- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-08
- Bylos Nr.
- I-1403-426/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 13.7.1Muitinės skolininkas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. skunde (b. l. 30–34) prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2016-10-11 sprendimą Nr. S-220(7-177/2016); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016-07-22 sprendimą Nr. A1-2803; 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2014-12-22 sprendimą Nr. 2TR-19-0296.
Nurodo, jog Komisijos 2016-10-11 sprendimu patvirtintas Departamento 2016-07-22 sprendimas, kuriuo pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė muitinei.
Pareiškėjo manymu, sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas dėl netinkamai taikomo įstatymo, todėl naikintinas.
Skunde paaiškina, jog Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir TM) viršininko pavaduotojas A. L. 2014-12-22 sprendimu pareiškėją pripažino skolininku muitinei ir skyrė 1 820 Lt baudą už mokesčių nedeklaravimą, priskaičiavo 377 Lt delspinigių, taip pat įregistravo mokestinę prievolę muitinei 1 426 Lt (413 Eur) muito įmokos, 13 175 Lt (3 815,74 Eur) akcizo, 3 586 Lt (1 038,58 Eur) PVM, 1 820 Lt (527,11 Eur) baudos, 296 Lt (85,73 Eur) akcizo delspinigių ir 81 Lt (23,46 Eur) PVM delspinigių.
Šalies argumentai
Pareiškėjas aiškina, kad apklausoje nurodė, jog 2014-10-08 nurodytu adresu atvyko todėl, kad Gariūnų turgavietėje nepažįstamas asmuo pasiūlė pigiau įsigyti cigarečių. Su tuo asmeniu sutarė, kad nupirks 2 500 vienetų cigarečių. Pastarasis davė raktus ir nurodė adresą ir požymius garažo, kurį atsirakinęs galės paimti sutartą kiekį cigarečių, po to turės sugražinti jam raktą. Nurodo, kad jam kilo įtarimas, kad cigaretės į Lietuvą įvežtos gali būti nelegaliai arba jos yra įgytos kokiu nors kitu neteisėtu būdu, kadangi buvo siūlomos pigesne nei rinkos kaina.
Neginčija, kad tokiu būdu pasikėsino neteisėtu būdu įsigyti cigarečių, todėl apklausos metu iš dalies ir pripažino savo kaltę. Atkreipia dėmesį, kad tik ketino įsigyti žymiai mažesnį kiekį cigarečių, nei jų buvo rasta garaže. Pareiškėjas aiškina, kad nėra jokių įrodymų, jog skundžiamame sprendime minimą kiekį cigarečių su baltarusiškomis banderolėmis į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežė būtent jis. Pripažįsta kaltę tik dėl to, kad iš nepažįstamo asmens ketino įsigyti 2 500 vienetų cigarečių, tačiau ketinimai buvo nutraukti tiek muitinės tarnybos pareigūnų, kurie sulaikė, tiek ir todėl, kad iki atvykstant muitinės tarnybos pareigūnams, dar spėjo apžiūrėti paliktas pardavėjo cigaretes ir jų būklė netenkino, nes cigarečių blokai buvo sudėti į maišus, nors pardavėjas sakė, jog blokus parduoda dėžėse; taip pat matėsi, jog cigarečių blokai aplankstyti, kas sukėlė abejones dėl įsigyjamų cigarečių kokybė. Būdamas garaže rūkė ir galvojo, jog nepirks jų, nes yra apgautas dėl perkamo daikto kokybės, o grįžęs pas pardavėją pareikalaus atiduoti pinigus, tačiau tuo metu ir sulaikė į garažą įsiveržę pareigūnai. Pareiškėjas laiko, jog yra atsisakęs savo ketinimų įsigyti siūlomą nekokybišką produkciją – cigaretes.
Atkreipia dėmesį, jog šių jo nurodytų aplinkybių visiškai nevertino Komisija. Pareiškėjo manymu, dėl šios priežasties jos sprendimas negali būti pagrįstas ir teisėtas, nes netinkamai išnagrinėtas skundas, todėl sprendimas turėtų būti naikinamas ir perduodamas šiai institucijai nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad nenustatyta, jog jis į Lietuvos Respublikos teritoriją, o kartu ir į Europos sąjungos bendriją iš trečiosios šalies įvežė akcizo ir muito, pridėtinės vertės mokesčiais apmokestinamas prekes – 2 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital S. S.“ su baltarusiškomis banderolėmis. Vilniaus apygardos teismo 2015-07-15 nuosprendžiu (baudž. byla Nr. 1-320-468/2015) bei vėlesne Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-07 nutartimi (baudž. byla Nr. 1A-165-449/2016) buvo ištiesintas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 199² str. 1 d. Nebuvo priimtas joks nutarimas administracinės teisenos tvarka, kas galėjo būti padaryta per du mėnesius nuo išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti jį skolininku. Akcentuoja, kad garaže, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), rastos ir paimtos cigaretės su baltarusiškomis banderolėmis priklauso ne jam.
