Utenos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos R. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Molėtų rajono savivaldybės administracija, VĮ Turto bankas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę į dalį ūkinio pastato 2J1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra sandėliukas, priklausantis butui, esančiam (duomenys neskelbtini), plane pažymėtame 5-2, pagal įgyjamąją senatį. Nurodė, kad pareiškėjos motina J. R. 2005-08-11 pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo būtą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), Molėtuose. J. R. 2015-03-23 mirus, jos turtą paveldėjo pareiškėja. Kadangi iki motinos mirties ji dažnai lankydavosi aukščiau nurodytame bute, žino, kad motinai priklausė ir sandėliukas, kuriame buvo laikomos malkos, anglis, kuras, skirtas kūrenimui krosnimi. Motina naudojojosi šia patalpa nuo buto įsigijimo, o pareiškėja iš sandėliuko imdavo kurą. Po motinos mirties pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Utenos filialą dėl nekilnojamojo turto objektų kadastro darbų atlikimo. Juos atlikus nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), yra ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 2I1p, kurio dalimi, plane pažymėta 5-2, naudojasi butas Nr. 2. Ūkinis pastatas, kuriame yra šis sandėliukas, buvo pastatytas 1962-1967 metais prie tuo metu pastatyto gyvenamojo kvartalo Žirmūnai. Įregistruojant nuosavybės teisę į butą, sandėliukas nebuvo įtrauktas į nekilnojamąjį objektą ir nuosavybės teisė į jį įregistruota nebuvo. Į jį daiktinės teisės nėr įregistruotos ir šiuo metu. Pareiškėja teigia besirūpinanti sandėliuku kaip savu, jį valdo teisėtai. Valdymas tęsiasi daugiau, nei 10 metų, nes nuo 2005-08-11 jį valdė jos motina J. R., o toliau tęsia pareiškėja. Nuosavybės teisės į jį kitokiu būdu nėra įgijusi.

Suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pareiškimu visiškai sutinka.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą prašė jį nagrinėti teisės aktų nustatyta tvarka ir teismo nuožiūra. Nurodė, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad valstybė teisės aktų nustatyta tvarka perdavė Molėtų rajono savivaldybės nuosavybėn ūkinį pastatą, esantį Inturkės g. Molėtų rajone, ar kad šiame pastate esančios pagalbinės patalpos buvo privatizuotos kartu su gyvenamosiomis patalpomis kaip jų priklausinys pagal LR butų privatizavimo įstatymo, LR Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 nuostatas, nes tokios patalpos buvo priskiriamos visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui, kurį pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą sudarė valstybinis turtas ir kurį valdė vykdomojo komiteto organai. Nagrinėjamu atveju ginčo pastato savininkas nėra įregistruotas, todėl galima teigti, kad jis priklauso valstybei, vadinasi, negali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi. Be to, byloje nėra duomenų apie šio statinio statybos teisėtumą, todėl negalima teigti, kad šios patalpos pareiškėjos ar jos tėvų buvo teisėtai, sąžiningai bei nepertraukiamai valdomos daugiau kaip dešimt metų.

Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai nurodė, kad mama dvylika metų valdė butą ir greta esantį sandėliuką. Sandėliuką mama naudojo, nes nusipirkusi butą kartu iš buto pardavėjos V. M. gavo jo raktus. Mama visą laiką manė, kad sandėliukas jai priklauso. Mama pasakojo, kad gyvenamųjų namų kvartalą, taigi ir daugiabutį namą adresu (duomenys neskelbtini), bei ūkinį pastatą su sandėliukais, į vieną kurių ji prašo nustatyti faktą, jog įgijo įgyjamąja senatimi, statė valstybė. Kiti asmenys į jos prašomą ūkinio pastato dalį pretenzijų nereiškia. Sandėliukas jos pačios ir mamos buvo naudojamas nepertraukiamai, kaip savas. Pamačius, kad sandėliuko nėra buto įsigijimo dokumentuose, ėmė rūpintis jo nuosavybės įteisinimu. Mano, jei reiktų, tai jį privatizuotų.

Pareiškimas netenkintinas.

Teismas, išėjus priimti sprendimą, gavo pareiškėjos prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes neištirta aplinkybė dėl sandėliuko priklausymo valstybei. Mano, kad svarstytinas turto fondo įtraukimo į bylą suinteresuotu asmeniu klausimas, pateiktini duomenys iš jo. Reikia išsiaiškinti sandėliuko statusą butų privatizavimo metu, t.y. ar tai nėra buto priklausinys.

