Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjai D. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja D. D. 2016-02-08 teismui padavė skundą, kurį patikslino 2016-02-22, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10000 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–2, 6).

Pareiškėja paaiškino, kad buvo laikoma Lukiškių TI-K nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Buvo laikoma kamerose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą. Kamerose buvo juntamas blogas kvapas bei drėgmė, jose buvo šalta. Gyvenamojoje patalpoje neužtikrinamas tinkamas apšvietimas. Pareiškėjos privatumas buvo pažeistas, kadangi lova pastatyta prie kameros durų, kad pro duryse esantį langelį būtų lengviau pareiškėją stebėti. Pasivaikščiojimo kiemeliai nepritaikyti pasivaikščiojimui, juose yra šalta, tamsu. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėja patyrė sveikatos sutrikimus, negrįžtamai pablogėjo pareiškėjos regėjimas, atsirado stuburo skausmai.

Pareiškėja teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjos skundą bei patikslintą skundą nurodė, kad su skundu nesutinka prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Visą pareiškėjos skundžiamą laikotarpį vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko įstatymo reikalavimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pareiškėja savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, nagrinėjamu atveju nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso 1,38 Eur.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai už kalinimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-05-30 iki 2015-06-09 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėja teigia, kad ji kamerose Lukiškių TI-K buvo laikoma pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

1996 m. sausio 18 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 str. 1 d., suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 p. nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 p., vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 d. įsakymu Nr. V-241, minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėja Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-05-30 iki 2015-06-08 buvo laikoma toliau nurodytose kamerose: 29,39 kv. m. ploto kameroje Nr. 408 (1 asm.); 28,44 kv. m. ploto kameroje Nr. 426 (1-3 asm.); 14,30 kv. m. ploto kameroje Nr. 413 (1 asm.); 14,30 kv. m. ploto kameroje Nr. 414 (1 asm.); 7 kv. m. ploto kameroje Nr. 210 (1 asm.); 33,33 kv. m. ploto kameroje Nr. 423 (1 asm.); 17,13 kv. m. ploto kameroje Nr. 419 (1 asm.); 16,86 kv. m. ploto kameroje Nr. 421 (1 asm.); 15,27 kv. m. ploto kameroje Nr. 418 (1–2 asm.). Taigi pareiškėjai tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija nepažeidė pareiškėjos subjektinės teisės būti kalinamai kameroje, kurioje jai tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad kameroje buvo labai drėgna bei šalta, juntamas blogas kvapas, kamerose nebuvo užtikrintas reikiamas apšvietimas.

Iki 2015-10-30 galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 26 p. nustatyta, kad santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., temperatūra – 18-28C, šaltuoju metų laiku oro drėgmė turi būti 35-60 proc., temperatūra – 18-22C. 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Lietuvos higienos normos 28 p. nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjai aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjos skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėja kalinimo laikotarpiu jokių skundų ar prašymų įstaigos administracijai nereiškė (b. l. 23). Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjos kalinimo laikotarpiais buvo tikrintos kameros Nr. 210, 408, 413, 419, juose temperatūros, drėgmės, apšvietos reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 33-39); kitos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėja, tikrintos nebuvo (b. l. 33–39). Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2013-09-23 rašte Nr. 4D-2013/1-941 nurodyta, kad kamera 414 taip pat atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus (b. l. 56–57). Nors Seimo kontrolierius, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, nustatė kad kameroje Nr. 413 pareiškėjai nebuvo užtikrintos reikiamos gyvenamos ir buities sąlygos dėl reikiamo daryti remonto, atsiradus galimybei pareiškėja iš karto buvo perkelta į kitą kamerą. Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K įstaiga, išlaikoma iš valstybės biudžeto, todėl remontas šioje įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra objektyvių duomenų išvadai, kad atsakovės atstovo veiksmai buvo neteisėti užtikrinant higienos normos reikalavimų laikymąsi, todėl šioje dalyje jam civilinė atsakomybė nekyla.

Pareiškėja skunde teigia, kad jos privatumas buvo pažeistas, nes lova pastatyta prie kameros durų, kad pro duryse esantį langelį būtų lengviau pareiškėją stebėti.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 p., kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja konkrečios vietos, kurioje turėtų būti statoma kalinamo asmens lova kameroje. Todėl pareiškėjos lova kameroje galėjo būti pastatyta atsižvelgiant į kameros plotą, o atitinkama lovos vieta šiuo atveju nėra svarbi. Atsižvelgiant į tai, atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjos teisės į privatumą pažeidimo nenustatyta.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nepritaikyti pasivaikščiojimui, juose yra šalta, tamsu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d. nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (29 str. 2 d.). Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (29 str. 3 d.). Suimtųjų teisė kas dieną vieną valandą pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta ir sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte. Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimas vyksta gryname ore, todėl Lukiškių TI-K negali kontroliuoti pasivaikščiojimo kiemeliuose atitinkamu laiku esančios temperatūros. Pasivaikščiojimai vyksta dienos metu, todėl Lukiškių TI-K taip pat nėra nustatyta įpareigojimo šiuose kiemeliuose įvesti elektrą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus.

Teismas pažymi, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjos atžvilgiu, nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, todėl neturtinė žala nepriteistina, o pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 str. 1 d. nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovas prašo iš pareiškėjo priteisti 1,38 Eur realiai patirtų išlaidų už A4 formato lapų kopijų parengimą susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 str. 3 d. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 4 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjos D. D. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.