- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-22
- Bylos Nr.
- 2A-1064-781/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00717-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „Molesta“
- Ieškovas
- UAB „AAA Cathedral Square Hotel“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 40.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Dainiaus Rinkevičiaus ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Molesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-6186-845/2013 pagal ieškovo UAB „AAA Cathedral Square Hotel“ ieškinį atsakovui UAB „Molesta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „AAA Cathedral Square Hotel“ (toliau - Ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Molesta“ (toliau - Atsakovas), prašydamas priteisti iš Atsakovo 62 229,84 Lt skolos, 7,75 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. tarp Ieškovo ir Atsakovo buvo sudaryta Statybos generalinės rangos sutartis (toliau - Sutartis), kuria Atsakovas įsipareigojo savo rizika, priemonėmis ir iš savo medžiagų atlikti Sutartyje nurodytus rangos darbus objekte, esančiame Universiteto g. 14, Vilniuje, o Ieškovas – priimti atliktus darbus ir už juos atsiskaityti nustatyta tvarka ir terminais. 2011 m. gruodžio 15 d. Ieškovas ir Atsakovas pasirašė Sutarties priedą Nr. 14, kuriuo Atsakovas įsipareigojo kiekvieną mėnesį nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki rangos darbų pabaigos pagal Sutartį, padengti elektros energijos sąnaudų kaštus, kurie viršija 100.000 KWh ir šilumos energijos kaštus, kurie viršija 360 MWh. Taip pat susitarė, kad nepabaigus darbų iki 2012 m. balandžio 6 d., visi patirti elektros energijos bei šilumos energijos objekte kaštai bus padengti Atsakovo lėšomis. Pažymėjo, jog Ieškovas 2012 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą 35 268, 17 Lt sumai, apmokėjimo terminas – 2012 m. rugsėjo 1 d. Taip pat Ieškovas pateikė 2012 m. rugpjūčio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą 26 961, 67 Lt sumai, apmokėjimo terminas – 2012 m. rugsėjo 30 d. Taigi bendra skolos suma sudarė 62 229, 84 Lt. Nurodė, jog Ieškovas 2012 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Atsakovą su raginimu, prašydamas padengti skolą, tačiau Atsakovas to nepadarė.
Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Ieškovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, kadangi pagal priedą Nr. 14 jis privalėjo kiekvieną mėnesį iki 20 dienos pateikti Atsakovui elektros ir šilumos energijos sąnaudų ataskaitą už praėjusį mėnesį. Pažymėjo, jog tokią ataskaitą Ieškovas pateikė tik vieną kartą, o 2012 m. rugsėjo 21 d. gavo 2012 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitas – faktūras. Anot Atsakovo, darbai buvo atlikti vėliau dėl Ieškovo kaltės, kuris nuolat prašė atlikti papildomus darbus. Be to, nėra galimybės nustatyti, kiek konkrečiai suvartojo energijos sąnaudų Atsakovas, taip pat nėra fiksuoti energijos sąnaudų duomenys susitarimo dienai. Atkreipė dėmesį, jog Ieškovas turėjo galimybę išskaičiuoti mokėtinas sumas iš Atsakovui mokėtinų sumų, tačiau to nepadarė. Pažymėjo, jog Ieškovas pagal Sutartį yra skolingas žymiai didesnė sumą, nei Atsakovas. Tokiu būdu Atsakovas turi teisę sustabdyti savo prievolių vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš Atsakovo Ieškovo naudai 62 229, 84 Lt skolos, 7,75 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 62 229, 84 Lt sumos nuo bylos iškėlimo dienos (2013 m. sausio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 413, 30 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 65 643, 14 Lt. Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. tarp Ieškovo ir Atsakovo buvo sudaryta Statybos generalinės rangos sutartis (Sutartis), kuria Atsakovas (rangovas) įsipareigojo savo rizika, priemonėmis ir iš savo medžiagų atlikti Sutartyje nurodytus rangos darbus objekte, esančiame Universiteto g. 14, Vilniuje, o Ieškovas (užsakovas) – priimti atliktus darbus ir už juos atsiskaityti nustatyta tvarka ir terminais. 2011 m. gruodžio 15 d. šalys sudarė priedą Nr. 14 prie 2011 m. rugpjūčio 17 d. Statybos generalinės rangos sutarties, kurio 12 p. rangovas (Atsakovas) įsipareigojo padengti elektros energijos sąnaudų kaštus, kurie viršija 100 000 KWh nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki darbų pagal Sutartį pabaigos, ir šilumos energijos kaštus, kurie viršija 360 MWh nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki darbų pagal Sutartį pabaigos. Teismas taip pat nustatė, kad Ieškovas Priedo Nr. 14 prie Sutarties 12 p. įsipareigojo iki kiekvieno mėnesio 20 d. informuoti Atsakovą apie praėjusį mėnesį objekte suvartotą elektros ir šilumos energiją. Taip pat šalys 12 punktu sulygo, jog tuo atveju, jei visi darbai pagal Sutartį nebus pabaigti iki 2012 m. balandžio 6 d., visi po šios datos patirti elektros energijos bei šilumos energijos objekte kaštai bus padengiami Atsakovo lėšomis. Iš byloje esančių duomenų pirmosios instancijos teismas nustatė, jog darbai buvo baigti 2012 m. lapkričio8 d. Taip pat byloje nustatyta, jog Ieškovas 2012 m. rugpjūčio 17 d. pateikė Atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą 35 268, 17 Lt sumai, kuri turėjo būti apmokėta per 15 dienų, t.y. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., o 2012 m. rugpjūčio 30 d. pateikė PVM sąskaitą-faktūrą 26 961,67 Lt sumai, kuri turėjo būti apmokėta per 30 dienų, t.y. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas Priedo Nr. 14 turinį, pažymėjo, jog šalys nedetalizavo, kokia forma Ieškovas informuos Atsakovą apie praėjusį mėnesį objekte suvartotą elektros ir šilumos energiją. Konstatavo, kad Priedo Nr. 14 12 p. nenustatė Ieškovui privalomos rašytinės formos informacijai pateikti apie suvartotos energijos sąnaudas. Nurodė, kad Ieškovas pateikė aiškinamąjį raštą dėl suvartotos elektros energijos Atsakovui apskaičiavimo, AB Lesto sąskaitas, išplėstines skaičiuotes, PVM sąskaitas – faktūras, mokėjimo pavedimus AB „Lesto“. Teismui abejonių dėl šių įrodymų patikimumo ir pakankamumo nekilo, juolab, kad teisiškai reikšminga aplinkybe, sprendžiant dėl Atsakovo prievolės padengti skolą, teismas pripažino byloje konstatuotą faktą, jog Atsakovas restruktūrizavimo plano metmenų priede Nr. 1 „Kreditinės skolos 2012-12-01“ nurodė, jog Ieškovas yra jo kreditorius su 62 229, 84 Lt finansiniu reikalavimu, kurio mokėjimo terminas 2012 m. rugpjūčio 31 d. Pažymėjo, jog nurodytas kreditorių sąrašas yra patvirtintas įmonė vadovo parašu. Remdamasis teismų informacinės sistemos duomenimis (LITEKO) teismas nustatė, jog Atsakovo atstovas 2012 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, savo skolos tuo metu Ieškovui neginčijo. Sprendžiant dėl Ieškovo reikalavimo pagrįstumo, teismas įvertintino ir tai, jog Ieškovas pateikė teismui mokėjimo nurodymus, patvirtinančius, jog už elektros energiją atsiskaitė su AB „Lesto“. Atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes teismas konstatavo Atsakovo pareigą sumokėti Ieškovui už suvartotą elektros ir šilumos energiją 62 229, 84 Lt sumą. Teismas nurodė, kad nors Atsakovas atsikirtimus į ieškinį grindė aplinkybe, jog sustabdė prievolių vykdymą Ieškovui, kadangi pastarasis yra skolingas Atsakovui žymiai didesnę sumą pagal Sutartį, tačiau 2011 m. gruodžio 15 d. Priedas Nr. 14 nepatvirtina, jog Atsakovas įgijo reikalavimo teisę į Ieškovą. Be to, svarbu ir tai, kad Atsakovas priešieškinio dėl skolos priteisimo Ieškovui nereiškė, Atsakovas nėra kreipęsis į