Šiaulių apygardos teismo nutartis

2025-02-12 · Civilinė byla Nr. e2S-103-650/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-02-12
Bylos Nr.
e2S-103-650/2025
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-22081-2024-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alma Jurgelienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „P.”, uždarajai akcinei bendrovei „P.”
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „V.“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-103-650/2025Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22081-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.4; 3.3.2.6.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. vasario 12 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Jurgelienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „P.” atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutarties, kurioje išnagrinėtas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „P.” prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „V.“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „P.” dėl subnuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „V.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašo pripažinti atsakovės UAB „P.“ vienašališką 2022 m. gegužės 20 d. subnuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę tęsti subnuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymą.

2. Tenkinant iš dalies ieškovės prašymą, teismo 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta atsakovei ir/ar jos vardu (interesais) veikiantiems asmenims imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų siekiama iškraustyti iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), ieškovę, arba kuriais būtų trukdoma ieškovei naudotis patalpomis (į jas patekti) pagal 2022 m. gegužės 20 d. subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įskaitant, bet neapsiribojant, nutraukti komunalinių ir kitų paslaugų tiekimą nurodytoms patalpoms, iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje.

Šalies argumentai

3. Atsakovė UAB „P.“ 2024 m. lapkričio 27 d. pateikė teismui prašymą dėl galimų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovę per teismo nustatytą, bet ne ilgesnį, nei 10 dienų, terminą pateikti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, sumokant į teismo depozitinę sąskaitą 128 463,30 Eur sumą.

Atsiliepimas

4. Atsakovė nurodo, kad pagal tarp šalių sudarytą ginčo subnuomos sutartį ieškovė kas mėnesį turi mokėti atsakovei 29 743,88 Eur mokestį už patalpų nuomą, tačiau, atsakovės nuomone, ieškovė nėra finansiškai pajėgi vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Atsakovė akcentuoja, kad vadovaujantis viešai skelbiamais duomenimis ((duomenys neskelbtini) tinklalapio informacija), ieškovė yra faktiškai nemoki, t. y. jos nuosavas kapitalas yra neigiamas, turimi įsipareigojimai (3 552 423 Eur) ženkliai viršija ieškovės turtą (2 196 180 Eur). Taip pat atsakovė nurodo, kad ieškovės nuostoliai, lyginant su praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu, išaugo net 250 000 Eur bei kad nėra jokių indikacijų, jog ieškovės finansinė padėtis ateityje pagerės. Taip pat, anot atsakovės, ieškovė nevykdo įsipareigojimų valstybei, o ieškovės kredito rizika yra itin aukšta.

5. Ieškovė UAB „V.“ atsiliepimu į atsakovės prašymą nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nemokumą ir jos nesugebėjimą mokėti nuomos mokestį pagal ginčo nuomos sutartį. Pasak ieškovės, atsakovės teiginiai apie ieškovės nemokumą yra grįsti prielaidomis, neoficialiais duomenimis. Be to, anot ieškovės, vien pats pranešimas apie ketinimą inicijuoti ieškovės nemokumo bylą jokių pasekmių ieškovei nesukelia. Ieškovė taip pat nesutinka su atsakovės ieškovei siųstame pranešime nurodyta aplinkybe, kad ieškovė neapmokėjo atsakovės išrašytos 2024 m. lapkričio 1 d. PVM sąskaitos faktūros PAK000583. Ieškovė aiškina, kad į minėtoje sąskaitoje nurodytą mokėtiną sumą yra įskaičiuota atsakovės ieškovei vienašališkai pritaikyta bauda dėl vienašališko subnuomos sutarties nutraukimo dėl ieškovės kaltės. Ieškovė teigia, kad šios sąskaitos ji neapmokėjo, nes nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama dėl subnuomos sutarties nutraukimo teisėtumo, todėl ieškovė neturi prievolės apmokėti minėtos sąskaitos, kol nebus išnagrinėta byla dėl sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo. Ieškovė akcentuoja, kad ji nėra pradelsusi mokėjimų pagal šalių sudarytą subnuomos sutartį ir yra finansiškai pajėgi mokėti nuomos mokestį už einamąjį mėnesį, todėl ieškovei nėra aišku kokiu būdu atsakovė patirs nuostolius, susijusius su nuomos mokesčiu. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė pateikė ieškovei PVM sąskaitą faktūrą už patalpų nuomą už 2024 m. lapkritį, kurios suma – 30 059,55 Eur, tačiau vėliau šią sąskaitą anuliavo ir išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. PAK000583 dėl 49 685,20 Eur sumos su paskaičiuota bauda. Ieškovė teigia, kad nepaisant to, kad atsakovė anuliavo savo išrašytą sąskaitą už lapkričio mėnesį, ieškovė šią sąskaitą (be atsakovės paskaičiuotos baudos) apmokėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 4 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo netenkino. Pirmosios instancijos teismo motyvai:

