Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-54-651/2017

Teisėjas Vaclovas Jurjonas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-33903-2015-9

NUOSPRENDIS

2017 m. kovo 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. G., L. G., M. Ž. atstovo gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 str. 1 d., 165 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., 145 str. 1 d. ir nuteistas:

pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems (6) mėnesiams;

pagal BK 165 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems (6) mėnesiams;

pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams;

pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems (6) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. bausmės pagal BK 187 str. 1 d., 165 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. subendrintos apėmimo būdu ir nustatytas laisvės atėmimas dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ši bausmė subendrinta su bausme pagal BK 145 str. 1 d. iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems (2) metams aštuoniems (8) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiosios, atlyginti nusikaltimais padarytą 2117,67 Eur turtinę žalą, 3 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

L. G. pripažinta kalta pagal BK 187 str. 1 d., 165 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteista:

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems (2) metams šešiems (6) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiosios, atlyginti nusikaltimais padarytą 2117,67 Eur turtinę žalą, 3 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

M. Ž. pripažinta kalta pagal BK 165 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteista:

pagal BK 165 str. 1 d. – laisvės atėmimu šešiems (6) mėnesiams;

pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. –laisvės atėmimu dvejiems (2) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirtas laisvės atėmimas dvejiems (2) metams.

Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 2 m., įpareigojant per vieną mėnesį atsiprašyti nukentėjusiosios, 3 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civilinės ieškovės – Valstybinės ligonių kasos ieškinys patenkintas ir iš E. G., L. G., M. Ž. solidariai Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 170,35 Eur R. S. gydymo išlaidų.

Nukentėjusiosios R. S. ieškinys patenkintas, priteisiant iš E. G., L. G., M. Ž. solidariai R. S. naudai 2 141,84 Eur turtinės bei 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista iš E. G., L. G. ir M. Ž., R. S. naudai po 166,66 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su L. G., 2015 m. birželio 5 d., apie 16 val. (duomenys neskelbtini), R. S. namo kieme, sugadino svetimą turtą, o būtent: L. G. tyčia nulaužė R. S. priklausančio automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinius ir galinį valytuvus bendros 25 Eur vertės, išspardė gėlynus, išmėtė beverčius gėlių vazonus, abu bendrai nulaužė namo lietvamzdį, sugadino laukinių namo durų spyną ir rankeną, E. G. sulaužė lango apdailą, nuplėšė bevertį durų skambutį, taip dėl namo apgadinimo padarė bendrą 220,42 Eur žalą, primėtydami akmenų, sugadino vandens gręžinį 1724,25 Eur vertės, sugadino valymo įrenginius 148 Eur vertės. L. G. tęsdama nusikalstamą veiką, namo viduje išmėtė R. S. priklausančius rūbus ir sudaužė du beverčius vyno butelius. Taip E. G. ir L. G. nukentėjusiajai R. S. padarė bendrą 2117,67 euro turtinę žalą.

Be to, E. G., L. G. ir M. Ž. neteisėtai, prieš savininko valią, įsibrovė į gyvenamąjį namą: 2015 m. birželio 5 d., apie 16.10 val. (duomenys neskelbtini), E. G. atplėšęs R. S. priklausančio namo katilinės plastikinį langą, per jį įlipo į vidų, o po to jėga atstūmė katilinės duris, kurias laikė R. S., siekdama jo neįleisti, ir E. G. atrakinus namo pagrindines duris, L. G. ir M. Ž. įėjo į vidų. Taip neteisėtai, prieš R. S. valią, įsibrovė į jai priklausantį gyvenamąjį namą.

Be to, E. G. veikdamas bendrininkų grupe su L. G. ir M. Ž., 2015 m. birželio 5 d., apie 16.20 val. (duomenys neskelbtini), R. S. namuose, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų: E. G. tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajai R. S. į veidą ir pastarajai pargriuvus ant grindų, visi bendrai rankomis ir kojomis sudavė R. S. ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, tuo padarydami kairės pusės XII šonkaulio lūžį, paviršinę muštinę dešinės akies viršutinio voko žaizdą, poodines kraujosruvas dešiniajame paakyje, pasmakrėje, abiejų dilbių nugariniame paviršiuje, kryžkaulio dešinės pusės, kairio klubakaulio sparno, abiejų kelių sąnarių ir kairės blauzdos srityse, taip nukentėjusiajai R. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, E. G. grasino nužudyti žmogų: 2015 m. birželio 8 d., apie 16 val. (duomenys neskelbtini), R. S. namo kieme, pagrasino R. S. žodžiais sakydamas „patvarkysiu, tau bus dar ne taip, tau bus pyzdėc“, ką R. S. suprato kaip grasinimą nužudyti ir dėl to nukentėjusioji patyrė baimę dėl savo gyvybės, sveikatos.

