Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno tiekimo“ prekybos centras atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kauno tiekimo“ prekybos centro ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Toneda“ ir uždarajai akcinei bendrovei „KT valda“ dėl daiktų priteisimo nuosavybės teise, trečiasis asmuo - uždaroji akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė: priteisti ieškovei nuosavybės teise geležinkelį – privažiuojamąjį kelią Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir geležinkelį – privažiuojamąjį kelią Nr. 4 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), įpareigojant ieškovę sumokėti atsakovei UAB „Toneda“ už ginčo objektus eksperto nustatytą vidutinę rinkos kainą per 30 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovei nuosavybės teise pastatą – transformatorinę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), įpareigojant ieškovę sumokėti atsakovei UAB „Toneda“ už transformatorinę 5 445 Eur.Ieškovė 2018 m. birželio 12 d. pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti (sustabdyti) atsakovėms UAB „Toneda“ ir UAB „KT valda“ rengti geležinkelio – privažiuojamojo kelio Nr. 4 (unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstravimo techninę (projektinę) dokumentaciją pagal UAB „KT valda“ 2018 m. gegužės 17 d. patvirtintą Statinio projektavimo užduotį bei uždrausti atlikti bet kokius veiksmus ateityje, susijusius su geležinkelio – privažiuojamojo kelio Nr. 4 (unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstravimu iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.Ieškovė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad 2018 m. birželio 6 d. el. laišku gavo UAB „Kelprojektas“ raštą 2018-06-06 Nr. SR18-171VLN, jog sutarties su užsakovu UAB „KT valda“ pagrindu ir pagal projektavimo užduotį rengia techninį darbo projektą „Privažiuojamojo geležinkelio kelio Nr. 4 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstravimas, (duomenys neskelbtini)“. Taip pat šiuo raštu prašoma išduoti sąlygas inžinerinių tinklų ir įrenginių, patenkančių į rekonstruojamo geležinkelio kelio Nr. 4 projektinę trasą, perkėlimui (rekonstravimui). Pagal šią projektavimo užduotį suprojektavus ir rekonstravus esamą geležinkelio – privažiuojamąjį kelią Nr. 4, iš esmės bus pakeista jo fizinė būklė, kas reiškia, jog nebeliks vieno iš šios bylos ginčo objekto, o bylinėjimas, įskaitant ir atliktą teismo ekspertizę, praras prasmę ir įrodomąją reikšmę. Be to, 2018 m. birželio 6 d. vykusio teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas O. S. nurodė, kad atliekant geležinkelio – privažiuojamojo kelio Nr. 4 rekonstrukciją, bus reikalinga nugriauti ieškovei priklausantį pastatą - stoginę, esančią virš geležinkelio – privažiuojamojo kelio Nr. 4 bei išspręsti cemento elevatoriaus pastato dalies (rūsio), esančio po geležinkelio – privažiuojamuoju keliu Nr. 4, demontavimo ar kt. klausimą, kad buvo atliekamas geležinkelio – privažiuojamojo kelio paprastasis (ne kapitalinis), kaip visą laiką buvo atsakovių teigiama, remontas. Ieškovė nurodo, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškinio išsprendimas priimant ieškovei palankų sprendimą ateityje taps tik deklaratyviu sprendimu, neužtikrinančiu jokios asmens teisių apsaugos bei iššaukiantis naujus teisminius ginčus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2018 m. birželio 15 d. nutartimi ieškovės UAB „Kauno tiekimo“ prakybos centro prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjant ankstesnius ieškovės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas konstatavo, kad preliminariai įvertinus ieškovės pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, šioje proceso stadijoje nenustatyta pakankamai akivaizdžių duomenų teismo įsitikinimui, kad išnagrinėjus bylą iš esmės pagal ieškovės pareikštus reikalavimus neabejotinai būtų