Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Tomo Uldukio ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 145 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir M. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemones: per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios; per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą nukentėjusiajai N. K. arba susitarti dėl jos atlyginimo; M. K. sutikus, gydytis priklausomybės ligas; įpareigoti M. K. dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į atliktos laisvės atėmimo bausmės terminą įskaitytas laikino sulaikymo terminas nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2015 m. liepos 10 d.

Iš nuteistojo M. K. priteista nukentėjusiajai N. K. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

M. K. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis :

1.1 M. K. neturėdamas leidimo nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 10 d. 10 val. 00 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė penkis revolverius ir viena pistoletą, t. y. fabrikinės gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą „EKOL&VOLTRAN Major Mod. 88“ Nr. M680417, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, tinkamą šaudyti ir kuris yra C kategorijos šaunamasis ginklas; fabrikinės gamybos 380 (9 mm) kalibro du revolverius „ME 38 Compact G“ Nr. 018881 ir Nr. 024904, skirtus šaudyti šoviniais su guminėmis kulkomis, tinkamus šaudyti ir kurie yra C kategorijos šaunamieji ginklai; fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „Chiefs Special“ dujinį revolverį, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, tinkamą šaudyti ir kuris yra C kategorijos šaunamasis ginklas; fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „ROHM RG 89“ dujinį revolverį Nr. 0472735, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, tinkamą šaudyti ir kuris yra C kategorijos šaunamasis ginklas; fabrikinės gamybos 9 mm kalibro „ME 38 MARSHAL“ dujinį revolverį, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, tinkamą šaudyti ir kuris yra C kategorijos šaunamasis ginklas bei 73 šaudmenis, t. y. tinkamus šaudyti trisdešimt keturis 5,6 kalibro ilgus kraštinio įskėlimo šovinius, skirtus šaudyti iš 5,6 mm kalibro Margolino konstrukcijos pistoletu „TOZ-Bm“ modelio šautuvų ir kitų įvairių modelių bei gamintojų 5,6 mm kalibro pistoletų, revolverių, šautuvų ir karabinų; tinkamą šaudyti dvidešimt vieną 35 kalibro revolverių šovinį su pasklindančiu šratų užtaisu, skirtą šaudyti iš 35 kalibro šratinių revolverių; tinkamų šaudyti dešimt 380 (9 mm) kalibro revolverių šovinių su guminėmis kulkomis, skirtų šaudyti iš 380 (9 mm) kalibro revolverių ME 38 Comact-G bei kitų modelių revolverių, skirtų šaudyti šoviniais su guminėmis kulkomis; tinkamą šaudyti vieną 9 mm kalibro dujinį revolverių šovinį, skirtą šaudyti iš 9 mm kalibro dujinių revolverių; tinkamus šaudyti šešis 9 mm kalibro dujinius pistoletų šovinius, skirtus šaudyti iš 9 mm kalibro dujinių pistoletų; tinkamą šaudyti vieną 315 (8 mm) kalibro dujinį pistoletų šovinį, skirtą šaudyti iš 8 mm kalibro dujiniu pistoletu, kuriuos N. K. savanoriškai pateikė policijos pareigūnams.

1.2. Taip pat M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2015 m. kovo 9 d. 03 val. 00 min. iki 2015 m. liepos 9 d. 21 val. 02 min. (turėtų būti – iki 2016 m. sausio 31 d. 01-02 val.), sistemingai baugino nukentėjusiąją, t. y. savo seserį N. K., naudodamas psichinę prievartą, dėl ko nukentėjusioji juto nuolatinį pavojų savo gyvybei ir sveikatai, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

M. K. 2015 m. kovo 9 d. apie 02 val. – 03 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir laikydamas dešinėje rankoje tyrimo metu nenustatytą peilį, pridėjo jo geležtę prie miegančia apsimetusios nukentėjusiosios sesers N. K. kaklo ir tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, sukeldamas jai didelį išgąstį.