Nuteistieji E. G., L. G. ir M. Ž. kaltinami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, 2015 m. birželio 5 d., apie 16.20 val. (duomenys neskelbtini), R. S. namuose, dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. E. G. tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajai R. S. į veidą ir pastarajai pargriuvus ant grindų, visi bendrai rankomis ir kojomis sudavė R. S. ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, tuo padarydami kairės pusės XII šonkaulio lūžį, paviršinę muštinę dešinės akies viršutinio voko žaizdą, poodines kraujosruvas dešiniajame paakyje, pasmakrėje, abiejų dilbių nugariniame paviršiuje, kryžkaulio dešinės pusės, kairio klubikaulio sparno, abiejų kelių sąnarių ir kairės blauzdos srityse, taip nukentėjusiajai R. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.Nuteistieji tvirtina, jog jie šios veikos nepadarė. Pasak apeliantų, teismas, vertindamas nuteistųjų kaltę, dėl šios veikos pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BK 20 str.), todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl jų kaltės. Teigia, kad nepagrįstai vadovavosi išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, kurie buvo nenuoseklūs ir melagingi. Be to, teismas neteisingai įvertino liudytojo A. G. parodymus, tinkamai neišanalizavo specialisto D. V. išvados, kuri, anot apeliantų, nepatvirtina, kad sužalojimai atsirado būtent nuo suduoto smūgio kumščiais ar spardant, o ne nuo (griuvimo) atsitrenkimo į kietą buką daiktą, turintį ribotą paviršių. Nesutinka ir su šios veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs byloje surinktą medžiagą, patvirtinančią nukentėjusiajai padarytus sužalojimus ir sužalojimo padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad nukentėjusiajai sužalojimus padarė E. G. ir L. G.. Tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinumu, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių ir M. Ž. dalyvavimą šioje nusikalstamoje veikoje. Be to, visiškai sutiktina, kad byloje nėra įrodyta, kad nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą nuteistieji E. G. ir G. sukėlė dėl chuliganiškų paskatų.Dėl M. Ž. dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką nurodytina, kad objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiosios parodymus, patvirtinančių, kad M. Ž. atliko neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusiąją, t. y. naudojo smurtą ir taip sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nėra. Pati M. Ž. nuo pat pradžių tvirtino, jog ji į vidų nėjo ir liko stovėti lauke. Nuteistieji E. G. ir L. G. nurodė, kad M. Ž., kai jie buvo nukentėjusiosios namo viduje ir kur pagal kaltinimą smurtavo prieš nukentėjusiąją, buvo lauke ir į vidų ji nėjo. Šią aplinkybę patvirtino liudytojas A. G., kuris tvirtino, jog jo į vidų atėjo pasiimti tik sutuoktinė ir sūnus (t. 1, b. l. 86). Liudytoja R. V. nurodė, kad nukentėjusioji jai sakė, kad sumušė draugo žmona ir sūnus (t. 2, b. l. 63). Liudytoja V. V. negalėjo nurodyti, kas iš atvykusiųjų į nukentėjusiosios kiemą buvo įėję ir į namo vidų, ji tik nurodė, kad jai R. S. papasakojo, kad ją sumušė A. G. žmona, sūnus ir jo draugė. Apeliacinės instancijos teisme nuteistieji taip pat nuosekliai tvirtino, kad M. Ž. nėjo į namo vidų ir jokio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas faktines aplinkybes, susijusias su M. Ž. dalyvavimu nusikalstamoje veikoje, padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. Ž. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalies 8 punkte, yra nepakankami ir keliantys abejonių, nes jie iš esmės grindžiami tik nukentėjusiosios parodymais (BPK 301 str. 1 d.). Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barbe, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A No 146; Telfner v. Austria, No 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti); (LAT nutartis Nr. 2K-3-144/2007). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje nesurinkus patikimų įrodymų, jog nuteistoji M. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, nėra pagrindo ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn.Dėl nuteistųjų E. G. ir L. G. nurodytina, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad jie nukentėjusiajai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nėra duomenų, patvirtinančių, kad šią veiką jie padarė dėl chuliganiškų paskatų.Atmestini apeliantų motyvai, kad byloje nėra atskleistas nukentėjusiosios sužalojimo mechanizmas ir neįrodyta, kad ji sužalojimus patyrė būtent nuo jų suduotų smūgių. Apeliantai iš esmės nesutinka, kad šonkaulis lūžo ne atsitrenkus į buką daiktą, o nuo jų smūgių. Mano, kad R. S. susilaužyti kairės pusės 12 šonkaulį galėjo pagriuvusi ant malkų ar kito kieto buko daikto, turinčio ribotą paviršių. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2015-06-11 išvadoje (1 t., b. l. 59-62) nurodyta, kad R. S. padaryti sužalojimai: kairės pusės 12 šonkaulio lūžis, paviršinė dešinės akies viršutinio voko muštinė žaizda, poodinės kraujosruvos dešiniame paakyje, pasmakrėje, abiejų dilbių nugariniame paviršiuje, kryžkaulio dešinės pusės, kairio klubakaulio sparno, abiejų kelių sąnarių ir kairės blauzdos srityse, galėjo būti padaryti užduoties aprašomojoje dalyje nurodytu laiku (2015-06-05, apie 16 val.) ir būdu, galimai suduodant kumščiais bei spardant, kraujosruvos kelių sąnarių ir kairės blauzdos srityje galėjo atsirasti suklupus, pargriuvus, atsitrenkus į bukus aplinkos daiktus bei kietą pagrindą. Šonkaulio lūžimas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, kiti sužalojimai yra nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Ekspertas D. V. apklaustas teismo posėdyje parodė, kad R. S. sužalojimai paaiškinami 9 trauminiais poveikiais. Nurodė, kad 12-as šonkaulis lūžta nuo stipraus smūgio, jis lūžta nuo trauminio poveikio. Galėjo lūžti suduodant kumščiais ir spardant. Šonkaulis lūžo nuo buko riboto paviršiaus daikto, o koja ar kumštis yra tokie daiktai. Anot liudytojo, atmesti galimybės, kad šonkaulis lūžo nukentėjusiajai nugriuvus ant kieto išsikišusio daikto, negalima, tačiau pažymėjo, kad nugriuvus ant lygaus kieto pagrindo, 12-as šonkaulis nelūžta. Kadangi šonkaulis trumpas, toks lūžis galėjo gautis nuo smūgio į nugaros pusę, apatinę jos dalį arba į juosmens sritį. Be to, nurodė, kad kraujosruva lūžus šonkauliui gali būti, o gali ir nebūti (50/50 proc.). Taip pat nurodė, kad sužalojimai nepatvirtina griuvinėjimo. Sužalojimai ant kojų galėjo atsirasti užkliuvus už daiktų, pargriuvus, kairio klubo kraujosruva – atskiras trauminis poveikis, šonkaulio lūžis – taip pat atskiras trauminis poveikis. Pažymėjo, kad dėl kairio klubikaulio srityje esančio sužalojimo ir lūžusio šonkaulio sąsajos nėra (t. 3, b. l. 84).Apeliantai apeliacinės instancijos teismui pateikė teismo medicinos konsultacinę specialisto P. P. išvadą, kurioje konstatuota, kad nukentėjusioji galėjo susilaužyti kairės pusės 12 šonkaulį pargriuvusi ant malkos ar kito kieto buko daikto, turinčio ribotą paviršių, nes tai apatinis paskutinis šonkaulis, bei yra kairio klubikaulio sparno srities poodinė kraujosruva, kuri nurodo į galimą kairio šono traumavimą griūnant. Išvadų 3 punkte nurodyta, kad nėra konkretaus ir aiškaus medicininio kriterijaus, kurio pagrindu specialistas D. V. galėjo nustatyti bei atskirti, kad 12 šonkaulio lūžimas gavosi nuo suduoto smūgio kumščiais ar spardant, o ne nuo (griuvimo) atsitrenkimo į kietą buką daiktą. Teismo posėdžio metu specialistas P. P. parodė, kad 12-o šonkaulio lūžis yra padaromas kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių. Ant grindų griūvant to negali įvykti, nes tai lygus paviršius. Žmogui griūnant ant stalo kapo, malkos, galima atsiremti į kietą buką ribotą daiktą, todėl ir tokiu būdu galima patirti sužalojimą. Smūgis turi būti suduotas į šoną ar iš nugaros. Dėl kraujosruvos nurodė, kad ji gali būti, o gali ir nebūti. Specialistas pagal tyrimo duomenis nustatė 10 atskirų trauminių sužalojimų. Dėl poodinių kraujosruvų abiejų kelių sąnarių srityse nurodė, kad negali atskirti ar žmogus suklupo ar jam įspirta (t. 3, b. l. 95).Apeliantai, pateikę šią konsultacinę išvadą, siekia įrodyti, kad specialisto D. V. pateiktoje išvadoje nurodytas sužalojimo mechanizmas, nėra patvirtintas. Tačiau atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad specialisto D. V. išvadoje nėra vienareikšmiškai ir neginčijamai konstatuota, kad tokie sužalojimai atsirado tik suduodant kumščiais ar spardant. Nurodė, jog tokie sužalojimai galimai atsirado suduodant kumščiais bei spardant. Kad toks sužalojimų mechanizmo būdas yra galimas nepaneigė ir apeliantų pateikta konsultacinė specialisto išvada. Be to, teismo posėdžių metu apklausus specialistus, tyrusius nukentėjusiosios sužalojimus, esminių skirtumų nenustatyta. Abu specialistai nurodė, jog 12-to šonkaulio lūžis gali atsirasti nuo buko riboto paviršiaus daikto, o tai gali būti koja, kumštis ar malka. Abu specialistai pažymėjo, jog šis šonkaulis nelūžta asmeniui nukritus ant lygaus paviršiaus. Pažymėtina, kad konstatuojant vieną ar kitą aplinkybę, teismas vadovaujasi visų byloje esančių įrodymų visuma, todėl specialisto išvada yra vienas iš įrodymų, kuris vertintinas su kitais byloje esančiais įrodymais. Nukentėjusioji detaliai nurodė jos sužalojimo aplinkybes, kurios sutampa su specialisto išvada ir liudytojų parodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Apeliantų argumentai, jog nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, nepasitvirtino. Nukentėjusioji nuo pat pradžių tvirtino, jog ją sumušė nuteistieji, įėję į jos namo vidų. Apeliantai tvirtina, jog teismas visiškai netinkami įvertino teismo posėdžio metu duotus liudytojo A. G. parodymus. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo liudytojo A. G. teisme duotų parodymų kritišku vertinimu. Pirma, A. G. yra nuteistojo E. G. tėvas ir L. G. sutuoktinis, todėl vien ši aplinkybė verčia abejoti liudytojo A. G. duotų parodymų patikimumu. Antra, jo parodymai nesutampa su kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jo parodymus, kad nukentėjusioji nuolatos būdama girta visur kliūdavo ir susimušdavo, apvirsdavo ar, kad jie su nukentėjusiąja pastoviai gėrė ir mušėsi, dėl to minėti sužalojimai galėjo atsirasti dėl jų muštynių, vertino kaip nepatikimus. Liudytoja S. S. nurodė, kad R. S. iki įvykio sumušta nebuvo ir jautėsi gerai (t. 2, b. l. 171–172). Liudytojas S. Š. nurodė, jog mėlynes ant nukentėjusiosios R. S. kojų matė prieš porą savaičių iki jo su draugais atvažiavimo pas nukentėjusiąją. Paskutinę dieną, kad ji būtų buvusi su mėlynėmis, nepamena (t. 2, b. l. 135–136). Liudytojas N. L. pas nukentėjusiąją buvo tik vieną kartą ir matė ant nukentėjusiosios kojos (ant kelio) mėlynę, daugiau sužalojimų nematė. Nurodė, kad nukentėjusioji ir A. G. buvo girti, tačiau sužalojimų ant A. G. nematė. Tokie liudytojų parodymai patvirtina, kad jiems atvykus pas nukentėjusiąją parsivežti A. G. (atvykę buvo 2015 m. birželio mėn. pradžioje iki nuteistųjų atvykimo pas nukentėjusiąją), sužalojimų, kurie buvo užfiksuoti po nuteistųjų atvykimo, nebuvo. Liudytojų parodymai paneigia A. G. nurodytas aplinkybes apie R. S. patirtus sužalojimus dėl virtimo girtaujant ar jų tarpusavio muštynių. A. G. nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusioji sužalojimus galėjo patirti ir tuo metu, kai nuteistieji jį vedė iš namo į lauką ir vežėsi namo, nors ir sutampa su nuteistųjų duotais parodymais, tačiau tikėti jais kolegija neturi jokio pagrindo. Liudytoja S. S. nurodė, jog triukšmą girdėjo ne lauke, o viduje. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji įėjo į nukentėjusiosios namo vidų ir prieš nukentėjusiąją smurtavo namo viduje. Pažymėtina, kad liudytojas A. G. išsamius parodymus davė tik teisme. Nurodyta aplinkybė, kad jam nebuvo leista vėliau duoti išsamių parodymų, yra nepagrįsta. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas A. G. akistatos metu su nukentėjusiąja R. S. atsisakė duoti parodymus prieš savo šeimos narius (t. 1, b. l. 48). Vėliau, 2015-06-22 liudytojas A. G. davė parodymus ir nurodė, kad į nukentėjusiosios namus atvyko jo žmona L. G. su sūnumi E. G. ir jo draugė M. Ž.. Patvirtino, jog tą dieną buvo stipriai išgėręs ir ne viską atsimena. Atsimena tik tai, kad į nukentėjusiosios namus atėję žmona ir sūnus paėmę jį už pažastų išsivedė, pasodino į automobilį. Apie vykusį konfliktą nurodė, kad nepamena (t. 1, b. l. 86). Liudytojas A. G. 2015-12-01 davė papildomus parodymus ir nurodė, kad dieną prieš atvažiuojant jo žmonai ir sūnui, pas jį buvo atvažiavę S. Š., N. L. ir dar trys kažkokie vyriškiai ir norėjo jį išsivežti, tačiau jis nesutiko. Patvirtino, kad tą dieną nukentėjusioji tikrai sumušta nebuvo. Paminėjo, kad buvo išgėręs ir visko nepamena (t. 1, b. l. 88). Taigi bylos duomenimis patvirtinta, kad liudytojas A. G. galėjo duoti išsamius parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir tokia teisė jam nebuvo atimta. Nurodyta aplinkybė, jog tyrėja buvo šališka ir neužrašė jo visų parodymų dėl to, kad jis turės galimybę juos duoti teisme, yra abejotina. Ant surašytų parodymų liudytojas pasirašė ir patvirtino, kad jie užfiksuoti teisingai. Keli kartus duodamas parodymus liudytojas aiškiai nurodė, kad kitų aplinkybių nepamena dėl girtumo, todėl tikėti, kad teisme duoti parodymai yra teisingi, nėra jokio pagrindo. Teismas vertina byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius įrodymus. Įvertinus specialistų pateiktas išvadas, kurie nepaneigė, kad patirti sužalojimai ir konkrečiai 12-o šonkaulio lūžis, galėjo būti padaryti suduodant kumščiais ar spardant, bei kitus byloje esančius įrodymus, neginčijamai nustatyta, kad E. G. tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajai R. S. į veidą ir pastarajai pargriuvus ant grindų, jis ir L. G. bendrai rankomis ir kojomis sudavė R. S. smūgius į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, tuo padarydami kairės pusės 12 šonkaulio lūžį ir kitus sužalojimus. Įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, faktas, kad nukentėjusioji pagalbos dėl patirtų sužalojimų kreipėsi tik po kelių dienų, nepaneigia nustatytos aplinkybės, kad prieš nukentėjusiąją smurtavo būtent nuteistieji.Kaltinamajame akte nurodyta, jog nukentėjusiajai suduota ne mažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas. Ekspertas D. V. teismo posėdyje parodė, kad R. S. sužalojimai paaiškinami 9 trauminiais poveikiais. Specialistas P. P. pagal tyrimo duomenis nustatė 10 atskirų trauminių sužalojimų. Sutiktina su apeliantais, kad kaltinamajame akte nurodytas smūgių skaičius yra prieštaraujantis specialistų išvadoms, tačiau pažymėtina, kad konkretus smūgių skaičius šiuo atveju nekeičia nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nes eksperto D. V. išvadoje yra aiškiai nurodyta, kad būtent šonkaulio lūžis sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuosprendžiu konstatuota, kad nuteistieji nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė iš chuliganiškų paskatų. Apeliantai nesutinka su tokia išvada ir tvirtina, jog chuliganiškos paskatos nustatytos visiškai nepagrįstai. Su tokia apeliantų pozicija, kolegija neturi pagrindo nesutikti. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė kaltininko noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-314/2012, 2K-63-648/2016). Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad chuliganiškos paskatos, kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė, paprastai neinkriminuojamos tada, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios juos paaiškinančios priežastys. Galimi ir tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Taigi, kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai jo ir nukentėjusiojo asmeninių ar panašaus pobūdžio santykių sprendimui pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235/2009, 2K-78/2013). Pirmosios instancijos teismo manymu, chuliganiškas paskatas patvirtino itin įžūlus ir vandališkas nuteistųjų elgesys ir tai, kad nusikalstamą veiką darė nekreipdami dėmesio į atvykusį asmenį su nepilnamečiu vaiku, kad namas yra netoli plento ir kad name gyvena senyvo amžiaus močiutė, kurią nuteistųjų elgesys išgąsdino. Su tokia apylinkės teismo pozicija, nesutiktina. Pirma, smurtą prieš nukentėjusiąją nuteistieji naudojo namo viduje, kur nebuvo jokių pašalinių asmenų. Senyvo amžiaus močiutė buvo kitame kambaryje ir nei nuteistieji nei ji pati vieni kitų nematė. Moteris, atvykusi su nepilnamečiu vaiku pas nukentėjusiąją, nuteistuosius matė tik lauke ir nenurodė, jog būtų mačiusi jų įžūlius ir vandališkus veiksmus prieš nukentėjusiąją. Taigi nuteistieji šiuo atveju neturėjo jokio tikslo demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir pasirinko tokį būdą, kuris neleidžia konstatuoti chuliganiškų paskatų buvimą.Antra, iš bylos medžiagos aiškiai nustatyta, kad nuteistieji pas nukentėjusiąją atvyko turėdami tikslą išsivežti vyrą (tėvą) iš nukentėjusiosios namų, kur, jų manymu, jį svaigino. Įvertinus nuteistųjų elgesį, motyvus dėl ko atvyko pas nukentėjusiąją, akivaizdu, kad jie norėjo keršyti nukentėjusiajai už jos elgesį. Taigi fizinį smurtą naudojo dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiąja, keršydami jai už jos pačios poelgį. Konstatuoti, kad nuteistieji neturėjo aiškios motyvacijos arba pasirinko kerštui tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, nėra pagrindo. Šiuo atveju neįžvelgtina nuteistųjų chuliganiškų paskatų. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte padarymo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai padarė išvadą, kad šią nusikalstamą veiką padarė visi trys nuteistieji, t. y. M. Ž., E. G. ir L. G.. Be to, teismas, išsamiai neišanalizavęs nuteistųjų elgesio motyvų, nepagrįstai padarė išvadą, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas yra padarytas iš chuliganiškų paskatų. Dėl nurodytų priežasčių, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. Ž. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis – M. Ž. dėl šios veikos išteisintina neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.). Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad nuteistųjų E. G. ir L. G. nusikalstama veika dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuota netinkamai, todėl vadovaujantis BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, yra pagrindas pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl E. G. ir L. G. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir šią veiką perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgusi į nuosprendžio 12–17 punktuose išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija nustatė, kad E. G. ir L. G., veikdami bendrininkų grupe, 2015 m. birželio 5 d., apie 16.20 val. (duomenys neskelbtini), R. S. namuose nesunkiai sužalojo žmogų: E. G. tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajai R. S. į veidą ir pastarajai pargriuvus ant grindų, abu bendrai rankomis ir kojomis sudavė R. S. ne mažiau kaip 10 smūgių į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų, tuo padarydami kairės pusės XII šonkaulio lūžį, paviršinę muštinę dešinės akies viršutinio voko žaizdą, poodines kraujosruvas dešiniajame paakyje, pasmakrėje, abiejų dilbių nugariniame paviršiuje, kryžkaulio dešinės pusės, kairio klubakaulio sparno, abiejų kelių sąnarių ir kairės blauzdos srityse, taip nukentėjusiajai R. S. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl nuteistųjų M. Ž., E. G. ir L. G. nuteisimo pagal nusikalstamą veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje

E. G., L. G. ir M. Ž. nuteisti už tai, kad neteisėtai, prieš savininko valią, įsibrovė į gyvenamąjį namą: 2015 m. birželio 5 d., apie 16.10 val. (duomenys neskelbtini), E. G. atplėšęs R. S. priklausančio namo katilinės plastikinį langą, per jį įlipo į vidų, o po to jėga atstūmė katilinės duris, kurias laikė R. S., siekdama jo neįleisti, ir E. G. atrakinus namo pagrindines duris, L. G. ir M. Ž. įėjo į vidų. Taip neteisėtai, prieš R. S. valią, įsibrovė į jai priklausantį gyvenamąjį namą.Analizuojant nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, konstatuota, kad M. Ž. nedalyvavo šioje nusikalstamoje veikoje, nes nėra įrodymų, kad ji buvo namo viduje, kur buvo smurtaujama prieš nukentėjusiąją. Vertinant šį nustatytą faktą, yra pagrindas išvadai, kad M. Ž. nepadarė ir BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Atsižvelgus į nuosprendžio 12–12.2 punktuose išdėstytus motyvus, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkus patikimų įrodymų, jog nuteistoji M. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nėra pagrindo ją patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Kolegija, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji E. G. ir L. G. padarė BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. BK 165 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis yra formali, todėl pakanka nustatyti, kad asmuo neteisėtai pateko į būstą. Be to, baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje yloje Nr. 2K-37-942/2015).Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistieji A. G. ir L. G. pateko į nukentėjusiosios namo vidų. Šis faktas nėra ginčijamas. Tačiau nuteistieji tvirtina, jog juos nukentėjusioji pati įsileido, o nukentėjusioji tvirtina, jog nuteistieji neteisėtai įsibrovė į jos namo vidų. Kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visetą konstatuoja, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad nuteistieji į nukentėjusiosios namo vidų pateko prieš jos valią. Šios nusikalstamos veikos padarymą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai.Nukentėjusioji nurodė, kad ji, pamačiusi atvykusius į kiemą kaltinamuosius, jiems parodė, jog durų neatidarys ir į vidų neįleis. Nukentėjusiosios aiškinimu, išlaužęs langą į vidų įlindo E. G. ir po to nugalėjęs jos pasipriešinimą, atstūmė katilinės duris ir pateko prie paradinio įėjimo, pro kurį įleido su juo atvykusias moteris. 2015-06-08 atliekant nusikaltimo padarymo vietos, esančios (duomenys neskelbtini), R. S. sodybos apžiūrą, užfiksuota, kad yra sulaužyta lango apdaila (t. 1, b. l. 22; t. 2, b. l. 162). Liudytoja V. V. matė, kad įvykio dieną pas nukentėjusiąją buvo atvykę E. G. ir L. G. ir M. Ž., kurie buvo lauke. Pastaroji supratusi, kad pas nukentėjusiąją atvykę asmenys yra konfliktiškai nusiteikę, ji su anūke, pasakiusi, kad neis pas nukentėjusiąją, išvyko (t. 1, b. l. 82–83). Teismo posėdžio metu liudytoja patvirtino parodymus, kad ji iš nuteistųjų pasakytų žodžių supratusi, kad gali kilti konfliktas ir dėl to išvažiavo (t. 2, b l. 134–135). Liudytoja nenurodė, kad nukentėjusioji tuo metu buvo išėjusi į lauką. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad atvykę nuteistieji A. G. ir L. G. iki įsibrovimo į patalpas, kieme gadino jos turtą, triukšmavo ir tik po to, E. G. įsibrovė į patalpas pro katilinės langą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, tačiau jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką. Nukentėjusiosios nurodyta įvykių seka, liudytojos V. V. parodymai bei nuteistųjų pas nukentėjusiąją atvykimo tikslas, patvirtina, kad atvykusieji buvo nusiteikę konfliktiškai, todėl neįtikinama versija, kad į namo vidų juos nukentėjusioji įsileido pati. Be to, pažymėtina, kad tokią versiją paneigia nustatytas įsilaužimo faktas per katilinės langą. Byloje neginčijamai įrodyta, kad nuteistieji į nukentėjusiosios būstą pateko jėga pašalindami kliūtis.Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog abu nuteistieji aiškiai suprato, kad veikia neteisėtai prieš savininko valią, neteisėtai įsibrovė į jos patalpas ir taip norėjo veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje apylinkės teismas, nors ir nepagrįstai pripažino, kad šioje nusikalstamoje veikoje dalyvavo ir M. Ž., tačiau iš esmės išsamiai išnagrinėjo visas šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apygardos teismas, esant išdėstytiems argumentams, konstatuoja, kad nuteistųjų E. G. ir L. G. veiksmuose yra visi šios nusikalstamos veikos požymiai. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes dėl nuteistųjų nuteisimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio dalį dėl M. Ž. nuteisimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį yra pagrindas naikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį – M. Ž. dėl šios veikos išteisinti neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.). Nuosprendžio dalį dėl E. G. ir L. G. pripažinimo kaltais pagal BK 165 straipsnio 1 dalį nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti, todėl ji paliktina nepakeista.