teismą dėl skolos priteisimo iš Ieškovo, juolab nėra duomenų, jog būtų ginčijęs delspinigių išieškojimo iš jo teisėtumą ar Ieškovo prievolės neįvykdymo atsakovui fakto. Tokiu būdu Atsakovo elgesio negalima kvalifikuoti kaip teisėtai sustabdžiusio prievolių vykdymą, nes prievolių vykdymo sustabdymas taikomas reikalaujant tinkamai vykdyti prievolę, taigi tikintis tam tikro elgesio. Prievolių vykdymo sustabdymas nėra abstraktaus taikymo teisių gynimo būdas – jis yra laikina priemonė, taikytina tikintis konkretaus kreditoriui naudingo ir teisėto elgesio iš skolininko, bet ne būdas galutinai išvengti prievolių vykdymo. Pabrėžė, kad jei asmuo nevykdo savo prievolių, bet ir įstatymo nustatyta tvarka nereiškia teisinių reikalavimų, toks elgesys nelaikytinas teisėtu prievolių vykdymo sustabdymu, sudarančiu pagrindą nemokėti už suteiktas paslaugas. Nurodė, kad Atsakovas praleido prievolės įvykdymo terminą, todėl iš jo, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Ieškovo naudai priteistinos 7, 75 proc. dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos 62 229, 84 Lt sumos nuo bylos iškėlimo 2013 m. sausio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti į pirmą instanciją arba išspręsti bylą iš esmės ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai įvertino įrodymus ir neatskleidė bylos esmės. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių Atsakovas nebaigė darbų laiku, t. y. iki Priede Nr. 14 p. nurodyto termino (2012 m. balandžio 6 d.). Atsakovas laiku neatliko darbų ne dėl savo kaltės, o dėl to, kad pats Ieškovas keitė projektinę dokumentaciją, vėlavo pateikti medžiagas ir (ar) įrangą ar juos pateikė su trūkumais. Taigi, šioje byloje privalėjo būti aiškinamasi, kiek pats Ieškovas yra kaltas dėl to, kad darbai nebuvo baigti laiku. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK 179 straipsnio nuostatų, kurios numato, kad jei pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus. Teismas, manantis, kad Atsakovas nepagrindė savo argumentų dėl Ieškovo kaltės vėluojant atlikti darbus, privalėjo pasiūlyti Atsakovui pateikti papildomus tai pagrindžiančius įrodymus. Nurodė, kad po balandžio 6 d. darbus objekte atlikinėjo baldų montavimo firma UAB „Living Consulting Group“. Todėl dalį energijos sunaudojo būtent ši įmonė. Mano, kad teismas, turėdamas pareigą atskleisti bylos esmę, privalėjo nustatyti, kokią dalį elektros energijos sunaudojo AB „Living Consulting Group“. Be to, Pagal Priedą Nr. 14 Atsakovas buvo įsipareigojęs sumokėti už elektros energiją, suvartotą iki darbų užbaigimo. Darbai objekte užbaigti ne vėliau kaip 2012 m. liepos 17 d. Taigi net laikant, kad Atsakovas privalėjo sumokėti už visą elektros energiją nuo balandžio 6 d. iki darbų užbaigimo, tokia Atsakovo pareiga pasibaigė 2012 m. liepos 17 d., o ne per visą liepos mėnesį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pats Ieškovas nesilaikė sutarties Priedo Nr. 14 nuostatų ir nustatytu laiku nepateikė Atsakovui ataskaitų apie suvartotą elektros energiją. Mano, kad nors pati savaime ši aplinkybė nėra pagrindas atsisakyti mokėti už objekte suvartotą elektros energiją, tačiau toks Ieškovo pažeidimas gali būti pagrindas spręsti Atsakovo prievolės sumažinimą. Nesutinka su teismo argumentu, kad Ieškovas turėjo teisę žodžiu informuoti apie suvartotą elektros energijos kiekį. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad bet kokia rašytine ar kita forma būtų pateikęs Atsakovui kokius nors duomenis apie suvartotą elektros energiją. Nurodė, kad teismas, remdamasis restruktūrizavimo bylos duomenimis, be pagrindo padarė išvadą dėl skolos pripažinimo. Atsakovas pakoregavo teismui restruktūrizavimo byloje pateiktą kreditorių sąrašą iš jo išbraukdamas Ieškovą.
