Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.15.; 3.2.4.4.; 3.2.4.6.; 3.2.4.7.; 3.2.4.11.; 2.1.2.4.2.3.; 3.3.1.11.;

3.1.7.11.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.;

2017 m. balandžio 13 d.

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovo R. Š. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11-287/2016 pagal ieškovo R. Š. patikslintą ieškinį atsakovui R. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo Pakruojo rajono notarų biuro notarė N. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. Š. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2014 m. spalio 10 d. motinos A. B. Dovanojimo sutartį, sudarytą Pakruojo rajono notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl neatlygintinio perleidimo asmeninės nuosavybės teise žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), R. Š.. Taikyti vienašalę restituciją ir žemės sklypą, asmeninės nuosavybės teise perduoti ieškovui R. Š. paveldėjimo pagal įstatymą teisės pagrindu. Nurodė, kad A. B. dėl amžiaus, patirtų traumų, sveikatos sutrikimo buvo nustatytas neįgalumas, specialioji nuolatinė slauga bei priežiūra. Jai tapus nesavarankiška ir negalinčia įgyvendinti jokių savo teisių ir atlikti pareigų, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. nutartimi buvo nustatyta rūpyba ir rūpintoju paskirtas ieškovas. A. B. (duomenys neskelbtini) mirė. Ieškovas yra vienintelis įstatyminis A. B. įpėdinis ir jam 2015 m. gruodžio 18 d. buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Iki pat mirties ieškovas buvo motinos A. B. rūpintojas, ja rūpinosi, prižiūrėjo, santykiai buvo artimi, šilti ir draugiški, gyveno kartu. 2013 m. pabaigoje – 2014 m. pradžioje pas ieškovą ir A. B. pradėjo lankytis ieškovo sūnus ir A. B. anūkas atsakovas R. Š., kurį A. B. mylėjo, duodavo jam pinigų, kitaip remdavo. 2014 m. rudenį ieškovas sužinojo, kad jam 2008 m. gruodžio 3 d. išduotas įgaliojimas yra panaikintas A. B. 2014 m. spalio 10 d. pareiškimu, taip pat 2014 m. spalio 10 d. dovanojimo sutartimi A. B. padovanojo žemės sklypą esantį (duomenys neskelbtini), anūkui atsakovui R. Š., bei išdavė 2014 m. spalio 10 d. įgaliojimą, kuriuo jį paskyrė savo įgaliotiniu atsakovą. Ieškovui aiškinantis su A. B. dėl pastarųjų sandorių sudarymo, ji teigė nieko apie sandorių sudarymą nežinanti. Todėl ieškovui iškilo pagrįstos abejonės, jog ji dėl amžiaus, sveikatos būklės bei neadekvačios orientacijos laike ir erdvėje, nesuvokė ir nesuprato savo veiksmų reikšmės, nesugebėjo jų valdyti, ja buvo pasinaudota ir tokiu būdu apgaule sudaryti sandoriai: panaikintas vienas įgaliojimas, išduotas kitas, dovanotas turtas. Nurodė, kad 2014 m. spalio 10 d. A. B. sudarytą dovanojimo sandorį ginčija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio pagrindais, t. y., dėl asmens valios trūkumų. 2007 metais mama buvo konsultuojama gydytojo ir konstatuota išeminė galvos smegenų liga. Mamos sveikata pablogėjo nuo 2013 metų, jai pradėjo rodytis žmonės spintose, už langų, kažkokie nebūti vaizdai, kliedesiai, rytais būdavo baisus agresyvumas. 2014 m. lapkričio mėnesį gulėjo Šiaulių ligoninėje, kur mamai buvo pripažinta depresija. Mamos pas gydytojus neveždavo, dėl vaistų išrašymo važiuodavo jis pats. Dėl mamos pripažinimo neveiksnia nesikreipė į teismą, kadangi ne viską žinojo apie slaugą, globą, mamos nevežė pas psichiatrą, tik kraštutiniu atveju kviesdavosi greitąją.