Dėl nuteistųjų E. G. ir L. G. nuteisimo pagal nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje

E. G. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su L. G., 2015 m. birželio 5 d., apie 16 val. (duomenys neskelbtini), R. S. namo kieme, sugadino svetimą turtą, o būtent: L. G. tyčia nulaužė R. S. priklausančio automobilio „Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekinius ir galinį valytuvus bendros 25 Eur vertės, išspardė gėlynus, išmėtė beverčius gėlių vazonus, abu bendrai nulaužė namo lietvamzdį, sugadino laukinių namo durų spyną ir rankeną, E. G. sulaužė lango apdailą, nuplėšė bevertį durų skambutį, taip dėl namo apgadinimo padarė bendrą 220,42 Eur žalą, primėtydami akmenų, sugadino vandens gręžinį 1 724,25 Eur vertės, sugadino valymo įrenginius 148 Eur vertės. L. G. tęsdama nusikalstamą veiką, namo viduje išmėtė R. S. priklausančius rūbus ir sudaužė du beverčius vyno butelius. Taip E. G. ir L. G. nukentėjusiajai R. S. padarė bendrą 2 117,67 euro turtinę žalą.Nuteistieji nesutinka su jiems inkriminuojama nusikalstama veika ir tvirtina, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jie tyčia tuo metu, kai buvo atvykę, atliko kaltinamajame akte nurodytus veiksmus. Apeliantų manymu, teismas byloje esančius įrodymus vertino su tam tikromis išimtimis, neatliko nuoseklios ir išsamios visų įrodymų analizės, nesiaiškino kam priklauso sugadinti daiktai, išskyrus automobilį, neanalizavo, kokia realiai neva sugadintų daiktų vertė ir kokia žala tiems daiktams buvo padaryta, todėl padarė nepagrįstą išvadą, dėl šios nusikalstamos veikos požymių buvimo.Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, o subjektyvieji – kaltė. Pažymėtina, kad tyčinio svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2005, 2K-167/2009, 2K-73-677/2016). Būtent sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (3 dalis) ar administracinis teisės pažeidimas (ATPK 50³ straipsnis). Pagal turto vertės išaiškinimą, pateiktą BK 190 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 18 d. redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), šio kodekso XXVIII skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Pagal 2014 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 37,66 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo 4 straipsnį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui.Taigi atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 1 dalį kyla sunaikinus ar sugadinus svetimą turtą, kurio vertė viršija 5 MGL dydžio sumą (188,30 Eur), bet neviršija 250 MGL dydžio sumos (9415 Eur). Nagrinėjamu atveju, kolegija sutinka su apeliantais, jog teismo išvada dėl šios nusikalstamos veikos požymių buvimo nebuvo išsamiai išanalizuota, kad teismas, nuteisdamas apeliantus pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, iš esmės rėmėsi tuo, jog byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad turtas buvo sugadintas ir kad jį tyčia sugadino būtent E. G. ir. L. G.. Kaltinamajame akte nurodyto sugadinto turto vertės teismas neanalizavo, nors nuteistieji ir ginčijo nustatytą vertę. Tačiau kolegija, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nors apylinkės teismas ir nepadarė išsamios analizės, netyrė visų šios nusikalstamos veikos požymių buvimo, tačiau iš esmės padarė teisingą išvadą, kad E. G. ir L. G. veika atitinka BK 187 straipsnio 1 dalies dispoziciją.Įvertinus 29–30 punktuose išdėstytą teisinį reglamentavimą, matyti, kad norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį, būtina įrodyti ne tik turto sugadinimo faktą bet ir nustatyti sugadinto turto vertę, nes ne bet kokios vertės turto sugadinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Be to, būtina nustatyta, kad asmenys veikė tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.).2015-06-08 apžiūros protokole užfiksuoti šių daiktų sugadinimai: sudaužyti gėlių vazonai, sulaužyta lango apdaila, nulaužti automobilio Ford „Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekiniai ir galinis langų valytuvai, nuplėštas durų skambutis, nulaužtas lietvamzdis, 2 kanalizacijos vamzdžiai be dangčių, vandens gręžinio vamzdis primestas akmenų, kambaryje užfiksuotas ant grindų išsiliejusio raudono skysčio vaizdas, šalia jo mėtosi butelio šukės (t. 1, b. l. 19–26, t. 2, b. l. ). Nukentėjusiosios atstovas advokatas L. Strauka teismo posėdžio metu pateikė nuotraukas, kuriose anot nukentėjusiosios, matyti lango ir vandens gręžinio apgadinimai (t. 2, b. l. 156–163). Kaltinamajame akte nurodyta, kad automobilio Ford Mondeo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinių ir galinių valytuvų, kuriuos tyčia nulaužė L. G., bendra vertė yra 25 Eur. Nulaužto namo lietvamzdžio, sugadintų laukinių namo durų spynos, rankenos, sulaužyto lango apdailos sutvarkymo bendra vertė 220,42 Eur. Sugadinto vandens gręžinio vertė 1 724,25 Eur, sugadintų valymo įrenginių – 148 Eur. Bendra sugadinto turto vertė – 2 117,67 Eur. Svarbu pažymėti, kad kvalifikuojant veiką kaip tyčinį svetimo turto sugadinimą, būtina nustatyti turto vertę, buvusią iki sunaikinimo, t. y. svetimo turto sunaikinimas reiškia, kad turto vertė iki sunaikinimo viršijo 5 MGL dydį, o ne vertinti tokio sunaikinimo pasekmes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324-303/2015, 2K-355-976/2015, 2K-73-677/2016 ir kt.). Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Apeliantai nesutinka su nustatyta sugadinto turto verte. Teigia, jog nukentėjusioji neįrodė, kad tokius daiktus turėjo, kad jie buvo veikiantys ir kad būtent tokia jų vertė. Iš esmės nesutinka dėl vandens gręžinio ir valymo įrenginių buvimu ir jų paskaičiuotos vertės, kurių bendra vertė, nurodyta kaltinamajame akte, sudaro 1 872,25 Eur. Kaip nurodyta 30 punkte, norint veiką kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, sugadinto turto vertė, turi viršyti 5 MGL (188,30 Eur). Kolegija konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog nuteistieji sugadino turtą, kurio vertė viršija 5 MGL, todėl apeliantų argumentai dėl šio nusikalstamos veikos požymio nebuvimo, atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju yra pateikti duomenys, kad nukentėjusiajai draudimo bendrovė atlygino 220,42 Eur už apgadintą nekilnojamąjį turtą ir pavogtą kilnojamąjį turtą (nulaužtą lietvamzdį, sugadintą durų spyną ir rankeną bei sugadintą katilinės langą). Draudimo bendrovė draudimo išmoką nukentėjusiajai išmokėjo 2015-07-01. (t. 1, b. l. 101). Tokie duomenys patvirtina, jog buvo sugadinta turto už 220,42 Eur. Nukentėjusioji pateikė duomenis, kad patyrė 84,70 Eur žalą už automobilio apgadinimą. Iš pateiktos sąskaitos–faktūros matyti, kad automobilio transportavimas į servisą kainavo 30 Eur, valytuvų komplektas –35 Eur ir automobilio nuplovimas – 5 Eur. Kaip minėta, kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, būtina vertinti ne dėl sunaikinto turto patiriamas pasekmes, o realią žalą dėl sugadinto turto. Iš minėtos sąskaitos–faktūros matyti, kad valytuvai, kuriuos nulaužė nuteistoji L. G., kainavo 35 Eur. Kitos išlaidos, susijusios su atsiradusiomis pasekmėmis, todėl jos neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį. Nustačius šias aplinkybes ir įvertinus, kad apeliantai iš esmės ginčijo vandens gręžinio ir valymo įrenginių vertę, konstatuotina, kad ginčijamų daiktų vertė šiuo atveju nepakeičia nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Todėl net ir darant prielaidą, kad šių daiktų nebuvo ar kad jų vertė nustatyta netinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, kad iš viso sugadinto turto vertė nepatenka į BK 187 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Bendra sugadinto turto vertė 2 117,67 Eur, todėl net ir atėmus ginčijamų daiktų vertę, bendra žala liktų 255,42 Eur. Vien ši suma viršija 5 MGL, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nėra šio požymio.Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju ginčijamų daiktų buvimas ir jų vertės nustatymas neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, todėl išsamiai jų analizuoti netikslinga, tačiau ši aplinkybė reikšminga sprendžiant klausimą dėl civilinio ieškinio pagrįstumo.Nustačius daiktų sugadinimo faktą ir jų vertę, sudarančią pagrindą veiką kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šią veiką padarę asmenys veikė tiesiogine tyčia. Kolegijos įsitikinimu, nuteistieji E. G. ir L. G. padarė šią nusikalstamą veiką ir veikė tiesiogine tyčia. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistieji buvo atvykęs pas nukentėjusiąją, to fakto neginčija. Taip pat nustatyta, kad jie buvo nusiteikę konfliktiškai ir, prieš jiems atvykstant, liudytojų teigimu, kiemas buvo tvarkingas. Nukentėjusioji detaliai nurodė, kokius veiksmus atliko nuteistieji. Nors visų veiksmų nematė, tačiau ji girdėjo, kad kieme yra triukšmaujama, daužoma. Liudytoja V. V. patvirtino, kad jai atvykus į kiemą pas nukentėjusiąją 2015-06-05 kiemas buvo tvarkingas ir tik po to, kai ji pas nukentėjusiąją atvyko birželio 7 d., pamatė išvartytus vazonus, ištryptus gėlynus, purvais aptaškytą automobilį, nulaužtus jo valytuvus, nuplėštą lietvamzdį (t. 1, b. l. 82–83, t. 2, b. l. 134–135). Liudytojas E. V. nurodė kad matė išlaužtą mažą langelį. Šias aplinkybes patvirtino ir tuo metu name buvusi S. S. (t. 2, b. l. 171). Netikėti liudytojų duotais parodymais, teismas neturi jokio pagrindo. Be to, nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytos aplinkybės, sutampa su 2015-06-08 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis. Visų byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad E. G. ir L. G. sugadino nukentėjusiajai priklausantį turtą ir tai padarė tyčia, t. y. suvokė, jog daro pavojingą veiką ir taip norėjo veikti. Esant visiems nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiams, apylinkės teismas pagrįstai juos pripažino kaltais dėl šios veikos padarymo, todėl keisti ar naikinti šios nuosprendžio dalies apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

