- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-11
- Bylos Nr.
- 2A-542-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03792-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Antanas Rudzinskas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ dėl skolos už patiektą šilumos energiją, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo skolą - 2450,26 Lt, palūkanas - 64,49 Lt, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausanti negyvenamoji patalpa – slėptuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausanti negyvenamoji patalpa – parduotuvė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas ir atsakovas nėra sudarę rašytinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau ieškovas laiko, kad tokia sutartis yra sudaryta konkliudentiniais veiksmas. Atsakovas turėjo pareigą mokėti už tiekiamą šilumos energiją, cirkuliaciją ir karštą vandenį įstatymų, Vyriausybės bei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų nustatyta tvarka ir tarifais. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnį, 4.82 straipsnio 3 dalį kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti bei mokėti mokesčius. Ieškovas kas mėnesį pateikdavo atsakovui sąskaitas už šilumos energiją, tačiau atsakovas jų laiku neapmokėjo ir nuo 2011-11-01 iki 2012-12-31 susidarė 2450,26 Lt skola už šilumos energiją.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateikė atsiliepimą ir atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriuose nurodė, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, jog iš ieškovo pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, kaip atsakovui buvo paskaičiuoti mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymą, nes ieškovas nebuvo pateikęs jokių paskaičiavimų, iš kurių būtų matyti, už kokį bendro naudojimo patalpų plotą yra paskaičiuoti mokesčiai, ir nėra pateikta jokių duomenų, kuriais remiantis atsakovui tenkantis bendro naudojimo patalpų plotas galėtų būti paskaičiuotas. Ieškovas pateikė pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpų šildymo skaičiuotes, tačiau nepaaiškino, kuo remiantis apskaičiuojant šilumos kiekio dalies bendro naudojimo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), šildymui priskyrimo koeficientas yra 0,2, o patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), - 0,1. Mokesčiai už karštą vandenį patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), skaičiuojami nepagrįstai, nes minėtose patalpose karšto vandens paruošimui yra įrengtas elektrinis boileris ir karštas vanduo, gaunamas iš pastato karšto vandens sistemos, yra nenaudojamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai 2450,26 Lt skolą, 64,49 Lt palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, 92 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, 13,44 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad ieškovas atsakovui kas mėnesį nuo 2011-11-30 teikė sąskaitas, kuriose tiksliai nurodė atsakovui tenkantį atlyginti suvartotą šilumos kiekį, jo dydį. Atsakovui pareiškus pretenzijas dėl ieškovo skaičiuojamų mokesčių už atsakovui priklausančias patalpas daugiabučiuose namuose A. Goštauto g. 4 ir (duomenys neskelbtini), ieškovas 2012-10-22, 2012-08-27, 2012-08-03 raštais pateikė atsakovui paaiškinimus. Išsamius paaiškinimus dėl prašomų iš atsakovo priteisti mokesčių apskaičiavimo tvarkos, būdų ieškovas pateikė ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu taip ir nepaaiškino, kurioje dalyje ieškovo paskaičiavimai atsakovui yra neaiškūs, nepateikė savo mokesčių skaičiavimo. Teismas, patikrinęs ieškovo pateiktus skaičiavimus, padarė išvadą, kad mokesčiai už šildymą daugiabučių namų A. Goštauto g. 4 ir (duomenys neskelbtini), bendroms reikmėms atsakovui yra paskaičiuoti tinkamai.
