Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Edvardo Palioko ir Anitos Sereikienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. A. ir J. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. F. ieškinį atsakovams A. F., R. A., J. A. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys A. F., G. F., Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarė Z. R.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

17. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo A. F. išlaikymo skola iki ieškovės pilnametystės buvo 15 446,82 Eur. (duomenys neskelbtini) mirė atsakovo A. F. tėvas A. F. 2020 m. gegužės 20 d. atsakovas A. F. pateikė pareiškimą dėl A. F. palikimo priėmimo. 2020 m. birželio 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. G-2688 pagrindu atsakovas A. F. įgijo 3/8 dalis Buto ir 3/8 dalis Garažo, kurios buvo parduotos atsakovams R. A. ir J. A. 2020 m. birželio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartimi už 5 300 Eur sumą. Ta pačia sutartimi atsakovams R. A. ir J. A. parduotos ir trečiajam asmeniui G. F. asmeninės nuosavybės teise priklausančios 5/8 dalys Buto ir 5/8 dalys Garažo už 10 400 Eur sumą. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 11 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2020 m. birželio 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovas A. F. perleido atsakovams R. A. ir J. A. 3/8 dalis Buto ir 3/8 dalis Garažo, taikyti restituciją.

20. CK 6.66 straipsnis nustato, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

21. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra nustatytos visos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant yra pagrindas ieškinį patenkinti visiškai. Atsakovai R. A. ir J. A. neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino pareikšti reikalavimui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškovė, kaip atsakovo A. F. kreditorė, turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą dėl 15 446,82 Eur išlaikymo skolos išieškojimo, atsakovas A. F. žinojo, jog ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės teises, atsakovas A. F. neturėjo pareigos sudaryti ginčijamo sandorio įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu, atsakovas A. F., sudarydamas ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningas. Atsakovai R. A. ir J. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą dėl to, kad, jų teigimu, ieškovė neįrodė atsakovų R. A. ir J. A., ginčo sandoriu įsigijusių Butą ir Garažą, nesąžiningumo, o nenustačius šios sąlygos nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.

22. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo pripažįstamas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.158 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena sutarties šalis teisiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai. Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms. Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 4 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).

23. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo sandorio šalių (ne)sąžiningumą, sprendė, kad 15 700 Eur kaina, už kurią buvo parduotas Butas ir Garažas, yra ženkliai mažesnė nei parduoto turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu, todėl yra pagrindas preziumuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Atsakovai R. A. ir J. A., nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigia, kad išvada padaryta netinkamai ištyrus ir įvertinus įrodymus, visapusiškai neišsiaiškinus ir nenustačius visų bylai svarbių aplinkybių. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad sprendžiant dėl ginčo sandorio kainos atitikimo turto vertei neatsižvelgta į po ginčo sandorio sudarymo sudarytas panaudos sutartis, atsakovų galimybę gauti pajamas iš ginčo turto nuomos, jeigu nebūtų sudarytos panaudos sutartys, prastą buto būklę, sandorio šalių galimybę derėtis dėl sandorio kainos.

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovai R. A. ir J. A. nepagrindė savo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 179, 185 straipsniai). Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2020 m. birželio 18 d. sudarant Buto ir Garažo pirkimo – pardavimo sutartį, remiantis VĮ Registrų centro duomenimis, Buto vidutinė rinkos vertė buvo 28 600 Eur, Garažo – 2 090 Eur, tačiau Butas ir Garažas atsakovams R. A. ir J. A. buvo parduotas už bendrą 15 700 Eur kainą. Ieškovė pirmosios instancijos teismui taip pat pateikė turto, panašaus į ginčo turtą, pardavimų skelbimus, taip pat duomenis apie įvykusių panašių nekilnojamojo turto objektų sandorių kainas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, kad panašaus buto rinkos kaina sandorio sudarymo metu buvo nuo 36 600 Eur iki 45 300 Eur, o panašaus garažo rinkos kaina sandorio sudarymo metu buvo nuo 6 800 Eur iki 10 000 Eur Taigi ginčo turtas atsakovams R. A. ir J. A. buvo parduotas už dvigubai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė, jeigu būtų remiamasi oficialiais VĮ Registrų centro duomenimis, ir už trigubai mažesnę kainą nei jo rinkos vertė, jeigu būtų remiamasi neoficialiais duomenimis apie tuo metu vyravusias panašaus turto pardavimo kainas.