Dėl nuteistojo E. G. nuteisimo pagal nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje

E. G. nuteistas ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, už tai, kad grasino nužudyti žmogų, t. y. 2015 m. birželio 8 d., apie 16 val. (duomenys neskelbtini), R. S. namo kieme, pagrasino R. S. žodžiais sakydamas „patvarkysiu, tau bus dar ne taip, tau bus pyzdėc“, ką R. S. suprato kaip grasinimą nužudyti ir dėl to nukentėjusioji patyrė baimę dėl savo gyvybės, sveikatos.Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).Nuteistasis E. G. nepripažįsta padaręs šią veiką ir tvirtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad jis tą dieną iš viso buvo atvykęs pas nukentėjusiąją, juolab, kad jai grasino. Kolegijos vertinimu tokie apelianto argumentai akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktai medžiagai, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Šiuo atveju kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad E. G. atlikti veiksmai atitinka visus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Byloje nustatyta, kad E. G. pas nukentėjusiąją atvyko 2015-06-08 ir jai grasino. Tai patvirtina liudytojas J. E. V., kuris girdėjo nukentėjusiajai išsakytus grasinimus ir suprato, jog tai tas pats vaikinas, kuris prieš kelias dienas nukentėjusiąją buvo sumušęs su kitais asmenimis. Patvirtinto, jog buvo vartojami necenzūriniai žodžiai ir kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, pasimetusi (t. 1, b. l. 84, t. 2, b. l. 134). Skambučių į pagalbos telefoną išklotinės aiškiai patvirtina, kad pas nukentėjusiąją tą dieną buvo atvykęs E. G.. Operatorei nukentėjusioji nurodo, jog atvyko draugo sūnus ir jai grasina. Užfiksuotas telefoninis pokalbis su liudytoja V. V. ir pačia nukentėjusiąja patvirtina, jog nukentėjusioji buvo susijaudinusi ir išsigandusi (t. 2, b. l. 67–70). Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo apžiūrėta nukentėjusiosios telefone 2015-06-08 daryta nuotrauka, kurioje užfiksuotas automobilis, kuriuo, pasak nukentėjusiosios, atvyko E. G.. E. G. patvirtino, jog užfiksuotas automobilis priklauso jam, tačiau nurodė, jog juo važinėja visi šeimos nariai, todėl juo atvykti galėjo bet kas (t. 3, b. l. 98). Nors ši nuotrauka nepridėta prie bylos medžiagos, tačiau teismo posėdžio metu užprotokoluotas užfiksuoto automobilio valstybinis numeris ir tai, kad nuteistasis neginčija, kad šis automobilis priklauso jam. Minėtų duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad E. G. 2015-06-08 buvo atvykęs pas nukentėjusiąją, o jo iškelta versija, kad šiuo automobiliu galėjo atvykti bet kuris šeimos narys, vertintina kaip gynybinė pozicija. Taip pat bylos medžiaga patvirtinta, kad nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad nuteistasis E. G. gali įvykdyti savo grasinimus. Tokią išvadą suponuoja prieš kelias dienas buvęs E. G. ir kito asmens agresyvus elgesys prieš nukentėjusiąją, kai jie ne tik sugadino svetimą turtą, bet ir smurtavo prieš nukentėjusiąją, padarydami jai kūno sužalojimus. Nukentėjusiajai E. G. išsakytus žodžius „patvarkysiu, tau bus dar ne taip, tau bus pyzdėc“, susidariusių aplinkybių kontekste, yra pagrindas vertinti kaip panaudotą psichinę prievartą, verčiant bijoti dėl galimų neigiamų padarinių.Esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad byloje neginčijamai įrodyta, kad E. G. padarė šią nusikalstamą veiką, todėl šios nuosprendžio dalies keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais, nėra jokio pagrindo.

Dėl nukentėjusiosios R. S. civilinio ieškinio

Dėl turtinės žalos

Civiliniu ieškiniu nukentėjusioji prašė iš nuteistųjų E. G., L. G. solidariai priteisti 2 141,84 Eur turtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad turtinę žalą sudaro: 1 724,25 Eur vandens gręžinio sutvarkymas, 84,70 Eur už automobilio sutvarkymas, 10,89 Eur išlaidos vaistams ir 322 Eur valymo įrenginio sutvarkymas ir valymo įrenginių dangčių praradimas..Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino visiškai. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 str.). Turtinės žalos samprata apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos žalingi padariniai. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, kuris reiškia, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kurį civilinė ieškovė turi pagrįsti ir įrodyti.Nukentėjusioji civiliniame ieškinyje nurodė, jog jai liko neatlyginta turtinė žala už gręžinio sutvarkymą (1 724,25 Eur), už automobilio sugadinimą – 84,70 Eur, už vaistus – 10,89 Eur ir už valymo įrenginių sutvarkymą – 322 Eur. Iš viso 2 141,84 Eur.Apeliantai nesutinka su teismu ir mano, kad žalą, kokią realiai patyrė nukentėjusioji, atlygino draudimo bendrovė „B”. Anot apeliantų, nukentėjusioji neįrodė, kad patyrė didesnę turtinę žalą nei atlygino draudimo bendrovė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės apeliantai nesutinka, kad nukentėjusioji patyrė žalą dėl vandens gręžinio ir valymo įrenginių sugadinimo. Dėl vandens gręžinio apeliantai nurodė, kad tokio įrenginio iš viso nėra, nes toks neregistruotas viešajame registre, be to, 2015-06-08 įvykio vietos apžiūros protokole jis taip pat nėra užfiksuotas. Iš UAB „P“ pateiktos darbų sąmatos nėra aišku, kokie darbai turi būti ir kas sudaro 1 724,25 Eur sumą. Teismas nesiaiškino, ar apskritai yra atlikti kokie nors darbai.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, jog nukentėjusioji neįrodė, kad už gręžinio sutvarkymą patyrė 1 724,25 Eur žalą. Byloje pateiktų duomenų nepakanka konstatuoti, kad nukentėjusioji tokią žalą tikrai patyrė. Pirma, byloje nėra jokių duomenų iš kurių būtų galima neginčijamai teigti, kad 2015-06-08 apžiūros protokole tikrai užfiksuotas vandens gręžinys. Nukentėjusioji nepateikė jokių duomenų, kad tokį gręžinį buvo įsirengusi. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad tas gręžinys, kuris neva sugadintas, neveikia ir dėl to nukentėjusioji priversta rengti naują gręžinį. Antra, remiantis nukentėjusiosios pateikta UAB „P“ darbų sąmata, kurioje nurodyta, kad gręžinio įrengimo kaina būtų 1 724,25 Eur (t. 1, b. l. 52), negalima tvirtinti, kad būtent tokią žalą patyrė nukentėjusioji. Byloje nėra duomenų, kad gręžinio įrengimo darbai būtų atlikti ir kad nukentėjusioji realiai patyrė tokią žalą. Pastebėtina, kad daiktai sugadinti 2015-06-05, tačiau nukentėjusioji iki šiol teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad gręžinys tikrai buvo, kad jis tikrai sugadintas ir ji negalinti juo naudotis ir, kad įsirengė naują gręžinį. Tokios aplinkybės verčia abejoti dėl paties gręžinio fakto buvimo ar jo sugadinimo. Kaip minėta, civilinė ieškovė, turi įrodyti tikrą žalos dydį, o ne preliminariai patirtą žalą. Analogiški motyvai taikytini ir sprendžiant turtinės žalos pagrįstumo klausimą dėl valymo įrenginių sugadinimo. Nukentėjusioji pateikė M. M., vykdančio individualią veiklą, sąmatą, patvirtinančią, kad valymo įrenginių sutvarkymas iš viso gali kainuoti 322 Eur (t. 2, b. l. 154), tačiau duomenų, kad nukentėjusioji būtų užsakiusi šioje sąmatoje nurodytus darbus ir už juos sumokėjusi, nėra. Be to, byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad ant valymo įrenginių buvo dangčiai, ir kad būtent nuteistieji juos sugadino ar pradangino.Esant išdėstytiems argumentas, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji neįrodė, kad už gręžinio įrengimą ir valymo įrenginių sutvarkymą patyrė 2 046,25 Eur turtinę žalą, todėl ši civilinio ieškinio dalis atmestina kaip nepagrįsta.Kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji įrodė, kad už automobilio valytuvų sutvarkymą bei vaistus sumokėjo iš viso 95,59 Eur. Automobilio sutvarkymo kaštus patvirtina 2015-06-12 sąskaitą–faktūra (t. 1, b. l. 36) Kadangi turtinė žala yra ne tik daikto netekimas arba sužalojimas, tačiau ir turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), todėl iš nuteistųjų yra pagrindas priteisti visą nukentėjusiosios apmokėtą sumą už automobilio sutvarkymą, t. y. 84,70 Eur. Vaistų įsigijimo faktą patvirtina vaistinės „Camelia vaistinė“ čekis (t. 3, b. l. 155), todėl ir ši suma priteistina iš nuteistųjų. Kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad yra pagrindas nukentėjusiajai iš nuteistųjų priteistą turtinę žalą sumažinti iki 95,59 Eur. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas turtinę žalą solidariai priteisė iš E. G., L. G. ir M. Ž.. Turtinė žala atsirado dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, padarymo, kuriuo kaltinti tik E. G. ir L. G.. M. Ž. kaltinimai padarius šią veiką, nebuvo pareikšti, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai turtinę žalą, kurią nukentėjusioji patyrė dėl nuteistųjų E. G. ir L. G. veiksmų, priteisė ir iš M. Ž.. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad skundžiamo nuosprendžio dalis dėl turtinės žalos priteisimo iš M. Ž. turi būti naikinama. Nukentėjusiosios patirta ir pirmosios instancijos teismo priteista turtinė žala mažintina iki 95,59 Eur ir ji nukentėjusiajai R. S. solidariai priteistina iš nuteistųjų E. G. ir L. G..

