Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021-10-04 · Administracinė byla Nr. eI2-6630-583/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-10-04
Bylos Nr.
eI2-6630-583/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01972-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Remigijus Arminas (pirm.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Autodata“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės muitinės, Lietuvos valstybė
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūrai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-6630-583/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01972-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 4 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,

2021 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Autodata“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Autodemas“ skundą bei patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos teritorinės muitinės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūrai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjos uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Autodata“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Autodemas“ (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu bei patikslintu skundu (toliau – ir skundas) į teismą prašydamos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) priteisti:

1) UAB „Autodata“ naudai 27 004,67 Eur turtinę žalą bei 5 000 Eur neturtinę žalą;

2) UAB „Autodemas“ naudai 18 204,67 Eur turtinę žalą ir 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą;

3) priteisti pareiškėjoms 5 proc. dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjos skunde nurodė, kad pagrindinė jų verslo veikla yra transporto priemonių importas iš Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) į Lietuvos Respubliką. Nurodė, kad pareiškėjų JAV įsigytos transporto priemonės paprastai jūrų transportu iš JAV buvo gabenamos į Klaipėdos uostą ir saugomos aikštelėse tol, kol muitinės pareigūnai patikrina transporto priemonių importo deklaracijas ir leidžia transporto priemones paleisti į laisvą apyvartą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas), buvo nustatyti Transporto priemonių pripažinimo eksploatuoti netinkamomis transporto priemonėmis kriterijai (toliau – ir Kriterijai), kurie pradėti taikyti nuo 2017 m. liepos 3 d.

Teigia, jog UAB „Autodata“ 2017 m. liepos mėn. ketino iš JAV į Lietuvą importuoti 8 transporto priemones, o UAB „Autodemas“ 2017 m. liepos mėn. ketino iš JAV į Lietuvą importuoti 6 transporto priemones. Tuo tikslu pareiškėjos Muitinės Pilies jūrų uosto ir Malkų įlankos jūrų uosto postams pateikė atitinkamas transporto priemonių deklaracijas. Muitinė, vadovaudamasi Įsakymo nuostatomis, 2017 m. liepos mėn. nutarė nei vienos transporto priemonės neišleisti į laisvą apyvartą. Kadangi Muitinė atsisakė išleisti atgabentas transporto priemones į laisvą apyvartą pareiškėjos negalėjo jomis laisvai naudotis ir privalėjo transporto priemones laikyti Klaipėdos jūrų uosto prekių saugojimo aikštelėse.

Pareiškėjos atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018 (toliau – ir Sprendimas) nusprendė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punktas, ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas Kriterijais, 1.3 punktas, kuriuo Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklės papildytos 2 priedu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, 2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Teigia, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo priėmimo dienos visos pareiškėjų transporto priemonės, kurios buvo laikomos netinkamomis eksploatuoti ir kurių Klaipėdos teritorinė muitinė neleido į laisvą apyvartą, tapo tinkamomis eksploatuoti ir galėjo būti išleistos į laisvą apyvartą. Pažymėjo, kad pareiškėjų 14 importuojamų transporto priemonių buvo neišleidžiamos į laisvą apyvartą ir priverstinai saugojamos aikštelėse nuo 2017 m. liepos mėn. iki 2018 m. gegužės 10 d. vien dėl Kriterijuose nustatyto reglamentavimo, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažintas neteisėtu. Pažymėjo, kad nuolatinis bylinėjimasis su Aplinkos apsaugos departamentu prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) pareiškėjoms kėlė nuolatinius rūpesčius, stresą, trukdė užsiimti tiesiogine veikla bei lėmė dideles pareiškėjų teisines išlaidas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje teigiama, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pažymi, kad jeigu Muitinė laikėsi pozicijos, jog pareiškėjos vykdė neteisėtą atliekų vežimą į Lietuvą, tai ji turėjo apie tai informuoti Aplinkos apsaugos agentūrą (toliau – ir Agentūra), kuri privalėjo atlikti apie neteisėtą atliekų vežimą informuoti kompetentingą JAV instituciją, o tada spręsti dėl atliekų sulaikymo, tol kol bus gautas JAV kompetentingos institucijos sprendimas. Jokie teisės aktai nenumatė Muitinei teisės priimti sprendimą neišleisti prekių į laisvą apyvartą, net jeigu buvo įtariama, kad atliekos vežamos neteisėtai. Akivaizdu, kad Muitinės sprendimai neišleisti transporto priemonių į laisvą apyvartą buvo priimtas viršijant suteiktos kompetencijos ribas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad bet kokie viešojo administravimo subjekto veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