Nors teismas byloje nenustatė, kad ieškovas su atsakovu būtų sudaręs rašytinę karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pagal nekilnojamojo turto kadastro duomenis atsakovui nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos pastate (duomenys neskelbtini), yra prijungtos prie komunalinio vandentiekio (b.l. 11). Be to, teismo vertinimu, svarbi aplinkybė yra ta, kad 2012-07-10 komisija, kurioje dalyvavo ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens atstovai, nustatė, kad šiose patalpose yra karštas vanduo prijungtas prie namo centralizuotos karšto vandens sistemos, karšto vandens skaitiklis neužplombuotas, vonios pašildytuvo nėra (b.l. 78). Kadangi atsakovo patalpos prijungtos prie bendrų daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), karšto vandens tiekimo įrenginių, tai teismas konstatavo, kad ieškovą su atsakovu ginčo laikotarpiu saistė neterminuota karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.384 str., 1.71 str.), kurios sąlygos nustatytinos pagal karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties bendrąsias sąlygas (Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2011-10-30 iki 2012-09-27) 155.3, 156 p., (redakcija, galiojanti nuo 2012-09-27) 163.3, 165 p.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių teisėtą karšto vandens įrenginių ginčo patalpose pertvarkymą (2010-10-25 LR energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2011-10-30 iki 2012-09-27) 192-200 p., (redakcija, galiojanti nuo 2012-09-27) 200-208 p.), be to, neišdėstė jokių argumentų dėl paskaičiuoto karšto vandens kiekio, jo kainos dydžio nepagrįstumo. Teismas pripažino, kad kiekiai ir kaina, nurodyti ieškovo pateiktoje mokėjimo skaičiuotėje (b.l. 70), skaičiuotinos šilumos galios karštam vandeniui skaičiavime (b.l. 77) atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteisė prašomą skolą už vandens, tiekiamo negyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini), pašildymą, šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, įskaitant šilumos pardavimo mokestį, nuo 2012-07-01 iki 2012-12-31 (CK 6.38 str., 6.213 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir pažeidė materialiosios bei proceso teisės normas. Atsakovas nurodo, kad teismas be pagrindo sutiko su ieškovo paskaičiavimais už šilumą, nes ieškovas, skaičiuodamas suvartotos šilumos kiekį rėmėsi Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, kuris nustato skirtingus koeficientus. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kokiais duomenimis remiantis buvo nustatyti šildymui priskyrimo koeficientai. Be to, atsakovo nuomone, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsiskaitymą už karštą vandenį. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės taikomos butuose, o ne negyvenamosiose patalpose. Taigi nagrinėjamu atveju teismas turėjo vadovautis ne minėtomis taisyklėmis, kuriose nustatytos karšto vandens kiekio normos pagal gyventojų skaičių, o privalėjo vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais. Atsižvelgiant į tai, kad vandens paruošimui patalpose įrengtas elektrinis boileris ir nesant tikslo naudoti karštą vandenį iš pastato karšto vandens sistemos, darytina išvada, kad ieškovo ieškinys atmestinas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą; prijungti prie bylos papildomus įrodymus.
Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo Metodo Nr. 5 3.1 p. nurodytų koeficientų taikymo, nekėlė klausimo dėl pastatuose, esančiuose Vilniuje Laisvės pr. 39 ir Goštauto g. 4, esančių laiptinių skaičiaus, todėl esant CPK 306 straipsnio 2 dalyje ir 312 straipsnyje nustatytiems apeliacijos ribojimams apeliantas apeliacinės instancijos teisme negali remtis aplinkybėmis, kurių neginčijo pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).
Dėl atsakovo prievolės mokėti už šilumos energiją
Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 03-121 patvirtintos Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės, pagal kurias paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuotos šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso 243,18 kv. m ploto negyvenamoji patalpa – slėptuvė, esanti (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 9-10), taip pat 153,75 kv. m negyvenamoji patalpa – parduotuvė, esanti Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 11-12). Šios patalpos yra daugiabučiuose namuose, kurie yra prijungti prie centralizuoto šildymo iš centralizuotų sistemų, tačiau atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), šilumos vamzdžiai nepraeina (b.l. 78). Ieškovas ieškinį atsakovui pareiškė prašydamas priteisti iš atsakovo skolą ne už atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų šildymą, o šilumą, sunaudotą daugiabučių namų A. Goštauto g. 4 ir (duomenys neskelbtini), bendroms reikmėms. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šiluma į namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynu, o šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines. Pažymėtina, kad šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti. Taigi apeliantas, kaip kiekvienas patalpų (buto ar parduotuvės) savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bendraturtis ir atsakingas už namo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieneto, tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo patalpas atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Dėl to nors atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), šilumos įrenginiai yra atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos, tai neatleidžia apelianto nuo pareigos mokėti už tenkančią šilumos dalį, suvartotą namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl to, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), šilumos įrenginiai yra atjungti nuo bendros namo šildymo sistemos, kartu su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 taikomas ir Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms ir kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Apskaičiuojant Atsižvelgiant į tai, koks šilumos paskirstymo metodas yra taikomas, nurodomas atitinkamas šildymo koeficientas.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepagrindė, kodėl apskaičiuodamas šilumos tiekimo kainą taiko koeficientus – 0,2 ir 0,1.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad atsakovas atsiliepimą į ieškinį grindė tuo, kad ieškovas nepateikė jokių paskaičiavimų, iš kurių būtų matyti už kokį bendro naudojimo plotą yra paskaičiuoti mokesčiai, bei kad nėra pateikta jokių būtinų duomenų, kuriais remiantis atsakovui tenkantis bendrojo naudojimo patalpų plotas galėtų būti paskaičiuotas. Taigi atsakovas ieškinio reikalavimą ginčijo tuo pagrindu, kad nebuvo tinkamai informuotas apie susidariusios skolos paskaičiavimo metodiką. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nagrinėjo tiek ieškovo reikalavimų pagrįstumą, tiek atsakovo atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Teismas sprendime išsamiai analizavo apelianto atsikirtimus į ieškovo ieškinį (atsiliepimų į ieškinį ir patikslintą ieškinį, teismo posėdžio metu išsakytus argumentus), nustatė, jog ieškovas trimis raštais pateikė išsamius paaiškinimus dėl prašomų iš atsakovo priteisti mokesčių apskaičiavimo tvarkos. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovui siuntė skolos apskaičiavimo dokumentus, skaičiuotes, paaiškinimus, o atsakovas ieškovui nenurodė, kokia apskaičiavimų dalis jam nėra aiški. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui pateikus atsakovui skolos apskaičiavimo dokumentus, o atsakovui nenurodžius, kokia skaičiuočių dalis jam nėra aiški, nepateikus savo skaičiavimo, nėra pagrindas atsakovui nemokėti susidariusios skolos už jam tenkančią bendrųjų patalpų šildymo dalį.
Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas teikė paaiškinimus ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o teismas sprendime taip pat paaiškino, kad koeficientai nustatyti metodo Nr. 5 3.1 punkte, kuris priklauso nuo name esančių laiptinių skaičiaus. Šiame punkte nurodyta, kad pastate, kai yra 1 laiptinė taikomas koeficientas 0,2, o kai pastate yra 6 ir daugiau laiptinių – koeficientas yra 0,1. Kadangi nagrinėjamos bylos duomenimis name, esančiame (duomenys neskelbtini) yra viena laiptinė, tai taikomas koeficientas 0,2, o name, esančiame Vilniuje, Goštauto g. 4, yra 7 laiptinės, todėl taikomas koeficientas – 0,1. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad nėra aiškūs koeficientų taikymo kriterijai, laikytinas nepagrįstu. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tai, jog apeliantui nėra aiškus koeficientų taikymas, jų parinkimo kriterijai, nepaneigia apelianto skolos. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl pagrįstai priteisė skolą, susidariusią dėl nemokėjimo už apeliantui tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymą.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jam priteistas mokestis už karšto vandens ruošimą, Jo nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose adresu Laisvės pr. 39, Vilnius yra įrengtas elektrinis boileris, kuriuo apeliantas ruošia karštą vandenį.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, o apeliantas apeliaciniame skunde šios nustatytos aplinkybės neginčijo, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių teisėtą karšto vandens įrenginių ginčo patalpose pertvarkymą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors atsakovas teigė, jog jis įrengė elektrinį boilerį ir nenaudoja ieškovo tiekiamo karšto vandens, tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie teisėtą karšto vandens sistemos pertvarkymą (CPK 178, 185 straipsnis). Pažymėtina, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 192-200 p. „Karšto įrenginių pertvarkymas“ (akto red., galiojusi nuo 2011-10-30 iki 2012-09-27); Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 200-208 p. nurodyta, kad jei karšto vandens įrenginių pertvarkymas vykdomas ne pagal teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavimas teisėmis negali būti ginamas iš ne teisės neatsiranda teisė ir vartotojams, neįvykdžiusiems teisės aktų reikalavimų, išlieka prievolė mokėti už šilumos energiją geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pašildymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog jis turi įsirengęs elektrinį boilerį ir nenaudoja karšto vandens gaunamo iš pastato vandens sistemos, kaip neturinčios jokios reikšmės jo prievolei mokėti mokesčius už tiekiamą šilumą karštam vandeniui ruošti.
Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nes taikė teisės Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, kurios taikomos butų savininkams pagal butuose gyventojų skaičių, o ne negyvenamosiose patalpose. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apelianto patalpų karšto vandens vartojimo prietaisai prijungti prie pastato vidaus karšto vandens sistemos. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (redakcija iki 2012-09-27) 178.3 bei 186.3 punktuose nurodyta, kad kiekiai nustatomi skaičiavimo būdu, kai nustatoma butų ir kitų patalpų savininkų kaltė pažeidus taisyklių 185 punkte (aktualios redakcijos), 177 punkte (redakcijos, galiojusios iki 2012-09-27) nurodytus reikalavimus, teisės aktuose bei metodikose nustatyta tvarka. Įvertinus metodo Nr. 4 1.3.2 punktą ir 2005-06-28 Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-253 patvirtintas Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisykles apskaičiuotina šilumos galia karštam vandeniui ruošti. Ieškovas nurodė, kad remdamasi šiomis taisyklėmis jis apskaičiavo šilumos galią karštam vandeniui ruošti. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu skaičiavimų neginčijo, nepateikė alternatyvių skaičiavimų. Dėl to pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kiekiai ir kaina, nurodyti ieškovo pateiktoje mokėjimo skaičiuotėje (b.l. 70), skaičiuotinos šilumos galios karštam vandeniui skaičiavime (b.l. 77) atitinka teisės aktų reikalavimus, kaip nurodė ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyką nustato pačios ginčo šalys. Tai grindžiama rungimosi ir dispozityvumo civiliniame procese principų taikymu (CPK 12, 13 straipsniai). Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą. Taigi, asmuo, manydamas, kad jo materialinė subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas pažeistas, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) bei pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinio pareiškime nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui.
Ieškovo pareikštas reikalavimas yra pagrįstas ir tenkinamas tokia apimtimi, kokia buvo pažeistos ar ginčijamos jo teisės ar teisėti interesai. Jis yra nukreiptas daromam pažeidimui nutraukti ar padaryto pažeidimo padariniams pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra).
Nagrinėjamoje byloje atsakovas ieškovo reikalavimą sumokėti už karšto vandens paruošimą ginčijo tuo pagrindu, kad jis turi įsirengęs elektrinį boilerį, kad karšto vandens tiekiamo ieškovo nenaudoja, todėl jam esą nekyla pareiga mokėti už karšto vandens ruošimą. Taigi iš atsakovo procesinių dokumentų, paaiškinimų teisme matyti, kad ieškovo pateiktas apskaičiavimas nebuvo ginčo dalykas. Teismas, nustatęs, kad atsakovui kyla pareiga mokėti ieškovui už karšto vandens ruošimą, pagrįstai vadovavosi ieškovo apskaičiavimais kaip nekvestionuotina aplinkybe, dėl kurios nėra šalių ginčo. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos pagrįstai rėmėsi ieškovo pateiktais skaičiavimais.
Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl materialiosios teisės normų taikymo, apskaičiuojant kainą už karšto vandens paruošimą atsakovui, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesys į tai, kad iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad atsakovui karšto vandens paruošimo kaina apskaičiuota vertinant vieną vartotoją. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendime r. 356V 6.3 nurodyta, kad negyvenamosiose patalpose mokestis už karštą vandenį skaičiuojamas pagal nustatytą normą vienam asmeniui. Taigi darytina išvada, kad ieškovo paskaičiavimai yra teisingi, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškinyje nurodyto dydžio skolą iš atsakovo už karšto vandens ruošimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2008).
Dėl rašytinių įrodymų priėmimo
Apeliacinis instancijos teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į bylą nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).
Teismas, remdamasi bylos duomenimis ir vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, sprendžia, kad ieškovo UAB „Vilniaus energija“ prašymas dėl papildomų įrodymų prijungimo prie bylos tenkintinas, apelianto pateikti aktai priimtini į bylą.
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo išvardintus motyvus bei įvertinus įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.