6.1. Teismo vertino, kad atsakovė nepagrindė galimų nuostolių realumo ir jų išieškojimo apsunkinimo (jei tokie nuostoliai visgi atsirastų). Pažymėjo, kad galimus nuostolius atsakovė iš esmės įrodinėja prielaidomis, kad ieškovė per bylos nagrinėjimo laikotarpį bus finansiškai nepajėgi mokėti nuomos mokesčio pagal šalių sudarytą subnuomos sutartį, dėl ko atsakovė patirs nuostolių. Teismas nustatė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui nėra pateikti įrodymai, kad ieškovė netinkamai vykdytų ginčo sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus atsakovei; priešingai – ieškovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad ji moka nuomos mokestį pagal šalių sudarytą subnuomos sutartį;

6.2. Pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovė nesumokėjo atsakovės paskaičiuotos baudos, nereiškia, kad ieškovė yra nemoki. Šiuo atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sutarties nutraukimo teisėtumo, o atsakovės paskaičiuota bauda yra sąlygota būtent sutarties nutraukimo (jei sutartis nebūtų nutraukta, atsakovė neturėtų pagrindo skaičiuoti ieškovei baudą). Pažymėjo, kad nors atsakovė teigė, jog ieškovės skolą atsakovei sudarė ne tik anksčiau nurodyta bauda, tačiau įvertinęs iš atsakovės ieškovei siųsto pranešimo turinį ir ieškovės pateiktų mokėjimo nurodymų duomenų, teismas padarė priešingą išvadą, o kitų įrodymų apie esamus ieškovės įsiskolinimus atsakovei byloje teismas nenustatė;

6.3. Teismas, kaip teisiškai nepagrįstus atmetė atsakovės argumentus, esą ta aplinkybė, kad ieškovė moka nuomos mokestį iš kitos valstybės kredito įstaigos sąskaitos, liudija ieškovės nesąžiningumą, kadangi asmenims nėra draudžiama naudotis kitose valstybėse veikiančių finansų įstaigų paslaugomis. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) nėra numatyta asmens, kurio reikalavimams užtikrinti bankrutuojantis fizinis asmuo į teismo depozitinę sąskaitą įmokėjo atitinkamą sumą nuostoliams dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginti, pirmenybės teisė patenkinti savo reikalavimą bankrutuojančiam asmeniui iš šios pinigų sumos. Iškėlus juridiniam asmeniui bankroto bylą, kreditorių reikalavimai tenkinami iš viso šio asmens turimo turto, atskaičius bankroto proceso išlaidas (JANĮ 93 straipsnis), vadovaujantis JANĮ 94 straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eile. Todėl, teismas sprendė, kad net ir įpareigojus ieškovę sumokėti atsakovės nurodytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, tai neužtikrintų prioritetinės atsakovės galimų kreditorinių reikalavimų apsaugos ir atsakovės pirmenybės kitų ieškovės galimų kreditorių atžvilgiu, iškėlus ieškovei nemokumo bylą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „P.” (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - tenkinti atsakovės prašymą ir įpareigoti ieškovę per teismo nustatytą terminą, tačiau ne ilgiau kaip per 10 dienų, pateikti atsakovės nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 128 463,30 Eur sumai, įmokant šią sumą į teismo depozitinę sąskaitą. Atskirojo skundo argumentai:

7.1. Apeliantei nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (toliau – ir LAP), apeliantė įpareigota prieš savo valią tęsti sutartinius santykius su ieškove. Visgi, ieškovė yra nemoki. Dėl to, nebus pajėgi susimokėti nuomos mokesčio. Nuomos mokesčio įsiskolinimas yra būsimi apeliantės nuostoliai;

7.2. Apeliantė paaiškina, kad pateikė pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų nuostolių atsiradimo tikimybę. Už mėnesį mokėtina nuoma sudaro 29 743,88 Eur. Šalių ginčui tęsiantis ne trumpiau kaip 6 mėnesius, apeliantė patirs mažiausiai 178 463,30 Eur dydžio nuostolius, t. y. 6 mėnesių nuoma. Sutarties Specialiųjų sąlygų 7 punkto pagrindu, ieškovė yra sumokėjusi apeliantei 50 000 Eur depozitą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 5.12 punkto pagrindu, depozitas gali būti naudojamas ieškovės įsipareigojimų užtikrinimui. Dėl to, nurodytų nuostolių suma 178 463,30 Eur mažinama depozito suma ir sudaro 128 463,30 Eur. Dėl nurodytų priežasčių apeliantės įsitikinimu, jog esamu momentu egzistuoja reali tikimybė, jog dėl ieškovės naudai pritaikytų LAP apeliantė ateityje patirs didelės apimties nuostolius. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad apeliantės teiginiai grindžiami prielaidomis yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Dėl to, apeliantė laiko, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantė neįrodė nuostolių realumo;

7.3. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino ieškovės finansinės padėties. Nutartimi teismas absoliučiai nevertino apeliantės išdėstytų aplinkybių dėl ieškovės nemokumo. Teismas deklaratyviai konstatavo, kad ieškovė yra moki, nes nėra skolinga apeliantei. Kitų apeliantės pateiktų įrodymų teismas nevertino. Teismas šioje dalyje nepateikė jokių motyvų kodėl vertina, kad apeliantė neįrodė ieškovės nemokumo. CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Tokia teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta;

7.4. Apeliantės įsitikinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai neatsižvelgė į byloje pateiktus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina ieškovės nemokumą JANĮ 2 straipsnio 7 dalies pagrindu. Ieškovės finansinė padėtis šiai dienai yra itin sudėtinga, t. y. ieškovė faktiškai yra nemoki. Ieškovės nemokumą patvirtina Ieškovės finansinės atskaitomybės duomenys (žr. 2024-12-03 atsikirtimų priedą Nr. 1). Ieškovės įsipareigojimai ženkliai viršiją turtą - ieškovė iš esmės yra nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Ieškovės turtas sudaro 2 196 180 Eur, o įsipareigojimai 3 552 423 Eur, t. y. turto trūkumas sudaro net 1 356 243 Eur. Pažymi, kad apeliantei pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir prievarta tęsiant nuomos santykius, apeliantė patirs ženklius nuostolius ir jų negalės išsireikalauti iš ieškovės, nes ieškovės finansinė padėtis rodo akivaizdų ieškovės nemokumą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukrypo nuo oficialių įrodymų vertinimo, juos ignoravo ir nepagrįstai konstatavo ieškovės mokumą;