Muitinė, viršydama savo kompetencijos ribas, neleido pareiškėjos importuoti transporto priemonių į Lietuvą, dėl ko jos privalėjo jas laikyti mokamose aikštelėse. Dėl neteisėtų Muitinės veiksmų pareiškėjos patyrė tiesioginę žalą. Jeigu Muitinė būtu leidusi pareiškėjoms importuoti transporto priemones, net pagal Kriterijus jam pripažinus atliekomis, pareiškėjos būtu galėjusios jas saugoti savo aikštelėse nemokamai ir nebūtų patyrusios nuostolių.

Paaiškino, jog UAB „Autodata“ už 8 transporto priemonių laikymą Klaipėdos jūrų uosto teritorijoje esančiose mokamose aikštelėse iš viso patyrė 27 004,67 Eur turtinę žalą, o UAB „Autodemas“ – 18 204,67 Eur. Minėtas aplinkybės patvirtina su skundu pateiktos PVM sąskaitos – faktūros už transporto priemonių saugojimą mokamose aikštelėse. Teigia, kad dėl to, jog jų importuojamos transporto priemonės atitiko Kriterijus, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino neteisėtais, pareiškėjoms buvo surašyti privalomieji nurodymai, keliamos bylos dėl ekonominių sankcijų taikymo, jų vadovai traukiami administracinėn atsakomybėn. Minėti veiksmai trikdė normalią pareiškėjų veiklą ir jos bendrai patyrė 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme yra nurodytos Muitinės vykdomos funkcijos. Muitinės įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja, kad Muitinė taiko muitinės įgyvendinamų teisės aktų nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos ir jos gyventojų saugumu ir sauga, visuomenės sveikatos, aplinkos ir vartotojų apsauga, atlieka Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenamų prekių skleidžiamos jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galios matavimus; atlieka iš trečiųjų šalių per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką įvežamų, taip pat iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ir iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares išvežamų grynųjų pinigų kontrolę; gyvendina Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir susitarimus bei muitinės sudarytuose susitarimuose su Europos Sąjungos institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis ir kitų valstybių institucijomis nustatytus įpareigojimus muitinei.

Pabrėžia, jog Muitinė vykdydama minėtas funkcijas neišleido į laisvą apyvartą 14 pareiškėjoms priklaususių transporto priemonių, nes jos atitiko Kriterijus ir Departamento pareigūnai pareiškėjoms surašė privalomuosius nurodymus per 30 dienų perduoti importuojamos transporto priemones atliekų tvarkytojams ir priėmė sprendimus dėl ekonominių sankcijų taikymo.

Muitinė neneigia, kad nagrinėjamu atveju ji įgyvendino aukštesnės teisinės galios teisės aktams prieštaraujančias teisės normas, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų šios institucijos veiksmų. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Sprendime pripažino Įsakymą prieštaraujančiu konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau nenustatė, kad ši norminio administracinio akto dalis negali būti taikoma nuo jos priėmimo dienos. Taigi laikytina, jog atitinkamos Įsakymo dalys, kurių teisėtumas buvo nagrinėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, negalioja tik nuo Sprendimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2018 m. gegužės 10 d., todėl Muitinė privalėjo taikyti Įsakymo nuostatas.

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad administracinio subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog administracinio subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė. Tokios pačios pozicijos yra laikomasi ir tuo atveju, kai žala yra siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliktais teisinio reglamentavimo srityje. Taigi, teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, teisingumo bei protingumo principais, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Muitinė pabrėžia, jog pareiškėjos, kaip subjektai vykdantys ūkinę veiklą, susijusią su transporto priemonių importu iš JAV į Lietuvą, turėjo įvertinti Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą ir galimas jo pasekmes, jeigu vykdys pervežimą transporto priemonių, kurios atitinka Kriterijus ir pripažintinos atliekomis. Pareiškėjos, žinodamas apie įsigaliojusi teisinį reguliavimą, tačiau jį ignoruodamos, prisėmė per didelę verslo riziką ir neįvertino, jog jų importuojamos transporto priemonės gali būti pripažintos atliekomis ir jos bus įpareigotos jas perduoti atliekų tvarkytojams. Jeigu pareiškėjų sprendimai importuoti transporto priemones įmonėms reiškė nuostolį, vertintina ar jų veiksmai buvo pagrįsti, protingai apgalvoti, ar jos padarė viską, kad būtų išvengta nuostolių.