Dėl neturtinės žalos

Apeliantai nesutinka ir su priteistos neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, kad byloje nėra ištirta, kad dėl nuteistųjų veiksmų nukentėjusioji turėjo psichologinių problemų, nesiaiškinta, ar jos nebuvo kokios nors lėtinės ar užsitęsusios ligos pasekmė. Teismas taip pat nesiaiškino, ar yra kokių nors liekamųjų reiškinių, trukdančių gyventi visavertį gyvenimą. Mano, kad neturtinė žala yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, iš dalies sutinka su nuteistaisiais, kad priteistos neturtinės žalos dydis yra neadekvatus nukentėjusiosios patirtiems išgyvenimams. Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio pobūdžio. Įstatyme numatyta pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes. Taigi teismų pareiga tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-669/2006, 2K-209/2007). Pažymėtina, kad konkretus neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiama nuo 289 Eur iki 2606 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15/2013, 2K-300/2014, 2K-68/2014, 2K-258-699/2015, 2K-36-895/2017).Nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Anot nukentėjusiosios, ji dėl to jaučia baimę, nesaugumo jausmą, patyrė stresą. Byloje pateikti duomenys, patvirtina, kad nukentėjusioji lankėsi pas šeimos gydytoją, vėliau buvo nukreipta psichologo konsultacijai. Iš ambulatorinės asmens sveikatos istorijos matyti, kad nukentėjusioji po įvykio jautė stresą, įtampą, baimę. Psichologo konsultuota dėl emocinės būklės (t. 3, b. l. 74–80). Laikotarpis nuo kada nukentėjusiajai pablogėjo emocinė būsena ir pradėjo lankytis pas gydytoją ar psichologą (2015-06-08 – 2016-12-01), patvirtina, kad nukentėjusioji neturtinę žalą patyrė būtent dėl nuteistųjų veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis (5 000 Eur) nėra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai bei dėl jos kilusiems padariniams ir neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principų kriterijų bei teismų praktikoje priteisiamo neturtinės žalos dydžio tokio pobūdžio bylose. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad yra pagrindas skundžiamu nuosprendžiu priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 1 000 Eur ir ją solidariai priteisti iš E. G. ir L. G..

Dėl valstybinės ligonių kasos ieškinio

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu tenkino civilinės ieškovės – Valstybinės ligonių kasos ieškinį ir solidariai iš nuteistųjų E. G., L. G. ir M. Ž. priteisė Valstybinės ligonių kasos naudai 170,35 Eur R. S. gydymo išlaidų. Kadangi M. Ž. išteisinta dėl visų jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Valstybinės ligonių kasos ieškinio priteisimo solidariai iš nuteistųjų E. G., L. G. ir M. Ž. keistina ir Valstybinės ligonių kasos patirtos 170,35 Eur R. S. gydymo išlaidos priteistinos solidariai iš nuteistųjų E. G. ir L. G..

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su baudžiamojo proceso normų pažeidimu

Apeliantai tvirtina, kad baudžiamojo proceso kodekso normos buvo pažeistos ikiteisminio tyrimo stadijoje. Tvirtina, kad baudžiamasis persekiojimas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį pradėtas pažeidžiant BPK 167 straipsnio 1, 2, ir 4 dalis.Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal pareiškėjos R. S. pareiškimą. Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorės J. A. reikalavimu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį (t. 1, b. l. 7). Apelianto manymu, dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį pradėjimo privalėjo būti nukentėjusio asmens pareiškimas, o prokurorui pradėti ikiteisminį tyrimą reikalavimu nebuvo jokio teisinio pagrindo. Iš dalies sutiktina su apeliantais, jog prokurorui nebuvo teisinio pagrindo surašyti reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, kaip nustatyta, ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal R. S. pareiškimą, kuriame ji nurodė aplinkybes ne tik dėl jos sužalojimo, bet ir turto sugadinimo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji, duodama parodymus, išsamiai nurodė, kokius neteisėtus veiksmus atliko kaltinamieji ir taip aiškiai išreiškė valią pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 1 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį. Netinkamas pareiškėjos valios įforminimas šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, kad iš esmės buvo pažeistos BPK 167 straipsnio nuostatos. Įvertintina ir tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį dėl kurio kaltinimą palaiko prokuroras. Kadangi veikos padarytos tuo pačiu metu ir tarpusavyje yra susijusios, todėl ikiteisminio tyrimo pradėjimas dėl visų nusikalstamų veikų palaikant valstybinį kaltinimą nelaikytinas BPK 167 straipsnio pažeidimu.Dėl procesinių pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu perkvalifikuojant nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą pagrįstumo netikslinga pasisakyti, nes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuteistųjų veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kvalifikuota nepagrįstai ir ji perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį.Kolegija, įvertinusi apeliantų nurodytas aplinkybes dėl procesinių pažeidimų, konstatuoja, kad jie nebuvo esminiai ir jie nesukliudė teismui išnagrinėti bylą (BPK 369 str. 3 d.).

Dėl teismo šališkumo

Apelianto teigimu teismas buvo nešališkas ir šią išvadą, anot apeliantų, pagrindžia teismo nepagrįstas kaltinamųjų bei gynybos prašymų, susijusius su įrodymų tyrimu, atmetimas, bylos nagrinėjimas grubiai pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normas, t. y. bylos nagrinėjimo metu apklausė liudytoją L. S. (t. 2, b. l. 172), kuri negalėjo nurodyti jokių reikšmingų aplinkybių, nors tokiai iniciatyvai nepritarė kaltinamieji, nedavė galimybės pasisakyti kaltinamiesiems bei užduoti klausimų liudytojas, be to, kaltinamuosius pašalino iš teismo posėdžių salės.Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas.Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir apeliantas nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo asmeninį suinteresuotumą byla. Apeliantas teismo šališkumą objektyviąja prasme argumentuoja aplinkybėmis, kurios neatitinka nė vieno iš BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų nušalinimo pagrindų ir nesukelia jokių pagrįstų abejonių dėl teisėjo nešališkumo.Atkreiptinas apeliantų dėmesys, jog prašymų atmetimas ar įrodymų vertinimas ne taip, kaip pageidavo nuteistieji, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas buvo šališkas. Be to, teismo posėdžio metu užfiksuoti duomenys paneigia apeliantų argumentus dėl teismo šališkumo.Iš 2016-05-10, 2016-08-02 teismo posėdžių protokolų matyti, kad apeliantai turėjo visas galimybes pasisakyti, teikti prašymus, užduoti klausimus liudytojams. Apeliantai pirmojo teismo posėdžio metu nurodė, jog parodymus duos po visų liudytojų parodymų, tačiau antrojo teismo posėdžio metu atsisakė juos duoti. Iš 2016-08-02 teismo posėdžio protokolo matyti, kad E. G. teismo buvo įspėtas dėl netinkamo elgesio teismo posėdžio metu ir tik po to jis buvo pašalintas iš teismo posėdžių salės. L. G. savo iniciatyva paliko teismo posėdžių salę (t. 2, b. l. 173–174). Šios aplinkybės užfiksuotos ir teismo posėdžio garso įraše. Nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad teismas elgėsi nekorektiškai ar parodė išankstinę bei neigiamą nuomonę apie kaltinamuosius ir bylos baigtį.Pažymėtina, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Tokia teise kaltinamieji pasinaudojo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad laikantis BPK nustatytos tvarkos byloje toks nušalinimo klausimo išsprendimas, kai nėra nustatyta jokių konkrečių aplinkybių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus, negali būti laikomas bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo patvirtinimu.

Dėl nuteistiesiems E. G. ir L. G. paskirtų bausmių

Apeliantai apeliaciniu skundu prašė juos išteisinti dėl visų jiems inkriminuojamų veikų, vadinasi jie iš esmės nesutinka ir su jiems paskirtomis bausmėmis. Atsižvelgęs į tai apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems E. G. ir L. G. paskirtų bausmių pagrįstumo. Nuteistųjų E. G. ir L. G. veiką perkvalifikavus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, yra pagrindas pakeisti bausmę už šią veiką. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Atsižvelgiama ir į bausmės paskirtį – vertinama ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo (BK 41 str. 2 d.). BK 55 straipsnyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą teistam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.Bylos medžiaga nustatyta, kad abu kaltinamieji teisiami pirmą kartą, darbdavių yra charakterizuojami teigimai, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus šiuos kriterijus, darytina išvada, kad nuteistiesiems yra pagrindas parinkti sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, paskiriant bausmę artimą sankcijoje nustatytam bausmės vidurkiui (BK 61 str. 2 d., 48 str.). E. G. ir L. G. skirtinas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimas, uždraudžiant nuteistiesiems E. G. ir L. G. lankytis nukentėjusiosios R. S. gyvenamojoje vietoje ir įpareigojant atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 str. 2 d., 5 d. 1 p., 6 d. 2 p.). Kolegija, atsižvelgusi į bausmių skyrimo teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems E. G. ir L. G. laisvės atėmimo bausmes už kitas nusikalstamas veikas, pažeidė bausmių skyrimą reglamentuojančias teisės normas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į 83 punkte nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį, o E. G. ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, turi būti keistinos į laisvės apribojimo bausmes. Kolegijos įsitikinimu, tokia bausmės rūšis atitinka ne tik BK 55 straipsnio nuostatą, teisingumo ir protingumo principus, bet ir nuteistųjų asmenybes. Įvertinusi kriterijus, būtinus bausmės skyrimui, kolegija sprendžia, kad E. G. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje, BK 165 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, yra pagrindas paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmes. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, E. G. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, BK 165 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, subendrinamos dalinio sudėjimo būdu ir paskirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams uždraudžiant nuteistajam E. G. lankytis nukentėjusiosios R. S. gyvenamojoje vietoje ir įpareigojant atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 str. 2 d., 5 d. 1 p., 6 d. 2 p.). Įvertinus kriterijus, būtinus bausmės skyrimui, kolegija sprendžia, kad L. G. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje yra pagrindas paskirti 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Už BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimą 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, L. G. paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, BK 165 straipsnio 1 dalyje, subendrinamos dalinio sudėjimo būdu ir paskirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams uždraudžiant nuteistajai L. G. lankytis nukentėjusiosios R. S. gyvenamojoje vietoje ir įpareigojant atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą (BK 48 str. 2 d., 5 d. 1 p., 6 d. 2 p.). Kolegijos manymu, tokia bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis atitinka ne tik BK 55 straipsnio nuostatą, teisingumo ir protingumo principus, bet ir nuteistųjų asmenybes, bet to, yra pagrindas manyti, kad tokios bausmės bus pakankamai efektyvios norint sulaikyti nuteistuosius nuo nusikalstamų veikų darymo bei bus pasiekti kiti bausmės tikslai (BK 41 str.).

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo

Nukentėjusiosios R. S. atstovas advokatas L. Strauka pateikė prašymą iš nuteistųjų lygiomis dalimis priteisti 200 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios įstatymo nuostatos taip pat galioja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistųjų apeliacinį skundą, kuriuo prašė visiškai išteisinti ir nesutiko su civiliniu ieškiniu, konstatuoja, kad nukentėjusioji, norėdama tinkamai apginti savo interesus teisme, turėjo išlaidų dėl teisinės pagalbos. Apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, vyko trys teismo posėdžiai, analizuoti klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiąją ir jai priteista žala, todėl nukentėjusiajai teisinė pagalba buvo būtina.Įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus apeliacinės instancijos teisme, suteiktų paslaugų apimtį, bei faktą, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies – pripažinta, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys pagrįstas tik iš dalies (sumažintas civiliniu ieškiniu prašomos turtinės ir neturtinės žalos dydis), daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti tik dalį nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų – 100 Eur, kurios lygiomis dalimis, po 50 Eur, priteistinos iš nuteistųjų E. G. ir L. G..Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai R. S. iš nuteistųjų E. G., L. G. ir M. Ž. lygiomis dalimis priteisė po 166,66 Eur jos patirtų atstovavimo išlaidų. Byloje pateikti duomenys, kad nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme iš viso patyrė 500 Eur atstovavimo išlaidų.Kolegija, įvertinusi tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, bei tai, kad M. Ž. išteisinta dėl visų jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios patirtos išlaidos mažintinos dalimi, kuri atiteko M. Ž., t. y. iki 333,34 Eur. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl atstovavimo išlaidų priteisimo nukentėjusiajai keistina ir jos priteistinos tik iš nuteistųjų E. G. ir L. G. po 166,66 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria M. Ž. nuteista pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

M. Ž. išteisinti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Šilutės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendį pakeisti:

E. G. nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.

E. G., pripažintam kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir nuteistam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal šį straipsnį paskirti šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę;

E. G., pripažintam kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir nuteistam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal šį straipsnį paskirti šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę;

E. G., pripažintam kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal šį straipsnį paskirti šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, E. G. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti jam galutinę subendrintą bausmę – 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Uždrausti E. G. lankytis nukentėjusiosios R. S. gyvenamojoje vietoje ir įpareigoti atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

L. G. nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir jai paskirti vienerių metų laisvės apribojimo bausmę.

L. G., pripažintai kalta pagal BK 187 straipsnio 1 dalį ir nuteistai šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal šį straipsnį paskirti šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę;

L. G., pripažintai kalta pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir nuteistai šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal šį straipsnį paskirti šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, L. G. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti jai galutinę subendrintą bausmę – 1 (vienerių) metų ir 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Uždrausti L. G. lankytis nukentėjusiosios R. S. gyvenamojoje vietoje ir įpareigoti atlyginti nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Civilinės ieškovės – Valstybinės ligonių kasos ieškinį patenkinti ir iš nuteistųjų E. G. ir L. G. solidariai, Valstybinės ligonių kasos naudai, priteisti 170,35 Eur R. S. gydymo išlaidų.

Nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš nuteistųjų E. G. ir L. G. solidariai nukentėjusiajai R. S. priteisti 95,59 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atstovavimo išlaidas, nukentėjusiosios patirtas pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiajai R. S. priteisti iš nuteistųjų E. G. ir L. G. po 166,66 Eur.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistųjų E. G. ir L. G. nukentėjusiajai R. S. priteisti po 50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.