Atsiliepimas
Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skindą, prašydamas atmesti apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Atsakovas be pagrindo nurodo teismo pareigą siūlyti Atsakovui teikti įrodymus. Šioje byloje galioja dispozityvumo principas, pagal kurį pagrindinis vaidmuo įrodyti įrodinėjamas aplinkybes tenka šalims, o ne teismui. Ieškovo nuomone, Atsakovas klaidingai teigia, kad darbai buvo užbaigti 2012 m. liepos 17 d., o ne 2012 m. lapkričio 8 d. Nors 2012 m. liepos 17 d. ir buvo pasirašytas statybos užbaigimo aktas, tačiau šis aktas tik leido statinį pripažinti tinkamu naudotis ir registruoti jo statybos užbaigtumą teisės aktų nustatytą tvarka, tačiau jis nereiškė, jog visi statybos ir remonto darbai pagal Sutartį yra baigti. Be to, net ir po 2012 m. liepos 17 d. Atsakovas pats arba pasitelkęs subrangovus objekte vykdė statybos ir remonto darbus ir už juos išrašydavo sąskaitas-faktūras, statybos aikštelė buvo grąžinta tik 2012 m. lapkričio 8 d. pasirašius Baigiamąjį aktą. Pažymėjo, kad kai kurie Atsakovo veiksmai iki ieškinio teismui pateikimo dienos patvirtina, jog Atsakovas sutinka su prievole sumokėti už sunaudotą energiją, viršijančią 100 000 Kwh (Atsakovas apmokėjo už 2012 m. vasario – balandžio mėn. išnaudotą elektros energiją, ginčo skolą Atsakovas įtraukė į UAB „Molesta“ kreditorių sąrašą, esantį restruktūrizavimo metmenyse, ginčo sąskaitas įtraukė į Atsakovo apskaitą kaip įsiskolinimą, neginčijo skolos iki pat ieškinio pateikimo, neprieštaravo raginimui sumokėti skolą). Nurodė, kad Atsakovas tiek pasirašydamas Sutartį, tiek ir Priedą Nr. 14 buvo tinkamai informuotas apie kitus objekte dirbančius rangovus, todėl pasirašydamas Priedą Nrt. 14 patvirtino, kad prisiima visą riziką dėl galimo didesnio elektros energijos sunaudojimo objekte dirbant kitiems rangovams. Anot Ieškovo, vien faktas, kad Ieškovas Priede Nr. 14 nustatytu laiku nepateikė Atsakovui informacijos raštu apie sunaudotus elektros energijos kiekius, negali būti laikoma pagrindu sumažinti Atsakovo sutartinę prievolę sumokėti visą sunaudotą elektros energiją, nes vėlesnis informacijos pateikimas niekaip neįtakoja Atsakovo prisiimtos prievolės sumokėti už išnaudotą elektros energiją. Pažymėjo, kad Atsakovas nekvestionuoja Lesto nuimtų elektros energijos skaitiklių parodymų, o Ieškovo Atsakovui pateikti skaičiavimai už elektros energiją sutampa su Lesto pateiktais duomenimis.
2014 m. balandžio 10 d. restruktūrizavimo administratorius UAB „Restrus“ informavo teismą apie 2014 m. sausio 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi restruktūrizavimo bylos UAB „Molesta“ iškėlimą. Nutartis įsiteisėjo 2014 m. kovo 27 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Ši taisyklė, ribojanti įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui, nėra absoliuti, joje nustatyta bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė, įvertinus reikšmingas aplinkybes, spręsti dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Jeigu nauji įrodymai būtini svarbioms bylos aplinkybėms nustatyti, tai jie gali būti priimti apeliacinės instancijos teisme, ir tai nelaikoma CPK 314 straipsnio pažeidimu. Šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų, kurie gali turėti įtakos nustatant Ieškovo reikalavimo pagrįstumą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, kad yra pagrindas priimti Atsakovo ir Ieškovo su apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį pateiktus naujus rašytinius įrodymus.
Atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Prašymas grindžiamas būtinybe bylai svarbias aplinkybes paaiškinti žodžiu, taip pat Atsakovo nedalyvavimu teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, dėl ko jis turi turėti teisę pateikti teismui paaiškinimus. Kaip yra žinoma, CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia Atsakovas, teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys apeliacinės instancijos teismui yra pateikę procesinius dokumentus, kuriuose išdėstė savo poziciją, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.
Byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš Atsakovo nusprendė priteisti Ieškovo naudai 62 229, 84 Lt skolą pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitas faktūras Serija MLI Nr. 246 ir Serija MLI Nr. 250 (b. l. 11, 12).
Kaip matyti iš šalių sudaryto Priedo Nr. 14 prie Sutarties 12 punkto, šalių susitarimu rangovas (Atsakovas) įsipareigojo padengti elektros sąnaudos kaštus, kurie viršija 100 000 KWh nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki Darbų pagal Sutartį pabaigos, ir šilumos energijos kartus, kurie viršija 360 MWh nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki Darbų pagal Sutartį pabaigos; šalys taip pat susitarė, kad jeigu visi Darbai pagal Sutartį nebus pabaigti iki 2012 m. balandžio 6 d., visi po šios datos patirti elektros energijos, šilumos energijos Objekte kaštai bus padengiami rangovo (Atsakovo) lėšomis, šiame punkte nustatyta tvarka (b. l. 8). Atsakovas neginčija, kad darbai objekte iki 2012 m. balandžio 6 d. nebuvo baigti. Tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino, dėl kokių priežasčių Atsakovas to negalėjo padaryti, ir neatsižvelgė į tai, kad Ieškovas pastoviai keitė projektinę dokumentaciją, vėlavo pateikti medžiagas ir/ar įrangą arba juos pateikdavo su trūkumais. Apeliacinė instancijos teismas šiuos Atsakovo argumentus laiko deklaratyviais ir neturinčiais teisinio pagrindo. Atsakovas teismui nėra pateikęs įrodymų, galinčių patvirtinti, jog jis būtų kreipęsis į Ieškovą dėl iškilusių sunkumų vykdant Sutartį ar kad Ieškovo veiksmai ar neveikimas neleido Atsakovui laiku užbaigti vykdomų darbų. Sutarties sąlygų koregavimas ir Priedų prie Sutarties, numatančių papildomų darbų atlikimą, sudarymas negali būti vertinama kaip Ieškovo kaltės dėl užsitęsusių darbų įrodymas. Atsakovas, pasirašydamas Sutarties Priedus, sutikdavo su tam tikrų naujų, papildomų darbų vykdymu, taip pat turėjo galimybę įvertinti jų atlikimo terminus, todėl negalima teigti, jog Ieškovo elgesys, kuomet remiantis Sutarties nuostatomis prašoma įvykdyti papildomus darbus, yra Atsakovo savalaikio (iki 2012 m. balandžio 6 d.) darbų neatlikimo priežastis.
Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi ir dispozityvumo principų. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Šios nuostatos visa apimtimi taikytinos dispozityviosiose bylose, kilusiose iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybė laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis nėra ribojama, ir jų nagrinėjimas bei sprendimas nėra susijęs su viešojo intereso apsauga. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Ši nuostata reglamentuoja bendrosios taisyklės, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva, išimtį ir taikytina nedispozityviosiose bylose (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos, bankroto, restruktūrizavimo bei kitose), kuriose teismas pagal įstatymą privalo veikti ex officio. Tokiose bylose teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nepateikia įrodymų, taip pat tais atvejais, kai pateiktų įrodymų nepakanka reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas privalėjo pasiūlyti Atsakovui pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius jo argumentus, o to nepadaręs – pažeidė CPK 179 straipsnyje įtvirtintą nuostatą. Susipažinus su byloje esančia medžiaga matyti, kad joje nagrinėjamas privačių asmenų iš prievolinių teisinių santykių kilęs, nesusijęs su viešojo intereso gynimu, ginčas, todėl ši byla priskirtina dispozityviosioms byloms, kuriose teismas pagal įstatymą neprivalo veikti ex officio ir neturi teisės savo iniciatyva rinkti įrodymų. Svarbu paminėti, kad CPK 179 straipsnio 1 dalies norma negali būti aiškinama kaip atimanti teismui galimybę konstatuoti, jog tam tikros bylos aplinkybės yra neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo, jei byloje nenustatoma aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo. Kadangi nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nekonstatuota, tai pripažintina, kad Atsakovas turėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo atsikirtimus ir pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 179 straipsnyje nurodytą normą, nėra.
Atsakovas, siekdamas įrodyti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą teigia, kad teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad darbai objekte buvo užbaigti ne vėliau kaip 2012 m. liepos 17 d., ką patvirtina pasirašytas statybos užbaigimo aktas, todėl nepagrįstai priteisė iš Atsakovo įsiskolinimą už visą liepos mėnesį. Iš teismui pateikto 2012 m. liepos 17 d. statybos užbaigimo akto matyti, kad statybos užbaigimo komisija nustatė statinių, nurodytų šio akto 5 punkte, atitikimą statinio projekto sprendinius ir nusprendė, jog minėtų statinių statyba yra baigta (b. l. 136). Tačiau pažymėtina, kad Sutarties 4.1. punktu šalys susitarė, jog įvykdžius galutinius darbus pagal Sutartį, yra pasirašomas Darbų priėmimo-perdavimo aktas; rangovas (Atsakovas) laikomas tinkamai atlikęs visus šia Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kai yra pasirašomas Baigiamasis darbų atlikimo aktas (b. l. 59). Taigi 2012 m. liepos 17 d. statybos užbaigimo akto pasirašymas nepatvirtina prievolės, kilusios iš Sutarties, tinkamą įvykdymą. Baigiamasis darbų atlikimo aktas šalių pasirašytas tik 2012 m. lapkričio 8 d. (b. l. 61-62). Šio akto 1 p. numatė, kad pasirašydamos šį aktą šalys patvirtina, kad rangovas (Atsakovas) atliko objekte visus Sutartyje numatytus darbus <...> (b. l. 61). Tokiu būdu pripažintina, jog darbai pagal Sutartį buvo baigti 2012 m. lapkričio 8 d., o ne 2012 m. liepos 17 d. Be to, Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaitos - faktūros MOL 0022914 ir MOL 0022913 patvirtina ir po 2012 m. liepos 17 d. statybos užbaigimo akto pasirašymo Atsakovo objekto įrengimo darbų vykdymą (b. l. 188, 189). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Atsakovo argumentas, jog darbai objekte buvo užbaigti 2012 m. liepos 17 d., yra teisiškai nepagrįstas ir nepaneigė Ieškovo reikalavimo priteisti iš Atsakovo įsiskolinimą už visą 2012 m. liepos mėnesį teisėtumo.
