Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštesniojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. būdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnautoju - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus Budinčios pamainos prižiūrėtoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, o būtent, turėdamas galimybę patekti į Šiaulių tardymo izoliatoriaus, esančio Šiauliuose, Trakų g. 10, patalpas, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens paimtus daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ modelis „6230i“ imei (duomenys neskelbtini), bevielio interneto modemą „Mezon“, modemą „Huawei mobile connect“ IMEI (duomenys neskelbtini), modemą „Huawei mobile Broaband“ E1550 (duomenys neskelbtini), telefono kroviklio laidą su litavimo viela bei SIM korteles - „Omnitel“ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), „Labas“ (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), „Tele2“ (duomenys neskelbtini), - kurie nurodyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedo 6 punkte, t. y. „Garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės“ ir kuriuos pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 3 d. draudžiama turėti suimtiesiems asmenims, įsidėjo į savo batą ir tokiu būdu juos paslėpdamas nuo Šiaulių tardymo izoliatoriaus kontrolės ir praleidimo punkto apsaugos prižiūrėtojų, nepranešęs jiems, kad disponuoja draudžiamais Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybinėse patalpose turėti ir laikyti daiktais, turėdamas tikslą juos perduoti Šiaulių tardymo izoliatoriuje 40 kameroje buvusiems kalinamiems asmenims, perėjo per kontrolės ir praleidimo punktą, nors pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.122 patvirtintų „Įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarkos taisyklių“ 24 punktą (24 punkto redakcija, patvirtinta 2009 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-362) privalėjo mobiliojo ryšio telefoną palikti kontrolės ir praleidimo punkto prižiūrėtojui, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, bate paslėptus kalinamiems asmenims draudžiamus turėti daiktus įsinešė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybines patalpas ir ten, turėdamas tikslą juos perduoti Šiaulių tardymo izoliatoriuje 40 kameroje buvusiems kalinamiems asmenims, laikė, kol 2010 m. gruodžio 19 d. apie 20 val. juos rado ir paėmė Šiaulių tardymo izoliatoriaus Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, taip pažeidė 1997 m. liepos 2 d. „Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo“ 3 str. 1, 3, 4 punktus, numatančius valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų prievolę nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ 7 punktą - tardymo izoliatorių darbuotojams draudžiami bet kokio pobūdžio ryšiai su suimtaisiais, nesusiję su tarnybinių pareigų vykdymu, 2010 m. lapkričio 9 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu 1/01-247 patvirtinto „Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbo reglamento“ 2 ir 3 dalies reikalavimus, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro įsakymais, įstaigos nuostatais, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymais, Šiaulių TI direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veiklą grindžia teisėtumo, <...> įstatymo viršenybės, <...> visuomenės moralės, <...> nepiktnaudžiavimo valdžia <...> principais, 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 122 patvirtintų „Įėjimo į pataisos įstaigas ir išėjimo iš jų tvarkos taisyklių“, 24 dalies reikalavimus, kad asmuo, įeinantis į pataisos įstaigą ir turintis su savimi mobilaus ryšio telefoną privalo jį palikti kontrolės ir praleidimo punkto apsaugos prižiūrėtojui, 2010 m. kovo 31 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-86 patvirtinto „Šiaulių tardymo izoliatoriaus apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos prižiūrėtojo pareigybės aprašymo“ 7.2 ir 7.3 dalies reikalavimus - užkardyti kamerose suimtųjų (nuteistųjų) šiurkščius drausmės pažeidimus ir nusikaltimus, užtikrinti, kad suimtieji (nuteistieji) laikytųsi įstatymų nustatytų pareigų ir draudimų, - tokiu būdu sumenkino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų vardą ir sumažino pasitikėjimą šiais pareigūnais visuomenės ir kitų pareigūnų akivaizdoje, sumenkino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų autoritetą ir prestižą ir dėl to valstybė, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžios įstaigos patyrė didelės žalos.

Piktnaudžiavimas Lietuvos Respublikos BK 228 str. prasme yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimas, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Vadinasi, Lietuvos Respublikos BK 228 str. numatyto piktnaudžiavimo objektyvieji požymiai pasireiškia: pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas ar nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui ir yra padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Kadangi Lietuvos Respublikos BK 228 str. numatyta piktnaudžiavimo sudėtis yra materiali, todėl veika laikoma baigta tik atsiradus baudžiamajam įstatyme numatytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Taikant Lietuvos Respublikos BK 228 str. žala suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu atveju jis nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos jo įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir pan. Teismų praktikoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. (kasacinė byla Nr.2K-7-512/2004).

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų visetas (įvykio vietos, daiktų apžiūros protoklų, kratos protokolo ir vaizdo įrašo, liudytojų A. U., R. B., S. P., R. G., M. A., R. J., V. L., D. R. parodymų bei paties kaltinamojo parodymų -prisipažinimo dėl nusikalstamos veikos įvykdymo, teisiamojo posėdžio metu ir kitos bylos medžiagos analizė) patvirtina, kad V. M., būdamas valstybės tarnautoju – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus Budinčios pamainos prižiūrėtoju, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. pažeisdamas atitinkamus jo tarnybą reglamentuojančius įstatymus bei kitus teisės aktus, įsinešė į Šiaulių tardymo izoliatorių ir laikė tarnybinėse patalpose draudžiamus įsinešti ir laikyti daiktus – mobiliojo ryšio telefoną, bevielio interneto modemus, telefono kroviklio laidą su litavimo viela bei SIM korteles, dėl ko valstybė (atitinkamos valstybės valdžios institucijos) patyrė didelės žalos. Šioje byloje tarnybine padėtimi piktnaudžiavo tardymo izoliatoriaus prižiūrėtojas, asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai. Bet kokie tokio asmens neteisėti veiksmai sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją ir diskredituoja Kalėjimų departamento vardą, o kartu ir teisėtvarką valstybėje apskritai. Paprastai tardymo izoliatoriuje dirbančių valstybės tarnautojų paskirtis yra šios įstaigos apsaugos organizavimas ir vykdymas, jame laikomų asmenų priežiūra. Šiuo atveju kaltinamasis, vadovaudamasis savo pareigybės nuostatais, Šiaulių tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Darbo reglamento nuostatomis, privalėjo užkardyti kamerose laikomų suimtųjų (nuteistųjų) šiurkščius drausmės pažeidimus ir nusikaltimus, užtikrinti, kad suimtieji (nuteistieji) laikytųsi įstatymų nustatytų pareigų ir draudimų (tam tarpe ir draudžiamų pataisos įstaigoje daiktų turėjimą), tačiau jis ne tik kad nesiėmė veiksmų, tinkamų savo tarnybinių pareigų įvykdymui, atvirkščiai, pats elgėsi priešingai teisės aktų reikalavimams ir ėmėsi pataisos įstaigoje draudžiamų veiksmų. Todėl įsinešdamas į tardymo izoliatoriaus tarnybines patalpas kalinamiems asmenims draudžiamus turėti daiktus, kaltinamasis ne padėjo pakelti pataisos įstaigos autoriteto visuomenės akyse, priešingai - savo veika iškreipė valstybinės teisėsaugos institucijos - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino pataisos įstaigos prestižą, autoritetą bei valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Kiekvienas valstybės tarnautojas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, valstybės tarnybos įstatymo, pareigybių aprašymo ir kitų su jo teisiniu statusu ir atliekamomis funkcijomis susijusių teisės aktų reikalavimų, kad būtų užtikrintas teisėtumas valstybės įstaigų veikloje, tinkamas žmonių teisių bei teisėtų interesų įgyvendinimas. Pagal teismų praktiką valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas paprastai pripažįstamas didele žala ne tik tarnybai, bet ir valstybei. Todėl V. M. veiksmais, kuriais buvo diskredituotas valstybės tarnautojo vardas, sumenkintas valstybės institucijos autoritetas, padaryta didelė žala valstybei, tokie veiksmai vertinami kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, V. M. veika pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. kvalifikuoti teisingai.

Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d. nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taiko Lietuvos Respublikos BK 40 str. tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-84/2010, 2K-31/2010, 2K-51/2010). Tačiau, net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti sprendimą atleisti asmenį nuo atsakomybės. Nors byloje gautas prašymas kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad nėra visų įstatymo numatytų sąlygų, leidžiančių V. M. taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatas, nenukrypstant nuo susiformavusios teismų praktikos, kadangi nėra kaltinamojo visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos (BK 40 str. 2 d. 2 p.). Teisės požiūriu Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-84/2010, 2K-645/2010). Tokie teigiami kaltininko dorovinių nuostatų bei valios išraiškos elementai vertinami atsižvelgiant ir į kaltininko parodymų, atskleidžiančių padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, nuoseklumą, kaltės pripažinimo momentą, aplinkybes, kuriom esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, kaltininko pastangas sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius bei požiūrį į padarytą veiką. Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme savaip interpretavo byloje nustatytus faktus, neigė draudžiamus Šiaulių tardymo izoliatoriaus tarnybinėse patalpose turėti ir laikyti daiktus siekęs perduoti 40 kameroje buvusiems kalinamiems asmenims, nurodė, kad šiuos daiktus į draudžiamą teritoriją įsinešė tik paveiktas daiktus perdavusio asmens pokalbio, kurį suprato kaip grasinimą jam ir jo šeimai. Tačiau negalėjo tinkamai paaiškinti, kodėl dėl šių grasinimų iš karto nesikreipė į teisėsaugos institucijos, izliatoriaus vadovybę, kolegas. Motyvai, jog tam neturėjo laiko, ketino išsiaiškinti vėliau darbo eigoje, yra nieko nepagrįsti. Tokius kaltinamojo paaiškinimus paneigia kitų byloje ištirtų įrodymų visuma, todėl juos teismas vertina, kaip siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, juos atmeta ir nesivadovauja. Bylos duomenys patvirtina, kad galimybę pranešti apie turimus draudžiamus daiktus kaltinamas tikrai turėjo. Jau instruktažo metu galėjo informuoti tiesioginį viršininką, kitus kolegas, tačiau to nepadarė. Pats kaltinamasis nurodė, jog turėjo ir tiesioginio viršininko telefono numerį, tačiau nei iš karto po daiktų jam perdavimo, nei po jų atsinešimo į tardymo izoliatrių, neinformavo. Ta aplinkybė, kad kaltinmasis atvykęs į darbo vietą – tardymo izoliatorių, savo asmeninius daiktus (telefoną ir pažymėjimą), kaip nustatyta vidaus tvarkoje, paliko pirmame kontrolės punkte, o 40 kameroje buvusiems kalinamiems asmenims skirtus daiktus nusinenešė į draudžiamą teritoriją, patvirtina, kad turėjo tyčia šiuos daiktus perduoti kalintiems asmenims. Siekiant įgyvendinti ketinimą pranešti įgaliotiems asmenis (vadovybei, operatyviems darbuotojams) apie turimus draudžiamus daiktus ir pareigūno atžvilgiu išreikštus grasinimus, nėra jokios būtinybės šiuos daiktus slapta (paslėptus bate) nešti į draudžiamą teritoriją. Tokios būtinybės buvimo pats kaltinamasis paneigti negalėjo. Iš byloje pateiktos vaizdo medžiagos ir apžiūros protokole užfiksuotos jos apžiūros matyti, kad tik pradėjus asmens kratą, kaltinamsis atidarė su savimi turėtą krepšį, tarsi norėdamas parodyti, kad nieko neturi ir tik kratą atlikusių vidaus tyrimo pareigūnų paklaustas ar turi draudžiamų daiktų, jis patvirtino, kad turi, iš bato ištraukė mobilų telefoną. Apie kitus turimus daiktus nieko nesakė. Tik liepus jam nusiimti batus, viename iš jų pade buvo rasta dar daugiau draudžiamų turėti daiktų. Kaltinamasis dviprasmiškai kėlė pačią versiją dėl tariamo draudžiamus daiktus perdavusio asmens, kadangi kratos metu pareigūnams aikškino, kad šiuos daiktus kažkokie asmenys perdavė per jo sūnų, kuris mokosi kolegijoje, o jau vėliau ikiteimsinio tyrimo metu iškėlė versiją, kad šiuos daiktus jam pačiam tiesiogiai perdavė nepažįstamas vyriškis prieš vykstan automobiliu į tarnybą. Visos šios aplinkybės rodo, kad kaltinamas V. M. nedavė visiškai teisingų parodymų, nebuvo sąžiningas ir nuoširdus, dėl ko negalima konstatuoti, kad asmuo apie padarytą veiką davė visiškai teisingus parodymus, besąlygiškai pripažino byloje nustatytus esminius faktus, todėl nesant būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumos, šis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas netaikytinas.