1.3. Be to, M. K. 2015 m. birželio 18 d. apie 22 val. – 24 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir laikydamas dešinėje rankoje tyrimo metu nenustatytą revolverį, pridėjo jį prie miegančia apsimetusios nukentėjusiosios N. K. kairės pusės smilkinio ir paspaudė gaiduką, tačiau ginklas neiššovė, nes buvo neužtaisytas, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją naudodamas psichinę prievartą.

1.4. Be to, M. K. 2015 m. liepos 9 d. apie 21 val. 02 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 prom.), iš telefono Nr. XXXXXX paskambinęs nukentėjusiajai seseriai N. K. į telefoną Nr. XXXXX grasino ją nužudyti bei grasino ją papjauti, išdurti akis, tokiu būdu baugino nukentėjusiąją, sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

1.5. Be to, M. K. 2016 m. sausio 31 d. apie 01 val. 00 min. – 02 val. 00 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir laikydamas kairėje rankoje tyrimo metu nenustatytą peilį, mojuodamas juo prie miegančia apsimetusios nukentėjusiosios N. K. veido, kartojo, kad nukentėjusioji grąžintų jam sidabrinius papuošalus, pinigus, nešiojamąjį kompiuterį, o jei ne, nužudys jos katinus, po to papjaus nukentėjusiąją, tokiu būdu baugino N. K., sukeldamas jai didelį išgąstį.

1.6. M. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, tyrimo tiksliai nenustatytą dieną, apie 17 val. 00 min. – 18 val. 00 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir be jokios priežasties, stipriai abiem rankomis pastūmė nukentėjusiąją N. K. į krūtinę, dėl ko ši pargriuvo ant nugaros ir stipriai ją susitrenkė, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, M. K. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams.

M. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemones: per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiosios; per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą nukentėjusiajai N. K. arba susitarti dėl jos atlyginimo; M. K. sutikus, gydytis priklausomybės ligas; įpareigoti M. K. dalyvauti elgesio pataisos programoje; įpareigoti M. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, tarp jų ir alkoholio.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl neteisingai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 2 dalis, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai). Prokuroras ir nuteistasis apeliaciniuose skunduose neginčija įrodymų gavimo teisėtumo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima, išskyrus paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl M. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

5. Remiantis pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu matyti, kad M. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2015 m. kovo 9 d. 03 val. 00 min. iki 2015 m. liepos 9 d. 21 val. 02 min. (turėtų būti – iki 2016 m. sausio 31 d. 01-02 val.), naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusiąją, t. y. savo seserį N. K., dėl ko nukentėjusioji juto nuolatinį pavojų savo gyvybei ir sveikatai, sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, ir šiuos M. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

5.1. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka iš dalies.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekiant užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kurie apibrėžti BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog teismų paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

5.2. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

5.3. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tai, kas sistemingai baugino žmogų, naudodamas psichinę prievartą. Sistemingas asmens bauginimas yra pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne vieną kartą, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai turi būti realūs – turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti realizuoti. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Sistemingas bauginimas visuomet būna nukreiptas į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą. Veiksnių, kuriuos nukentėjusysis sieja su neigiamu psichologiniu poveikiu, visuma yra individualaus pobūdžio, todėl vertinant grasinimo realumą, labai svarbu atsižvelgti į tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Be to, kvalifikuojant veiką pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pakanka nustatyti, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas, ir nėra būtina kiekvienu atveju įrodyti, kad kaltininkas ketina atlikti grasinimuose nurodomus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-327-696/2016).

5.4. Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad N. K. 2015 m. liepos 9 d. pareiškime Vilniaus miesto 3-iojo policijos komisariato viršininkui nurodė, jog brolis M. K. paskambino ir grasino ją nužudyti, todėl ji iškvietė policiją (1 t., 2 b. l.). Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (1 t., 3-4 b. l.). Apygardos teismo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji N. K. parodė, kad nuteistasis M. K. paskambino telefonu ir grasino ją sužaloti ir nužudyti (2 t., 45 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji N. K. nurodė analogiškas aplinkybes (1 t., 105-106 b. l.). Be to, šiuos nukentėjusiosios N. K. parodymus patvirtina byloje esantis garso įrašas iš Bendrojo pagalbos centro (toliau – BPC), iš kurio matyti, kad 2015 m. liepos 9 d. 21 val. 47 min., nukentėjusioji skambino į BPC ir verkdama prašė pagalbos, nes girtas brolis (nuteistasis) grasina ją nužudyti, todėl ji bijo eiti namo (1 t., 101 b. l.).