Anot Atsakovo, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti, kokią dalį elektros energijos sunaudojo objekte dirbęs UAB „Living Consulting Group“ ir šią sumą išskaičiuoti iš Atsakovui pateiktų sąskaitų. Pasisakydama šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad Atsakovas byloje neginčija, jog sudarydamas Sutartį su Ieškovu jis žinojo apie objekte turinčius dirbti kitus rangovus (subrangovus). Šią aplinkybę patvirtina Sutarties 7.29. p., 7.30. p. (b. l. 177). Tokiu būdu konstatuotina, jog 2011 m. rugpjūčio 17 d. sutikdamas su Priedo Nr. 14 sąlyga po 2012 m. balandžio 6 d. padengti visus elektros energijos, šilumos energijos kaštus, Atsakovas prisiėmė prievolę sumokėti ir už elektrą, sunaudotą kitų rangovų (subrangovų) vykdant darbus objekte.
Atsakovas apeliaciniame skunde apeliuoja į tai, kad Ieškovas pats nesilaikė Priedo Nr. 14 nuostatų ir laiku neteikdavo Atsakovui ataskaitų apie suvartotą elektros energiją, dėl ko Atsakovas negalėjo kontroliuoti energijos suvartojimo. Priedo Nr. 14 12 p. numato, kad užsakovas (Ieškovas) iki kiekvieno mėnesio 20 d. informuos rangovą (Atsakovą) apie praėjusį mėnesį objekte suvartotą elektros ir šilumos energiją (b. l. 8). Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga, pripažįsta, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šios sąlygos vykdymą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, ši aplinkybė neturi jokios įtakos tarp šalių nagrinėjamam ginčui, kadangi Atsakovas nepagrindė, kaip ji gali sumažinti Atsakovo skolos dydį Ieškovui. Be to, kaip teisingai pastebėjo Ieškovas, objektas, kuriame vyko darbai, iki 2012 m. iki lapkričio 8 d. buvo Atsakovo disponavime, todėl jis galėjo imtis visų priemonių įgyvendinti elektros naudojimo kontrolę ir fiksuoti skaitliuko parodymus.
Pabrėžtina, kad Atsakovas, ginčydamas įsiskolinimą ir jo dydį Ieškovui, nenurodė teismui kokia, jo manymu, turėtų būti skolos apimtis.
Nesutiktina su Atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išsiaiškinti Ieškovo skolos egzistavimą Atsakovui. Byloje nėra duomenų, kad Atsakovas būtų pareiškęs konkrečius reikalavimus Ieškovui dėl skolos grąžinimo, jos įskaitymo. Atsakovui nepateikus Ieškovo įsiskolinimą pagrindžiančių įrodymų, jam nepareiškus reikalavimų Ieškovui, teismas neturi pareigos detaliai nagrinėti šį Atsakovo motyvą.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.
Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Atmetus Atsakovo apeliacinį skundą, Ieškovui, remiantis CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, priteistinos apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Taip pat iš Atsakovo valstybės naudai priteistinas už apeliacinio skundo pateikimą privalomas mokėti 1 867,00 Lt žyminis mokestis, kurio sumokėjimas buvo atidėtas 2013 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „AAA Cathedral Square Hotel“, į. k. 300039910, iš atsakovo RUAB „Molesta“, į. k. 167553831, 1 815,00 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovo RUAB „Molesta“, į. k. 167553831, 1 867, 00 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.