- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-201-497/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-37460-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė, Jurgita Mačionytė
- Nuteistasis
- V. J.
- Advokatai
- Virgilijus Kvedaras
- Kategorijos
- 1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjo advokato Virgilijaus Kvedaro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 12 mėnesių laisvės apribojimo be intensyvios priežiūros bausmė.
Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 6 dalimi, V. J. paskirtas įpareigojimas dalyvauti elgesio pataisos programoje; įpareigojimas neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. V. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad tyčia mušdamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: jis, 2020 m. rugsėjo 15 d., apie 15.19 val., adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu trenkė galva J. B. į veido sritį, pataikė jai į viršutinę lūpą, padarydamas jai žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė J. B. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. J. gynėjas advokatas Virgilijus Kvedaras prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį panaikinti ir V. J. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodoma, kad teismas įrodymus šioje byloje vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio nuostatas, juos vertino šališkai. Pagrindiniu įrodymų šaltiniu teismas laikė nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, kurie yra iš esmės prieštaringi, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, tačiau teismas, nepašalinęs esminių prieštaravimų, rėmėsi tik jų dalimi, teismo nuomone patvirtinančia V. J. kaltę. Dėl to nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.
2.2. Teismas teigia, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės iš dalies pasitvirtino, bet nuosprendyje nenurodyta kurios aplinkybės pasitvirtino, kurios ne. Taip pat kaltinime nėra nurodyta, kad V. J. tyčia mušdamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo savo šeimos narį.
2.3. Skunde sutinkama su teismo teiginiu, kad tarp kaltinamojo kaktos ir nukentėjusiosios viršutinės lūpos įvyko kontaktas, po kurio lūpos gleivinėje buvo padaryta žaizda, tačiau nesutinka su teismo padaryta išvada, kad V. J. tyčia galva trenkė J. B. į veido sritį. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis).
2.4. Teismas vertindamas liudytojų parodymus bei juos apibendrindamas, nekonkretizavo kurie liudytojų parodymai patvirtina V. J. veiksmuose buvusį veikimą tyčia, juos vertino išimtinai tik pagal nukentėjusiosios J. B. pateiktą įvykio versiją nurodydamas, kad įrodymų visuma (nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu; nukentėjusiosios iš karto po įvykio savo dukrai I. D išsiųstas vaizdo pranešimas; I. D., R. B. ir policijos pareigūnų O. P. ir A. M. parodymai, kad nukentėjusioji įvykį apibūdino kaip sumušimą, smurtą prieš ją; tiesiogiai įvykį stebėjusios L. M. J. parodymai, „body" kameromis užfiksuoti paaiškinimai ir jos paaiškinimai seseriai I. D iš karto po įvykio, taip pat jos parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu) patvirtina, kad kaltinime nurodyta žaizda nukentėjusiosios viršutinės lūpos gleivinėje buvo padaryta dėl kaltinamojo veiksmų — smūgio nukentėjusiajai J. B. galva (kakta) į veido sritį (viršutinę lūpą), siekiant jai sukelti fizinį skausmą.
2.5. Apeliantas pažymi, kad vienintelis tiesioginis įvykio liudininkas - kaltinamojo ir nukentėjusiosios mažametė dukra (8 m.) L. J., tačiau jos paaiškinimai iš karto po įvykio ir parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu skiriasi. Iš karto po įvykio, pareigūnams kalbantis du kartus su L. J., ji atrodo dvejojanti, sutrikusi, įvykio aplinkybes pasakoja nenuosekliai ir nerišliai: nurodė, kad tėčiui įrašinėjant mama nenorėjo, kad įrašinėtų, keikėsi, telefoną mama norėjo atimti. Abu kartus klausiama pareigūnų ar tėtis mamai trenkė tyčia, L. J. tvirtino, kad nežino. Gi teismo posėdžio metu ji pasakojo, kad mama telefono iš tėčio neatiminėjo, tik ranka patraukė tėčio ranką su telefonu nuo jos, mama norėjo tėtį patraukti nuo jos, negražių žodžių sakė nedaug. Tada tėtis atsistojo, rankas užkišo, paėjo vieną žingsnį ir trenkė mamai į lūpą. Apeliantas pažymi, kad pasakojimas aiškus, konkretus, lyg gerai išmoktas eilėraštis. Gali būti, kad vaiko noras padėti ir rūpinimasis mama, kuri galbūt pati yra įtikėjusi, bei įtikinusi dukrą, kad jai bandant atimti telefoną, V. J. jai į galvą trenkė tyčia, per metus transformavosi į kitokį vaizdinį. Skunde nurodoma, kad jos parodymus teismas turėjo vertinti, atsižvelgiant į kaltinamojo ir nukentėjusiosios dukros amžių (įvykio metu 8 m.), jos emocinį bei dvasinį ryšį su motina, kaip ji supranta ar suvokia tėvų tarpusavio santykius, kokia tėvų elgsena jai priimtina ir įprasta.