Muitinės nuomone minėtos aplinkybės įrodo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ji veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, o nenustačius Muitinės neteisėtų veiksmų (neveikimo) fakto, pareiškėjų skundas dėl turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo privalo būti atmestas kaip nepagrįstas.

Tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūra teismui nepateikė atsiliepimų į pareiškėjų skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos UAB „Autodata ir UAB „Autodemas“ kreipėsi su skundu į teismą prašydamos priteisti turtinę bei neturtinę žalą, jų teigimu atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos teritorinės muitinės veiksmų. UAB „Autodata“ nurodo, kad dėl neteisėtų Muitinės pareigūnų veiksmų patyrė 27 004,67 Eur turtinę žalą bei 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą. UAB „Autodemas“ teigia, jog dėl neteisėtų Muitinės pareigūnų veiksmų patyrė 18 204,67 Eur turtinę žalą ir 5 000 Eur dydžio neturtinė žalą.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Skunde pareiškėjos teigia, kad jų patirta žala atsirado Muitinei taikant Sprendime nustatytus Kriterijus. Paaiškino, jog jų pagrindinė ūkinė veikla yra transporto priemonių importas iš JAV į Lietuvos Respubliką. JAV įsigytos transporto priemonės jūros transportu yra pristatomos į Klaipėdos jūrų uostą ir, iki jas patikrins Muitinės pareigūnai, jos yra laikomas mokamose saugojimo aikštelėse, esančiose Klaipėdos jūrų uosto teritorijoje.

Iš bylos duomenų matyti, kad, vadovaujantis Kriterijais, skunde minimos transporto priemonės buvo pripažintos atliekomis. Transporto priemones pripažinus atliekomis, pareiškėjos turėjo pateikti 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1013/2006 „Dėl atliekų vežimo“ nurodytus dokumentus – leidimus vežti atliekas. Pagal tuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, transporto priemonės negalėjo būti išleistos į laisvą apyvartą, kol nebuvo pateiktas atitinkamas leidimas vežti atliekas, todėl jos buvo saugomos mokamose Klaipėdos jūrų uoste esančiose aikštelėse.

Pareiškėjos skunde akcentuoja, kad Muitinė, remdamasi Įsakymo nuostatomis, nepagrįstai laikėsi pozicijos, jog jų atgabentos transporto priemonės yra laikytinos atliekomis ir priėmė neteisėtą sprendimą neišleisti 14 transporto priemonių į laisvą apyvartą. Akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu pripažino, kad Kriterijai yra neteisėti, kadangi prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Taip pat pareiškėjos pažymėjo, jog Muitinė taikydama Kriterijus viršijo savo kompetencijos ribas, nes teisės aktai numatė, kad Muitinė, nustačiusi, kad pareiškėjos galimai neteisėtai bando į Lietuvos Respubliką įvežti atliekas, privalėjo apie tai pranešti atsakingoms institucijoms, t. y. Agentūrai bei Departamentui, o ne savavališkai priimti sprendimą uždrausti transporto priemones išleisti į laisvą apyvartą.

Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog pareiškėjos Muitinės veiksmų neteisėtumą iš esmės grindžia dviem aplinkybėmis – 1) sprendimas neišleisti transporto priemonių į laisvą apyvartą buvo priimtas vadovaujantis teisės akto nuostatomis, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui; 2) Muitinė neturėjo kompetencijos savavališkai priimti sprendimą sulaikyti iš JAV atgabentas transporto priemones.