Atsakovas R. Š. su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pradinis ieškinys buvo grindžiamas CK 1.91 straipsniu, - sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės, tačiau A. B. tokio ieškinio nepalaikė. šioje byloje ieškovas pateikė ieškinį, kurio A. B., kaip ieškovė, nebuvo pasirašiusi, už ją pasirašė advokatas, tačiau pastarojo A. B. nesamdė, apie jo veikimą nieko nežinojo, advokatas su atstovaujamąja net nebuvo susitikęs, jos valios neišsiaiškino. Jokios apgaulės nebuvo, A. B. atsakovui 2015 m. liepos 2 d. patvirtino, kad pati norėjo sudaryti ginčijamus sandorius ir pati juos sudarė laisva valia, niekas jos nevertė jų sudaryti. Be to, A. B. buvo šviesaus proto, logiškai mąstanti, sklandžiai dėstanti mintis, ką patvirtina sandorio sudarymo dienai – 2014 m. spalio 10 d. Psichikos sveikatos centro pažyma. Po A. B. mirties (duomenys neskelbtini) ieškovas priėmė palikimą, tuo pačiu perėmė teises ir pareigas. Su tėvu jis nesutaria seniai. Močiutė jį labai mylėjo ir žemę norėjo palikti jam, jis jos neprašė. Su močiute jis bendraudavo labai dažnai, nuvažiuodavo, bendraudavo telefonu praktiškai kiekvieną dieną, močiutė prašydavo atvažiuoti aplankyti, dejuodavo, kad yra skriaudžiama. Močiutė savo noru padėdavo jam, „įbrukdavo“ kokį pinigėlį. 2014 m. spalio 10 d. važiavo su močiute pas psichiatrą, kad įvertintų jos psichinę būklę, tikslu atlikti sandorius, nes taip norėjo močiutė.

Trečiasis asmuo notarė N. D. paaiškino, kad pirmiausia pas notarę pradėjo lankytis R. Š.. Jis atėjęs pasakojo, kad bijo, kad mama turto neperleistų kam nors kitam. Po kiek laiko apsilankė R. Š., jis kalbėjo apie tą pačią močiutę, kad jai yra blogai, kad tėvas skriaudžia mamą, kad ji nori jam padovanoti žemę, bet labai bijo savo sūnaus. Ir vienai pusei, ir kitai pusei, paaiškino, kad norint sudaryti tokį sandorį, kokį nori močiutė, tokiu atveju prašys iš gydytojo pažymos apie jos psichikos būseną, nes susipažinusi su dokumentais pamatė, kad žmogui yra labai daug metų, o be to buvo prieštaringi vienos ir kitos šalies pasakojimai. Dėl žemės dovanojimo sutarties kreipėsi R. Š.. Jis pateikė pažymą iš gydytojo, o ji nuėjo pas močiutę ir mašinoje su ja kalbėjosi, prisistatė, kas ji yra, paklausė, dėl ko kreipėsi pas ją, ko ji norėtų iš notaro. Močiutė aiškiai pasakė, kad nori padovanoti anūkui žemę, aiškiai atsakė kiek tos žemės, kiek tų hektarų, pasakė, kad taip pat nori, kad jis galėtų paimti jos pensiją, kadangi pati negali nueiti į banką, negali pasiimti. Ji paaiškino, kad jos sūnus turi įgaliojimą, ji atsakė, kad žino, jog toks įgaliojimas yra, pasakė dėl jo panaikinimo. Įsitikinusi, kad močiutė yra veiksni, patvirtino sandorius. Močiutė pati pasirašė sandorį, suprantančio ką daro. Dovanojimo sutarties, įgaliojimo projektai buvo pasiruošti iš anksto, nes su Ričardu buvo susitarta, kad tai dienai pas gydytoją bus vizitas ir tai dienai bus sudaromas sandoris, todėl būtent tai dienai ji pasiruošė dovanojimo sutarties, įgaliojimo projektus. Jeigu pažymos iš gydytojos nebūtų buvusios, šį sandorį būtų tvirtinusi, nes įsitikino B. veiksnumu. Nežinojo, kad A. B. yra nustatyta rūpyba, tačiau rūpyba nėra globa, nėra veiksnumo apribojimas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pakruojo rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 10 d. dovanojimo sutartis, kuria A. B. padovanojo savo vaikaičiui atsakovui R. Š. 1,8200 ha ploto žemės sklypą, patvirtinta Pakruojo rajono 1-o notarų biuro notarės N. D., sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teismas vertindamas A. B. valią sudaryti ginčo žemės sklypo dovanojimo sandorį, padarė išvadas, kad notarė su A. B. išsiaiškino sudaromos sutarties esmę, prasmę, jos sudarymo pasekmes. Teismas nurodė, kad neturi jokio pagrindo abejoti notarės teismo posėdyje nurodytais teiginiais, kad jos pokalbio su A. B. metu notarė itin atidžiai vertino dovanotojos ne tik psichinę būseną, bet ir valią sudaromam sandoriui.