2.6. Kiti liudytojai įvykio nematė, todėl jų parodymai išvestiniai. R. B. patvirtino, kad nukentėjusioji sakiusi, esą V. J. jai trenkęs keliu per galvą, I. D. patvirtino mamos pasakojimą. Policijos pareigūnai O. P. ir A. M., atvykę į įvykio vietą už keliolikos minučių po įvykio, betarpiškai bendravę su nukentėjusiąja, kaltinamuoju, tiesiogiai įvykį mačiusia L. M. J., išklausę V. J. padarytą įvykio garso įrašą, ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu patvirtino, kad tai nebuvo realus smurtas. (2 t., 112 b. l), jie nustatė, kad lūpa buvo praskelta netyčia (11., 20 b. l).Skunde pažymima, kad policijos pareigūnai turi ilgametę patirtį, panašių įvykių ir atvejų tyrimas yra jų darbo kasdienybė. Pareigūnai įvykio vietoje buvo ilgą laiką, bendravo su įvykio dalyviais, šeimos nariais ilgesnį laiką, negu pateikta teismui body kamerų įrašuose, išklausė įvykio garso įrašą ir pagal savo profesinę patirtį bei kompetenciją padarė išvadą - smurto ir tyčios V. J. veiksmuose nebuvo. Gi teismas pažymėjo, kad prieš tai aptarti pareigūnų parodymai dėl susiklosčiusių aplinkybių vertinimo nei patvirtina, nei paneigia, ar kaltinamasis padarė jam inkriminuojamų veiką. Apelianto vertinimu, teismo pateiktas įrodymų vertinimas prieštaringas - policijos pareigūnų parodymus teismas vertina kaip patvirtinančius V. J. kaltę, vėliau jie teismo traktuojami neutraliai - nei patvirtina, nei paneigia, ar kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, pareigūnų liudijimų esmė vienareikšmiška - V. J. nepadarė jam inkriminuojamos veikos.
2.7. Apeliantas pabrėžia, kad netiesioginiu įrodymu byloje galėjo būti dingęs įvykio garso įrašas. Jo fragmentai liko pareigūnų body kamerų įrašuose. Jo teigimu, teismas privalėjo atsižvelgti į svarbias bylos aplinkybes fiksuotas įvykio garso įraše, kurį visą išklausė liudytojai G. J. ir policijos pareigūnai iš karto po įvykio. G. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis įvykio įrašą perklausė keletą kartų, jame girdėti, mamos keiksmai, žodžiai „kai rausiu iš tavęs tą telefoną, vėl keiksmažodžiai ir iš karto L. J. verksmas. Dalis šio garso įrašo girdima policijos pareigūnų body kamera užfiksuotame garso įraše 2020_0915_153745_002, perklausytame teisiamojo posėdžio metu: „von iš čia...dievo namai... keiksmas...“ ir kitos įtūžio kupinos J. B. žodžių nuotrupos. Teismas nurodė, kad net ir atsiradus garso įrašui, nėra jokio pagrindo teigti, kad įraše galėtų būti užfiksuotos aplinkybės, patvirtinančios, kad kaltinamasis ir nukentėjusioji susidūrė netyčia, besigrumiant, tampantis dėl telefono. Apelianto teigimu, toks teismo vertinimas keistas, nes net iš garso įrašo nuotrupų, girdimų pareigūnų body kamerų įraše, akivaizdu, kad J. B. įtūžusi, keikiasi, koneveikia V. J.. Remiantis G. J. parodymais, iš garso įrašo suprantama, kad mama bando išplėšti telefoną ir iš karto pasigirsta vaiko verksmas bei įrašas baigiasi, todėl nukentėjusiosios versiją apie jos ramų elgesį konflikto metu (nesikeikė, neplėšė telefono iš kaltinamojo rankų) galėtų paneigti įvykio garso įrašas, taip pat, garso įrašas galėtų padėti nustatyti konflikto eigą ir jo dalyvių veiksmus. Nesant byloje jokių kitų įvykio įrodymų, garso įrašas galimai patvirtintų, kad vyko grumtynės dėl telefono ir J. B. lūpa buvo prakirsta netyčia, jai bandant išplėšti telefoną iš V. J..