Teismas netenkina šio pareiškėjos prašymo, bylos nagrinėjimo neatnaujina, o priima sprendimą, nes laiko, kad sandėliuko priklausymo valstybei klausimas ištirtas, valstybei atstovavo VĮ Turto bankas ir poreikio papildomai įtraukti į bylą dar vieną valstybės atstovą pareiškėja nepagrindė. Be to, kaip matyti iš Juridinių asmenų registro išrašo, VĮ Valstybės turto fondas išregistruotas iš šio registro, jo teises ir pareigas nuo 2014-10-01 perėmė byloje suinteresuotu asmeniu įtrauktas VĮ Turto bankas. Pareiškėja taip pat nenurodė, kokie papildomi dokumentai pateiktini į bylą ir kodėl šio klausimo nekėlė anksčiau, nepateikė papildomų dokumentų ar neprašė teismo jų išreikalauti. O klausimas dėl sandėliuko kaip priklausinio nesvarstytinas šioje byloje, nes pareiškėja nekėlė reikalavimo pripažinti sandėliuką jos paveldėto buto priklausiniu.

Bylos duomenys patvirtina, kad J. R. iš V. M. 2005-08-11 pirkimo pardavimo - sutarties pagrindu asmeninės nusavybės teise įgijo butą Nr. 2 su rūsiu, pažymėtu R-3, adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 22-23). 1993-08-04 V. M. pareiškimas Molėtų rajono savivaldybės privatizavimo komisijai rodo, kad ji siekė privatizuoti gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) su rūsiu ir sandėliuku (b.l. 48), tačiau faktiškai sutartis su ja 1993-10-06 sudaryta tik dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) 29,79 kv.m., su 3,91 kv.m. ploto rūsiu, pažymėtu R-3 (b.l. 44-47). Būtent šį turtą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu įgijo pareiškėja R. P. (b.l.19-21, 24-25). Ji 2016-01-05 nekilnojamojo turto objektų kadastro darbų atlikimo sutarties pagrindu užsakė ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro darbus (b.l. 6-7), kuriuos atlikus suformuota nekilnojamojo daikto kadastro matavimų byla (b.l. 11-16). Iš jos matyti, kad dalis aukščiau nurodyto pastato, pažymėta plane 5-2 (10,51 m2), skirta naudotis butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (b.l.14). VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę į dalį ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto 2I1p, esančio (duomenys neskelbtini), nes neįregistruotas pats pastatas ir pareiškėja nepateikė jos nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento (b.l. 8), bei atsisakė įrašyti nekilnojamojo daikto (aukščiau nurodyto ūkio pastato) kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, nes nepateiktas statybos teisėtumą patvirtinantis dokumentas ar sprendimas dėl nuosavybės teisės į statinį įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (b.l. 9-10).

LR CK 4.47 str. nustato nuosavybės teisės įgijimo būdus. Kaip matyti iš minėtos normos, vienas iš savarankiškų ir pirminių nuosavybės teisės įgijimo būdų yra įgyjamoji senatis (LR CK 4.47 str. 11 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas kasacinio teismo praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-67/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Šioje nutartyje kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).

Nagrinėjamu atveju pagalbinio pastato, esančio Inturkės g. Molėtų m., kadastro duomenys patvirtina, kad šis ūkinis pastatas pastatytas 1962 metais (b.l. 5). Jis, kaip nurodė ir pati pareiškėja, statytas kartu su gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini). Pastatus statė valstybė. Taigi jos nuosavybė buvo tiek aukščiau nurodytas gyvenamasis namas, tiek pagalbinis pastatas. Pastarąją aplinkybę patvirtina ir tai, kad pirminė buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė J. R. dėl buto, rūsio ir sandėliuko privatizavimo kreipėsi į Molėtų rajono valdybos privatizavimo tarnybą (b.l. 48). Tačiau faktiškai sutartis su ja 1993-10-06 sudaryta tik dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) 29,79 kv.m., su 3,91 kv.m. ploto rūsiu, pažymėtu R-3 (b.l. 44-47). Vadinasi, ūkinis pastatas (sandėliukas) privatizuotas nebuvo. Kadangi jis sukurtas valstybės lėšomis, tačiau valstybės institucijų nebuvo tinkamai apskaitytas ir/ar nustatyta tvarka perduotas ar perleistas kitiems asmenims, todėl pripažintina, kad šis ginčo turtas ir toliau išliko valstybės nuosavybe (Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-383-425/2015). Jau minėta, kad kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos pareiškimas atmestinas.

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (2,64 EUR) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2014-09-23 įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3,00 EUR), jos nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 263-268, 270 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjos R. P. pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Molėtų rajono apylinkės teismą.