7.5. Pažymi, kad ieškovės veiksmai leidžia abejoti jos sąžiningumu ir kelia pagrįstų abejonių, kad ieškovė galimai sieks išvengti nuostolių atlyginimo ateityje. Ieškovė jau šiai dienai turi įsiskolinimą apeliantei (žr. 2024-11-27 prašymo priedą Nr. 3). Ieškovė vengia padengti šį įsiskolinimą taip tik didindama apeliantės nuostolius. Taip pat, ieškovė neturi finansinių išteklių mokėti tokio dydžio nuomos mokestį. Ieškovei šiai dienai yra įsipareigojusi sumokėti 3 552 423 Eur sumą. Tačiau finansiškai pajėgi padengti tik 2/3 šios sumos. Kartu su atsiliepimu į apeliantės prašymą, ieškovė pateikė bankinius mokėjimus. Pateikti mokėjimai patvirtina, kad ieškovė iš Lietuvos Respublikoje esančių banko sąskaitų nėra pajėgi mokėti nuomos mokesčio. Ieškovė nuomos mokestį moką iš Lenkijos banke esančios banko sąskaitos;

7.6. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus (o tiksliau juos ignoravo). Teismas apeliantei perkėlė neįgyvendinamą įrodinėjimo naštą, reikalaudamas įrodyti nuostolių absoliutumo, o ne tikimybę. Galiausiai teismas nevertinos realios ieškovės finansinės padėties, o tik formaliai pasisakė, kad ieškovė moki. Tokia teismo nutartis, apeliantės vertinimu, yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta, kadangi apeliantė įrodė nuostolių realumą, dydį bei apsunkinimą, klausimas spręstinas iš esmės - tenkinant apeliantės prašymą.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į atsakovės UAB „P.” atskirąjį skundą ieškovė UAB „V.“ prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

8.1. Ieškovė nesutinka su apeliantės teiginiu, kuriuo apeliantė grindžia, kad esą įrodė, jog yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė, kadangi nutartimi pritaikytų LAP apeliantė neabejotinai patirs nuostolius – ieškovei toliau naudojantis apeliantės nekilnojamuoju turtu, apeliantė negaus nuomos mokesčio. Ieškovė pažymi, kad ne kartą procesiniuose dokumentuose pažymėjo, kad subnuomos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) šalys sulygo dėl 60 mėn. nuomos termino (Sutarties 5 punktas), o atsakovei be pagrindo vienašališkai nutraukus nuomos santykius, ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą, ir kaip iki civilinės bylos iškėlimo taip ir dabar savalaikiai moka (ir ateityje, teismui pripažinus vienašališką Sutarties nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu mokės) šalių sulygtą nuomos mokestį ir laikosi (laikysis) kitų sutartinių įsipareigojimų. Be to, apeliantė nepateikė savo teiginį pagrindžiančių įrodymų (pvz. neapmokėtos sąskaitos – faktūros už naudojimąsi išnuomotomis patalpomis). Taigi, teigti, kad ieškovei toliau naudojantis apeliantės nekilnojamuoju turtu, apeliantė negaus nuomos mokesčio - nėra visiškai jokio faktinio pagrindo;

8.2. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad nėra aiškus apeliantės argumentas, nurodytas atskirojo skundo 22 punkte, jog ieškovė kiekvieną mėnesį privalo apeliantei mokėti 29 743,88 Eur nuomos mokestį už patalpas. Pažymi, kad LAP taikymas neatleidžia ieškovės nuo pareigos mokėti nuomos sutartimi sulygtą nuomos mokestį. Juk, kaip aukščiau minėta, ieškovė, nepriklausomai nuo pritaikytų LAP, savalaikiai moka nuomos mokestį. Taigi, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nėra pateikti įrodymai, kad ieškovė netinkamai vykdytų ginčo sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus apeliantei;

8.3. Ieškovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju (kuomet apeliantė įgytų teisę nutraukti Nuomos sutartį Bendrųjų sąlygų 12.5.9 punkto pagrindu) nemokumo faktui nustatyti nepakanka internetinio puslapio (duomenys neskelbtini)informacijos bei ieškovės VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registrui pateiktų praeitų metų (2023 m.) finansinės atskaitomybės dokumentų. Taigi, apeliantė, norėdama nutraukti Sutartį remiantis šiuo pagrindu (nemokumu), turėtų įrodyti, kad jos atžvilgiu ieškovės turėtos prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs (Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau įrodymų, patvirtinančių, kad turtinės prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs, apeliantė pateikti negali, kadangi tokių neturi. Ieškovė pritaria teismo pozicijai, kad apeliantės teiginiai grindžiami prielaidomis;