Teismas pažymėjo, kad gydytoja psichiatrė Ž. J. taip pat patvirtino, kad su A. B. ginčo sandorio dieną pabendravusi nustatė, jog A. B. suprato, ką nori daryti pas notarą, kad siekiamas sudaryti sandoris - tai jos pačios noras, pati savarankiškai pasakojo, ką ji nori padaryti, kokios aplinkybės yra šeimoje ir pan. Teismo vertinimu, byloje nustatyti duomenys patvirtina atsakovo R. Š. argumentus, jog A. B. pati suformavo ir išreiškė savo valią dovanojimo sandorį sudaryti, ji pilnai ir adekvačiai suprato sandorio esmę, reikšmę ir pasekmes.

Byloje esanti pomirtinė A. B. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, atlikta remiantis medicininiais dokumentais ir bylos medžiaga. Nežiūrint į tai, kad joje pateiktos išvados prielaidinės, tačiau ekspertizės išvados nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad A. B. sandorio sudarymo metu 2014 m. spalio 10 d. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Priešingai, tiek ekspertizėje nurodyti duomenys bei jos išvados, tiek teismo posėdžio metu apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. A. patvirtino, kad A. B. iš esmės jokių psichikos sutrikimų iki sandorio sudarymo ir sandorio metu 2014 m. spalio 10 d. konstatuota nebuvo.

Teismas įvertinęs gydytojų paaiškinimus, A. B. medicininius dokumentus, sprendė, kad neturi pagrindo konstatuoti, jog A. B. būtų sirgusi ligomis, dėl kurių jai pasunkėjo jos realybės suvokimas ar ji dėl savo psichinės būklės negalėjo išreikšti savo valios sudarant ginčo sutartį. Teismas laikė reikšminga ir tai, kad iš A. B. medicininių dokumentų taip pat matyti, kad A. B. sistemingai – kartą į mėnesį nuo 2011 metų lankyta namuose slaugytojos. Jokių duomenų apie pablogėjusią A. B. orientaciją laike, erdvėje, situacijoje ar pan., neužfiksuota. Priešingai,- netrukus po sandorio sudarymo, t. y., 2014 m. spalio 28 d. slaugytoja D. J. padarė įrašą kortelėje apie tai, kad A. B. noriai bendrauja, o skundžiasi tik skaudamais sąnariais.

Teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus padarė išvadą, kad A. B. ginčo sandorio metu neturėjo psichinės sveikatos sutrikimų, dovanojimo sandorį inicijavo pati, buvo apsisprendusi padovanoti turtą atsakovui, sandorio esmę, reikšmę ir pasekmes išsiaiškino su notare betarpiškai, notarė įsitikino dovanotojos veiksnumu, kas lemia, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad A. B. sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. Kitokių, t. y., priešingų byloje nustatytiems, duomenų, jog A. B. sandorio sudarymo metu būtų sirgusi ligomis, dėl kurių ji negalėjo pareikšti savo tikrosios valios, byloje ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas R. Š. neįrodė, jog A. B. 2014 m. spalio 10 d. sudarė 1,8200 ha ploto žemės sklypo dovanojimo atsakovui R. Š. sandorį, nors ir būdama veiksni, tačiau būdama tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – šalių grąžinimas į status quo. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Teismo vertinimu, kadangi ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu atmetamas, klausimas dėl restitucijos taikymo nespręstinas.

Teismas įvertinęs atsakovo R. Š. argumentus dėl ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, pažymėjo, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, jei jis nuoširdžiai mano, kad jo teisės ar įstatymo saugomi interesai yra pažeisti, jis turi teisę pasirinkti, kaip ir kokiu būdu ginti savo galimai pažeistas teises. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nuo pat pradžių buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, teismui teikiami procesiniai dokumentai už A. B. buvo pasirašomi būtent valstybės paskirtojo advokato. Todėl nagrinėjamu atveju teismo vertinimu negalima daryti kategoriškos ir vienareikšmės išvados, kad ieškovas akivaizdžiai ir sąmoningai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, jog ieškovui nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnyje numatytą sankciją, todėl atsakovo prašymą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas R. Š. prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą pripažinti negaliojančia 2014 m. spalio 10 d. motinos A. B. Dovanojimo sutartį, sudarytą Pakruojo rajono notarų biure, registro Nr. (duomenys neskelbtini), dėl neatlygintinio perleidimo asmeninės nuosavybės teise žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), R. Š.. Taikyti vienašalę restituciją ir žemės sklypą, asmeninės nuosavybės teise perduoti ieškovui R. Š. paveldėjimo pagal įstatymą teisės pagrindu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apelianto įsitikinimu priimtas teismo procesinis sprendimas yra netesėtas ir nepagrįstas, kadangi vienpusiškai, neobjektyviai teismas vertino aplinkybes ir įrodymus, tuo vadovaujantis padarė klaidingas ir nepagrįstas išvadas dėl proceso metu įrodinėjamų aplinkybių bei faktų, netinkamai aiškino materialinės teisės normas ir netinkamai taikė teismų formuojamą praktiką dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teismas atmesdamas ieškinį, byloje surinktus įrodymus ir ištirtas aplinkybes, vertino iš esmės vadovaudamasis pateikta tik prielaidine ekspertų išvada bei joje pateiktas išvadas lygindamas su kitais suriktais įrodymais ir ištirtomis aplinkybėmis. Pateiktas ekspertizės aktas yra nepatikimas ir ydingas, turinys prieštaringas, tyrimas atliktas neišsamiai. Tiek pačiame ekspertizės akte nurodoma, tiek teismo posėdžio metu patvirtino ir apklausta ekspertė L. A., kad prielaidines išvadas ekspertai pateikė vadovaudamiesi išimtinai nuostata, kad A. B. nebuvo apžiūrėta, konsultuota, stebima ar gydoma psichiatro.

Teismas, tikėdamas atsakovo paaiškinimais, visiškai nevertino jo nesąžiningo, piktybiško elgesio, tokio elgesio tikslų, nukreipto prieš ieškovą, kaltinant pastarąjį nebūtu smurtu prieš jį patį, A. B., melagingais pranešimais socialiniams darbuotojams, medikams apie A. B. nepriežiūrą. Visiškai nevertino atsakovo elgesio dėl sandorių inicijavimo.

Teismas, vertindamas teisme liudytojais apklaustus A. B. gydžiusius gydytojus A. B. ir A. P. R., nepagrįstai atmetė jų paaiškinimus dėl galimų A. B. psichinės būsenos sutrikimų.