2.8. Pažymėtina, kad J. B. teisminiame posėdyje teigė, kad garso įrašas yra svarbus, tačiau svarstant prašymą įpareigoti prokurorą tęsti dingusio telefono duomenų paiešką, kategoriškai prieštaravo, dėl dingusio telefono duomenų paieškos, (2t., 84 b. I.), kad būtų išaiškintos telefono dingimo aplinkybės, nes ji buvo suinteresuota, kad jos nebūtų atskleistos.
2.9. Nors teismas nurodė, kad netikėti nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo, tačiau skunde pabrėžiama, kad teismas asmenų, kurių santykiai yra konfliktiški, parodymus turėtų vertinti atsargiai. J. B. posėdžio metu teigė, kad su V. J. nusprendusi skirtis dar 2018 m., kai šio giminaičiai norėjo, kad ji būtų patraukta baudžiamojon atsakomybėn. Apeliantas pažymi, kad minėtoje byloje J. B. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl neteisėto prisijungimo prie V. J. giminaičių elektroninio susirašinėjimo ir šio išplatinimo. Taigi, ji jaučia nuoskaudą, ketina skirtis, turi daug nepagrįstų pretenzijų V. J., apie tai pasakoja teisme, pabrėždama, kad V. J. smurtautojas, nesibaigus teismo procesui šio aplinkai teigia, kad teismą laimėjo ir vaikas su smurtautoju gyventi negalės, todėl akivaizdu, kad jai būtina, kad V. J. būtų pripažintas smurtautoju.
2.10. J. B. parodymų nenuoširdumą patvirtina tai, kad ji tvirtina nesikeikusi, tačiau pirmojo posėdžio metu pripažino, kad susikeikė. Kad mama keikėsi patvirtino tiek G. J., tiek L. J., o body kameros įraše girdėti kaip nukentėjusioji koneveikia V. J.. Taip pat seseriai apie konfliktą pasakojo dar labiau jį dramatizuodama, teigdama, kad jai trenkė iš kelio į galvą. Apeliantas pabrėžia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji tvirtino, kad V. J. smurtavo prieš ją ir anksčiau, o tai gali paliudyti R. B., tačiau ši neigė girdėjusi, kad V. J. anksčiau būtų smurtavęs. Nukentėjusiosios dukra I. D. taip pat teigė niekada nepatyrusi smurto iš V. J. ir nėra mačiusi, kad šis smurtautų prieš mamą, tai patvirtino ir G. J. bei L. J., tačiau G. J. nurodė, kad mama yra smurtavusi prieš dukrą I. D., o ši patvirtino, kad mama yra prieš ją smurtavusi
2.11. Apelianto teigimu, teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, tačiau jie sutampa tik su L. J. parodymais, kuriems įtaką padarė J. B.. L. J. mano, kad teismas kaltina mamą, kad ši pagrobė telefoną ir galva trenkė tėčiui. Visų kitų liudytojų parodymai nesutampa su nukentėjusiosios pateikiama įvykių interpretacija.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė specialisto išvadą pateikusią teismo medicinos ekspertę E. U., kuri nurodė, kad kontaktas galva su lūpa galėjo įvykti, tačiau spręsti ar tai buvo tyčinis kontaktas ar ne, nėra jos kompetencijos klausimas.
7. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktus ir apeliacinės instancijos teismo metu atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus ir ištirtus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino reikšmingas bylos aplinkybes, priėmė sprendimą nesant pakankamai nusikalstamos veikos padarymą pagrindžiančių duomenų ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo V. J. veiksmuose.
9. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų – ta, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.
10. Pagal 140 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką (mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino) padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba, nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis).
11. Nagrinėjamoje byloje V. J. yra nuteistas už tai, kad kaltinime nurodytais veiksmais sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą J. B.. Apeliantas teisingai nurodo, kad kaltinime nėra nurodyta, jog nuteistasis sužalojo šeimos narį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra ginčo, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra sugyventiniai, turintys bendrų vaikų, todėl nėra jokių abejonių, kad nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas šeimos nariui, o ne pašaliniam asmeniui. Nuteistojo ir nukentėjusiosios pozicijos dėl įvykio aplinkybių nesutampa. Remiantis J. B. parodymais V. J., atėjo į kambarį rankose laikydamas telefoną ir priėjęs prie dukros L. J. kišo telefoną šiai prie veido reikalaudamas kažką pasakyti. Ji pamačiusi, kad vaikas nenori nieko sakyti pastūmė su ranka jo telefoną nuo vaiko ir pasakė, kad paliktų vaiką ramybėje. Nuteistajam tai nepatiko. Jis atsistojo, labai piktai pažiūrėjo, sunėrė savo rankas už nugaros ir trenkė jai kakta su kakta. Jokių grumtynių dėl telefono nebuvo. Taigi, nukentėjusioji teigia, kad V. J. konflikto metu kakta tyčia trenkė jai į veidą ir praskėlė lūpą. Remiantis V. J. parodymais, viskas vyko konflikto metu, kai nukentėjusioji bandė išplėšti iš rankų nuteistojo telefoną. Telefone buvo įrašyta 2 metus kaupta nukentėjusiąją kompromituojanti vaizdo ir garso medžiaga. Traukiant telefoną kiekvienam į savo pusę, nukentėjusioji prarado pusiausvyrą ir trenkėsi veidu nuteistajam į galvą. Kadangi abu yra panašaus ūgio, apie 1.80 m., smūgis teko nukentėjusiajai į lūpą ir ją praskėlė. Tai buvo netyčinis veiksmas.
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis tarp V. J. ir J. B. kilo žodinis konfliktas, tačiau teismas nuteistojo parodymus, kad nukentėjusiajai padaryta žaizda atsirado grumiantis dėl telefono vertino kritiškai, kaip pastarojo pasirinktą gynybos būdą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymais teismas tikėjo ir vertino juos kaip nuoseklius. Apelianto kaltę pagrindžiančiais įrodymais pripažinti ir liudytojų L. J., I. D., R. B., policijos pareigūnų O. P. ir A. M. parodymai, nukentėjusiosios dukrai I. D. išsiųstas vaizdo pranešimas, pareigūnų kameromis užfiksuoti paaiškinimai, 2020 m. rugsėjo 22 d. specialisto išvada Nr. G2705/2020(01).