8.4. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne konstatavo ieškovės mokumą, kaip nurodo apeliantė, o tik pažymėjo, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė netinkamai vykdė ginčo sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus apeliantei. Apeliantė turėjo pareigą pateikti neginčijamus įrodymus apie ieškovės nemokumą (už naudojimąsi išnuomotomis patalpomis (pvz. neapmokėtas sąskaitas – faktūras), tačiau jų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, teismas įvertinęs bylos medžiagą (taip pat ir apeliantės pateiktus ieškovės praeitų metų (2023 m.) finansinės atskaitomybės dokumentus) bei internetinio puslapio (duomenys neskelbtini) informaciją, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį;

8.5. Dėl atsakovės ketinimo inicijuoti nemokumo bylą (skundo 43 p.) ieškovė paaiškina, kad Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nemokumo procesą inicijuoti turi teisę kreditorius, kuriam prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Taigi, atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad ieškovės apeliantės atžvilgiu prievolės įvykdymo terminas yra suėjęs. Įstatymas nenumato galimybės remiantis internetinio puslapio (duomenys neskelbtini) neoficialia ir nepatvirtinta informacija bei finansinės atskaitomybės dokumentais inicijuoti nemokumo procesą;

8.6. Pažymi, kad 2024-11-27 prašymo priedas Nr. 3 – tai atsakovės 2024-11-01 diena išrašyta sąskaitą - faktūra Nr. PAK000583, 49 685, 20 Eur sumai. Šiame dokumente nurodyta, kad tai bauda (pasak apeliantės apskaičiuota už tai, kad apeliantei vienašališkai nutraukus Subnuomos sutartį dėl ieškovės kaltės, ieškovė, privalėjo grąžinti patalpas ir iki 2024-10-14 negrąžino jų). Ieškovė pažymi, kad iki kol teismas nepriims galutinio sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės ieškinį dėl tarp ieškovės ir atsakovės 2022 m. gegužės 20 d. sudarytos subnuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tol ieškovės nuomone, ji nėra įpareigota apmokėti 2024-11-01 sąskaitoje - faktūroje Nr. PAK000583 nurodytos sumos (49 685,20 Eur), t. y. baudos;

8.7. Nurodo, kad yra pajėgi mokėti Sutartimi sulygtą nuomos mokestį. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad ieškovė šiai dienai apeliantės atžvilgiu neturi uždelstų mokėjimų ar įsiskolinimų dėl nuomos mokesčio. Dėl apeliantės įvardijamo ieškovės įsipareigojimo šiai dienai mokėti 3 552 423 Eur dydžio sumą, ieškovė pareiškia, kad apeliantės atžvilgiu tokio įsipareigojimo nei šiai nei kitai dienai neturėjo ir neturi. Be to, ši suma, nurodyta VĮ Registrų centras Juridinių asmenų registro pateiktuose finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2023-01-01 – 2023-12-31 laikotarpį, savaime nepatvirtina apeliantės teiginio, kad ieškovė neturi finansinių išteklių mokėti apeliantei nuomos mokesčio. Ieškovė pažymi, kad yra gyvuojanti, pelno siekianti bei pagal galimybes sprendžianti su verslu susijusias problemas;

8.8. Lietuvos teisės aktai nenumato Lietuvoje veikiantiems verslo subjektams pareigos turėti atsiskaitomąsias sąskaitas tik Lietuvos bankuose bei draudimo atsiskaityti iš užsienio valstybėje turimos sąskaitos (ypač jei dėl komercinių sąskaitos tvarkymo bei atsiskaitymų kaštų sąlygų tai apsimoka ekonomiškai). Dėl galimo išieškojimo, esant ieškovei nepalankiam teismo sprendimui, pasisakytina, kad ieškovės banko sąskaita yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje esančiame banke, todėl jokių teisnių ir faktinių kliūčių galimam išieškojimui nėra. Taigi, visiškai sutiktina su teismo pozicija, kad apeliantė neįrodė ieškovės nesąžiningumo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

5. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta netenkinti atsakovės prašymo dėl galimų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl atskirojo skundo.

6. CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą.

7. Susiformavusioje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad CPK 146 straipsnyje nurodytų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma tokių sąlygų visuma: pirma, realiai tikėtinas nuostolių atsiradimas, antra, tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti priežastiniu ryšiu susijęs su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, trečia, tikėtinas nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas arba galimybės juos kompensuoti nebuvimas, netaikius užtikrinimo priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1149-178/2017; 2022 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-150-302/2022).

8. Paprastai teismas taiko atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus juos padengti, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.); atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų paskaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-66-381/2015; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-99-934/2024).

9. Šiame kontekste aktualu ir tai, kad tiek laikinosios apsaugos priemonės (CPK 144 straipsnio 1 dalis), tiek nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas (CPK 146 straipsnio 1 dalis) siejamas su CPK įtvirtintų sąlygų, plėtojamų teismų praktikoje, įrodinėjimu kiekvienu konkrečiu atveju. Tokioje situacijoje galioja bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-280-790/2023, 23 punktas, 2023 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-840-302/2023, 18 punktas). Vadinasi, šiuo atveju būtent atsakovei, prašančiai taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kyla pareiga įrodyti galimų nuostolių tikėtinumą ir kitas šios nutarties 7 punkte nurodytas sąlygas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, nustatęs, kad atsakovė nepagrindė galimų nuostolių realumo ir jų išieškojimo apsunkinimo (jei tokie nuostoliai visgi atsirastų); ji iš esmės įrodinėja prielaidomis, kad ieškovė per bylos nagrinėjimo laikotarpį bus finansiškai nepajėgi mokėti nuomos mokesčio pagal šalių sudarytą subnuomos sutartį, dėl ko atsakovė patirs nuostolių. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismui nėra pateikti įrodymai, kad ieškovė netinkamai vykdytų ginčo sutartimi prisiimtus finansinius įsipareigojimus atsakovei; priešingai – ieškovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad ji moka nuomos mokestį pagal šalių sudarytą subnuomos sutartį.

11. Apeliantė (atsakovė) nesutinka su aptartomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigdama, kad ieškovė yra nemoki. Nurodo, kad būtent dėl to, nebus pajėgi susimokėti nuomos mokesčio. Nuomos mokesčio įsiskolinimas yra būsimi apeliantės nuostoliai. Ieškovės nemokumą patvirtina finansinės atskaitomybės duomenys (žr. 2024-12-03 atsikirtimų priedą Nr. 1). Ieškovės įsipareigojimai ženkliai viršiją turtą. Ieškovė šiai dienai yra įsipareigojusi sumokėti 3 552 423 Eur sumą, tačiau finansiškai pajėgi padengti tik 2/3 šios sumos. Kartu su atsiliepimu į apeliantės prašymą, ieškovė pateikė bankinius mokėjimus. Pateikti mokėjimai patvirtina, kad ieškovė iš Lietuvos Respublikoje esančių banko sąskaitų nėra pajėgi mokėti nuomos mokesčio.

12. Atkreiptinas dėmesys į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad nors asmuo, prašantis taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, neprivalo įrodyti neabejotinai atsirasiančių nuostolių konkretaus dydžio, tačiau turi įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori (nuo pat pradžių) aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tai reiškia, kad pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį negali būti užtikrinami hipotetiniai nuostoliai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-608-370/2017; 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-99-934/2024).

