žalą nukentėjusiesiems.

D. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad viskas, ką sakė įvykio metu, buvo skirta A. M.. Jis pripažįsta, kad toks elgesys galėjo išgąsdinti V. M., sukelti nemalonių jausmų, tačiau jei A. M. būtų atidaręs duris, būtų pasikalbėjęs.

Nukentėjusieji A ir V. M. pirmosios instancijos teisme neparodė, kad girdėjo ir suprato dėl ko pas juos atėjo kaltinamasis D. K.. Nukentėjusysis A. M. teisme parodė, kad paskambino tėvas ir pasakė „kažkas laužiasi į namus, ieško tavęs“; laužiasi, šūkauja – „narkomanas, užmušiu, padegsiu, išspardysiu“.

Nukentėjusysis V. M. teisme parodė, kad pats apie reikalaujamą skolą, pinigų reikalavimą negirdėjo, šaukė „Arminai užmušiu, padegsiu“; pradėjo spardyti, daužyti durų rankeną, prasidėjo keiksmažodžiai, grasinimai, reikalavo A. M., grasino susidorojimu „padegsiu, užmušiu“.

Taigi, nukentėjusieji teisme teigė, kad patys tiesiogiai iš D. K. negirdėjo, jog jis reikalautų grąžinti skolą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog inkriminavimas D. K. dėl savavaldžiavimo padarymo apskritai negali būti laikomas pagrįstu.

Liudytojas K. B. teisme parodė, kad abu vaikinai buvo išgėrę, minėjo žodžius: „atėjome pas sūnų, narkomaną, atsiimti skolos“. Liudytojas A. A. teisme parodė, kad D. K. sakė „narkomane, atiduok pinigus“. Liudytojas P. K. teisme parodė, kad A. A. pasakojo, jog nuėjo atsiimti skolos, durų niekas neatidarė, pradėjo spardyti duris, nulaužė staktą, išėjo kaimynas, sakė, kad iškvies policiją.

Įvertinus nukentėjusiųjų A. M. ir V. M. parodymus apie D. K. veiksmus, išsakytus žodžius nukentėjusiajam, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų galima tai vertinti kaip psichinę prievartą padarant didelę žalą LR BK 294 str. 2 d. prasme. Tai pilnai atitinka šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, pagal kurią vien asmens reikalavimas atiduoti skolą <...>, taip pat necenzūrinių žodžių, žargonų vartojimas reikalaujant skolos grąžinimo savaime nelaikytini savavaldžiavimu LR BK 294 str. prasme (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-528/2014).

Be to, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nėra duomenų, kad D. K. iš tiesų būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, didelės žalos požymis kaltinamajam nebuvo inkriminuotas. D. K. pareikštas kaltinimas buvo prašomas pakeisti tik pateikus apeliacinį skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio.

Kolegijos nuomone, byloje surinkti duomenys suponuoja išvadą, kad minėto požymio D. K. veikoje nebuvo. Įvykio metu nukentėjusysis V. M. buvo už durų, t. y. nukentėjusysis ir kaltinamasis nebuvo tiesioginiame kontakte, nukentėjusysis V. M. turėjo galimybę kviesti pagalbą ir ta galimybe jis pasinaudojo. Pažymėtina, kad kaltinamajam D. K. ir jo draugui pasišalinus iš laiptinės, V. M., nesulaukęs policijos pareigūnų, išėjo į laiptinę ir pradėjo tvarkyti sugadintus durų apvadus. Tai rodo, jog V. M. nebuvo itin šokiruotas ir išsigandęs, t. y. patyręs didelį psichinį šoką, sukėlusį ilgalaikes pasekmes ar pan. Atvykus policijos pareigūnams, netgi buvo nusprendęs atsisakyti rašyti pareiškimą dėl durų sugadinimo (1 t., 36 b. l.).

Kolegija pažymi, kad nustatytų objektyvių faktų visumos: tai, kad D. K. vieną kartą reikalavo iš A. M. atiduoti skolą, įleisti į butą, plūdo jį necenzūriniais žodžiais, grasino jį sužaloti bei sugadinti jo turtą (išdaužyti langus, viską padegti, padegti duris), sugadino (duomenys neskelbtini) buto laukujų durų staktos medinius apvadus (kurių vertė 300 Lt (86, 88 Eur), ir neįrodžius kad D. K. padegė automobilį „SAAB 95“, kuriuo naudojosi V. ir A. M., D. K. veiksmų negalima vertinti kaip prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu, sukėlusią didelę žalą. Šiuos D. K. veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pavienius, atsitiktinius ir neužtraukiančius baudžiamosios atsakomybės, numatytos LR BK 294 str. 2 d.

Konstatavus pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo sprendimui dėl byloje pareikštų civilinių ieškinių.

Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl D. K. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.