A. B., negalėdama aiškiai išreikšti savo ketinimų, norų dėl sandorių sudarymo, suformuoti ir išreikšti tikrosios savo valios dėl sandorių, tvirtinamų notaro, sudarymo, įtakojama nesąžiningų kitų asmenų veiksmų, sudarė sandorius, negalėdama suprasti savo veiksmų reikšmės, prasmės ir jų valdyti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti 2016 m. gruodžio 16 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi analogiškose bylose suformuotos teismų praktikos bei nustatė visas tokiai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas nustatė, kad trečiuoju asmeniu byloje įtraukta notarė N. D. betarpiškai pabendravusi su A. B. įsitikino dovanotojos valia dėl sudaromos dovanojimo sutarties ir dovanotojos psichinė būklė jai abejonių nekėlė. Psichiatrės Ž. J. parodymais byloje bei Psichikos sveikatos centro 2014-10-10 pažyma nustatyta, kad dovanotoja sandorio sudarymo dienai suprato savo veiksmus ir aiškiai reiškė savo valią. Byloje esanti pomirtinė A. B. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė įrodo bei teismo ekspertė psichiatrė L. A. teismo posėdyje patvirtino, kad A. B. iš esmės jokių psichikos sutrikimo iki sandorio sudarymo ir sandorio sudarymo metu 2014-10-10 konstatuota nebuvo. Nurodytos aplinkybės, leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti A. B. psichine sveikata ir gebėjimu tinkamai išreikšti savo valią sandorio sudarymo metu.

Garso įraše A. B. patvirtino, jog anūkas nevertė jos sudaryti dovanojimo sutarties, neprašė, ji pati jam pasiūliusi, laisva valia tokią sutartį sudarė ir jos neatsisako. A. B. buvo šviesaus proto, logiškai mąstanti, sklandžiai dėstanti savo mintis. Pirmosios instancijos teismas įvertino ne lik kiekvieno byloje esančio įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, bei iš įrodymų visumos padarė pagrįstas išvadas. Atmesdamas ieškinį teismas priėmė teisėta ir pagrįstą sprendimą, todėl naikinti jo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl dovanojimo sutarties sandorio sudarymo, įrodymų vertinimo.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teisme 2017m. kovo 20 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. iš apelianto Romualdo gauti papildomi duomenys, 2016 m. sausio 20 d. prašymas bei kiti dokumentai, taip pat 2015 m. kovo 20 d. pareiškimas Šiaulių apygardos prokuratūrai, kiti dokumentai bei fotonuotrauka. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantas nenurodė kodėl teikia papildomus dokumentus apeliacinės instancijos teismui, be to apeliantas nenurodo dėl kokių objektyvių priežasčių negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nėra duomenų, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ir kad šių įrodymų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui. Be to pažymėtina, kad apeliacinio skundo turiniui keliamus reikalavimus numato CPK 306 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai numato, jog teismui teikiamame skunde be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodytas apelianto prašymas, t. y. apeliacinio skundo dalykas, bei jį patvirtinančios aplinkybės. Bylos šalis, siekdama, jog aukštesnės instancijos teismas įvertintų jo skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įpareigojama pateikti tinkamą procesinį dokumentą, kuriame būtų ne tik suformuluoti reiškiami prašymai, bet ir nurodytos visos, šalies manymu, skundo pagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Skundo dalyko ir pagrindo tinkamas nurodymas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. CPK nenumano galimybės tikslinti priimto apeliacinio skundo naujai pateikiamais procesiniais dokumentais, skundžiamo sprendimo neteisėtumą grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios buvo žinomos teikiant apeliacinį skundą. Remiantis išdėstytu, apelianto papildomai pateiktus pareiškimą, prašymą bei kitus dokumentus, fotonuotrauką atsisakytina priimti ir vertinti. (CPK 306 straipsnis, 323 straipsniu).

Byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 3 d. R. Š. dovanojimo sutartimi, patvirtinta Pakruojo rajono 1-mo notaro biuro notarės N. D., registro Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo A. B. valstybiniame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), esantį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). 2008 m. gruodžio 3 d. A. B. išdavė Pakruojo rajono 1-mo notaro biuro notarės N. D. patvirtintą įgaliojimą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įgaliojo sūnų R. Š. valdyti, tvarkyti ir pilnai disponuoti visomis jai priklausančiomis teisėmis, tvarkant jos pinigines lėšas, nekilnojamąjį turtą, įskaitant jį parduoti, atstovauti ją ir už ją pasirašyti teikiant pareiškimus visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant atstovavimą teismuose su visomis procesinėmis teisėmis, nuomoti ar sudaryti panaudos sutartis žemės sklypams ir t.t. Įgaliojimo galiojimo data iki 2028 m. gruodžio 3 d.

2010 m. spalio 10 d. A. B. išdavė Pakruojo rajono 1-mo notaro biuro notarės N. D. patvirtintą įgaliojimą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo įgaliojo R. Š. tvarkyti, valdyti ir disponuoti visomis jai priklausančiomis teisėmis, tvarkant jos pinigines lėšas, esančias bet kuriame banke ar kitose kredito įstaigose, nuomoti ar sudaryti panaudos sutartis jai priklausantiems žemės sklypams, tam tikslui gaunant visas reikalingas pažymas iš visų įstaigų, įmonių ir organizacijų, pasirašyti žemės nuomos ir/arba panaudos sutartis ir t.t., atstovauti ją visose įmonėse, įstaigose gauti ir pateikti visus reikalingus dokumentus, už ją padyti pareiškimus ir pasirašyti ir t.t. Įgaliojimo galiojimas iki 2028 m. gruodžio 3 d.

2013 m. birželio 6 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-418-284/2013 m. A. B. gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Ilgoji g. 23, 2013 m. birželio 6 d. nustatyta rūpyba ir jos rūpintoju paskirtas sūnus R. Š., gyvenantis kartu su ja.

A. B. 2014 m. spalio 10 d. panaikino notariškai patvirtintą jos 2008 m. gruodžio 3 d. išduotą įgaliojimą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), savo sūnui R. Š., kurį patvirtino Pakruojo rajono 1-mo notaro biuro notarė N. D. . Iš 2015 m. vasario 6 d. pareiškimo matyti, kad R. Š. atsisakė A. B. jam 2014 m. spalio 10 d. notariškai patvirtinto įgaliojimo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), kurį patvirtino Pakruojo rajono 1-mo notaro biuro notarė N. D., registro Nr. (duomenys neskelbtini).

2014 m. spalio 10 d. A. B. 2010 m. spalio 10 d. dovanojimo sutartimi, patvirtinta Pakruojo rajono 1-mo notaro biuro notarės N. D., registro Nr. (duomenys neskelbtini), padovanojo R. Š. 1,8200 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Pakruojo rajono psichikos sveikatos centro gydytojos psichiatrės Ž. J. 2014 m. spalio 10 d. pažymoje nurodoma, kad A. B., gimusi (duomenys neskelbtini), gyvenanti (duomenys neskelbtini), psichikos sveikatos centre dėl psichikos ir priklausomybės ligų pacientų registre neįrašyta; pas psichiatrą, psichologą niekada nesigydė; orientuota pilnai vietoje, laike, situacijoje. Atminties sutrikimų nestebima. A. B. (duomenys neskelbtini) mirė. Ji nebuvo sudariusi testamento, jos įstatyminis įpėdinis – sūnus ieškovas R. Š..