Skiriant bausmę kaltinamajam, atsižvelgtina į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 54, 55 straipsniuose.

Kaltinamasis V. M. neteistas (2 tomas, b. l. 73), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (2 tomas, b. l. 75), į teritorinės policijos įstaigos charakterizuojamas teigiamai (2 tomas, b. l. 75), dirbantis (2 tomas, b. l. 72), veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 str. 4 d.), nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Todėl įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgus į baudžiamojo įstatymo nuostatą, kad pirmą kartą teisiamam už apysunkį tyčinį nusikaltimą asmeniui teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.), už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., V. M. skirtina straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda (BK 47 str.).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeistina.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktiniai įrodymai - juodi vyriški auliniai batai, modemas „Omniconect“, modemas „Vodafone“, modemas „Mezon“, „Omnitel“ SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), „Bitė Vodafone“ SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), „Labas“ SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), „Tele 2 Pildyk“ SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), telefonas „Nokia 6230i“, aliuminė viela, telefono baterija (duomenys neskelbtini), du telefono krovikliai, du telefono kroviklio laidai, „Bitė“ SIM kortelė (duomenys neskelbtini) „Omnitel Extra“ SIM kortelė (duomenys neskelbtini), „Ežys“ SIM kortelė (duomenys neskelbtini), keturių SIM kortelių dėklai, sunaikintini kaip menkaverčiai, o viena kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu ir dvi kompaktinės plokštelės su telefoninių pokalbių išklotinėmis paliktinos saugoti byloje, kaip bylos tyrimo medžiaga.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 2 d., 304 str., 305 str., 307 str., 308 str.,

nusprendžia:

V. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., ir nubausti jį 80 MGL (10400 Lt) dydžio bauda.

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2010-12-19 iki 2010-12-30 (12 parų), vieną sulaikyme ir suėmime išbūtą parą prilyginant 2 MGL dydžio baudai. Laikyti, kad V. M. liko sumokėti 56 MGL (7280 Lt) dydžio baudą.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – nekeisti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktinius įrodymus - juodus vyriškus aulinius batus, modemą „Omniconect“, modemą „Vodafone“, modemą „Mezon“, „Omnitel“ SIM korteles Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), „Bitė Vodafone“ SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), „Labas“ SIM korteles Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), „Tele 2 Pildyk“ SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), telefoną „Nokia 6230i“, aliuminę vielą, telefono bateriją (duomenys neskelbtini), du telefono kroviklius, du telefono kroviklio laidus, „Bitė“ SIM kortelę (duomenys neskelbtini) „Omnitel Extra“ SIM kortelę (duomenys neskelbtini), „Ežys“ SIM kortelę (duomenys neskelbtini), keturių SIM kortelių dėklus, sunaikinti kaip menkaverčius, o vieną kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu ir dvi kompaktines plokšteles su telefoninių pokalbių išklotinėmis palikti saugoti byloje, kaip bylos tyrimo medžiagą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per šį teismą.