13. Byloje gausu duomenų, patvirtinančių, kad tarp nuteistojo V. J. ir nukentėjusiosios J. B. yra susiklostę ilgalaikiai įtempti santykiai, pasižymintys dažnais konfliktais. Į tokius sudėtingus pastarųjų santykius yra įsitraukę ir jų vaikai, nesutarimai gerai žinomi pašaliniams asmenims. Nukentėjusioji kaltina V. J. psichologiniu smurtu, teigia gyvenanti su juo tik dėl vaikų, jos manymu šis nuteikinėja prieš ją sūnų G. J.. Nurodė, kad jos ir nuteistojo santykiai pašlijo 2018 m. kai jo artimieji iškėlė prieš ją baudžiamąją bylą. Nuteistasis tai patvirtino, teigdamas, kad po minėto įvykio J. B. išsikraustė iš jų bendro kambario ir visiškai atsiribojo, pasinėrė į religiją, nuolat meldėsi, vengė bendravimo. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad abu asmenys yra ūmaus būdo, vienas kitą provokuoja, pats nuteistasis teigė, kad įvykio metu įrašinėjo telefonu, kuriame buvo įrašyti 2 metų pokalbiai ir konfliktai. Nors byloje nustatyta, kad fizinis kontaktas įvyko tarp nukentėjusiosios lūpos ir nuteistojo galvos, tačiau remiantis R. B. parodymais, nukentėjusioji jai teigė, kad V. J. jai į galvą smogė keliu (2 t. b. l. 114). Taigi nukentėjusioji seseriai įvykį apibūdino hiperbolizuotai, ir nors nukentėjusysis dėl patiriamo smurto gali aplinkybes suvokti subjektyviai, tačiau šiuo atveju nukentėjusioji seseriai nurodė visiškai kitokį smūgio sužalojimo atsiradimo mechanizmą, kuris neabejotinai pašalinio asmens vertintinas kaip brutalesnis. Taip pat nukentėjusioji į bylą pateikė susirašinėjimus su jų name gyvenusiais nuomininkais, kuriuose ji apibūdinama teigiamai, o nuteistasis išimtinai neigiamai, jį kaltinant nederamu elgesiu, nors šie įrašai visiškai nesusiję su byla. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis vienas kito atžvilgiu yra nusistatę priešiškai, kryptingai renka vienas kitą neigiamai charakterizuojančius duomenis. Taigi, šios bylos kontekste pažymėtina, jog teismas turi itin kritiškai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus.
14. Nustatyta, kad nagrinėjamo įvykio metu kilusį konfliktą be nukentėjusiosios ir nuteistojo tiesiogiai matė tik mažametė jų nepilnametė duktė L. J.. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad įvykio vietoje apklausta L. J. nurodė, kad tėtis kišo telefoną prie jos, mama norėjo atimti ir tėtis pataikė mamai su kakta į dantį, negalinti pasakyti ar tėtis mamai su kakta į lūpa trenkė tyčia ar ne (1 t. b. l. 67). Taigi, mažametės L. M. J. parodymai iš esmės nei patvirtina, nei paneigia, kad sužalojimai padaryti tyčia, tačiau patvirtina, kad sužalojimai padaryti grumtynių dėl telefono metu. Apklausta teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad tėtis kišo jai telefoną ir sakė blogai sakyti apie mamą, mama atėjo jį nuo jos patraukti, tada jis atsistojo, rankas užkišo, paėjo vieną žingsnį ir mamai trenkė į lūpą (2 t. b. l. 122-124). Toliau, remiantis I. D. parodymais, kai pareigūnai išvyko, sesuo pasakė dėl ko vyko kivirčas, jog jie susiginčijo dėl telefono, susistumdė, vaikas parodė smūgį kaip jis pasilenkė ir trenkė mamai (2 t. b. l. 113). Nors teisiamojo posėdžio metu duoti nepilnametės liudytojos parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios parodymus, tačiau jie duoti po ilgo laiko tarpo, nepilnametei nekomfortiškoje teismo aplinkoje, apie jai artimiausius žmones – tėvą ir motiną, įvykio metu liudytojai tebuvo 8 metai, ji patyrė stresą, kas apsunkino teisingą konflikto suvokimą ir vertinimą. Todėl tokie parodymai, vertintini kritiškai ir negali būti laikomi besąlygišku kaltės įrodymų. Juo labiau, kad net ir teisme nepilnametė liudytoja nieko nepasakė apie nuteistojo tyčios pobūdį.