Remiantis minėtomis aplinkybės konstatuotina, kad nagrinėjamai bylai yra aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018. Šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Įsakymo 1.2 punktas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede nustatytais kriterijais, taip pat 1.3 punktas, kuriuo Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklės papildytos 2 priedu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip ir anksčiau minėta, Muitinė priimdama sprendimą sulaikyti pareiškėjų iš JAV atgabentas transporto priemones, vadovavosi Įsakyme nustatytais Kriterijais, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu abstraktaus pareiškimo ištirti norminio akto teisėtumą byloje buvo pripažinti prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui t. y. Muitinė priimdama pareiškėjoms nepalankų sprendimą rėmėsi teisės aktu, kuris vėliau buvo pripažintas neteisėtu. Pažymėtina, kad Muitinė susipažinusi su minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, visas pareiškėjų transporto priemones, kurios nuo 2017 m. liepos mėnesio iki 2018 m. gegužės 10 d. buvo saugomos AB „Klaipėdos smeltė“, Baltic Auto Shipping Inc. Filialo, UAB „Klaipėdos krovinių terminalas“ ir UAB „Otras“ saugojimo aikštelėse, išleido į laisvą apyvartą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Taigi iš esmės valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijos, pasinaudojusios diskrecija, atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų įvertinimas yra visiškai nekontroliuojamas. Teisingumo principui prieštarautų valstybės atsakomybės pašalinimas; jei būtų nustatyta, kad valdžios institucija, pasinaudojusi diskrecija, padarė akivaizdžią klaidą, pateikdama tam tikrą faktinių ir teisinių aplinkybių įvertinimą. Tačiau tam, kad būtų konstatuoti neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme, kai viešojo administravimo institucijai paliekama pakankamai didelė pasirinkimo laisvė (diskrecija), paprastai turi būti įrodytas gana akivaizdus, t. y. aiškus ir rimtas atitinkamos valdžios institucijos diskrecijos ribų pažeidimas, kuris, be kita ko, gali pasireikšti institucijos veiksmų (neveikimo) neatitikimu ne tik aiškiai išreikštoms (konkrečiai apibrėžto turinio) teisės normoms, bet ir teisės principams. Vertinant pažeidimo akivaizdumą gali būti atsižvelgta į spręstinų situacijų sudėtingumą, tekstų taikymo ar aiškinimo sunkumus, vartojamų terminų suprantamumą, įrodymų aiškumą ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1089-602/2021).

Atkreiptinas dėmesys, jog norminio administracinio akto ar jo dalies pripažinimas prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pats savaime nėra pakankamas valstybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Administravimo subjekto priimto administracinio akto pripažinimas prieštaraujančiu aukštesnės teisės galios teisiniam reguliavimui ar jo panaikinimas individualioje byloje teismine tvarka, pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to kyla civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2008 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-116/2008). Taigi ginčijamo administracinio akto panaikinimas, būdamas reikšminga aplinkybe, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad visi viešojo administravimo subjekto veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011).

Tokios pačios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir tuomet, kai žala yra siejama su valstybės institucijų veiksmais, atliktais teisinio reglamentavimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, <...> savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-69/2012; 2015 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-521-143/2015). Konstitucinis Teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendime taip pat konstatavo, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir, vadovaudamasis teise, inter alia, nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėto akto.

Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, tame tarpe – ir siejamų su vykdomu norminiu teisiniu reglamentavimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis byloje Nr. A-3155-624/2015).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pripažino res judicata principo svarbą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2586/2011). Iš tiesų, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti. Kita vertus, teismo atliekama tariamų neteisėtų veiksmų patikra valstybės deliktinės atsakomybės kontekste yra ne aplinkybių konstatavimas, bet atitinkamų faktinių ir teisinių aspektų vertinimas. Tokia kontrolė šiuo atveju gali būti atlikta nekvestionuojant nustatytų faktų ir jų įvertinimo kitoje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011).

Vadovaujantis anksčiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatuotina, kad vien aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atlikdamas abstraktų norminio akto teisėtumo tyrimą nusprendė pripažinti Kriterijus prieštaraujančius konstituciniam teisinės valstybės principui, savaime nėra teisinis pagrindas konstatuoti neteisėtus Muitinės veiksmus. Visais atvejais bylą nagrinėjantis teismas privalo įvertinti visas ginčui aktualias faktines ir teisines aplinkybes.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalis numato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 118 straipsnio 2 dalis).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą spręsti bylas dėl norminių administracinių aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai. Jeigu administracinis teismas tokį teisės aktą pripažįsta prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, toks šio teismo sprendimas pagal Konstituciją ir įstatymus turi erga omnes poveikį visai atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo praktikai (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d nutarimas). Tai reiškia, kad norminis administracinis aktas, kurį kompetentingas administracinis teismas pripažino neteisėtu, nuo oficialaus atitinkamo administracinio teismo sprendimo paskelbimo dienos pašalinamas iš teisės sistemos ir nebegali būti taikomas (2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I556-11/2007).

