Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Algirdo Gapučio ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2024 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta 1 para išbūta laikinajame sulaikyme.

Iš M. D. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 7106,01 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. D. nuteistas už tai, kad 2023 m. spalio 1 d., apie 1.50 val., ant šaligatvio, netoli pastato adresu (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, peiliu durdamas nukentėjusiajam M. P. į krūtinės sritį, padarydamas kiauryminę durtinę - pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies pažeidimu, tyčia sunkiai sutrikdė M. P. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad M. D. padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį, o jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, patikrina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šiose apeliacinio skundo ribose.

6. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog nagrinėjamu atveju nuteistojo M. D. padaryta nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus). Pagal BK 136 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Teismų praktikoje sprendžiant klausimą ar asmuo sužalojo asmenį „labai susijaudinus“, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti pagrindine priežastimi, išprovokavusia smurtinius veiksmus, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y., situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė ir susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti; 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-135-1020/2023). Kvalifikuojant sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 136 straipsnį, nepakanka įrodyti aplinkybės, kad kaltininkas buvo afekto būsenos, kurią jam sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusio asmens poelgis, kadangi, be šių aplinkybių, visada būtina nustatyti, kad susijaudinimas kilo staiga, kaip atsakomoji kaltininko reakcija į neteisėtą arba itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį bei per minimalų laiką pasireiškė sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymu nukentėjusiajam. Taip pat pažymėtina, kad net ir įžvelgiant atskirus BK 136 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, visais atvejais būtina nustatyti asmens didelį susijaudinimą.

7. Spręsdami dėl labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymo teismai atsižvelgia į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas bei jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgia į paties kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-511/2023). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei įvertinęs M. D. atliktus veiksmus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatytas pagrįstas pagrindas pripažinti, kad nuteistasis M. D. veikė labai susijaudinęs.

8. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. D. dūrė peiliu nukentėjusiajam M. P. į krūtinės sritį, taip sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą, tarp jų kilusio žodinio konflikto metu. Nei nuteistasis, nei nukentėjusysis, kurie įvykio metu buvo neblaivūs, iki įvykio nepažįstami, apklausų metu nenurodė aiškios jų žodinio konflikto priežasties. Iš paties nuteistojo M. D. parodymų matyti, jog prieš suduodant smūgį peiliu, nukentėjusysis fiziškai nepuolė ant nuteistojo M. D., M. D. negrasino, nesimosikavo, nebandė suduoti smūgių, nukentėjusiojo rankose jokių daiktų nematė; abu nesistumdė, prieš durdamas peiliu M. D. nukentėjusiajam negrasino, nesimosikavo peiliu, tiesiog dūrė stovinčiam nukentėjusiajam; dūrė dėl to, kad nukentėjusysis kabinėjosi žodžiais prie jo (M. D.), priėjo labai arti, jautė agresiją, nukentėjusysis kvietė kitą draugą (3 t., b. l. 12, 21, 116). Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nėra pagrindas teigti, jog nukentėjusysis M. P. elgėsi taip, kad sukėlė nuteistajam didelį susijaudinimą ar jį kitaip itin įžeidė. Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, jog nukentėjusysis prieš nuteistąjį ar liudytoją Ž. M. būtų atlikęs kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus, galinčius išprovokuoti neteisėtą nuteistojo elgesį. Iš liudytojo A. R. parodymų matyti, jog nukentėjusysis nuėjo prie nuteistojo, kuris tuo metu konfliktavo su liudytoja Ž. M., ir labai greitai, per kelias sekundes, išsiskyrė – nuteistasis su Ž. M. nuėjo į miesto pusę, o nukentėjusysis surėkė, kad jį padūrė (1 t., b. l. 90, 3 t., b. l. 117). Liudytoja Ž. M. patvirtino, jog nuteistasis ir nukentėjusysis susiginčijo, po konflikto M. D. jai pasakė, kad peiliu perdūrė žmogų (3 t., b. l. 118). Bylos įrodymai leidžia teigti, jog sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam iš esmės buvo padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, neadekvačiai sureaguojant į kilusį žodinį konfliktą. Bet koks konfliktas gali asmeniui sukelti susijaudinimą, bet šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad M. D. būsena atitinka afekto būsenai keliamus reikalavimus. Dėl to darytina išvada, kad nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą nuteistojo veiką kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnį. Tai, kad M. D. nebuvo sukelta afekto būsena patvirtina ir aplinkybė, jog nagrinėjamo įvykio metu nuteistasis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), todėl konstatuotina, kad nuteistojo elgesį lėmė ne buvimas afekto būsenoje, o neadekvatus situacijos vertinimas esant apsvaigus nuo suvartoto alkoholio, kuomet nuteistasis nebuvo ir negalėjo būti ypatingos (fiziologinio afekto) būsenos. Teismas pripažįsta, jog nuteistojo M. D. tyčinė nusikalstama veika atitinka ir teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

9. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama su nuteistajam M. D. paskirta bausme, nurodant, jog ji yra per griežta. Skundžiamu nuosprendžiu M. D. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, kurio sankcijoje numatyta vienintelė galima skirti bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam M. D. skirtinos bausmės dydį, laikėsi BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir teisingai vadovavosi BK 61 straipsnio 1, 3 dalyse numatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nuteistojo M. D. padarytą nusikalstamą veiką (padarytas vienas tyčinis sunkus nusikaltimas), tiek ir patį nuteistąjį charakterizuojančius duomenis (praeityje teistas už smurtinių nusikalstamų veikų padarymą) bei jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos padarymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas); nusikalstamą veiką padarė, būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)) bei paskyrė nuteistajam BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos trukmę nustatydamas mažesnę už šios bausmės rūšies vidurkį. Nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs aplinkybes, turinčias reikšmės nuteistajam skirtinos bausmės rūšies individualizavimui ir bausmės dydžio parinkimui. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog M. D. savo kaltę pripažino ir gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos pirmosios instancijos teismui buvo žinomos ir įvertintos. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nuteistasis M. D. dirba, turi rūpintis nepilnamečiu vaiku bei nori atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, taip pat nėra esminės sprendžiant klausimą dėl jam paskirtos bausmės dydžio. Be to, kartu su apeliaciniu skundu M. D. nepateikė duomenų patvirtinančių, jog šiuo metu dėtų realias pastangas atlyginti padarytą turtinę žalą.

10. Sprendžiant klausimą dėl nuteistajam M. D. paskirtos bausmės dydžio, įvertintinos ir BK 62 straipsnio nuostatos. BK 62 straipsnio 1 dalyje yra numatyta galimybė, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, paskirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad nors nuteistasis M. D. ir pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau nėra nustatyta esant kitoms BK 62 straipsnio 1 dalyje numatytoms aplinkybėms, reikalingoms norint skirti asmeniui švelnesnę, negu įstatyme numatyta, bausmę. Nuteistasis M. D. dėl savo nusikalstamos veikos atsiradusios turtinės žalos neatlygino nei visiškai, nei iš dalies, dėl padarytos nusikalstamos veikos, bendruoju pagalbos centro telefonu, kreipėsi (skambino) ne nuteistasis M. D., o liudytojas A. R. (1 t., b. l. 87–88, 89–91, 181–183). BK 62 straipsnio 2 dalyje taip pat yra numatyta galimybė paskirti nuteistajam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustačius esant šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytoms aplinkybėms. Tačiau nagrinėjamu atveju alternatyvių aplinkybių, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose, kurioms esant būtų galima svarstyti švelnesnės bausmės nuteistajam skyrimo klausimą, nėra.

11. Teismas peržengti BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamos veikos padarymą, sankcijos ribas ir paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę gali ir vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi. BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tik tada, jeigu nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas nenustatė išskirtinių, teigiamai nuteistąjį M. D. charakterizuojančių ar kitų aplinkybių, kurios leistų, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti nuteistajam M. D. švelnesnę bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl nuteistojo M. D. turimo darbo ar šeimyninės padėties nėra išskirtinės ir pakankamos padaryti išvadai, jog paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam M. D. laisvės atėmimo bausmę ir parinkdamas jos dydį, teisės taikymo klaidų nepadarė, bausmę individualizavo tinkamai, todėl švelninti jos nėra pagrindo.

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas ir aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą ir padarytą nusikalstamą veiką. Nuteistajam M. D. padaryta nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Keisti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir sušvelninti nuteistajam M. D. skirtos bausmės nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

13. Byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, jog teikiant antrinę teisinę pagalbą M. D. pagal 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), išlaidų suma yra 160 Eur (3 t., b. l. 158, 159–160). Šias išlaidas prašoma priteisti valstybei.

14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį.

15. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Duomenų apie nuteistojo M. D. finansinę padėtį byloje nėra. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (160 Eur) baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes apie nuteistojo turtinę padėtį, yra nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš M. D. nepriteisti.