- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-17
- Bylos Nr.
- 2K-461-895/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Pažarskis (pirm.), Armanas Abramavičius (pran.), Viktoras Aidukas
- Kaltinamasis
- A. A.
- Nukentėjusysis
- J. A.
- Advokatai
- Raimonda Kazlauskienė, Vygandas Molis
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo J. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio dalis, kuria A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis: A. A. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš A. A. priteista 2400 Lt (t. y. 695,09 Eur) proceso išlaidų nukentėjusiajam J. A.. Iš nukentėjusiojo J. A. priteista A. A. 579,24 Eur proceso išlaidų.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį 20 MGL dydžio (2600 Lt, t. y. 753 Eur) bauda. Dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį A. A. išteisintas nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Iš A. A. nukentėjusiajam J. A. priteista 2400 Lt (t. y. 695,09 Eur) proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, išteisintojo gynėjo, nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) atstovo paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Atsiliepimas
A. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. gegužės 24 d. atsiliepime į ieškinį, pateiktame Lazdijų rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-41-780/2012, tvirtino, kad: „Pabrėžtina ir tai, jog ieškovas (J. A., gim. 1949 m.) esant tėvui (J. A., gim. 1914 m.) dar gyvam, jį nuolat terorizavo, grasindavo jam, tėvas jo bijojo. Ieškovo (J. A., gim. 1949 m.) nepagarbus ir grubus elgesys, psichologinis spaudimas privedė jį prie to, jog tėvas J. A. pasikorė“, ir taip aplinkiniams pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, niekinančią J. A., gimusio 1949 m. asmenybę, vardą bei orumą, kuri pakerta kitų asmenų pasitikėjimą juo ir jį žemina.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis J. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 12 d. nuosprendžio dalis, pagal kurias A. A. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir iš nukentėjusiojo J. A. priteista A. A. 579,24 Eur proceso išlaidų, ir palikti galioti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nuosprendį bei priteisti iš A. A. 900 Eur advokato pagalbai atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendis išsamus, motyvuotas, pagrįstas, teisėtas. Apeliacinės instancijos teismas, pasak nukentėjusiojo, išteisindamas A. A., padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 154 straipsnio 1 dalį; pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nuosprendis nėra motyvuotas ir pagrįstas, nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kurių pagrindu A. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas; pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Kasaciniame skunde teigiama, kad pagrindinis kaltinamojo A. A. gynybos argumentas teismuose buvo tas, jog, raštu deklaruodamas apie savo tėvo savižudybės priežastį, jis išreiškė tik savo nuomonę, kurią neva susidarė iš kaimo žmonių girdėtų kalbų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad nagrinėjamuose dviejuose atsiliepimo į ieškinį sakiniuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai pateiktos ne kaltinamojo prielaidos ar nuomonė, o konkretūs faktai, kad nukentėjusysis nuolatos terorizavo savo tėvą ir jam grasino, kad tėvas nusižudė būtent dėl nukentėjusiojo šiurkštaus ir nepagarbaus elgesio bei psichologinio spaudimo. Pagal teismų praktiką būtent tokie atvejai, kai kaltinamasis apie nukentėjusįjį paskleidžia ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, nukentėjusiajam priskirdamas konkrečius veiksmus bei pateikdamas juos kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis, laikomi ne nuomonės išreiškimu, o šmeižimu, paskleidžiant konkrečią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013).
Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, nes dėl daugelio apeliacinio skundo argumentų, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, visiškai nepasisakė – dėl kaltinamojo pozicijos, kad jo raštu išdėstyti teiginiai yra tik nuomonė ir jo veiksmuose nėra tiesioginės tyčios, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo įvertinti visą atsiliepimo turinį, pateikto atsiliepimo laiką, o ne atskiras jo pastraipas, sakinius ar jų dalis, nes tai svarbu nustatant jo pasisakymo aplinkybes ir tikslus. Apeliacinės instancijos teismo išvados, pasak nukentėjusiojo, neparemtos teisiniais argumentais, o nuosprendis pagrįstas spėjimais ar prielaidomis ir negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas, plačiai aprašęs BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir konstatavęs, kad A. A. veikoje yra visi šie požymiai, neįvertino aplinkybės, kokiu būdu neatitinkanti tikrovės ir žeminanti nukentėjusįjį asmenį informacija buvo paskleista, yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog atsiliepime informacija apie nukentėjusįjį buvo pateikta kaip kategoriškas realiai įvykusių faktų konstatavimas, nenurodant jokių abejonių dėl galimo jų neteisingumo, kad ši informacija jos autoriui yra žinoma tik iš kitų asmenų kalbų ir kad tai yra tik kaltinamojo nuomonė ar prielaida, todėl toks žinios pateikimas visiems aplinkiniams vienareikšmiškai suvokiamas kaip informacija apie įvykusius faktus ir neabejotiną nukentėjusiojo tėvo savižudybės priežastį, o ne kaip autoriaus nuomonė ar prielaida. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo A. A. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, grindė tuo, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija nėra pranešta tretiesiems asmenims. Nors skundžiamame nuosprendyje nėra tiksliai įvardyta konkreti teisės norma, tačiau iš nuosprendyje minimų konkrečių nutarčių, kasatoriaus nuomone, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio nuostatas ir rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kad sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas, kad toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu ir BK 154 straipsnio taikymo prasme. Tačiau, pasak kasatoriaus, CK 2.24 straipsnio nuostatos šioje byloje negali būti taikomos, nes, kai teismo proceso dalyvio veiksmai atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos atitinkamos nusikalstamos veikos požymius, absoliutus imunitetas netaikomas. Šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos nepriklausomai nuo to, koks yra tos informacijos šaltinis. Svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei ir norėtų taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013). Kasatoriaus nuomone, būtent tokius A. A. veikos subjektyviuosius požymius ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Civilinė teisė nustato deliktinę, o ne baudžiamąją atsakomybę, todėl CK 2.24 straipsnio 9 dalies nuostata, pagal kurią teismo proceso dalyviai neatsako už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas bei teismo dokumentuose paskelbtus duomenis, gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tų kalbų ir dokumentų turinyje yra civilinio delikto, o ne nusikalstamos veikos požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171/2013). Anot kasatoriaus, A. A. negali būti taikoma CK 2.24 straipsnio 9 dalis, nes jo pareiškimas teismo procesiniame dokumente visiškai nesusijęs su nagrinėtos civilinės bylos pagrindu ir dalyku, tai akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai atmestini.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai, iškreiptai vertino liudytojos R. K. parodymus ir dėl to padarė neteisingą išvadą, kad liudytojos parodymai patvirtina, jog informacija apie tai, kad A. A. kaltina brolį privedus tėvą prie savižudybės, buvo paskleista ne kaltinamojo ar civilinę bylą nagrinėjusio teismo, bet paties J. A.. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad informacija buvo paskleista, kai J. A. davė paskaityti dokumentą, gautą iš teismo, nors toliau teismas nurodo, kad kitų byloje apklaustų liudytojų (I. A., L. M.) ir kaltinamojo A. A. parodymai leidžia spręsti, jog, dar prieš įrašant teiginius apie tėvo terorizavimą ir privedimą prie savižudybės į atsiliepimą civilinėje byloje ir jo pateikimą teismui, kaime jau buvo kalbama, kad tėvas atėmė sau gyvybę, paveiktas konfliktų su sūnumi Jonu. Kad tokios kalbos galėjo pasklisti ir anksčiau, nei surašytas atsiliepimas, neneigė ir J. A.. Pasak kasatoriaus, tokie prieštaringi apeliacinės instancijos teismo teiginiai dėl paskleistos informacijos laiko kelia abejonių nuosprendžio pagrįstumu ir yra visiškai nemotyvuoti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo J. A. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), todėl J. A. skunde nurodomi argumentai dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ir esminiais BPK reikalavimų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 2 ir 3 dalys). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdama išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 154 straipsnio 1 dalį;
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas išteisinęs A. A., teisingai aiškino BK 154 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sampratą ir pagal nustatytas bylos aplinkybes tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Paskleistomis laikomos žinios: paskelbtos per visuomenės informavimo priemones – knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijos produkciją, informacijos agentūros pranešimus, elektroninėmis priemonėmis platinamus pranešimus, praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbio metu, viešuose pasisakymuose, per atvirlaiškius, telegramas, dokumentus, išdėstytos tarnybinėse charakteristikose bei paskelbtos kitu būdu žodine, rašytine ar kita materialia forma. Kiekvienu atveju, nustatant, ar buvo žinių paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar tos žinios tapo žinomos trečiajam asmeniui.
Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas A. A. kaltu BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad Lazdijų rajono teismui A. A. pateiktame atsiliepime į J. A. ieškinį nurodyta neatitinkanti tikrovės ir ieškovą žeminanti bei pakertanti pasitikėjimą juo informacija (apie ieškovo netinkamą elgesį su tėvu) buvo paskleista, nors atsiliepime nurodyti teiginiai tapo žinomi tik civilinę bylą nagrinėjančiam teismui ir proceso šalims, t. y. ieškovui ir atsakovui.
Pagal teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 straipsnio taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį nuostatą, kad laisvas proceso šalių pasikeitimas argumentais yra svarbus dėl proceso teisingumo reikalavimų (pvz., Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, § 137, su tolesnėmis nuorodomis). EŽTT yra pabrėžęs ir asmenų saviraiškos laisvės apsaugos svarbą jų sąžiningo kreipimosi į valstybės institucijas dėl, be kita ko, savo teisių gynimo, kontekste (žr., pvz., su atitinkamais pakeitimais, 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Bezymyannyy prieš Rusiją, peticijos Nr. 10941/03; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą byloje Siryk prieš Ukrainą, peticijos Nr. 6428/07; 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą byloje Juppala prieš Suomiją, peticijos Nr. 18620/03).
Darydamas išvadas dėl būtinojo BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviojo požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo nebuvimo A. A. veiksmuose, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į byloje esančių įrodymų visetą ir BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodinėjimą, nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad A. A. teismui pateiktą dokumentą tretiesiems asmenims (R. K.) rodė pats nukentėjusysis A. A., t. y. pats paskleidė informaciją, nurodytą teismui adresuotame dokumente.
Tuo tarpu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentai šiuo aspektu (dėl objektyviųjų BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių) yra nepakankami ir nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas minėtos informacijos paskleidimą, nenurodė, kokiems konkrečiai tretiesiems asmenims ji tapo žinoma ir kaip buvo paniekintas ar pažemintas J. A. vardas kitų žmonių akyse.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog A. A. veikoje nėra būtinojo BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas A. A. atsiliepimo į J. A. ieškinį su jame esančia informacija pateikimą teismui teisingai nepripažino žinių paskleidimu tretiesiems asmenims ir pagrįstai išteisino A. A. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo pažymių.
Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl A. A. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, paisė iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, neatsižvelgtų į kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje visos bylos aplinkybės, visi įrodymai išanalizuoti ir įvertinti, išvados dėl A. A. išteisinimo argumentuotos, pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyti (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Dėl prašymo išieškoti išlaidas advokato paslaugoms apmokėti
BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338/2014).
Tiek J. A., tiek A. A. prašo teismo išieškoti vienam iš kito kasacinėje instancijoje turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, pateikė išlaidas patvirtinančius dokumentus. Palikus galioti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį A. A., teisėjų kolegija, vadovaudamasis tuo, kas buvo išdėstyta dėl BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, daro išvadą, kad nukentėjusiojo (privataus kaltintojo J. A.) prašymas negali būti tenkinamas, tačiau jis turi atlyginti išteisintajam A. A. jo kasaciniame procese turėtas išlaidas (už advokato paslaugas) – 300 Eur.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiojo J. A. kasacinį skundą atmesti.
Iš J. A. išteisintajam A. A. priteisti 300 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme.