- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-730-560/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Neringa Švedienė
- Atsakovas
- UAB „Tokyo“
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus augma”
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Tokyo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus augma” ieškinį atsakovui UAB „Tokyo“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo priteisti 30 760,15 Eur skolos, 1 235,59 Eur delspinigių, 6 proc. metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2017-01-04 pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1132, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo parduoti šviežią ir perdirbtą žemės ūkio produkciją, o atsakovas – ją priimti ir sumokėti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Ieškovas vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus laikotarpiu nuo 2017-02-11 iki 2017-08-04 pateikė atsakovui vaisių ir daržovių už 30 760,15 Eur pagal PVM sąskaitas-faktūras. Pagal Sutarties 8 punktą už gautą produkciją atsakovas privalėjo atsiskaityti per 30 dienų nuo prekių gavimo dienos, tačiau sąskaitų neapmokėjo, atsakovui vėluojant apmokėti, vadovaujantis sutarties 24 punktu, atsakovui už 180 dienų priskaičiuota 1 235,59 Eur delspinigių.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pirminiame atsiliepime su ieškiniu sutiko iš dalies, nurodydamas, jog dabartinis įmonės akcininkas ir vadovas atsakovo akcijų savininku tapo tik 2016-11-25. Galimai skola susidarė dėl buvusių atsakovo akcininkų veiksmų, kurie įmonėje keitėsi 2016-11-22. Vėliau atsakovas pateikė papildytą atsiliepimą, kuriuo savo poziciją pakeitė, nurodydamas, jog su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Ieškovui iki 2017-01-04 prekes įmonei teikiant be komercinės sutarties tarp šalių egzistavo tik faktiniai vienkartiniais pripažintini prievoliniai santykiai, todėl kiekvienas atskiras prekių tiekimas turi būti vertinamas kaip savarankiška prievolė. Šalių sudarytoje sutartyje nenurodyta, kad ja yra keičiama kokia nors anksčiau galiojusi šalių sutartis, nenurodyta, kad yra susidaręs atsakovo įsiskolinimas ir kokio dydžio už praeitus laikotarpius 2015 metais ir ankstesnius bei kokia tvarka skola bus atsakovo apmokėta iš tarp šalių sudarytos sutarties atsiradusios prievolės negali būti susietos su CK 6.54 straipsnyje nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Reikšdamas ieškinio reikalavimą dėl iki 2016-01-01 susidariusių skolų apmokėjimo ieškovas elgiasi nesąžiningai, taip pat nesąžiningai jis elgėsi ir sutartiniuose santykiuose, nes savo nuožiūra nesant šalių komercinės sutarties darė įskaitymus pagal atskiras prievoles, galimai buvusias iki 2016-01-01. 2015 metais ar net anksčiau buvo pagrindas nutraukti faktinį prekių tiekimą, nes sutarties nebuvo, išieškoti skolą ar susitarti dėl jos apmokėjimo, tačiau faktinį prekių tiekimą ieškovas tęsė visą laiką, ieškovas veikė savo komercine rizika ir pasirašydamas sutartį elgėsi nesąžiningai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-05-08 sprendimu civilinę bylą dalyje dėl 4 000 Eur nutraukė, kitoje dalyje ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 26 760,15 Eur skolos, 1 235,59 Eur delspinigių, 6 proc. palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2017-12-11 teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad atsakovas 2017-10-31 sumokėjo 4 000,00 Eur, todėl atsisakė dalies savo reikalavimo dėl skolos priteisimo, teismas šioje dalyje, civilinę bylą nutraukė. Tarp šalių šviežios ir perdirbtos žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo santykiai buvo susiklostę jau iki sutarties sudarymo, ir, priešingai nei teigia atsakovas, šie prekių pirkimo pardavimo santykiai nebuvo vienkartiniai prievoliniai santykiai – jau 2014 m. atsakovas šviežios ir perdirbtos žemės ūkio produkcijos užsakymus ieškovui teikė nuolat, šie nuolatinai užsakymai ieškovo buvo priimami ir vežami tiek iki sutarties pasirašymo, tiek po jos sudarymo.
4. Atsakovas neginčija, jog visos jo užsakytos prekės jam buvo perduotos nuosavybės teise. Atsakovas 2017-08-16 susidariusią 34 960,15 Eur skolą pripažino, pats kreipėsi į ieškovą su siūlymu išspręsti skolos grąžinimo klausimą taikiai suderinant skolos grąžinimo grafiką ir tik nepavykus pasiekti kompromiso atsakovas pakeitė savo poziciją ir pradėjo neigti skolą – tokius atsakovo veiksmus teismas vertino tik kaip atsakovo gynybinę poziciją siekiant atidėti skolos sumokėjimo terminą. Teismas konstatavo, jog iki rašytinės sutarties pasirašymo 2017-01-04 tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai ir nuolatiniai šviežios ir perdirbtos žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo santykiai žodinės sutarties pagrindu. Byloje nesant ginčo, jog visos atsakovo užsakytos prekės buvo jam perduotos nuosavybės teise, teismas atsakovo argumentus, jog ieškovas sutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai, nes savo nuožiūra nesant šalių komercinės sutarties darė įskaitymus pagal atskiras prievoles, atmetė kaip nepagrįstus. Atsakovas tik kėlė hipotetines versijas, tačiau jokių įrodymų, kad jis už jam pateiktas ir jo priimtas prekes PVM sąskaitų faktūrų pagrindu iki rašytinės sutarties sudarymo su ieškovu yra atsiskaitęs, nepateikė, o šalių sudarytoje prekių pirkimo-pardavimo sutartyje įmokų paskirstymo ypatumai neaptarti, todėl ieškovas turėjo teisę vadovautis CK 6.55 straipsniu.