Apeliantas iš esmės apeliaciniame skunde teigia, kad jo motina A. B. dėl amžiaus, sveikatos būklės bei neadekvačios orientacijos laike ir erdvėje, nesuvokė ir nesuprato savo veiksmų reikšmės, nesugebėjo jų valdyti, ja buvo pasinaudota, todėl apgaule buvo sudaryti sandoriai, buvo panaikintas jam išduotas įgaliojimas, išduotas kitas įgaliojimas anūkui bei anūkui padovanotas turtas. Apelianto vertinimu teismas netinkamai ištyrė ir vertino įrodymus. Atmesdamas ieškinį, įrodymus vertino iš esmės vadovaudamasis tik prielaidine ekspertų išvada, vertindamas teisme liudytojais apklaustus A. B. gydžiusius gydytojus A. B. ir A. P. R., nepagrįstai atmetė jų paaiškinimus dėl galimų A. B. psichinės būsenos sutrikimų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. CPK 178 straipsnis numato ieškovo įrodinėjimo pareigą. Šias teises ir pareigas ieškovas turėjo galimybę įgyvendinti nurodydamas faktines, teisiškai reikšmingas aplinkybes, pateikdamas teismui įrodymus bei dalyvaudamas juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, teismo padarytas išvadas nėra teisinio pagrindo su jomis nesutikti. Apelianto apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apeliacinio teismo vertinimu visiškai nepagrįsti. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad A. B., negalėjo aiškiai išreikšti savo ketinimų, norų dėl sandorių sudarymo, kad negalėjo suformuoti ir išreikšti tikrosios savo valios dėl sandorių, tvirtinamų notaro, sudarymo, kad ji buvo įtakojama nesąžiningų kitų asmenų veiksmų, kad sudarė sandorius, negalėdama suprasti savo veiksmų reikšmės, prasmės ir jų valdyti.

Apeliacinio teismo pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas plačiai nurodo Kasacinio teismo praktiką, iš esmės nurodo tas pačias faktines aplinkybes, siekdamas apeliacinio teismo vertinimu, kad jos būtų įvertintos kitaip, priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas. Apeliantas abstrakčiai teigia, kad teismas nevertino atsakovo nesąžiningo, piktybiško elgesio, jo elgesio tikslų, nepagrįsto jo kaltinimo smurtu ir kita. Tačiau dėl šių abstrakčių apelianto argumentų plačiau nepasisakytina nes jie neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui. Dėl apelianto argumentų, kad teismas visiškai nevertino atsakovo elgesio dėl sandorių inicijavimo, kad dovanojimo sutartis buvo paruošta iš anksto, kad nevertino aplinkybių, kad notarė su A. B. nebuvo pasikalbėjusi iki sandorio sudarymo, apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Nepagrįsti apelianto argumentai ir dėl kitų įrodymų nevertinimo bei netinkamo jų vertinimo.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia po dovanotojo mirties dėl to, kad dovanotojas buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, o būtent: 1) vertinant testatoriaus, šiuo atveju mirusios dovanotojos, vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar sandorio šalis suprato savo veiksmų reikšmę, ar pati sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė; 2) testatoriaus, šiuo atveju mirusios dovanotojos, gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant pačios sandorio šalies, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie sandorio šalies sveikatos būklę; 3) teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.); 4) asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y., turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012).

