- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-14
- Bylos Nr.
- 2K-104/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Albinas Sirvydis, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- G. D.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
nuteistajam G. D.
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
G. D. nubaustas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl AB banko „Hansabankas“ 2003 m. gegužės 23 d. įmokos mokėjimo kvito suklastojimo ir panaudojimo) 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl AB banko „Hansabankas“ 2003 m. rugpjūčio 22 d. įmokos mokėjimo kvito suklastojimo ir panaudojimo) – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta subendrinta bausmė – 60 MGL (7500 Lt) dydžio bauda. Pagal BK 183 straipsnio 3 dalį baudžiamoji byla nutraukta, nesant nukentėjusiosios skundo ar jos teisėto atstovo pareiškimo, ar prokuroro reikalavimo.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 1 d. nutartis, kuria nuteistojo G. D. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, nuteistąjį, prašiusį kasacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą tenkinti iš dalies,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
G. D. nuteistas už tai, kad suklastojo AB banko „Hansabankas“ 2003 m. gegužės 23 d. įmokų mokėjimo kvitą ir jį panaudojo, pateikdamas Šiaulių m. apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-2493-07/2003, taip patvirtindamas žyminio mokesčio sumokėjimo faktą.
Be to, G. D. nuteistas už tai, kad suklastojo AB banko „Hansabankas“ 2003 m. rugpjūčio 22 d. įmokų mokėjimo kvitą ir jį panaudojo, pateikdamas Šiaulių m. apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-2493-07/2003, taip patvirtindamas žyminio mokesčio sumokėjimo faktą.
Taip pat G. D. nuteistas už tai, kad Šiaulių m. apylinkės teisme šiuos dokumentus (2003 m. gegužės 23 d. ir rugpjūčio 22 d. įmokų mokėjimo kvitus) 2003 m. gruodžio 17–19 dienomis pagrobė iš minėtos civilinės bylos.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. D. kasaciniame skunde prašo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 23 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 1 d. nutartį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad pagal BPK 95 straipsnį dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti, yra materialūs objektai; baudžiamajame procese turi būti surasti ir paimti dokumentų originalai. Jei turi būti panaudotos kopijos, jos turi būti kokybiškos bei patvirtintos nustatyta tvarka (CPK 114 straipsnio 1 dalis). Be to, reikšmingi tik tie dokumentai, kuriuose yra informacijos apie autorių ir ją galima patikrinti; faktinius dokumentus suteikia ar patvirtina kompetentingi asmenys ar institucijos; laikomasi dokumentų pridėjimo prie bylos tvarkos; dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina ar paneigia kurią nors bylai reikšmingą aplinkybę. Be to, dokumentai vertinami vadovaujantis BPK numatytais bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais (BPK 20 straipsnis). Šioje byloje, anot kasatoriaus, nėra net tinkamų įrodymų: nei liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad dokumentus suklastojo pats kasatorius; nei ekspertizės išvados, jog byloje esančių įmokų kvitų kopijos atitinka buvusius originalus, nėra suklastotos, nes jos niekieno nepatvirtintos ir daromos tik prielaidos, kad tai galėtų būti V. R. padarytos kopijos; nebuvo atlikta krata ar gyvenamosios (darbo) vietos patikrinimas, siekiant surasti dokumentų originalus, klastojimo techniką. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nė vieno įrodymo apie dokumentų suklastojimo faktą ir nėra pačių originalų bei klastojimo priemonių, negalima BPK numatytomis priemonėmis patikrinti byloje surinktų duomenų objektyvumo. Be to, ant kvitų yra pasirašiusi tik V. T., bet nėra kliento parašo, todėl, anot kasatoriaus, jis nelaikytinas oficialiu dokumentu. Be to, byloje esančios kvitų kopijos neatitinka BPK 91 straipsnyje dokumentams keliamų kriterijų. Byloje nėra duomenų ne tik apie dokumento suklastojimo faktą, bet ir apie tai, kad kasatorius teismui pateikė žinomai suklastotą dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-11 nutartis baudžiamojoje byloje 2K–40/2005), tėra nukentėjusiosios prielaidos apie tai, kas nelaikoma įrodymu pagal BPK. Šioje byloje nėra surinkta ir įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorius pagrobė minėtus dokumentus iš teismo, o pagal BK 302 straipsnį jis gali būti nuteisiamas tik už tiesiogine tyčia padarytą veiką, todėl šioje byloje, kasatoriaus įsitikinimu, byla nutrauktina. Nukentėjusiosios parodymai pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ar išvis patikrinti (BPK 20 straipsnis), nes patikrinti tai, apie ką kalbėjo du asmenys, esant jų prieštaringiems parodymams (abu jie suinteresuoti bylos baigtimi), neįmanoma nei pagal pirminius, nei pagal išvestinius įrodymus. Be to, netiesioginiais įrodymais negalima laikyti nukentėjusiosios ar vienos iš liudytojų (V. R.) parodymų, nes netiesioginis įrodymas yra toks, kuris per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o po to per tai ir patį įrodinėjimo dalyką ar jo elementą. Nei tarpinių, nei kitų kasatoriaus kaltumą įrodančių faktų byloje nėra. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 išaiškinta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje konstatavo, kad niekas nematė nei kaip kasatorius suklastojo dokumentus, nei kad pateikė juos teismui, nei kad juos iš teismo pagrobė, todėl negalėjo padaryti vienareikšmišką išvadą dėl kasatoriaus kaltės. Remiantis minėtu senato nutarimu, teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis, jos turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Visos abejonės, jei nepavyksta jų pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to, įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam, kaip padarė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kasatorius mano, kad teismai nesivadovavo BK 2 straipsnio 4 dalimi, nes pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas iš dalies tenkintinas.
Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka
Kasacinio skundo esmė grindžiama apeliacinio skundo argumentais, nurodant, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje numatytų reikalavimų, nes nepatikrino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų.
Apeliaciniame skunde buvo reiškiamos abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų, nurodomi prieštaravimai tarp jos parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde taip pat buvo išdėstytos abejonės bei pateikta kritika dėl liudytojos V. R. parodymų.
BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo G. D. apeliaciniame skunde konkrečiai suformuluoti apskundimo pagrindai, išdėstyti konkretūs argumentai bei pateikti reikalavimai. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija privalėjo nuodugniai ištirti apeliacinio skundo motyvus, palyginti juos su surinkta bylos medžiaga. Tačiau, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl nukentėjusios ir liudytojos V. R. parodymų netikrino, motyvų, kaip vertina skunde išdėstytus konkrečius argumentus – atmeta, paneigia ar pripažįsta neturinčiais reikšmės įrodant kaltę – nutartyje nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos bendro pobūdžio lakoniškos išvados dėl įrodymų, veikos kvalifikavimo, nesigilinant į skunde keliamą problematiką dėl bylos duomenų pagrįstumo, nusikalstamos veikos požymių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl nuosprendžio pagrįstumo grindė ne išsamiu bylos duomenų patikrinimu pagal skunde pateiktus argumentus, o labiau loginėmis prielaidomis, kad tai galėjo padaryti tik suinteresuotas asmuo G. D., nes pinigai iš nukentėjusiosios buvo paimti, o žyminis mokestis nesumokėtas, kurio nesumokėjimas ir iššaukė įmokų kvitų klastojimą, o klastojimo fakto išaiškėjimas – ir tų kvitų pagrobimą. Loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau baudžiamajame procese kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais baudžiamosios bylos duomenimis.
Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas G. D. baudžiamąją bylą pagal jo apeliacinį skundą, nevisiškai išnagrinėjo esminius skundo argumentus ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Kasacinės instancijos teismas negali atlikti bylos aplinkybių nagrinėjimo ir vertinimo, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėdamas G. D. baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tuos skundo argumentus, kuriuose nurodyti prieštaravimai ar neatitikimai dėl bylos duomenų, kuriais grindžiama G. D. kaltė nuosprendyje, ir nagrinėjimo metu nustatytus prieštaravimus ar neatitikimus tarp bylos duomenų pašalinti baudžiamajame procese numatytomis priemonėmis.
Vertindamas veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje požymius, teismas turi atsižvelgti į reikalavimus šios nusikalstamos veikos tiesioginiam objektui.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 1 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.