priimtas jai palankus sprendimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).Teismo vertinimu, teismas negali taikyti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjant ieškovės ieškinį, nes tai ribotų atsakovių nuosavybės teisių realizavimą į ginčo objektą, veiklos perspektyvas, gali sukelti nuostolius ateityje, ir nesant išspręstam ginčui šioje byloje, jos tai atlieka savo rizika. Teismo vertinimu, byloje esamais duomenimis nenustatyta, kad atsakovės veiktų nesąžiningai, siekdamos ieškovės nurodytais veiksmais, t. y. ginčo objekto rekonstravimo techninės dokumentacijos rengimo pagrindais, apsunkinti ginčo turtą, vengiant ateityje galimai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos esant byloje tikėtinų duomenų ar įrodymų apie šalies nesąžiningumą. Teismas taip pat nurodė, kad byloje apklausto liudytojo O. S. parodymai dėl ieškovei priklausančios pastato - stoginės nugriovimo, negali būti vertinami kaip pagrindžiantys atsakovių neginčijamą poziciją šiuo klausimu, nes jis paaiškino, kad nėra atsakovių įmonių darbuotojas, tiktai konsultantas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskirajame skunde ieškovė UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centras prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas ieškovės pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu atliko ne prima facie vertinimą, o sprendė, ar byloje yra pakankamai akivaizdžių duomenų ieškovės ieškinio patenkinimui. Tačiau tam, kad būtų galima nuspręsti, ar ieškovo pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti, reikia ištirti šalių pateiktus įrodymus, nustatyti bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikuoti, t. y. išnagrinėti bylą iš esmės. Kadangi ieškinio forma ir turinys atitiko įstatymo nuostatas, nėra duomenų, kad ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti ir ji savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu, kadangi byla net nepradėta nagrinėti iš esmės, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas akivaizdžiai pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą ir kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus ieškinys negalėtų būti laikomas tikėtinai pagrįstu, o palankus ieškovui teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Teismas neginčytinai suteikė atsakovėms pranašumą procesinių teisių atžvilgiu, neįvertindamas kokių nuostolių patirs ieškovė, visiškai nevertindamas ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo rizikos. Nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, išlieka reali grėsmė, jog bylos nagrinėjimo metu pagal UAB „KT valda“ statinio projektavimo užduotį bus rekonstruotas geležinkelio – privažiuojamasis kelias Nr. 4, dėl kurio nuosavybės ir yra kilęs ginčas. Neužkirtus tam kelio, bus vykdomi ginčo objekto ardymo, statybos darbai, kas reiškia, jog ieškovei neabejotinai atsiras neigiamos pasekmės bei bus sutrikdyta jos įprasta veikla. Be to, rekonstravus ginčo objektą, iš esmės bus pakeista geležinkelio – privažiuojamasis kelias Nr. 4 fizinė būklė, t. y. šiuo metu 192 m ilgio geležinkelio – privažiuojamasis kelias Nr. 4 būtų pratęstas 300 m ilgio atkarpa į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kas reiškia, jog susiklostys tokia situacija, kuomet nebeliks vieno iš šios bylos ginčo objekto, o tuo pačiu ir bylos dalyko, pasikeis ginčo objekto vertė ir pats objektas, tolimesnis bylos nagrinėjimas taps neperspektyvus ir paras prasmę. Tuo pačiu, esant galbūt palankiam ieškovei teismo sprendimui, būtų apsunkintas ir jo įvykdymas, nes ieškovė būtų priversta inicijuoti naujus teisminius ginčus.Teismas atsakovių sąžiningumo/nesąžiningumo klausimą vertino labai siaurai, t. y. tik techninės dokumentacijos rengimo aspekte, visiškai neanalizuodamas visos situacijos ir atsakovių elgesio visumos, taip pat neįvertino tai, kad būtent dėl