Aiškindamas minėtas Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, kad aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys (2018 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018; taip pat žr. 2009 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-68/2009; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

Tokia išimtis iš šios taisyklės ir yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas ryšium su teisme nagrinėjama individualia byla. Priešingu atveju, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1690/2005; 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-778/2014).

Atvejais, kai įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu norminis administracinis teisės aktas pripažįstamas neteisėtu pagal teismo, suabejojusio tokio akto, taikytino individualioje byloje, teisėtumu prašymą, administracinis teismas, atnaujinęs bylos nagrinėjimą ir spręsdamas ginčą, teisiniams santykiams, iš kurių kilo ginčas, neteisėtu pripažinto norminio administracinio teisės akto taikyti negali (2009 m. birželio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-68/2009). Paminėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis skelbia, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Todėl pripažinus poįstatyminių teisės aktų neteisėtumą vienoje administracinėje byloje, analogiškos teisinės pasekmės turėtų būti sukuriamos ir kitoje administracinėje byloje, kurioje galutinis teismo sprendimas dar nėra priimtas (2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-997-520/2016; 2018 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-651-602/2018; 2018 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-972-575/2018).

Remiantis minėtomis aplinkybėmis konstatuotina, jog 2018 m. gegužės 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018 pagal pareiškėjo Seimo nario Juliaus Sabatausko prašymą ištirti norminio akto teisėtumą nusprendus pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punktas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede nustatytais kriterijais, taip pat 1.3 punktas, kuriuo Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklės papildytos 2 priedu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, norminio akto tyrimo dalyku buvęs teisinis reglamentavimas negalioja nuo sprendimo paskelbimo Teisės aktų registre dienos.

Taigi priėmus sprendimą pripažinti norminį administracinį aktą ar jo dalį prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, paprastai norminis administracinis aktas negali būti taikomas nuo įsiteisėjusio sprendimo paskelbimo dienos. Išimtis yra kai administracinis teismas sprendime pripažįsta, jog aktas ar jo dalis negali būti taikoma nuo jo priėmimo dienos arba kai teisės akto teisėtumas yra revizuojamas ryšium su teisme nagrinėjama individualia administracine byla. Šioje abstraktaus norminio akto teisėtumo tyrimo byloje teismas nesprendė, kad Kriterijai negali būti taikomi nuo Įsakymo priėmimo dienos. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjimo abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą.

Pažymėtina, kad ir iš Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėjos 2017 m. lapkričio 20 d., 2017 m. lapkričio 27 d. ir 2017 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su skundais, kuriais prašyta panaikinti Departamento specialistų priimtus privalomuosius nurodymus, kuriais pareiškėjos buvo įpareigotos per 30 dienų perduoti atliekų tvarkytojams atliekas (iš JAV importuotas transporto priemones) ir pateikti atsakingoms institucijoms dokumentus patvirtinančius atliekų pridavimą atliekų tvarkytojams. Iš pareiškėjų skundų turinio nustatyta, jog būtent dėl Departamento priimtų aktų teisėtumo taikant Įsakymu patvirtintus Kriterijus dėl importuotų transporto priemonių pripažinimo atliekomis, o ne dėl Muitinės aktų teisėtumo, buvo keliamas teisminis ginčas. Taigi dėl norminio akto, kuris taikytinas konkrečioje byloje, teisėtumo tyrimo nebuvo kreiptasi individualioje byloje nagrinėjant pareiškėjų skundus, be to ginčas nagrinėtas netgi ne tarp tų ginčo šalių, kuri šioje byloje yra laikoma atsakovės valstybės atstove, t. y. iš kurios veiksmų teisėtumo kildinama žala.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą konstatavo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Priešingu atveju nebūtų užtikrinamas teisės sistemos stabilumas ir bet kokio teisės akto pritaikymas negalėtų būti laikomas galutiniu, nes taikant ex tunc modelį atsirastų galimybė kada nors ateityje, net praėjus daugeliui metų po teisės akto pritaikymo, kvestionuoti teisės akto pritaikymą remiantis vien tuo, kad dabar šis teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Įvertinus abstraktaus norminio akto teisėtumo tyrimo instituto paskirtį, akivaizdu, kad analogiškos nuostatos dėl pripažinto prieštaraujančio įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ar jo daliai taikymo teisinių pasekmių, taikytinos atliekant ir abstraktų norminio akto tyrimą.

