- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-01
- Bylos Nr.
- 2A-864-467/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis
- Trečiasis asmuo
- A. N., V. N.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją, tretieji asmenys – V. N. ir A. N. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2008-11-07 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3064,65 Lt skolos ir 5 procentus palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo dienos bei 682 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiam atsakovui. Už laikotarpiu nuo 2003-02-01 iki 2008-09-30 šiam butui tiektą šilumos energiją susidarė 3064,65 Lt įsiskolinimas. 2002-02-01 turto nuomos sutartimi SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantys šilumos, karšto vandens ir elektros gamybos, perdavimo, tiekimo įrenginiai nuomos pagrindais ir reikalavimo teisės į šilumos vartotojų ir kitų debitorių skolas bei teisės į pajamas už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį buvo perduoti UAB „Vilniaus energija“. 2002-03-26 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir ieškovas pasirašė trumpalaikio turto perleidimo sutartį, pagal kurią prie trumpalaikio turto priskiriamos reikalavimo teisės į iš vartotojų ir kitų asmenų gautinas sumas. Kadangi nuo 2002-04-01 šilumos energiją tiekia ieškovas, todėl jam mokėtini mokesčiai už patalpų šildymą ir karštą vandenį. Į ieškovą nesikreipė joks asmuo, prisistatęs patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininku bei nepareiškė noro sudaryti atskirą sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas, todėl už suvartotą šilumos energiją pagal standartines sąlygas, numatytas LR Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje ir 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakyme Nr. 4-289, privalo sumokėti patalpų savininkas, t.y. atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 47,86 kv.m. bendro ploto butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris buvo išnuomotas tretiesiems asmenims V. N. ir A. N. . Pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr.658 patvirtintos Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos (toliau – Tvarka) 2 punktas numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Tvarkoje nustatyta speciali nuomininkų atsiskaitymo su tiekėjais tvarka, pagal kurią įsipareigojimai šiuo atveju tenka vartotojams V. N. ir A. N. , o ne atsakovui. Ieškovas, pateikdamas sąskaitas buto nuomininkams, savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkai. Nors rašytinė nuomos sutartis nesudaryta, kaip to reikalauja CK 6.579 straipsnis, tačiau pagal CK 1.93 straipsnį įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kai tai įsakmiai nurodyta įstatymuose. Šiuo atveju tokio nurodymo nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad ieškovas tiekė šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui, ir už laikotarpį nuo 2003-02-01 iki 2008-09-30 susidarė 3064,65 Lt įsiskolinimas. Tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens nebuvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis dėl šilumos energijos tiekimo ginčo butui, tačiau tarp šalių susiklostė civiliniai sutartiniai teisiniai santykiai, nes buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie daugiabučio namo šilumos energijos tiekimo tinklų, šilumos energija faktiškai buvo patiekta. Teismas atsižvelgęs į teismų praktiką ir į tai, kad ieškovas butui (duomenys neskelbtini) tiekė šilumos energiją nesudaręs sutarties pagal individualias sąlygas, padarė išvadą, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininku, t.y. atsakovu. Teismas atsakovo argumentus, kad buvo susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininkų, jog nuomininkai taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, atmetė kaip nepagrįstus faktiniais duomenimis. Teismas konstatavo, kad taip pat nėra duomenų, jog tretieji asmenys už šilumos energiją būtų mokėję ieškovui. Buto savininkas (atsakovas) rašytinės nuomos sutarties su trečiaisiais asmenimis taip pat nėra sudaręs, neįregistravęs viešame registre, su trečiaisiais asmenimis neaptaręs atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą butui, atsiskaitymo sąlygų ir tvarkos. Teismas padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių ir trečiojo asmens nebuvo pasiekta susitarimo dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai ginče vadovaujasi CK 6.584 straipsnio 1 dalimi bei Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876, nes šių teisės aktų nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių teisinius santykius, t.y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Teismas pripažino teisiškai nereikšmingais atsakovo argumentus, kad šis, nuomodamas būstą, veikia nekomerciniais tikslais, nes civiliniuose teisiniuose santykiuose savivaldybė dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai nustatė, kad ginčo santykių nereguliuoja CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos. Teismas nenustatė, kas yra galutinis energijos vartotojas, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška. Teismas padarė neteisingą išvadą, jog savivaldybė, nuomodama būstą, dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, vykdo nekomercinę veiklą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris ir turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartimi laikytina, kad susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko yra atsakovo 1999-12-05 priimtas sprendimas Nr.2105V, kuriuo numatytas mokesčių už šilumos energijos eksploatuojamų bendrabučių gyventojams apskaičiavimas ir skolų grąžinimas. Teismas nepagrįstai nustatė, kad nėra duomenų, jog tretieji asmenys mokėjo už šilumos energiją, kadangi byloje buvo pateikti šį faktą patvirtinantys įrodymai bei teismo posėdžio metu trečiųjų asmenų duoti paaiškinimai.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Nurodo, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininko tarpusavio santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008 yra suformavęs precedentą, jog, nesudarius rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, už šilumos energijos paslaugas turi atsiskaityti patalpų savininkas. Tretieji asmenys nesikreipė į ieškovą ir nesudarė individualios šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, todėl teismas pagrįstai priteisė skolą iš atsakovo. Naudojimosi ieškovo teikiamomis paslaugomis fakto nepakanka tam, kad nuomininkus būtų galima pripažinti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi bei iš jų reikalauti atsiskaityti su šilumos tiekėju. 1999-12-02 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr.2105V negalima laikyti susitarimu vien todėl, kad pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios sudaryti rašytinės sutarties, joks asmuo nėra kreipęsis į ieškovą dėl sutarties sudarymo. Faktas, jog nuomininkai iš dalies mokėjo už suteiktas paslaugas, o ieškovas priėmė apmokėjimus, nėra pagrindas tvirtinti, kad tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi atsiskaitymai vyksta per tarpininką ir ieškovas negauna duomenų apie asmenį, kuris atlieka mokėjimus pagal mokėjimo knygelę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė ir tretieji asmenys apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovo atstovas - prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei ir už laikotarpiu nuo 2003-02-01 iki 2008-09-30 butui tiektą šilumos energiją yra susidaręs 3064,65 Lt įsiskolinimas (b.l. 8, 12-14). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme, jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose, ir teisės aiškinimą bei formuojamą teismų praktiką, ieškovo reikalavimą priteisi įsiskolinimą tenkino, remdamasis tuo, kad, jeigu buto šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas, ir pagal jas šilumos energijos vartotoju ir, atitinkamai asmeniu, turinčiu prievolę sumokėti už patiektą energiją, yra buto savininkas. Atsakovas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t.y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos (Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai - Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi.
Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 str.). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas-šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas-buitinis šilumos vartotojas. Aptartas teisinis reglamentavimas lemia tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tokia išvada pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009).
Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 punktą ir Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 5 punkte pateiktą šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, tarp jų ir daugiabučiame name esančiose gyvenamosiose patalpose. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog tretieji asmenys nesikreipė į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį, taip pat atsakovas su jais neaptarė atsiskaitymo už šilumos energiją, teikiamą butui, sąlygų ir tvarkos, konstatavo, kad nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka.
Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 p.). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 p.). Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas neteisingai nustatė, jog ginčo santykių nereguliuoja CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kadangi nurodytų aktų nuostatos iš tikrųjų reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių.
Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto savininku rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. ieškovas tiekė šilumos energiją butui, nuomininkas ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Tačiau tokie apelianto argumentai atmestini, nes, kaip jau minėta, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Apelianto argumentai, jog teismas padarė neteisingą išvadą dėl savivaldybės veiklos, kadangi savivaldybė, vykdydama LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, atlieka nekomercinę veiklą, atmestini kaip nepagrįsti. Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose–teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo, kadangi konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos visiems būtų įtvirtintos vienodai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996-04-18 nutartis). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (CK 1.5 str. 1 d., teismų praktika).
Apelianto argumentas, kad susitarimu tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko yra atsakovo 1999-12-05 sprendimas Nr.2105V, kuriuo numatytas mokesčių už šilumos energijos eksploatuojamų bendrabučių gyventojams apskaičiavimas ir skolų grąžinimas, todėl tretieji asmenys, o ne atsakovas, turi atsiskaityti su ieškovu, atmestinas. Byloje nėra duomenų, kad buto nuomininkai (tretieji asmenys) būtų siekę sudaryti šilumos energijos tiekimo sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją, taip pat kad savivaldybė, būdama buto savininku, sudarydama buto nuomos sutartį, būtų susitarusi dėl atsiskaitymo už šilumos energiją (susitarta dėl nuomos mokesčio ir atsiskaitymo už komunalines paslaugas). Todėl atmestinas apelianto skundo motyvas, jog tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas, kadangi patys patalpų nuomininkai (tretieji asmenys) nėra išreiškę valios sudaryti rašytinę šilumos energijos tiekimo sutartį, o konkliudentiniais veiksmais, atsižvelgiant į išdėstytą teisės normų aiškinimą, šilumos energijos tiekimo sutartis gali būti laikoma sudaryta tik tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko, t.y. tarp ieškovo ir atsakovo.
LR teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjama byla yra analogiška bylai Nr.3K-3-280/2009, užbaigtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartimi. Todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių ir jomis vadovaujasi. Dėl to šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo vadovautis apelianto (atsakovo) nurodytomis kasacinės instancijos teismo nutartimis (2008-02-02 nutartimi byloje Nr.3K-3-211/2007, 2005-04-25 nutartimi byloje Nr.3K-3-269/2005 ir t.t.), kadangi po nurodytų nutarčių priėmimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasikeitė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009 ir kt.). Taip pat pažymėtina, jog teisingumo bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų įgyvendinimas reikalauja, kad teismai analogiškose situacijose kylančius ginčus spręstų vienodai, vienodai aiškintų ir taikytų tas pačias teisės normas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš atsakovo priteistina 15,45 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) valstybei 15 (penkiolika) litų 45 centus pašto išlaidų.