15. Iš kitų objektų apžiūros protokolo, kuriame užfiksuoti pareigūnų kamera daryti vaizdo įrašai matyti, kad aštuntame vaizdo įraše užfiksuota, kad pareigūnė paaiškina atvykusiai merginai (iš byloje esančių duomenų darytina išvada, kad tai I. D.), kad buvo bendrauta su visais ir nemato, kad būtų tyčia trenkta iš galvos į lūpą (1t. b. l. 70). Nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareigūnų parodymais, grįsdamas nuteistojo kaltę, tačiau iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jie patvirtina priešingą aplinkybę - kad nuteistojo padaryti veiksmai nebuvo tyčiniai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta O. P. nurodė, kad atvykus buvo pabendrauta su L. J. kuri nurodė, kad negalinti pasakyti ar tai buvo tyčia ar netyčia (1 t. b. l. 148-150). Teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, kad policijos sistemoje dirba 15 metų, kiekvienas pareigūnas sprendimą ar buvo smurtas priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Ji priėmė sprendimą, kad nereikia sulaikyti žmogaus ir pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau kolegų sprendimas buvo kitoks. Pagarsinus BIRT ataskaitos žiūryklės duomenis, kuriuose užfiksuota, kad akivaizdžių smurto požymių nenustatyta, atsakydama į prokurorės klausimus nurodė, kad namuose aplinka buvo tvarkinga, smurto požymių nebuvo (2 t. b. l. 110-111). Teisme apklaustas liudytojas A. M. patvirtino, kad atvykęs bendravo su vaikais, tai nebuvo realus smurtas, vaikai teigė, kad mama pati atsitrenkė į tėtį. Jam įvykio metu ir šiuo metu atrodo, kad sprendžiant iš to, ką kalbėjo vaikai, tai buvo nelaimingas atsitikimas. (2 t. b. l. 112) Taigi, pareigūnų parodymai, sutampantys su kameromis darytais vaizdo įrašais, patvirtina, kad iš karto po įvykio smurto požymių nenustatyta, vaikai teigė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas.
16. Kaip pagrįstai nurodoma skunde visų kitų liudytojų parodymai yra išvestiniai, kurių pirminiu šaltiniu yra nukentėjusiosios nuteistojo arba mažametės liudytojos L. J. parodymai, todėl šių asmenų parodymai negali suteikti daugiau informacijos nei jos pateikia nukentėjusioji, nuteistasis ir L. J.. Liudytoja I. D. nurodė, kad jai žinoma, kad V. J. smurtavo prieš jos mamą, mama atsiuntė vaizdo įrašą, kuriame teigė, kad prieš ją smurtaujama, atvykusi apkabino mamą, stengėsi nuraminti sesę, vėliau L. J. parodė kokį judesį atliko V. J., sesuo pasakojo, kad mama ir V. J. susistumdė, ši liudytoja patvirtino, kad apie tai kas įvyko jai papasakojo mama ir sesuo L. J. (111-114). Liudytoja R. B. nurodė, kad J. B. jai paskambino ir papasakojo, kad įvyko smurtas, jog nuteistasis priėjo ir trenkė keliu jai į galvą, apie įvykį jai viską papasakojo sesuo (2 t. b. l. 114). Teisme apklaustas G. J. nurodė, kad įvykio metu buvo mokykloje, paties įvykio nematė, tėtis jam parodė įrašą, kuriame buvo matyti, kad tėtis su mama susiginčijo, mama keiktis pradėjo ir sakė „ kai rausiu iš tavęs telefoną,“ pora keiksmažodžių ir L. verksmas. Taip pat jis nurodė, kad neįmanoma, kad būtų trenkęs mamai, nes tėtis buvo su akiniais, bent tėtis taip jam sakė. Mama jam sakė, kad tėtis rankas susidėjo ir iš galvos trenkė (2 t. b. l. 124).
17. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad tiek nuteistojo, tiek nukentėjusios pateiktų įvykio versijų smūgio mechanizmas yra toks pats, į įvykį atvykę ir asmenis apklausę pareigūnai smurto požymių nenustatė, visų liudytojų parodymai (išskyrus mažametės L. J., kurios parodymai yra prieštaringi ir gali būti įtakoti tėvų) yra išvestiniai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pakankamai duomenų leidžiančių neabejotinai teigti, kad V. J. veikė tyčia.
18. Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų V. J. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją J. B., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, dėl ko V. J. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Nuteistojo V. J. ir jo gynėjo Virgilijaus Kvedaro skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
V. J. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.