Pažymėtina, kad besitęsiantys sistemingo bauginimo veiksmai nuteistojo padaryti ne vieną kartą, kurie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, jog ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai (Kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116/2014). Todėl M. K. nusikalstami veiksmai 2015 m. liepos 9 d. ir 2016 m. sausio 31 d., yra laikomi kaip padaryti ne vieną kartą, nes nuteistasis turėdamas sumanymą sukelti baimės bei nerimo jausmą, baugino savo seserį N. K. Be to, kaip rodo bylos medžiaga, jie buvo siejami vieningo sumanymo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, SMS žinutės turinį, nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, konstatuoja, kad N. K. turėjo realų pagrindą manyti (bijoti), jog nuteistasis gali įgyvendinti išreikštus grasinimus, o nuteistasis šiuos nusikalstamus veiksmus padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, M. K. 2015 m. liepos 9 d. ir 2016 m. sausio 31 d. sistemingai padaryti nusikalstami veiksmai, teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nustatė, kad M. K. 2015 m. liepos 9 d. 21 val. 02 min. ir 2016 m. sausio 31 d. 01 – 02 val., naudodamas psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusiąją – savo seserį N. K., dėl ko nukentėjusioji juto nuolatinį pavojų savo gyvybei ir sveikatai, sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

M. K. 2016 m. sausio 31 d. apie 01 – 02 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir laikydamas kairėje rankoje tyrimo metu nenustatytą peilį, mojuodamas juo prie miegančia apsimetusios N. K. veido, kartojo, kad nukentėjusioji grąžintų jam sidabrinius papuošalus, pinigus, nešiojamąjį kompiuterį, o jei ne, nužudys jos katinus, po to papjaus nukentėjusiąją, tokiu būdu ją baugino.

5.6. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra patikimų ir įtikinamų įrodymų, kad nuteistasis 2015 m. kovo 9 d. apie 02 val. – 03 val., peiliu baugino nukentėjusiąją, taip sukeldamas jai išgąsti bei 2015 m. birželio 18 d. apie 22 val. – 24 val., pridėjo prie miegančia apsimetusios nukentėjusiosios kairės pusės smilkinio neužtaisytą revolverį ir paspaudė gaiduką, taip naudodamas psichinę prievartą, ją baugino. Pažymėtina, kad M. K. toks kaltinimas grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios N. K. parodymais, kurie negali būti pripažinti nuosekliais. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu N. K., apklausta kaip liudytoja 2015 m. liepos 10 d., jokių aplinkybių dėl M. K. nusikalstamų veiksmų 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. birželio 18 d. nenurodė (1 t., 105-106 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu N. K. apklausta papildomai 2015 m. liepos 15 d. paaiškino, kad brolis (nuteistasis) M. K. ją baugino peiliu 2015 m. kovo 9 d. bei revolveriu 2015 m. birželio 18 d.(1 t., 108-109 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji dėl tokių nuteistojo veiksmų į gydymo įstaigą dėl sveikatos sutrikdymo ar teisėsaugos institucijas (policiją) dėl realiai grėsusio pavojaus jos gyvybei ar sveikatai, nesikreipė. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios N. K. parodymai dėl M. K. nusikalstamų veiksmų 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. birželio 18 d. yra nenuoseklūs, jų objektyviai nepatvirtina kita bylos medžiaga. Vien tik ta aplinkybė, kad nuteistojo M. K. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), buvo rasta ir išimta ne tik šaunamieji ginklai ir šaudmenys, bet ir peiliai, nepatvirtina, kad M. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Tai, kad N. K. dėl brolio smurto nesikreipė į policiją ar medikus dėl to, nes bijojo neprognozuojamo nuteistojo elgesio ir bauginimų, nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus laikyti įtikinamais. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-98-895/2015). Todėl iš nuosprendžio pašalinamos, kaip neįrodytos, M. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, padarytos 2015 m. kovo 9 d. nuo 02 val. iki 03 val. ir 2015 m. birželio 18 d. nuo 22 val. iki 24 val.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