atsakovių netinkamo veikimo, ieškovė buvo priversta inicijuoti naujus teisminius ginčus. Iš atsakovių veiksmų visumos: (i) aktyvių bei skubotų veiksmų dėl geležinkelio – privažiuojamojo kelio Nr. 4 rekonstrukcijos, (ii) pačių atsakovių suformuotos projektavimo užduoties ir priimto sprendimo, kad plėtra galima tik per geležinkelio – privažiuojamąjį kelią Nr. 4, akivaizdu, kad tokius atsakovių sąmoningus, tyčinius ir tendencingus veiksmus vertinti sąžiningais, negalima. Juo labiau, kad atsakovėms yra žinoma, kad UAB „Kauno tiekimo“ prekybos centrui geležinkelio – privažiuojamasis kelias Nr. 4 yra reikalingas ir būtinas jos veiklai vykdyti ir jos turimų statinių funkcionavimui užtikrinti, juo naudojasi nuo 2000 metų, o tarp šalių kilę nesutarimai tęsiasi jau beveik du metus, atsakovės beveik pusę metų, motyvuodamos geležinkelio – privažiuojamojo kelio Nr. 4 remonto poreikiu, buvo uždariusios eismą šiuo keliu, taip apsunkindamos ieškovės veiklą. Taigi, jei paprastojo remonto atlikimo metu buvo eliminuotas eismas geležinkelio – privažiuojamuoju keliu Nr.4 pusę metų, tai neabejotinai egzistuoja reali grėsmė, kad pradėjus objekto ardymo ir statybos bei rekonstrukcijos darbus, teisė eksploatuoti bus neribotą ir pakankamai ilgą laiką.Nors teismas konstatavo, kad liudytojo pasakymas dėl stoginės nugriovimo negali būti laikytinas ir vertintinas kaip pagrindžiantis atsakovių poziciją, tačiau tinkamas, saugus ir techninius reikalavimus atitinkantis geležinkelio privažiuojamojo kelio Nr. 4 eksploatavimas, nenugriovus virš jo esančios stoginės, suprantamas net ir specialių žinių neturinčiam asmeniui. Liudytojas O. S. buvo apklaustas atsakovių iniciatyva kaip konsultantas, turintis specialių žinių dėl Real Baltic projekto įgyvendinimo, prisijungimo prie Europinės vėžės, dalyvaujantis atsakovių vykdomoje geležinkelių plėtroje, įskaitant ir geležinkelio - privažiuojamojo kelio Nr. 4 rekonstrukciją. Šis liudytojas, kaip turintis specialių žinių geležinkelio plėtros klausimais, nurodė, kad atliekant geležinkelio - privažiuojamojo kelio Nr. 4 rekonstrukciją pagal UAB „KT valda“ parengtas projektavimo sąlygas ir UAB „Kelprojektas“ parengtą projektinį pasiūlymą, bus reikalinga nugriauti ieškovei priklausantį pastatą-stoginę, esančią virš geležinkelio – privažiuojamojo kelio Nr. 4 bei išspręsti cemento elevatoriaus pastato dalies (rūsio), esančio po geležinkelio – privažiuojamuoju keliu Nr. 4, demontavimo ar kt. klausimą. Todėl minėta teismo išvada patvirtina netinkamą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimą, prioriteto suteikimą išskirtinai atsakovių interesams, nes pagal teismą, net ir ieškovės stoginės nugriovimas nelaikytinas jokiu ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimu ir tokiems veiksmams sustabdyti, teismo nuomone, poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra.Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovės UAB „Toneda“ ir UAB „KT valda“ prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės atsakovų naudų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:Kaip teisingai nurodė teismas skundžiamoje nutartyje - nagrinėjant ankstesnius apeliantės reikalavimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, nenustatyta pakankamai akivaizdžių duomenų teismo įsitikinimui, kad išnagrinėjus bylą iš esmės pagal apeliantės pareikštus reikalavimus neabejotinai būtų priimtas jai palankus sprendimas. Teismas, gavęs apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jį nagrinėjo ne tik su apeliantės prašymu pateiktų naujų įrodymų apimtyje, vadovaudamasis prima facie principu, tačiau ir vertindamas jau byloje esančius įrodymus, kadangi jais rėmėsi apeliantė, teikdama 2018 m. birželio 12 d. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl, atsakovų nuomone, skundžiamos teismo nutarties negalima vertinti kaip pasisakymo dėl bylos baigties. Be to, atsakovių nuomone, apeliantė su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių įrodymų ar informacijos, kurie patvirtintų, jog nepritaikius apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės pasunkėtų arba taptų neįmanoma įvykdyti galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo, nors, vadovaujantis CPK 178 straipsniu, būtent apeliantei teko ši pareiga.Apeliantė, teigdama, kad teismas nevertino, kokius ji patirs nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo, nepagrįstai siekia įrodinėjimo naštą perkelti teismui. Akivaizdu, jog teismas vertinti to, ką proceso šalis (šiuo atveju apeliantė) nepateikia, savo iniciatyva rinkti įrodymų negali, nes būtent tokiu atveju pažeistų šalių lygiateisiškumo bei betarpiškumo principus (CPK 14, 17 straipsniai). Šiuo atveju apeliantė su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė, kokius gi nuostolius ji gali patirti atsakovams rengiant geležinkelio - privažiuojamojo kelio Nr. 4 rekonstravimo techninę (projektinę) dokumentaciją. Taip pat, apeliantė nepateikė ir jokių galimų nuostolių susidarymo mechanizmų ar paskaičiavimų.Apeliantė nagrinėjamoje byloje įrodinėja ir reiškia reikalavimą priteisti jai iš atsakovės UAB „Toneda“ nuosavybės teise geležinkelio - privažiuojamąjį kelią Nr. 3 ir privažiuojamąjį kelią Nr. 4, esančius (duomenys neskelbtini), kadangi jie gali būti naudojami tik apeliantės nuosavybės teise valdomo turto eksploatacijai ir niekam kitam. Atskiruoju skundu, atsakovių nuomone, apeliantė neginčytinai patvirtina, kad rekonstravus ginčo objektą (geležinkelio - privažiuojamąjį kelią Nr. 4) iš esmės jis bus naudojamas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (nuosavybės teise valdo atsakovė UAB „Toneda“) eksploatavimui, kadangi geležinkelio - privažiuojamasis kelias Nr. 4 nuo 192 metrų ilgio bus pratęstas iki 300 metrų ilgio, o tai reiškia, kad apeliantės reiškiamas ieškinys akivaizdžiai yra nepagrįstas. Be to, apeliantės teiginys, kad atlikus geležinkelio - privažiuojamoje kelio Nr. 4 pratęsimą nuo 192 metrų iki 300 metrų išnyks ginčo objektas, yra ne tik nepagrįstas, tačiau ir akivaizdžiai prieštaraujantis logikai, nes akivaizdu, jog pratęsus geležinkelio privažiuojamąjį kelią jis išliks.Dėl atsakovių nesąžiningumo. Dar 2016 m. rugpjūčio 19 d. BAB Ūkio bankas varžytynių aktu Nr. VA 16/08/19-1 pardavė ir perdavė atsakovei UAB „Toneda“ turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nuo turto įsigijimo dienos, apeliantė inicijavo ne vieną ginčą su atsakovėmis, tokiu būdu siekdama trukdyti atsakovių veiklai. Todėl, atskirajame skunde išdėstyta apeliantės pozicija „sprendimai galėtų būti priimami išsprendus tarp šalių kilusi ginčą“, atspindi apeliantės norą, pasitelkiant teismą stabdyti ir trukdyti atsakovių veiklai, įsigyto turto plėtrai bei vystymui.Atsakovių nuomone, apeliantės bandymas interpretuoti, kad liudytojo O. S. parodymai yra atsakovių pozicija, yra niekuo nepagrįstas. Apklausto liudytojo O. S. parodymai dėl apeliantei priklausančios pastato - stoginės nugriovimo, negali būti vertinami kaip pagrindžiantys atsakovių poziciją šiuo klausimu, nes jis paaiškino, kad nėra atsakovių įmonių darbuotojas, tiktai konsultantas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų – ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga, leidžianti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1066-943/2018).Taigi, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas.Pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atmesdamas ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtent ir konstatavo, jog preliminariai įvertinus ieškovės pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, šioje proceso stadijoje nenustatyta pakankamai akivaizdžių duomenų teismo įsitikinimui, kad išnagrinėjus bylą iš esmės pagal ieškovės pareikštus reikalavimus neabejotinai būtų priimtas jai palankus sprendimas.Sutiktina su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas tokį preliminarų ieškovės pareikštų reikalavimų vertinimą, savo išvadų iš esmės nedetalizavo. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje formuojama pozicija, jog teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017 ir kt.). Tuo pačiu pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014), todėl ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-205-370/2017).Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, ieškovė savo nuosavybės teisę į ginčo objektus kildina iš to, kad ginčo geležinkelio kelias Nr. 4 yra jos pastato – elevatoriaus, kurį ji įsigijo 2013 m. rugsėjo 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, priklausinys. Pastebėtina, kad atsakovė UAB „Toneda“ šį turtą įsigijo iš varžytynių (CK 4.47 straipsnis) ir ji yra šio turto savininkė, nepriklausomai nuo to, kad ieškovė ginčo turtą laiko savo nuosavybės – elevatoriaus priklausiniu. Remiantis šios nutarties 15 punkte nurodyta teismine praktika, apeliacinės instancijos teismas preliminariai įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą, t. y. faktinį bei teisinį ieškinio pagrindą, pateiktus įrodymus, kuriais ieškovė įrodinės ieškinyje nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, dėl ko galėtų būti savarankiškas pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kita vertus, vien šios sąlygos nepakanka laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi turi būtų nustatytas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė ir antrosios būtinos sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Atsakovų nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018 ir kt.).2018 m. birželio 12 d. teikdama teismui pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovė nepateikė patikimų įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl tokios grėsmės egzistavimo. Ieškovė iš esmės apsiriboja hipotetiniais samprotavimais, jog nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas faktiškai nebesukurtų šiuo ieškiniu siekiamų sukurti teisinių pasekmių ir būtų nebeįgyvendinamas, kadangi tikėtinai pasikeistų ginčo objekto vertė ir pats objektas, dėl ko nebeliktų ir bylos ginčo dalyko. Tačiau įrodymų, besąlygiškai patvirtinančių, kad atsakovės veiktų nesąžiningai, siekdamos ieškovės nurodytais veiksmais, t. y. ginčo objekto rekonstravimo techninės dokumentacijos rengimo pagrindais, apsunkinti ginčo turtą, ir taip išvengti ateityje galimai nepalankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymo, nepateikta. Jokių papildomų grėsmės įrodymų nepateikta ir su byloje nagrinėjamu atskiruoju skundu, kaip ir nepateikta jokių ieškovės deklaruojamų nuostolių susidarymo mechanizmo ar paskaičiavimo dėl atsakovių veiksmų rengiant geležinkelio - privažiuojamojo kelio Nr. 4 rekonstravimo techninę (projektinę) dokumentaciją. Netaikydamas ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad jų taikymas gali nepagrįstai riboti atsakovių nuosavybės teisių realizavimą į ginčo objektą, veiklos perspektyvas, gali sukelti nuostolius ateityje, ir nesant išspręstam ginčui iš esmės šioje byloje, jos tai atlieka savo rizika. Byloje apklausto liudytojo O. S. parodymai dėl ieškovei priklausančios pastato - stoginės nugriovimo, negali būti vertinami kaip pagrindžiantys atsakovių neginčijamą poziciją šiuo klausimu, taip pat nėra savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl nurodytų motyvų, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantė neįrodė antrosios būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamos nutarties atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, turėtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Todėl šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurių atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.