Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. N. ieškinį atsakovui V. N. dėl turto pripažinimo asmeninės nuosavybės teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad jau kelis metus neturi jokių duomenų apie atsakovo buvimo vietą. V. N. palaikė ryšius su sūnumi, kol jis mokėsi. Buvusio sutuoktinio tėtis miręs, su jo mama bendravo, bet ir ji mirė. Buvusiam sutuoktiniui net negalėjo artimieji pranešti apie jo motinos mirtį. Nurodė, kad buvęs sutuoktinis yra išvykęs į užsienį, niekas nepalaiko su juo jokių ryšių. Nurodė, kad judviejų sūnus vedė praėjusiais metais, todėl norėdama padėti jaunai šeimai, planuoja parduoti žemės sklypą bei gautas lėšas pervesti sūnui ir mano, kad buvęs sutuoktinis dėl to neprieštarautų. Nurodė, kad žemės sklypą įsigijo santuokoje. Nurodė, kad dalinantis turtą pamiršo apie žemės sklypą, todėl ir liko šis turtas nepadalintas, tik norėdama parduoti sužinojo, kad šis turtas yra nepadalintas. Nurodė, kad santuoka sudaryta 1990 m., o išsituokė 2001 m. Visą ta laiką tiek santuokos metu tiek po jos nutraukimo ji rūpinosi žeme. 2000 m. jie kreipėsi į notarą ir pasidalino visą turtą. Nurodė, kad ryšiai nutrūko tiek su juo, tiek su jo artimaisiais. Žemės sklypus įsigijo 1996 m. pagal reformą. Atliko geodezinius matavimus, už kuriuos mokėjo 300 Eur. Prašo teismo pripažinti ją žemės sklypų savininke.

Atsakovas V. N. atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, procesiniai dokumentai atsakovui tinkamai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1990 m. rugpjūčio 11 d. O. N. ir V. N. sudarė santuoką Akmenės rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2001 m. liepos 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N-2-1228-03/2001 šalių santuoką nutraukė. Taigi, šalių santuoka nutraukta galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – SŠK). Santuokos metu, 1996 m. lapkričio 25 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P32/96-0398 ieškovė O. N. įsigijo 2,02 ha žemės sklypus – skl. Nr. 104-1-0,89 ha, skl. Nr. 104-2-1,02 ha ir skl. Nr. 104-3-0,11 ha, esančius (duomenys neskelbtini). Nr. 104-1-0,89 ha,(duomenys neskelbtini). Nr. 104-2-1,02 ha, (duomenys neskelbtini) Nr. 104-3-0,11 ha, už 126 inv. čekius. Pagal bendrąją galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe; sutuoktiniai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti (SŠK 21 straipsnio 1 dalis). SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau- CK) (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (atitinkamai SŠK 22, CK 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) ir jo dalijimo (ar nedalijimo) klausimus, turi būti vadovaujamasi CK atitinkamomis nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.

Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008). Taigi, vien ta aplinkybė, jog 1996 m. lapkričio 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nėra specialios nuorodos, kad žemės sklypai, esantys Akmenės rajone, (duomenys neskelbtini), įgyjamas ieškovės asmeninėn nuosavybėn, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog minėtas turtas yra laikytinas bendrąją jungtine šalių nuosavybe. Šiuo atveju svarbu įvertinti visus byloje esančius duomenis, jų visumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2005).

Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad po santuokos sudarymo 1991 m. apie penkerius metus su atsakovu santykiai buvo geri, vėliau atsakovas pradėjo girtauti, neteko darbo, nesirūpino šeima, nebegyveno kartu. 2000 m. lapkričio 13 d. ieškovė O. N. ir atsakovas V. N. sudarė sutartį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kuria šalys pasidalijo tiek kilnojamąjį tiek nekilnojamąjį turtą. 2001 m. liepos 26 d. Mažeikių rajono apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. N-2-1228-03/2001 konstatavo, jog šalių santuoka iširo, kadangi atsakovas V. N. pradėjo girtauti, tapo grubus, negrįždavo į namus po kelias paras, pradėjo nebendrauti. Taip pat prarado darbą, nerėmė šeimos materialiai. Šalys sudarydamos 2000 m. lapkričio 13 d. sutartį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo bei nutraukiant santuoką nepastebėjo, jog nepasidalijo ieškovės įsigytų žemės sklypų. Ieškovė bandė susisiekti su atsakovu ir išspręsti šią situaciją, tačiau nei ji, nei jo artimieji, jokių duomenų apie atsakovą neturi, jokių ryšių su juo nepalaiko. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ieškovė savo vardu sudarė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P32/96-0398, kuria įsigijo už inv. čekius žemės sklypus, už jai skirtus investicinius čekius. Taigi, esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad ieškovė žemės sklypus, įsigijo iš savo asmeninių piniginių lėšų, į tai, kad atsakovas prie žemės sklypų įsigijimo neprisidėjo, darytina išvada, jog ieškovės valia įsigyti žemės sklypus – 0,7805 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 0,9469 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), 0,0367 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), 0,1055 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), savo asmeninėn nuosavybėn buvo aiškiai išreikšta. Teismas taip pat pažymi, jog 2001 m. liepos 26 d. sprendimu nutraukus šalių santuoką atsakovas nesiekė pasidalinti turto, pretenzijų dėl jo nereiškė, šalys taikiai turtą buvo pasidalinusios 2000 m. lapkričio 13 d. sutartimi dėl santuokoje įgyto turto pasidalijimo, kurioje pasidalijo tiek kilnojamąjį tiek nekilnojamąjį turtą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės ieškinys tenkintinas, pripažintina, jog žemės sklypai: 0,7805 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), 0,9469 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 0,0367 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini), 0,1055 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl patirtos bylinėjimosi išlaidos jai iš atsakovo nepriteistinos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės nurodytu adresu atsakovui procesinių dokumentų įteikti nepavyko, duomenų apie kitą atsakovo gyvenamąją vietą arba darbovietę byloje nėra. Kadangi išnaudotos visos galimybės procesinius dokumentus įteikti atsakovui CPK XI skyriaus 2 skirsnyje numatyta tvarka, teismo sprendimas atsakovui įteiktinas viešo paskelbimo būdu, paskelbiant pranešimą specialiame interneto tinklalapyje (CPK 130 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 259 straipsniu, 270, 285-287 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškovės O. N. ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, jog žemės sklypai – 0,7805 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 0,9469 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 0,0367 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 0,1055 ha žemės sklypas, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei O. N. priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Apie priimtą sprendimą atsakovui pranešti viešo paskelbimo būdu specialiame interneto tinklalapyje paskelbiant pranešimą:

„Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose 2021 m. lapkričio 18 d. civilinėje byloje Nr. 2-4354-721/2021 priimtas sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys atsakovui V. N., gimusiam(duomenys neskelbtini), dėl turto pripažinimo asmenine ieškovės nuosavybės teise tenkintinas. Atsakovo gyvenamoji ir darbo vietos nežinomos, todėl sprendimas jam įteikiamas viešo paskelbimo būdu. Su minėtu dokumentu galima susipažinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmuose, adresu Mažeikiai, V. Kudirkos g. 4A. Atsakovas informuojamas, kad procesiniai dokumentai laikomi įteiktais pranešimo paskelbimo specialiame interneto tinklapyje dieną. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.“

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.