6. M. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2014 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, tyrimo tiksliai nenustatytą dieną, apie 17 val. 00 min. – 18 val. 00 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir be jokios priežasties, stipriai abiem rankomis pastūmė nukentėjusiąją N. K. į krūtinę, dėl ko ši pargriuvo ant nugaros ir stipriai ją susitrenkė, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje M. K. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6.1. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas M. K. nepagrįstai išteisino pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes nukentėjusioji N. K. ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme nuosekliai tvirtino, jog nuteistasis ją pastūmė ir sukėlė fizinį skausmą.

6.2. Remiantis baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji N. K. 2015 m. liepos 9 d. pareiškime nurodė, jog brolis M. K. paskambino ir grasino ją nužudyti (1 t., 2 b. l.). Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (1 t., 3-4 b. l.). Iš nukentėjusiosios N. K. 2015 m. liepos 10 d. apklausos protokolo matyti, kad 2015 m. liepos 9 d. vakare, jai paskambino brolis M. K. ir pasakė, jog su ja susidoros, grasino nužudyti, todėl ji (nukentėjusioji) iškvietė policiją (1 t., 105-106 b. l.). Iš nukentėjusiosios N. K. 2015 m. liepos 15 d. papildomos apklausos protokolo turinio matyti, kad ji prisiminė ir tai, jog 2014 metais, galbūt lapkričio ar gruodžio mėnesį apie 17 – 18 val., brolis M. K. ją pastūmė, dėl ko krisdama susitrenkė nugarą, tačiau niekam apie tai nesakė ir medicinos pagalbos nesikreipė (1 t., 108-109 b. l.). Pirmosios instancijos teisme N. K. parodė, kad 2014 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, brolis (nuteistasis) ją pastūmė, tačiau mano, jog netyčia (nenorėdamas), todėl apie tai niekam nepasakojo ir medicinos pagalbos nesikreipė (2 t., 44-45 b. l.).

6.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad M. K. kaltinimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios parodymais. Tuo tarpu, nuteistasis M. K. apklausų metu nuosekliai neigia, kad 2014 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, smurtavo prieš seserį N. K.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji N. K. protokole – pareiškime ir ikiteisminio tyrimo pirmosios apklausos metu, vykusios 2015 m. liepos 10 d. apie nuteistojo M. K. smurtinio pobūdžio veiksmus 2014 m. rudenį, sukeliant jai fizinį skausmą, nieko neminėjo. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis tik nukentėjusiosios N. K. parodymais dėl fizinio skausmo sukėlimo 2014 m. lapkričio – gruodžio mėnesį, galima tik manyti, kad M. K. galėjo padaryti šią nusikalstamą veiką. Tačiau konstatuoti, kad M. K. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį negalima, nes kitų faktinių ir patikimų duomenų, neabejotinai pagrindžiančių šias nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, nagrinėjamojoje byloje nėra surinkta.

Tuo tarpu, prokuroro skundo argumentai, kad N. K. dėl brolio smurto nesikreipė į policiją ar medikus dėl to, nes bijojo neprognozuojamo nuteistojo elgesio ir bauginimų, taip pat nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus laikyti įtikinamais, nes jų akivaizdžiai nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

6.4. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-98-895/2015).

Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino M. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl bausmės paskyrimo ir civilinio ieškinio priteisimo

7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014.). Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę.

7.1. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčijamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumas. Tačiau kiekvienu atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra teismo diskrecija.

