Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėn. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 m. laikotarpiui, įpareigojant be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš S. G. priteista P. B. naudai 7000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, t.y. laikotarpyje nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki 2008 m. rugpjūčio 4 d., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, ir materialiai atsakingu asmeniu už vykdomą įmonės veiklą, tyčia, turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, pasinaudodamas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir rekvizitais, garantuodamas, kad darbus atliks UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2007 m. spalio 31 d. prekybos centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), su P. B. sudarė statybos darbų sutartį dėl gręžtinių-monolitinių pamatų darbų su medžiagomis atlikimo, pagal kurią V. B. pagrįstai tikėdamasi darbų atlikimo ir vykdydama 2007 m. spalio 31 d. statybos darbų sutarties 3 punktą „sutarties įvykdymui užtikrinti užsakovas sumoka rangovui avansą <....>“, 2007 m. lapkričio 5 d. į S. G. nurodytą asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB bankas (tuo metu AB SEB Vilniaus bankas) iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Snoras“ pervedė 10 000 Lt avansą. S. G. 2007 m. spalio 31 d. statybos darbų sutartyje numatytų darbų neatliko, avansu paimtų pinigų 10 000 Lt negrąžino ir, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo P. B. ir V. B. priklausantį turtą -10 000 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Siekiant išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu papildomai apklausė nuteistąjį S. G., nukentėjusįjį P. B., liudytoją N. B., ištyrė AB SEB banko 2009-09-10 raštą, S. G. 2007-04-17 Valstybinės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui pateiktą prašymą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008-07-30 prašymą, kurių pirmosios instancijos teismas nebuvo ištyręs.

Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus, nustatė, jog nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir vertintini kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nustatyta baudžiamojoje byloje, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, surinktų, teisiamojo posėdžio metu ištirtų, bei nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų įvertintų įrodymų visuma, skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis atitinka BPK 305 str. reikalavimus.

Nors nuteistasis S. G. neigia padaręs nusikaltimą numatytą BK 182 str. 1 d., jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas - tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas - suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K-335/2010).

Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.).

Nuteistojo S. G. tyčią sukčiauti parodo nukentėjusįjį klaidinančių aplinkybių sukūrimas, būtent tai, kad jis nukentėjusiajam pažadėjo atlikti sutartyje numatytus darbus, nors žinojo, kad įmonė jų neatliks, nes pinigai bus pervesti į jo asmeninę sąskaitą, o sutartis nebus įmonėje užregistruota. Taip įtikinęs nukentėjusįjį, kad sutartis bus įvykdyta ir gavęs patvirtinimą dėl pinigų į jo sąskaitą pervedimo, jokių žadėtų veiksmų neatliko, gautų pinigų negrąžino.

Tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamos direktoriaus S. G. ir P. B. 2007-10-31 buvo sudaryta statybos rangos sutartis (1 t., b. l. 8-9), pagal kurią rangovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujama direktoriaus S. G. įsipareigojo nuo 2007-11-06 iki 2007-11-30 kokybiškai ir laiku atlikti gręžtinių – monolitinių pamatų darbus su medžiagomis, o užsakovas P. B. įsipareigojo, sutarties įvykdymui užtikrinti, sumokėti rangovui 10 000 Lt avansą, leisti naudotis elektra, vandeniu, paruošti sklypą. S. G. 2007-04-17 Valstybinės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui pateiktas prašymas registruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, buveinė – (duomenys neskelbtini), juridinių asmenų registre, vienasmenis valdymo organas – S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 73-75). Nuteistasis S. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pasirašė statybos darbų sutartį. Pinigus nurodė pervesti į jo asmeninę sąskaitą, kad išvengtų PVM mokėjimo, po to tuos pinigus būtų pervedęs į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą. Iš V. B. gautą avansą pervedė į įmonės sąskaitą. Visas įmonės sutartis su klientais sudarydavo jis, dalį sutarčių registruodavo, o dalį – ne. Sutartis perduodavo buhalterei suvesti kiekvieno mėnesio pabaigoje (2 t., b. l. 112-114). Apygardos teisme nuteistasis S. G. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikdavo statybos, pamatų, mūro darbus, 2007 m. lapkričio mėn., jis kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas pasirašė su užsakovu sutartį. Tuo metu įmonėje finansinė padėtis buvo normali, įmonės sąskaitos nebuvo areštuotos. Pinigus paprašė pervesti į asmeninę sąskaitą, nes manė, kad antstolis gali uždėti areštą sąskaitai, dėl to gali strigti darbai bei pinigų judėjimas. Vėliau pinigai buvo pervesti į įmonės sąskaitą, t. y. jis įnešė pinigus į įmonės kasą, kada įnešė, tikslios datos neprisimena. Apgauti nieko nenorėjo. Nukentėjusysis P. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2007-10-31 buvo susitikęs su S. G. „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centro kavinėje, pasirašė statybos darbų sutartį. S. G. užrašė savo sąskaitos numerį, į kurią pervesti 10 000 Lt. Žmona V. B. į S. G. nurodytą sąskaitą pinigus pervedė (2 t., b. l. 45-49). Apygardos teisme nukentėjusysis P. B. parodė, kad S. G. pasiūlė architektas, kuris darė projektą. Su S. G. susitiko „(duomenys neskelbtini)“ prekybos centre, jis prisistatė įmonės direktoriumi, padavė sutarties blanką, surašė sutartį, nurodė sąskaitos numerį. Pinigai buvo pervesti į nurodytą sąskaitą. Liudytoja V. B. parodė, kad vyro P. B. nurodymu pervedė į S. G. ant lapelio nurodytą sąskaitą 10 000 Lt avansą (2 t., b. l. 59-61). Liudytoja A. G. parodė, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere. Ji registruodavo visas sutartis, kurias duodavo direktorius S. G.. Nepamena, ar 2007-10-31 sudaryta sutartis buvo pateikta registruoti. Pagal bankinius išrašus užfiksuodavo grynųjų pinigų pervedimą į įmonės sąskaitą. Prie sąskaitų priėjimą turėjo direktorius S. G. (2 t., b. l. 49). Liudytojas N. B. parodė, kad klientai pervesdavo pinigus į įmonės sąskaitą. Jis nieko nežino ar S. G. paėmė pinigus. Ar su P. B. buvo sudaryta sutartis, jam tiksliai nėra žinoma. Visas sutartis sudarinėjo S. G. (2 t., b. l. 88-92). Apygardos teisme liudytojas N. B. parodė, kad nematė dokumento, kuris patvirtintų, jog įmonė gavo pinigus, buhalterės neklausė ar pinigai buvo gauti iš P. B.. Nežinojo, kad pinigai buvo pervesti į S. G. asmeninę sąskaitą. S. G. pasakė, kad įmonė gavo pinigus. Tapęs įmonės direktoriumi, įmonės buhalterinių dokumentų neperėmė. Sutarties sudarytos su P. B., jis nematė. Liudytojas A. B. parodė, kad sutarčių žurnaluose nebuvo įregistruota darbų rangos sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. B. (2 t., b. l. 92-93). AB banko „Snoras“ sąskaitos išrašas patvirtina, kad V. B. 2007-11-05 pervedė 10 000 Lt į S. G. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už statybos darbus (1 t. b. l. 7). AB SEB banko 2009-09-10 rašte nurodyta, kad sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso S. G., gim. 1976-11-26 (1 t., b. l. 70). 2009-12-03 apžiūros protokole nurodyta, kad pagal tirti pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpio nuo 2007-04-01 iki 2007-12-31 kasos knygas, kasos pajamų orderius, avansines apyskaitas, S. G. vardu pinigų įnešimo į įmonės kasą iš jam priklausančios asmeninės sąskaitos patvirtinančių dokumentų, nėra. Ištyrus laikotarpio nuo 2007-04-01 iki 2007-12-31 banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir kortelės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (mokėjimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios AB SEB Vilniaus bankas pateiktus dokumentus, dokumentų patvirtinančių grynųjų pinigų įnešimo ar pervedimo operacijų iš S. G. asmeninės sąskaitos, tarp tirti pateiktų dokumentų, nėra (1 t., b. l. 18-20). Todėl S. G. teiginys, jog V. B. gautą avansą pervedė į įmonės sąskaitą yra nepagrįstas, nes jei pinigai būtų pervesti į įmonės sąskaitą tai būtų pažymėta buhalteriniuose dokumentuose, o tai nėra padaryta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. G. nurodydamas pervesti avansą į asmeninę sąskaitą, gautus pinigus nepervesdamas į įmonės sąskaitą, statybos darbų sutartį neperduodamas užregistruoti turėjo konkretų tikslą – apgaule įgyti svetimą turtą.

Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina sąmoningą nuteistojo elgesį veikti apgaule, todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad S. G. pasinaudojo vadovaujamos įmonės duomenimis ir šios vardu sudarė sutartį, o pinigus nurodė pervesti į savo sąskaitą, tokiu būdu įgijo svetimą turtą veikdamas apgaule. Byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų aplinkybių visuma neabejotinai leidžia konstatuoti, kad S. G., atlikdamas šiuos veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu.

Pažymėtina, kad nukentėjusysis P. B. liepdamas žmonai pervesti pinigus galėjo nesuprasti, kad jie pervedami į asmeninę S. G. sąskaitą, nes jis sudarė sutartį su įmone, kurios direktorius buvo S. G., be to ši įmonė įsipareigojo darbus atlikti laiku, buvo rekomenduota architekto. Nukentėjusysis P. B., pervesdamas pinigus į S. G. nurodytą sąskaitą, nežinojo, kad S. G. pasirašytos sutarties įmonėje neužregistruos, pinigų įmonei neperduos. Šių aplinkybių nežinojimas nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą perduoti turtą. Teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinė byla Nr. 2K-274/2011).

Susitardami dėl statybos darbų sutarties sąlygų, viena sutarties šalis – užsakovas – tikisi, kad kita sutarties šalis – rangovas – vykdys susitarimą ir kokybiškai ir laiku atliks sutartyje numatytus darbus. Tačiau jei sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Tam, kad veiką, pasireiškusią sutarties sąlygų nevykdymu, būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutartų darbų neatlikimo, jei ketinimas nelydimas apgaulės elementų, kurie esmingai apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Baudžiamajai atsakomybei reikia asmens suklaidinimo, laikomo apgaule. Esant statybos darbų sutarčiai, apgaulė gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas visai neketina vykdyti susitarimo (šiuo atveju kokybiškai ir laiku atlikti sutartyje numatytų darbų, t. y. gręžtinių – monolitinių pamatų darbų) ir toks asmens apsisprendimas lydimas apgaulės veiksmų. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad S. G. negali kilti baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 str. 1 d., nes S. G. nebuvo pateikęs nukentėjusiajam suklastotų dokumentų, nepranešė neteisingų duomenų ir nenutylėjo reikšmingų aplinkybių. Nors apgaulė dažnai lydima suklastotų dokumentų pateikimu sudarant sutartį apie rangovo asmenybę, tačiau apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-329/2011).