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, konstatuojama, jog Muitinės sprendimo sulaikyti pareiškėjų siekiamas importuoti transporto priemones metu Įsakymo nuostatos buvo galiojančios ir sukeliančios atitinkamas teisines pasekmes, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad Įsakymo nuostatos negalėjo būti taikomos nuo jų paskelbimo dienos ir Muitinė vykdydama savo funkcijas turėjo diskreciją pasirinkti dėl elgesio modelio, o būtent dėl jų taikymo.

Dėl Muitinės kompetencijos ribų

Pareiškėjos skunde laikosi pozicijos, kad Muitinė neišleisdama transporto priemonių į laisvą apyvartą veikė viršydama savo kompetencijos ribas.

Nagrinėjamu atveju Muitinės teises ir pareigas reglamentavo Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2018-01-01), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-414 „Dėl Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtinta Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija) ir 2013 m. spalio 9 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo buvo nustatytas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Kodeksas).

Muitines atliekamas funkcijas reglamentuoja Muitinės įstatymo 10 straipsnis. Remiantis Muitinės įstatymo 10 straipsnio 10 punktu Muitinė taiko muitinės įgyvendinamų teisės aktų nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos ir jos gyventojų saugumu ir sauga, visuomenės sveikatos, aplinkos ir vartotojų apsauga, atlieka Lietuvos Respublikos teritorijoje gabenamų prekių skleidžiamos jonizuojančiosios spinduliuotės dozės galios matavimus. Taip pat Muitinė atlieka iš trečiųjų šalių per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą ir iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respubliką įvežamų, taip pat iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis ir iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares išvežamų grynųjų pinigų kontrolę (Muitinės įstatymo 10 straipsnio 11 punktas). Vadovaujantis minėtomis nuostatomis akivaizdu, jog Muitinė turi prievolę savo veikloje taikyti teisės aktus, susijusius su Europos Sąjungos aplinkos apsauga. Taip pat ji yra atsakinga už atliekų iš trečiųjų šalių įvežimo į Lietuvos Respubliką kontrolę.

Kodekso 3 straipsnio c punktas teigia, kad muitinė visų pirma atsako už Sąjungos tarptautinės prekybos priežiūrą, tuo prisidėdama prie sąžiningos ir atviros prekybos skatinimo, vidaus rinkos išorės aspektų, bendrosios prekybos politikos ir kitų su prekyba susijusių bendrųjų Sąjungos politikos sričių priemonių įgyvendinimo, taip pat prie visos tiekimo grandinės saugumo užtikrinimo. Muitinė įgyvendina priemones, kuriomis visų pirma siekiama užtikrinti Sąjungos ir jos gyventojų saugumą bei saugą, taip pat aplinkos apsaugą, prireikus glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis valdžios institucijomis. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu konstatuotina, jog aplinkosauga yra viena iš prioritetinių Muitinės funkcijų ir Europos Sąjungos teisės aktai skatina tarpinstitucinį bendradarbiavimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. sausio 16 d. sudarė susitarimą Nr. B5-2017-2/15B-1 „Dėl bendradarbiavimo atliekų tarpvalstybinių vežimų kontrolės srityje“. Minėto susitarimo 1 punkte nurodyta, kad susitarimo tikslas – sudaryti sąlygas Muitinės departamento, teritorinių muitinių ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavaldžių institucijų (Valstybinės aplinkos apsaugos tarnybos, Aplinkos apsaugos agentūros, regioninių aplinkos apsaugos departamentų) bendradarbiavimui užtikrinant efektyvią eksportuojamų, importuojamų ir tranzitu gabenamų atliekų vežimų kontrolę, tarpusavio pagalbos teikimą, keitimąsi informacija. Kaip ir anksčiau minėta pareiškėjų importuotos transporto priemonės, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, buvo laikomos atliekomis, todėl Muitinė, atsižvelgdama į Kodekso nuostatas bei 2017 m. sausio 16 d. susitarimą, nustačiusi, kad pareiškėjos galimai siekia į Lietuvos Respubliką importuoti atliekas, privalėjo veikti – sulaikyti netinkamai deklaruotas atliekas ir apie tai informuoti Aplinkos ministerijai pavaldžias institucijas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Pareiškėjos skunde nurodo, kad UAB „Autodata“ iš JAV į Klaipėdos jūrų uostą jūrų transportu atgabeno 8 transporto priemones, o UAB „Autodemas“ – 6 transporto priemones. Teigia, jog Muitinei pateikė reikalingas transporto priemonių importo deklaracijas, tačiau vadovaujantis Kriterijais transporto priemonės buvo prilygintos atliekomis ir Muitinė nutarė neišleisti atgabentų prekių į laisvą apyvartą.