Remiantis prokuroro apeliaciniu skundo turiniu matyti, kad apeliantas prašo M. K., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau paskirti griežtesnę bausmę, t. y. trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo motyvus, tačiau to paties nuosprendžio rezoliucinėje dalyje šio įstatymo taikymo nenurodė, todėl neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 328 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad M. K., neturėdamas leidimo, neteisėtai laikė ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad M. K. visus šaunamuosius ginklus įsigijo tuo metu, kai nebuvo reikalingas leidimas jiems įsigyti, pagal jų veikimo pobūdį ir nedidelę galią. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, M. K. pagal BK 253 straipsnio 2 dalį paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, nėra aiškiai per švelni ir neprieštarauja teisingumo principui. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad M. K. ginklus naudojo nukentėjusiajai bauginti bei savo kaltę dėl ginklų laikymo pripažino tik iš dalies, nėra pagrindas griežtinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

7.2. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taip pat pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo diskrecinė teisė. Teismas, taikydamas BK 75 straipsnį, baudžiamąją veiką ir bausmę individualizuoja du kartus: pirmą – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, t. y. teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antrą – nustatęs BK 75 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Be to, atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir / ar ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir bausmės paskirtimi. Todėl priimdamas tokį pakartotinį sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-457-677/2015).

7.3. Remiantis bylos medžiaga matyti, kad M. K. praeityje neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis (1 t., 173, 174 b. l.), dirba, charakterizuojamas teigiamai (2 t., 36 b. l.), taip pat nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Kadangi M. K. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį sumažėjo kaltinimo apimtis, jam paskirta laisvės atėmimo bausmė nežymiai sumažinama. Šiuo nuosprendžiu M. K. paskirtos bausmės subendrinamos, taikant dalinio sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys).

7.4. Apygardos teismas, priimdamas sprendimą M. K. atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovavosi ne tik pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Tačiau pažymėtina, kad M. K. padarė sunkų ir apysunkį nusikaltimus, savo kaltę pripažino tik iš dalies, todėl jam nustatyti minimalų laisvės atėmimo bausmės atidėjimo terminą nėra pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismas M. K. teisingai ir pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemones, kurios suderintos tarpusavyje ir turi realias galimybes teigiamai veikti nuteistąjį, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį.

8. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji N. K. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį dėl 1 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 193-194 b. l.). Tačiau pirmosios instancijos teismas N. K. civilinį ieškinį neturinei žalai atlyginti sumažino iki 600 Eur dydžio.

8.1. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, jog kiekvienu nusikaltimu padaroma mažesnė ar didesnė neturtinė žala. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą yra palikta teismui, kuris vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Todėl teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be to, visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, ir tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.

8.2. Nagrinėjamojoje byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, kad M. K. 2015 m. liepos 9 d. vakare ir 2016 m. sausio 31 d. naktį, grasino nužudyti ir / ar sužaloti seserį N. K., taip baugino ir sukėlė išgąstį, dėl ko nukentėjusioji patyrė psichologinius išgyvenimus, baimę ir nesaugumo jausmą. Tačiau tokiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai N. K. realus sveikatos sutrikdymas nebuvo padarytas, į gydymo įstaigą ji nesikreipė. Pažymėtina ir tai, kad iš nuosprendžio pašalinus aplinkybes dėl 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. birželio 18 d. padarytų nusikalstamų veikų, M. K. sumažėjo kaltinimo apimtis. Todėl esant šioms aplinkybėms, nukentėjusiajai N. K. iš nuteistojo M. K. priteista neturtinė žala sumažinama iki 300 Eur dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalimi, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio pašalinti M. K. inkriminuotas aplinkybes dėl 2015 m. kovo 9 d. ir 2015 m. birželio 18 d. padarytų nusikalstamų veikų.

M. K. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį (dėl 2015 m. liepos 9 d. ir 2016 m. sausio 31 d. padarytų nusikalstamų veikų) paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki penkių mėnesių.

M. K. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir M. K. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą padidinti iki dvejų metų.

M. K. paskirtas baudžiamojo poveikio priemones palikti nepakeistas.

Iš nuteistojo M. K. nukentėjusiajai N. K. priteistą 600 Eur neturtinę žalą sumažinti iki 300 Eur dydžio.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.