Pirmosios instancijos teismas vertindamas A. B. valią sudaryti ginčo žemės sklypo dovanojimo sandorį, pagrįstai pažymėjo, kad notarė su A. B. išsiaiškino sudaromos sutarties esmę, prasmę, jos sudarymo pasekmes. Išsiaiškino A. B. valią dėl sudaromos dovanojimo sutarties, paaiškindama, kad automobilyje prie Pakruojo rajono 1-o notarų biuro, betarpiškai su A. B. pabendravo prieš sudarant ir A. B. pasirašant dovanojimo sutartį. Pasikalbėjo apie tai, dėl ko konkrečiai A. B. kreipėsi į notarą, ko ji iš notaro norėtų, išklausė, dėl kokio konkrečiai turto ir kokį sandorį norėtų sudaryti, kam turtą norėtų dovanoti ir pan. A. B. atsakymai, teismo vertinimu, buvo sąmoningi, logiški, aiškiai išreiškus pageidavimą dovanoti būtent šį žemės sklypą savo vaikaičiui atsakovui R. Š.. Todėl teismas vertino, kad neturi jokio pagrindo abejoti notarės teismo posėdyje nurodytais teiginiais, kad jos pokalbio su A. B. metu notarė itin atidžiai vertino dovanotojos ne tik psichinę būseną, bet ir valią sudaromam sandoriui. Pažymėtina, kad notarui yra nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, negu paprastai, jo atsakomybės pagrindu gali būti paties mažiausio laipsnio neapsižiūrėjimas, neatidumas ar net klaida. Paprastai atsižvelgtina į tai, ar notaras padarė viską, ko yra protinga iš jo reikalauti. Notaras privalo užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių. Konkrečiu atveju notarė atliko visus galimus veiksmus, kad įsitikintų asmens veiksnumu, o akivaizdžių psichikos sutrikimų požymių, kurie leistų abejoti valios trūkumu, aplinkybių, pagrindžiančių, jog tuo metu A. B. galėjo nesuvokti savo veiksmų esmės, notarė nematė nes jų yra pagrindo spręsti nebuvo. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes teismo argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Byloje atlikta pomirtinė A. B. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, nepaneigia atsakovo, notarės paaiškinimų dėl A. B. gebėjimo suprasti savo veiksmus, jos valios, ji atlikta remiantis bylos medžiaga ir medicininiais dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nors pateiktos išvados prielaidinės, tačiau ekspertizės išvados nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad A. B. sandorio sudarymo metu 2014 m. spalio 10 d. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas pagrįstai pripažino, kad byloje esanti ekspertizės išvada nuosekli, neprieštaringa, pagrįsta byloje esančiais dokumentais, ją įvertinus visų byloje esančių įrodymų kontekste, būtent, A. B. medicininius dokumentus, ją gydžiusių ar konsultavusių gydytojų, apklaustų teisme liudytojais, parodymus, notarės parodymus, jokių prieštaravimų nenustatyta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos, byloje pagrįstai nustatyta, jog A. B. ginčo sandorio metu neturėjo psichinės sveikatos sutrikimų, dovanojimo sandorį inicijavo pati, buvo apsisprendusi padovanoti turtą atsakovui. Dėl sandorio esmės, reikšmės ir pasekmių išsiaiškino su notare betarpiškai, notarė įsitikino dovanotojos veiksnumu. Byloje nenustatyta, kad A. B. sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. Pagrįstai teismas akcentavo, kad kitokių, t. y., priešingų byloje nustatytiems, duomenų, jog A. B. sandorio sudarymo metu būtų sirgusi ligomis, dėl kurių ji negalėjo pareikšti savo tikrosios valios, ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis). Teismas, teisėjų kolegijos vertinimu pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog A. B. 2014 m. spalio 10 d. sudarė 1,8200 ha ploto žemės sklypo dovanojimo atsakovui R. Š. sandorį, nors ir būdama veiksni, tačiau būdama tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išklausė šalis, liudytojų paaiškinimus, ištyrė rašytinius įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes, išsamiai plačiai ir argumentuotai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra tikslinga jų iš naujo aptarti ir jų kartoti.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Atsižvelgiant į apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl apeliacinio skundo esmės, o dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus apeliacinį skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovas pareiškė prašymą priteisti 242 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinio skundą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas, pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 242 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas dėl už apeliacinio skundo parengimą, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, atsižvelgęs į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos, todėl iš apelianto atsakovui priteistini 242 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui R. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), 242 Eur ( du šimtus keturiasdešimt du eurus) išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė Butkuvienė Lina Muchtarovienė Vilija Valantienė