Instrukcijos 20 punktas nustato, kad jeigu muitinio tikrinimo metu nustatoma, kad deklaracija užpildyta nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, muitiniam tikrinimui pateiktoms prekėms negalima taikyti deklaranto (muitinės procedūros vykdytojo) pasirinktos muitinės procedūros ar kito muitinės sankcionuoto veiksmo (pvz., deklaracijoje pateikti duomenys neatitinka duomenų, nurodytų kartu su ja pateiktuose dokumentuose, prekių rūšis, kiekis ar kitos charakteristikos neatitinka nurodytų deklaracijoje ar kartu su ja pateiktuose dokumentuose, deklaruojamoms prekėms pasirinkta muitinės procedūra ar kitas muitinės sankcionuotas veiksmas negali būti taikomas dėl teisės aktų nustatytų draudimų ar apribojimų) priimamas sprendimas neišleisti prekių. Šios instrukcijos 20 punkte nurodytas sprendimas gali būti priimamas tik tada, jeigu prekės yra laisvoje apyvartoje, laikinai saugomos arba joms taikomas kitas muitinės sankcionuotas veiksmas, kuris gali būti tęsiamas priėmus sprendimą neišleisti prekių (pvz., prekės laikomos muitinės sandėlyje ir priėmus importo deklaraciją jų išleidimo į laisvą apyvartą muitinės procedūrai nusprendžiama jų neišleisti, nes importuotojas neturi teisės šių prekių importuoti). Kitais atvejais, kai prekėms netaikomas joks muitinės sankcionuotas veiksmas ir jos nėra laisvoje apyvartoje arba laikinai saugomos, turi būti priimamas sprendimas prekes sulaikyti (Instrukcijos 21 punktas).

Kadangi pareiškėjų atgabentos transporto priemonės, pagal tuo metu galiojantį teisinį reguliavimą buvo laikomos atliekomis, o ne transporto priemonėmis, akivaizdu, jog Muitinė pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų pateiktos transporto priemonių importo deklaracijos yra netinkamos ir Muitinė vadovaudamasi minėtomis Instrukcijos nuostatomis turėjo teisę priimti sprendimą sulaikyti netinkamai įformintas prekes ir neišleisti jų į laisvą apyvartą. Teismo vertinimu pareiškėjų skundo teiginiai, jog Muitinė neišleisdama transporto priemonių į laisvą apyvartą viršijo savo kompetencijos ribas yra nepagrįsti ir neatitinkantys tuo metu galiojusio teisinio reguliavimo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog tiek Muitinė, tiek Aplinkos ministerijos pavaldžios institucijos susipažinusios su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimu dėl norminio akto teisėtumo tyrimo, nedelsiant ėmėsi aktyvių veiksmų susidariusios situacijos sureguliavimui – Muitinė nedelsiant išleido transporto priemones į laisvą apyvartą, o Departamentas savo iniciatyva panaikino pareiškėjoms surašytus privalomuosius nurodymus. Minėtos aplinkybes patvirtina, kad Muitinė nepiktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis, aktyviai sekė norminio administracinio akto tyrimo bylos eigą ir iš karto siekė ištaisyti neteisėtu pripažintu norminio administracinio akto sukeltas negatyvias pasekmes.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, faktinius bylos duomenis darytina išvada, kad Klaipėdos teritorinė muitinė veikė jai suteiktos kompetencijos ribose ir neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo netaikyti tuo metu galiojusio Įsakymo nuostatų. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjų UAB „Autodata“ ir UAB „Autodemas“ skundas bei patikslintas skundas, tame tarpe ir dėl procesinių palūkanų priteisimo, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėjos prašo priteisti ir jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šiuo sprendimu konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų, todėl ginčas nėra išspręstas pareiškėjų naudai, todėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84 straipsnio 5 dalimi, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Autodata“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Autodemas“ skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjas Remigijus Arminas