5. Ieškovas įrodė, kad prekės buvo perduotos atsakovui ir kad už jas nebuvo laiku atsiskaityta, ir ieškovas turėjo teisę paskirstyti atsakovo 2017 m. jam sumokėtas sumas buvusioms skoloms padengti. Atsakovas jokių įrodymų, jog ieškovas yra neteisingai paskaičiavęs įsiskolinimą ar delspinigius, nepateikė, pagrindo abejoti ieškovo pateiktais įrodymais dėl skolos ir delspinigių dydžio, nėra, todėl teismas ieškovo ieškinį tenkino ir ieškovui iš atsakovo priteisė 26 760,15 Eur skolos ir 1 235,59 Eur delspinigius. Teismas sprendė, kad patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstas, ieškovui grąžino 90 Eur žyminį mokestį, ieškovui iš atsakovo iš viso priteisė 1 702,23 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas UAB „Tokyo“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-05-08 sprendimą ir ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškinyje nurodyta, kad skola atsirado laikotarpiu nuo 2017-02-11 iki 2017-08-04, kuomet į bylą apeliantas pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kad laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-08-22 ieškovui jis yra sumokėjęs 35 200,00 Eur sumą. Ieškovas teismui tvirtino, kad ši suma nesiskaito, nes ji buvo nuskaičiuota nuo apelianto įmokų ir paskirstyta už praeityje neįvykdytas prievoles, tačiau rašytinio pareiškimo, patvirtinančio įmokų paskirstymą byloje nebuvo pateikta. Teismas peržengė ieškovo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas. 2016-11-22 apelianto akcininkai pasikeitė. 2017-01-04 Sutarties 30 punkte nurodyta, kad „visos anksčiau sudarytos sutartys, po šios sutarties pasirašymo, netenka galios“. Seniausios galimai buvusios skolos dengimas sutarties pagrindu dėl šios priežasties nutrūko. Iki 2017-01-04 sutarties sudarymo buvusių įmokų įskaitymas tampa negalimas ir galimi įsiskolinimai už tą laikotarpį nepatenka į ieškovės nurodytą ieškinio pagrindą. Teisinis apibrėžtumas šiuo atveju sprendime yra paneigtas, nes į sutarties sudarymo faktą ir po jo pasikeitusią juridinių faktų visumą, ankstesnių susitarimų ir įskaitymų pagal ankstesnes prievoles galios netekimą visiškai neatsižvelgta. Ieškovo pateikti dokumentai dėl įskaitymų pradedant 2013 m. teisingumo negali būti įvertinti asmenų, neturinčių specialių žinių dėl jų itin didelės apimties ir finansinių duomenų kiekio. Aplinkybę, kad įskaitymai yra teisėti, teisingi ir pagrįsti turi įrodyti ieškovė.
Atsiliepimas
7. Ieškovas UAB „Vilniaus augma“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas teisminio ginčo pradžioje nurodęs faktinį savo reikalavimo pagrindą – atsakovui išrašytas ir pastarojo neapmokėtas sąskaitas – faktūras už laikotarpį nuo 2017-02-11 iki 2017-08-04, pasinaudojo teise nurodyti ieškinyje aplinkybes, kurios, jo nuomone, pakankamos tam, kad jo naudai iš atsakovo būtų priteista ieškinyje nurodyta suma. Atsakovui į bylą pateikus mokėjimus, atliktus laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-08-22, pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti skolos susidarymo aplinkybes, nagrinėjo šalių santykius, susiklosčiusius iki 2017-02-11. Ieškovas nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, tačiau tik patikslino faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, todėl visiškai nepagrįsti apelianto motyvai, jog pirmosios instancijos teismas peržengė šio ginčo ribas. Atsakovas šioje byloje ne tik kad neįrodė, jog nėra skolingas ieškovui, bet nei savo procesiniuose dokumentuose, nei bylos nagrinėjimo metu aiškiai net nepasisakė, ar sutinka su ieškiniu, ar jam prieštarauja, bei nepateikė jokių atsikirtimų į ieškinį, paneigiančių skolos faktą ar jos dydį.