13. Iš bylos duomenų nustatyta, kad šalys yra sudariusios 2022 m. gegužės 20 d. subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu ieškovė nuomojasi iš apeliantės patalpas. Ieškovė kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo, prašo pripažinti atsakovės (apeliantės) vienašališką 2022 m. gegužės 20 d. subnuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atsakovę (apeliantę) tęsti subnuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymą. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. lapkričio 12 d. nutartimi byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovei (apeliantei) ir/ar jos vardu (interesais) veikiantiems asmenims imtis bet kokių veiksmų, kuriais būtų siekiama iškraustyti iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), ieškovę, arba kuriais būtų trukdoma ieškovei naudotis patalpomis (į jas patekti) pagal 2022 m. gegužės 20 d. subnuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įskaitant, bet neapsiribojant, nutraukti komunalinių ir kitų paslaugų tiekimą nurodytoms patalpoms, iki įsiteisės galutinis teismo procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje. Pirmosios instancijos teismas netenkino apeliantės prašymo dėl galimų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimo, kuriuo ji prašė dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą, sumokant į teismo depozitinę sąskaitą 128 463,30 Eur sumą.

14. Šiame kontekste aktualu tai, kad CPK 146 straipsnyje įtvirtinto nuostolių užtikrinimo instituto sąlyga – tikėtinas nuostolių kompensacijos išieškojimo apsunkinimas arba galimybės juos kompensuoti nebuvimas – teismų praktikoje siejama su nesąžiningumu, pavyzdžiui, kad proceso šalis ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-645-180/2017). Šių aplinkybių įrodymas yra prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pareiškusio asmens pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-989-1120/2021).

15. Šiuo atveju, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties, teismas, įvertinęs atsakovės įrodymus, nenustatė ieškovės nesąžiningumo.

16. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės atskirajame skunde nurodytais motyvais, kad ieškovė yra nesąžininga apeliantės atžvilgiu, nes ieškovė, sprendžiant iš finansinės atskaitomybės duomenų yra nemoki, taip pat ieškovė apeliantei apmoka sąskaitas ne iš Lietuvoje esančių banko sąskaitų.

17. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad ieškovė nėra likviduojama dėl bankroto, ieškovei nėra iškelta nemokumo byla. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo skundžiamoje nutartyje, kad net jeigu ir būtų iškelta ieškovei nemokumo byla, ir įpareigojus ieškovę sumokėti atsakovės nurodytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą, tai neužtikrintų prioritetinės atsakovės galimų kreditorinių reikalavimų apsaugos ir atsakovės pirmenybės kitų ieškovės galimų kreditorių atžvilgiu. Todėl apeliantės nurodytos aplinkybės, kad ieškovė yra galimai nemoki vertintinos kaip prielaidos, nepagrindžiančios atskirojo skundo.

18. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisiškai nepagrįsti atsakovės argumentai, kad ieškovė moka nuomos mokestį iš kitos valstybės kredito įstaigos sąskaitos, kas rodo ieškovės nesąžiningumą, kadangi asmenims nėra draudžiama naudotis kitose valstybėse veikiančių finansų įstaigų paslaugomis. Be to apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog ieškovė yra sumokėjusi atsakovei 50 000 Eur depozito, vykdo esmines prievoles pagal sutartį, o aplinkybė, kad ieškovė nesumokėjo atsakovės vienašališkai paskaičiuotos ir ginčijamos baudos, nereiškia, kad ieškovė yra nemoki. Šiuo atveju apeliantė, motyvuodama atskirąjį skundą hipotetiniais nuostoliais, neįrodė priežastinio ryšio tarp nuostolių susidarymo mechanizmo ir byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, bei tikėtino nuostolių kompensavimo apsunkinimo ar neįmanomumo, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.

19. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų yra pasisakyta, o kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

20. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

21. Atmetus atsakovės atskirąjį skundą, nesprendžiamas iš esmės kitos šalies prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ieškovė UAB „V.“, sumokėjo 600 Eur. Minėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu procese, todėl jos paskirstomos šalims tik teismo galutiniu sprendimu, ginčą išnagrinėjus iš esmės (CPK 88, 93, 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso

kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „P.” atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Alma Jurgelienė