25. Atsakovai R. A. ir J. A. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jų nurodytą skelbimą, kuriame VĮ Turto bankas viešame elektroniniame aukcione už 10 400 Eur pardavinėjo valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 3/8 dalis 2 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad, pirma, teikdami tokio pobūdžio įrodymus atsakovai R. A. ir J. A. pripažino jų tinkamumą sprendžiant apie ginčo turto vertę, antra, atsakovų paminėtame skelbime nurodyta parduodamo turto kaina ne paneigia, o patvirtina, jog ginčo turtas buvo parduotas už pernelyg mažą kainą. Kaip nurodo atsakovai R. A. ir J. A., VĮ Turto bankas viešame elektroniniame aukcione už 10 400 Eur pardavinėjo 3/8 dalis buto, kai nagrinėjamu atveju tos pačios atsakovui A. F. priklausiusios 3/8 dalys Buto ir 3/8 dalys Garažo buvo parduotos už bendrą 5 300 Eur kainą, t. y. kainą, kuri yra beveik dvigubai mažesnė už pradinę 10 400 Eur aukciono kainą, turinčią tendenciją dar padidėti, atsižvelgiant į nurodytą pardavimo būdą.

26. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad ginčo sandorio kaina atitiko turto vertę, atsižvelgiant į tai, jog iš karto po sandorio sudarymo buvo sudarytos panaudos sutartys. Panaudos sutartis – tai laikinas ir neatlygintinis valdymas ir naudojimasis kito asmens daiktu, išlaikant jį tokios būklės, kokios jis buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą (CK 6.629 straipsnis). Atsakovai R. A. ir J. A., nurodydami, kad mažesnė parduodamo Buto ir Garažo kaina buvo nustatyta dėl tą pačią dieną sudarytų panaudos sutarčių, netiesiogiai teigia, jog Buto ir Garažo pardavėjai pirkėjams iš anksto sumokėjo tam tikrą naudojimosi ginčo turtu mokestį, sumažindami jo pardavimo kainą. Tokios panaudos sutartys, kurios sudarytos nustačius atlygį už naudojimąsi turtu, pažeidžia imperatyvų CK 6.629 straipsnyje nustatytą reikalavimą dėl jų neatlygintinumo, todėl atsakovai nepagrįstai remiasi šiomis sutartimis, įrodinėdami ginčo sandoriu sumokėtos kainos atitikimą įsigyto turto rinkos vertei. Aplinkybę, kad ginčo sandoriu už turtą sumokėta kaina yra mažesnė nei tokio turto rinkos vertė, pagrindžia pačių atsakovų R. A. ir J. A. apeliacinio skundo argumentas, jog, jeigu nebūtų sudarę panaudos sutarčių, per 10 metų atsakovai R. A. ir J. A. būtų gavę 24 000 Eur, t. y., kad jie tokia suma sumažino realią Buto ir Garažo pardavimo kainą tam, jog atsakovas A. F. ir toliau galėtų naudotis Butu ir Garažu, nieko už tai nemokėdamas atsakovams R. A. ir J. A. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų R. A. ir J. A. argumentai dėl panaudos sutarčių sudarymo ne paneigia, o patvirtina, kad Butas ir Garažas buvo parduoti už daug mažesnę kainą nei jų rinkos vertė. Pažymėtina ir tai, kad panaudos sutartyse nurodyta, jog Buto vertė šalių susitarimu yra 28 600 Eur, Garažo – 2 090 Eur (iš viso 30 690 Eur), t. y. du kartus didesnė, nei kaina, už kurią tą pačią dieną parduotas Butas ir Garažas. Atsakovai R. A. ir J. A. apeliaciniame skunde nurodo, kad tokia kaina panaudos sutartyse nurodyta tik kaip garantinė priemonė, vertinant turto sugadinimo ar praradimo grėsmes, tačiau tame pačiame apeliaciniame skunde atsakovai R. A. ir J. A. teigia, jog ginčo turtas yra gana prastos būklės, todėl jis nėra vertas VĮ Registrų centro nurodomos bendros Butui ir Garažui 30 000 Eur sumos. Atsižvelgusi į šiuos apeliacinio skundo vienas kitam prieštaraujančius argumentus, įvertinusi atsakovų R. A. ir J. A. pateiktas Buto nuotraukas, iš kurių nustatyta, kad nors Bute remontas darytas seniai, tačiau Butas yra tvarkingas ir prižiūrėtas, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje esanti įrodymų visuma sudaro pagrindą pagrįsta pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Butas ir Garažas parduoti už daug mažesnę kainą nei buvo šio turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu.

