Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-10-02 · Administracinė byla Nr. eAS-681-1062/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-10-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-12-21Regionų apygardos administracinis teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2019-03-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2019-03-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. ApeliacijaNutartis · 2020-06-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-10-02
Bylos Nr.
eAS-681-1062/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02601-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Ramutė Ruškytė (pran.)
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Vilniaus teritorinė muitinė
Administracinė byla Nr. eAS-681-1062/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02601-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 49 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2018 m. spalio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM, atsakovas) 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ (toliau – ir Sprendimas); 2) grąžinti pareiškėjui pagal minėtą Sprendimą išieškotus 552,83 Eur (309,72 Eur + 243,11 Eur). Pareiškėjas skunde taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, sustabdant Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje administracinėje byloje.

2. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė tuo, jog jo vienintelis pajamų šaltinis yra darbo užmokestis bei darbdavio pervedamos sumos, kaip kompensacija už važiavimo į darbo vietą išlaidas. Tačiau pagal ginčijamą atsakovo Sprendimą yra nurašomos visos sumos, įplaukiančios į pareiškėjo banko sąskaitą, o turtas (automobilis, dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, 13 žemės sklypų atitinkamos dalys) areštuotas, todėl jis nebeturi lėšų įsigyti degalų ir nuvykti į darbą, neturi už ką pragyventi, sumokėti mokesčius. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad jam diagnozuotos įvairios ligos ir reikia lėšų vaistams, be to, jis išlaiko nepilnametį sūnų, kuris mokosi, sportuoja, lanko meno mokyklą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

4. Dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog, nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamu atsakovo Sprendimu nuspręsta nurašyti mokestinę nepriemoką (60 464 Eur muito) iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Vykdant šį sprendimą, pagal pareiškėjo pateiktus duomenis, jau nurašyta 552,83 Eur suma. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo galima patirti žala bus neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma. Teismas pabrėžė, kad tokiu atveju, jeigu ginčijamas Sprendimas būtų panaikintas kaip neteisėtas, nepagrįstai iš pareiškėjo banko sąskaitų išieškotos lėšos galėtų būti jam grąžinamos. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, prielaida, jog pareiškėjas ateityje gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (rėmėsi LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

5. Atsižvelgęs į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir būtinas. Todėl, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti išieškojimą pagal Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719.

III.

6. Pareiškėjas A. G. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties dalį, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir sustabdyti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 vykdymą iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje administracinėje byloje.

7. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą sprendė formaliai ir nesigilino į faktą, jog pareiškėjas liko be pragyvenimo šaltinio, nes visos lėšos kredito įstaigose nuo jo sąskaitos nurašomos. Atskirajame skunde pareiškėjas pakartoja savo skunde išdėstytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad mokestinių prievolių išieškojimas gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (remiasi LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-272-502/2017). Be to, atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškoje byloje (administracinė byla Nr. eI-3517-189/2018) 2018 m. liepos 3 d. nutartimi taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdė Vilniaus TM sprendimą iki procesinio sprendimo priėmimo.

Atsiliepimas

8. Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį nepakeistą.

9. Atsakovas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta, priimta tinkamai įvertinus byloje pateiktus dokumentus ir nurodytas aplinkybes bei teisingai taikant galiojančius teisės aktus. Paaiškina, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus TM 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026 pareiškėjas kartu su trylika kitų asmenų už neteisėtai įvežtas prekes (cigaretes) buvo pripažinti solidariai atsakingais skolininkais muitinei ir jų vardu įregistruota 2 589 216 Eur mokestinė prievolė (tame tarpe ir 60 464 Eur muito). Šiuo sprendimu bendraskoliai buvo įpareigoti sumokėti įregistruotą mokestinę prievolę muitinei per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Tačiau mokestinė prievolė per nustatytą laikotarpį nebuvo įvykdyta. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Vilniaus TM sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka jį apskundė Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, t. y. buvo inicijuotas mokestinis ginčas, kuris tebevyksta. Atsakovas akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 14 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog muitai pagal šį Įstatymą administruojami tiek, kiek šio Įstatymo nuostatos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams. Tuo tarpu MAĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Tačiau Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 45 straipsnis numato, kad skundo pateikimas nesustabdo apskųsto sprendimo vykdymo. Tuo atveju, jeigu vykdant apskųstąjį sprendimą atsirastų pareiga mokėti importo arba eksporto muitą, to sprendimo vykdymas sustabdomas tik pateikus garantiją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė garantijos, laiduojančios muito mokestinės nepriemokos įvykdymą, bei laiku nesumokėjo minėtu sprendimu įregistruotos skolos, Vilniaus TM, tiksliai laikydamasi teisės aktuose nustatytos mokesčių išieškojimo tvarkos ir terminų, priėmė ginčijamą 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410719 nurašyti 60 464 Eur muitų nepriemoką iš pareiškėjo sąskaitų. Atsakovas pabrėžia, kad Vilniaus TM taip pat priėmė 2018 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 10000410766 dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nepradėjimo, kuriuo pilnai sustabdė 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0026 įregistruotų akcizo, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), akcizo delspinigių, PVM delspinigių ir baudos išieškojimą (iš viso 2 528 752 Eur), iki kol bus baigtas mokestinis ginčas. Šiame kontekste pabrėžia, jog teismas, ištyręs byloje pateiktus dokumentus, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjas nepagrindė, jog jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, jeigu teismas tenkins pareiškėjo skundą ir pripažins, kad jis neturi mokėti muito sumos, pareiškėjas turės teisę susigrąžinti teisiškai neprivalomus sumokėti mokesčius iš valstybės biudžeto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

10. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties dalimi, kuria teismas netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl to, ar egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 vykdymą iki teismo sprendimo įsigaliojimo šioje administracinėje byloje.

11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

12. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

13. Galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

14. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, jog neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti ginčijamo Vilniaus TM 2018 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. 10000410719 „Dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų kredito įstaigose“ vykdymą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

15. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (ne)taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, pritaria teismo išvadai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir būtinas.

16. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog iš pareiškėjo pateiktų dokumentų neįmanoma spręsti apie tikrąją finansinę pareiškėjo padėtį. Kaip matyti iš byloje esančių AB Swedbank banko sąskaitos išrašų, buvo nuimamos sumos grynaisiais – nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti, kokia suma grynųjų galėtų disponuoti pareiškėjas, šios aplinkybės nenurodo ir pats pareiškėjas. Duomenų, ar pareiškėjas turi banko sąskaitas kitose kredito įstaigose, byloje nėra. Pareiškėjas taip pat į bylą nepateikė jokių duomenų apie kitas šeimos pajamas, turimus finansinius įsipareigojimus, esamus kreditorius ir skolininkus. Be to, nors pareiškėjas nurodė, jog jo turtas (automobilis, dalis gyvenamojo namo su priklausiniais, 13 žemės sklypų atitinkamos dalys) areštuotas, iš Vilniaus TM 2017 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. 5MA-34-2012 „Dėl mokesčių mokėtojo turto arešto“ matyti, kad šio turto vidutinė rinkos vertė yra 40 309,59 Eur. Todėl, įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, jog, vykdant išieškojimą iš pareiškėjo banko sąskaitos ir šio išieškojimo nesustabdžius, pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

17. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo remtis pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-272-502/2017, kadangi minėtos bylos iš šios bylos faktinės aplinkybės nėra identiškos, o kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo, atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-229/2012).

18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, todėl ji paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas KlišauskasVeslava RuskanRamutė Ruškytė