8. Šio ginčo šalis visą laikotarpį siejo vienos rūšies santykiai – vaisių ir daržovių pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovui nepateikus įrodymų, jog iki rašytinės sutarties sudarymo jis buvo pilnai atsiskaitęs su ieškovu, ieškovas pagrįstai atliko atsakovo įmokų paskirstymus remdamasis CK 6.55 straipsnio pagrindu. Sutarties objektas – pirkimo pardavimo santykiai, o ne skolinių įsipareigojimų dengimo tvarka, todėl nei skolos faktas, nei jos dengimo terminai sutartyje nebuvo aptarti. Tiek žodinės sutarties, tiek nuo 2017-01-04 sudarytos rašytinės Sutarties pagrindu šalis siejo tos pačios rūšies teisiniai santykiai, todėl pradelsus atlikti mokėjimus, susidarė tos pačios rūšies skolos, iš kurių pirmiausia buvo dengiamos seniausios.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
9. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Motyvuojamoji dalis
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
10. Byloje nustatyta, kad 2016 m. ieškovas suteikė atsakovui prekių už 85 939,48 Eur, atsakovas už prekes sumokėjo 82 192,81 Eur, nepadengtas likutis 2016 m. pabaigoje – 25 287,83 Eur, 2017 m. iki sutarties nutraukimo ieškovas suteikė atsakovui prekių už 40 672,32 Eur, atsakovas sumokėjo 39 200 Eur. Į bylą pateiktas šalių pasirašytas 2017-08-16 skolų suderinimo aktas patvirtina, jog atsakovas 2017-08-16 susidariusią 34 960,15 Eur skolą pripažino. 2017-01-04 šalys sudarė Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1132.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
11. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kadangi, jo teigimu, teismas peržengė ieškovo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir jį detalizuojančiais argumentais nesutinka. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra ieškovo, o ne teismo pareiga (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Ieškinyje yra nurodomas ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas, kurį sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, patvirtinančios asmens turimą teisę ar interesą arba jo pažeidimą ar ginčijimą. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko (materialaus ieškovo reikalavimo suformulavimas kita žodine išraiška, nekeičiant reikalavimo esmės, nelaikytinas ieškinio dalyko pakeitimu) ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
12. Šiuo atveju ieškovas, teikdamas ieškinį, nustatė bylos nagrinėjimo ribas, reikalaudamas jam iš atsakovo priteisti 30 760,15 Eur skolos ir 1 235,359 Eur delspinigių. Šalys savo pozicijas įrodinėjo teiginiais ir įvairiais dokumentais, kuriuos teikė į bylą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog teismas bylą nagrinėjo tokia apimtimi, ko ieškovas reikalavo ieškiniu – tai yra dėl 30 760,15 Eur skolos ir 1 235,359 Eur delspinigių priteisimo ir savo sprendimą grindė šalių teiktais į bylą įrodymais. Atsakovui pateikus į bylą dokumentus, patvirtinančius piniginių lėšų mokėjimą ieškovui, teismas, siekdamas įvertinti ieškinio pagrįstumą ir nustatyti skolos atsiradimo aplinkybes, nagrinėjo ieškovo ir atsakovo santykius, susiklosčiusius iki 2017-02-11, kadangi šį laikotarpį apėmė atsakovo pateikti dokumentai. Jokių kitų klausimų savo iniciatyva, neprašant ieškovui, teismas skundžiamu sprendimu nesprendė, todėl nėra pagrindo spręsti, jog teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas.
13. Apeliantas teigia, jog pasirašius 2017-01-04 sutartį nutrūko seniausios galimai buvusios skolos dengimas ir ieškovas nepagrįstai rėmėsi CK 6.55 straipsniu. Teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta, jog skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms. Šiuo atveju ginčo šalims nenusistačius įmokų paskirstymo tvarkos, ieškovas pagrįstai vadovavosi minėtame CK 6.55 straipsnyje įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalis siejo ilgalaikiai ir nuolatiniai šviežios ir perdirbtos žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo santykiai žodinės sutarties pagrindu. Aplinkybė, jog 2017-01-04 šalys sudarė rašytinę pirkimo-pardavimo sutartį, prieš tai buvusių pirkimo-pardavimo santykių nepanaikina ir nepaneigia, bei atsakovo įsiskolinimai ieškovui už gautas prekes neišnyksta. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas nepaneigė, jog prekės jam nebuvo suteiktos, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas už gautas prekes būtų atsiskaitęs. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovo veiksmai vertintini kaip siekis atidėti skolos sumokėjimo terminą, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog iš pradžių atsakovas sutiko su gautu ieškiniu ir pripažino įsiskolinimą, bandė šį klausimą išspręsti taikiai, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė ir įsiskolinimą ėmė neigti. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovui yra iškelta bankroto byla (B2-1052-565/2019), kurioje Vilniaus apygardos teismas 2019-03-01 nutartimi ieškovo šioje civilinėje byloje keliamą reikalavimą yra patvirtinęs ir įtraukęs į kreditorių ir kreditorinių reikalavimų sąrašą.
14. Dėl kitų argumentų teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
15. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Atsakovo BUAB „Tokyo“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.