Nuteistasis S. G. parodė, kad negalėjo pradėti darbų, nes sklypas nebuvo paruoštas, nebuvo vandens, reikalingo betonavimo darbams, o elektrai nuo kaimynų sklypo pajungti nebuvo pasirūpinta generatoriumi. Pirmą kartą nuvažiavus, sklype nebuvo išstumdytos žemės, o antrą kartą žemės buvo išstumdytos, bet sklypas buvo pilnas vandens ir pamatų ašys nuverstos (2 t., b. l. 112-114). Apygardos teisme nuteistasis S. G. parodė, kad pasirašius sutartį, buvo nuvykę apžiūrėti sklypą, ten buvo tik žolė. Pagal sutartį, užsakovas turėjo paruošti sklypą, statybos darbams atlikti, t. y. nustumti juodžemį, nužymėti pamatų ašis. Tačiau sklypas paruoštas nebuvo, nebuvo pažymėta, kurioje vietoje turi būti pamatai, neturėjo statybos leidimo. Darbus turėjo atlikti per dvi savaites. Po dviejų savaičių sklypas nebuvo paruoštas. Liudytojas R. B. parodė, kad rudenį P. B. paprašė jam priklausančiame sklype atžymėti pamatus. Pamatų ribas atžymėjo pagal projekte esančius brėžinius, kuriuose yra nurodytos pamatų ir sklypo ribos. Nurodo, kad visi parengiamieji darbai buvo atlikti. Kai sklype darė matavimus, jame vandens nebuvo. Sklypo paruošimas reiškia, kad sklype turi būti riboženkliai, pažymėti pamatai, juodžemio nustūmimas neprivalomas (2 t., b. l. 72-74). Apygardos teisme nukentėjusysis P. B. parodė, kad prieš jam išvykstant lapkričio pabaigoje, sklypas buvo paruoštas. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis P. B. parodė, kad susitarė su kaimynu dėl leidimo pasijungti elektrą, kuri buvo reikalinga statybos darbams, apie tai pasakė S. G.. To neneigia ir S. G., tačiau nurodo, kad elektrą pasijungti nuo kaimyno buvo reikalingas generatoriaus. Liudytoja V. B. parodė, kad jos vyras nuvežė į sklypą talpą su vandeniu (2 t., b.l. 60). Liudytojas N. B., kuris nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įkūrimo iki 2008 m. dirbo projektų vadovu, po to buvo paskirtas direktoriumi, parodė, kad S. G. turėjo galimybę gauti ir elektrą, ir vandenį, ir jei sklype nebūtų buvę vandens ar elektros, tai jie patys tuo būtų pasirūpinę (2 t., b. l. 92). Nuteistojo teiginys, kad sklypas nebuvo paruoštas darbui kelia pagrįstų abejonių. O tai, kad sklypas buvo pilnas vandens parodo tik S. G., priešingai nukentėjusiojo ir liudytojo R. B. parodymams. Liudytojų R. B., V. B., N. B. parodymai leidžia daryti išvadą, jog S. G. nurodydamas kliūtį – sklypo neparuošimą, realiai neketino atlikti sutartyje numatytų darbų. S. G. parodė, kad negalėjo pradėti darbus, nes laukė statybos leidimo, tačiau neprisimena, ar įspėjo užsakovą, jog darbų nepradės kol negaus statybos leidimo. (2 t., b. l. 112-114). Apygardos teisme N. B. parodė, kad darbams atlikti buvo reikalingas statybos leidimas, projektas, sklypo matavimas. Kiek jis žino, P. B. tų dokumentų neturėjo. Nukentėjusysis P. B. parodė, kad visi dokumentai buvo paruošti, o S. G. statybos leidimo neprašė (2 t., b. l. 45-49). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad statybos leidimas buvo išduotas 2007-11-29 (2 t., b. l. 97-98), t. y. praėjus mėnesiui po sutarties pasirašymo dienos. Tačiau sutartyje UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujama direktoriaus S. G. įsipareigojo darbus pradėti nuo 2007-11-06. S. G. veiksmai, t. y. sudarydamas sutartį, dar neapžiūrėjęs sklypo ir nežinodamas ar nėra kliūčių pradėti darbams, kelia abejonių ar jis realiai ruošėsi pradėti darbus. S. G. būdamas statybos darbų specialistas ir žinodamas, kad statybos darbų negalima atlikti kol nėra gautas statybos leidimas, įsipareigojo darbus pradėti, nors suprato, kad jie nebus vykdomi ir apie tai nukentėjusiajam nepranešė. Tai rodo, kad S. G. turėjo išankstinį nusiteikimą nevykdyti statybos darbų pagal sudarytą sutartį bei pasisavinti gautą avansą. Be to, tai parodo ir tolesnis jo elgesys. Nukentėjusysis P. B. parodė, kad grįžus iš komandiruotės, S. G. pažadėjo darbus pradėti daryti po savaitės, tačiau nepradėjo. Pasirašius taikos sutartį, pagal kurią S. G. pažadėjo jam atiduoti skolą kiekvieną mėnesį pervedant po 2000 Lt, bet pinigų negrąžino (2 t., b. l. 45-49). Apygardos teisme nukentėjusysis P. B. parodė, kad jam grįžus balandžio pradžioje, darbai dar nebuvo pradėti. Susitikus su S. G., jis vis žadėjo, kad pradės darbus. Skambino S. G. ir būdamas išvykęs, dažnai jo ieškojo, tačiau išgirsdavo tik pažadus. S. G. pinigus paėmė, bet darbų neatliko. Vėliau nuolat žadėjo grąžinti pinigus, tačiau pervedė tik dalį – 3000 Lt. Teisiamojo posėdžio metu S. G. parodė, kad sutartų darbų negalėjo atlikti dėl anksčiau išvardintų trukdžių, taikos sutarties nevykdė, nes įmonėje tuo metu buvo finansinių sunkumų (2 t., b. l. 112-114). Apygardos teisme patvirtino, kad žalos neatlygino, tik dalį pinigų nukentėjusiajam grąžino. Liudytoja V. B. parodė, kad ji skambino S. G., tačiau jis į skambučius neatsiliepė. Jos vyras, grįžęs iš komandiruotės, taip pat skambino, S. G. pažadėjo atlikti darbus, tačiau taip ir neatliko. Vyras skambindavo dažnai, ragino, kad jis atliktų darbus, tačiau S. G. tik žadėjo, kad darbus atliks (2 t., b. l. 59-61). S. G. negalėjo pasakyti ar jam V. B. skambino, jos telefono numerio jis neturėjo. S. G. skambino P. B., bet prisiskambinti nepavyko (2 t., b. l. 113-114). Nukentėjusysis teigia, kad žmonos numerį buvo palikęs, be to, S. G. galėjo jam prisiskambinti (2 t., b.l. 114). Nukentėjusysis buvo suinteresuotas, kad darbai būtų atlikti laiku, dalį pinigų buvo sumokėjęs, todėl jis neturėjo pagrindo slėptis nuo S. G.. Tuo tarpu S. G., gavęs pinigus su nukentėjusiuoju nebendravo nei dėl sklypo paruošimo, nei dėl statybos leidimo, neatsiliepė į skambučius, neprisiminė ar jam skambino V. B., rodo vengimą pradėti darbus, nes apie jo manymu, susidariusias kliūtis pradėti darbus P. B. nepranešė. Tačiau veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka statybos darbų sutarties pasirašymo ir jos nevykdymo fakto. Tai, kad S. G. nurodė pinigus pervesti į jo asmeninę sąskaitą, kurių vėliau nepervedė į įmonės sąskaitą, numatė darbų pradžią, neįsitikindamas ar galės juos pradėti, nesant statybos leidimo, nepradėjo darbų, patvirtino, kad jis neketino laikytis sutarties sąlygų ir užvaldė nukentėjusiojo turtą, suklaidindamas nukentėjusįjį dėl savo ketinimų. Pažymėtina, kad S. G. darbus galėjo pradėti gavęs statybos leidimą, tačiau nepradėjo. O negalėdamas pradėti sutartų darbų, turėjo nukentėjusiajam grąžinti pinigus, bet to nepadarė. Visa tai rodo, kad nuteistojo tyčia panaudoti apgaulę ir įgyti nukentėjusiojo turtą kilo iki sutarties sudarymo momento.

Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog S. G. perkėlė skolą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai akivaizdžiai grėsė bankrotas yra paremtas ištirtais įrodymais. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis sudarydamas sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovaujamos direktoriaus S. G., avansą pervedė ne į įmonės sąskaitą, o į asmeninę S. G. sąskaitą. Nustatyta, kad S. G. nukentėjusiojo sumokėtą avansą nepervedė į įmonės sąskaitą, todėl pareiga grąžinti pervestą avansą, neatlikus darbų, kyla S. G.. Kadangi P. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl statybos darbų sutarties nevykdymo ir nuostolių priteisimo, patvirtina jo nežinojimą, kad į S. G. asmeninę sąskaitą pervesti pinigai įmonei nebuvo perduoti. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovo P. B. ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudaryta taikos sutartis (1 t., b. l. 47-49). Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartyje nurodyta, kad bendrovė nuo 2008 m. rugsėjo mėn. nevykdo realios veiklos, nuo 2008 m. gruodžio mėn. nemoka darbuotojams darbo užmokesčio, ilgą laiką nevykdo prisiimtų finansinių įsipareigojimų kreditoriams (1 t., b. l. 44), todėl akivaizdu, kad sudarant taikos sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai turėjo žinoti, kad jai grėsė bankrotas. Pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje susipažino su minėtomis teismo nutartimis, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog nesuprantama, kokiais įrodymais teismas rėmėsi darydamas tokią išvadą yra nepagrįstas. Be to, apygardos teisme liudytojas N. B. parodė, kad sudarant taikos sutartį, jis buvo įmonės direktorius ir pasirašė taikos sutartį. Tuo metu įmonės sąskaita buvo areštuota, tačiau manė, kad areštas bus nuimtas ir pinigus galės grąžinti. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis S. G. parodė, kad jis pripažino, jog yra skolingas P. B., dėl padarytų nuostolių nesiginčijo, tuo metu turėjo pinigų ir būtų atsiskaitęs, bet antstolis areštavo turtą ir įmonės sąskaitą. Žinojo, kad tarp P. B. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta taikos sutartis, dėl finansinių sunkumų taikos sutartis nebuvo vykdoma (2 t., b. l. 113). N. B. ir S. G. parodymai patvirtina, jog abu žinojo, kad įmonės finansinė padėtis sunki, įmonės turtas areštuotas, todėl sudaryta taikos sutartis nebus vykdoma, kol nebus panaikintas turto areštas. Šios aplinkybės rodo, kad sutarties vykdymas ir nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo suvaržytas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir argumentuotai nurodė, kad tik po to, kai nukentėjusysis neturėjęs realių galimybių priversti kaltinamąjį vykdyti teismo sprendimą, kreipėsi 2009 m. liepos 30 d. į teisėsaugos institucijas ir pagal jo pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl S. G. galimai padarytos nusikalstamos veikos numatytos BK 182 str. 1 d. Liudytoja V. B., nukentėjusysis P. B. parodė, kad iš S. G. dažnai išgirsdavo tik pažadus, jis darbų neatliko, pinigų negrąžino. S. G. to neneigia, pripažįsta, kad žalos neatlygino. Nustatyta, kad S. G. tik 2009-10-21 ir 2009-11-04 pervedė 3000 Lt į V. B. sąskaitą (1 t., b. l. 170-171). Nors byloje nėra duomenų ar nukentėjusysis ėmėsi aktyvių veiksmų skolos išieškojimui, tačiau nustatyta, kad S. G. veiksmuose nusikalstamos veikos sudėtis yra akivaizdi ir neginčytina, t. y. S. G. sudarė sutartį iš anksto žinodamas jog sutartiniai įsipareigojimai nebus vykdomi. Todėl daroma išvada, kad nuteistasis S. G. užvaldė P. B. lėšas ne tik esmingai suklaidindamas nukentėjusįjį, bet ir suvaržydamas jo galimybes atkurti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo S. G. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.