27. Nustačius, kad Butas ir Garažas atsakovams R. A. ir J. A. parduoti už daug mažesnę kainą nei jų rinkos vertė, yra pagrindas vadovaujantis CK 6.67 straipsnio 4 punktu konstatuoti atsakovų R. A. ir J. A., kaip actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį sudariusios šalies, nesąžiningumą. Minėta, tokiu atveju sandorį sudariusiai šaliai tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą jos nesąžiningumą ir apsiginti nuo reiškiamo ieškinio.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, nenustatė, kad atsakovai R. A. ir J. A. pateikė kokių nors įrodymų, paneigiančių nagrinėjamos bylos atveju taikytiną jų nesąžiningumo prezumpciją, t. y. patvirtinančių, jog jie buvo sąžiningi sudarydami Buto ir Garažo pirkimo – pardavimo sutartį (CPK 178 straipsnis). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovo A. F. tėvas A. F. mirė (duomenys neskelbtini), atsakovas A. F. tik 2020 m. gegužės 20 d. pateikė pareiškimą dėl A. F. palikimo priėmimo, tačiau atsakovai R. A. ir J. A. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, jog pasiūlymą įsigyti Butą ir Garažą gavo 2019 m. liepos ar rugpjūčio mėn. 2020 m. birželio 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu atsakovas A. F. įgijo 3/8 dalis Buto ir 3/8 dalis Garažo, o kitą dieną, t. y. 2020 m. birželio 18 d., buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria Butas ir Garažas parduotas atsakovams R. A. ir J. A. Vadovaujantis 2020 m. birželio 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties sąlygomis, pinigus už parduodamą turtą jo pardavėjai gavo prieš pasirašant sutartį. Atsakovas A. F. už 3/8 dalis Buto ir 3/8 dalis Garažo gavo 5 300 Eur, trečiasis asmuo G. F. už 5/8 dalis Buto ir 5/8 dalis Garažo – 10 400 Eur. Antstolis R. B. vykdo išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą ieškovės naudai, 2020 m. rugsėjo 7 d. jo rašte nurodyta, kad atsakovo A. F. skola sudaro 15 446,82 Eur, atsakovas A. F. į antstolio depozitinę sąskaitą neįnešė gautų 5 300 Eur, 2020 m. rugpjūčio 21 d. sumokėjo 15 Eur, 2020 m. rugsėjo 2 d. – 10 Eur, šios sumos įskaitytos vykdymo išlaidoms padengti, antstolis neturi duomenų, jog atsakovas A. F. gauna oficialių pajamų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas A. F. turi kito turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, taip pat nenustatyta, jog atsakovas A. F. iš gautų lėšų sumokėjo ieškovei kokią nors išlaikymo skolos dalį. 2020 m. birželio 18 d. sudarius pirkimo – pardavimo sutartį, tą pačią dieną buvo sudarytos panaudos sutartys, kuriomis atsakovui A. F. suteikta teisė neatlygintinai valdyti ir naudoti Butą bei Garažą iki 2030 m. birželio 18 d. Pažymėtina, kad 2020 m. birželio 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties 6.3 punktu atsakovai R. A. ir J. A. įsipareigojo per 30 kalendorinių dienų nuo nuosavybės įregistravimo dienos kreiptis į elektros energijos, šilumos energijos, vandens, dujų tiekėjus bei kitų komunalinių paslaugų teikėjus ir savo vardu sudaryti pirkimo – pardavimo ir (ar) paslaugų teikimo sutartis. UAB „Kauno vandenys“ 2020 m. gruodžio 9 d. rašte nurodė, kad sutartis dėl paslaugų teikimo sudaryta A. F. vardu, o AB „Kauno energija“ 2020 m. gruodžio 8 d. elektroniniame laiške patvirtino, jog sąskaitos teikiamos A. F. vardu. Iš Gyventojų registro pažymos nustatyta, kad atsakovas A. F. ir trečiasis asmuo G. F. 2020 m. rugsėjo 3 d. gyvenamąją vietą buvo deklaravę Bute. Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti prielaidą, kad atsakovai R. A. ir J. A. įsigydami Butą ir Garažą nesiekė tapti šio turto tikraisiais savininkais, o sandorį sudarė iš esmės dėl to, kad tikruoju turto savininku liktų atsakovas A. F.

29. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai sprendė, jog atsakovai R. A. ir J. A. neįrodė, kad buvo sąžiningi turto įgijėjai, todėl, nustačius šią ir visas kitas actio Pauliana taikymo sąlygas, pagrįstai pripažino negaliojančia pirkimo – pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovas A. F. pardavė atsakovams R. A. ir J. A. 3/8 dalis Buto ir 3/8 dalis Garažo.

30. Pripažinęs negaliojančia ginčijamo sandorio dalį, pirmosios instancijos teismas taikė restituciją, grąžino atsakovo A. F. nuosavybėn 3/8 dalis Buto ir 3/8 dalis Garažo, o atsakovams R. A. ir J. A. iš atsakovo A. F. priteisė 5 300 Eur. CK 6.66 straipsnis nustato, kad sandorio negaliojimo pasekmės taikomos tiek, kiek reikia pažeistiems kreditoriaus turtiniams interesams apginti, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog, pripažinęs negaliojančia Buto ir Garažo pirkimo – pardavimo sutarties dalį, pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti restitucijos natūra. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžių) arba dėl to, jog prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Pakeisti restitucijos būdą teismas gali tik išimtinais atvejais, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – pagerėtų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesąžiningų atsakovų R. A. ir J. A., sudariusių su skolininku kreditorės interesus pažeidžiantį sandorį, interesų užtikrinimas, nepripažintinas restitucijos būdo pakeitimą sąlygojančia aplinkybe, todėl apeliacinio skundo argumentai apie pažeistus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsnius atmetami kaip nepagrįsti.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, byloje nustatytas aplinkybes ir aktualias ginčui spręsti teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana taikymo pagrindus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, atsakovų R. A. ir J. A. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti priešingai, todėl apeliacinis skundas atmetamas o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovų R. A. ir J. A. apeliacinis skundas yra atmetamas, jie neturi teisės į išlaidų apeliaciniame procese atlyginimą, o ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atlyginimą yra tenkinamas. Ieškovės turėtos 800 Eur išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nurodyto dydžio (1 598,10 Eur × 1,3 = 2 077,53 Eur), todėl ieškovei iš atsakovų R. A. ir J. A. lygiomis dalimis priteisiamas 800 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. F., gimusiai (duomenys neskelbtini), iš atsakovų R. A., gimusio (duomenys neskelbtini), ir atsakovės J. A., gimusios (duomenys neskelbtini), po 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.