Skunde tvirtina, kad nežinojo, jog ketintos įsigyti prekės realiai yra įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai. Dėl to fakto nėra apkaltinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje ar nutarimo administracinėje byloje. Pamatęs jų prastą kokybę, savanoriškai atsisakė įsigyti ir neketino jas susidėti į automobilį. Tai patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiaga. Pareiškėjas nurodo, jog norėjo vykti pas šių prekių pardavėją į Gariūnų turgavietę aiškintis dėl pinigų sugrąžinimo dėl prekių neatitikimo, tačiau sulaikė muitinės pareigūnai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad atsakovas nutylėjo faktą, jog iš jo neįgalumo pensijos jau buvo išieškota 413 Eur (muito mokesčio suma). Teismui sprendimą palikus galioti, ta pati suma gali būti išieškota dar kartą.
Muitinės departamentas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 54–57) nurodo, jog aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečią įtrauką klausimą.
Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatyta, kad pareiškėjas iš nepažįstamo asmens už 6 500 Lt pirko 5 dėžes (2 500 pakelius) cigarečių. Pasiimti šių cigarečių jis nuvyko į garažą, kuriame, nespėjus susikrauti cigarečių, buvo sulaikytas pareigūnų. Šias aplinkybes savo skunde nurodo ir jis pats. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas už ginčo prekes buvo sumokėjęs ir nuvyko jų pasiimti į garažą, atsakovas daro išvadą, kad jas buvo įsigijęs. Ta aplinkybė, jog jis cigarečių nebuvo susikrovęs į automobilio bagažinę, nes buvo sulaikytas pareigūnų, nepagrindžia skunde nurodyto teiginio, jog jis tik ketino ginčo prekes įsigyti. Remiantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, pareiškėjas, sumokėjęs pinigus, atvyko į garažą kuriame buvojo įsigytos cigaretės, tačiau nespėjo jų suskaičiuoti ir pasiimti, nes, sutrukdė pareigūnai, tik patvirtina aplinkybę, kad jis ketino ginčo prekes išsigabenti, tačiau nespėjo dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jo valios. Remdamasis pareiškėjo parodymais baudžiamojoje byloje ir konstatuotomis aplinkybėmis, atsakovas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas disponavo 2 500 pakeliais cigarečių ir, atitinkamai, privalo priimti visas pasekmes, kilusias dėl šios aplinkybės. Pareiškėjo teiginį, jog jis ketino atsisakyti ginčo prekių įsigijimo, atsakovas vertina kaip gynybinę poziciją, siekiant išvengti apskaičiuotų mokestinių prievolių mokėjimo.
Iš to, kad ginčo prekės nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjas galėjo suprasti, kad šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y., kad buvo importuotos. Elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, jis turėjo suprasti, kad įsigijo neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad teismui patvirtinus ginčijamus sprendimus jau išieškota 413 Eur bus pakartotinai išieškota yra nepagrįstas nei teisiniu reglamentavimu, nei faktinėmis aplinkybėmis. Jeigu vietos mokesčių administratorius muitų mokesčius išieškotų antrą kartą, jie būtų panaudoti pareiškėjo turimų nepriemokų įskaitymui arba grąžinti jam.
Vilniaus TM nesutinka su patikslintame skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 58–61) trečiasis suinteresuotasis asmuo paaiškina, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus 2014-12-12 raštu Nr.(7.17/16)10T-3879 buvo informuota, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199² str. 1 dalyje. Vilniaus TM, remdamasi minėtu raštu pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, priėmė 2014-12-22 sprendimą, kuriuo A. S. už disponavimą neteisėtai importuotomis cigaretėmis pripažino skolininku muitinei ir jo atžvilgiu įregistravo mokestinę prievolę: 1 426 Lt muito, 13 175 Lt akcizo, 3 586 Lt PVM, 296 Lt akcizo delspinigių, 81 Lt PVM delspinigių bei 1 820 Lt baudos.
Vilniaus TM, įvertinusi Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus rašte pateiktą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas 2014-10-08 iš nepažįstamo asmens už 6 500 Lt įsigijo 2 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital S. S.“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, jas atvažiavo atsiimti į garažą ir, nespėjus pakrauti cigarečių į automobilį, buvo sulaikytas pareigūnų. Pareiškėjas nepateikė prekių įsigijimo dokumentų, patvirtinančių, kad šios prekės turi Bendrijos statusą arba dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos teritoriją įvežamas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes. Vilniaus teritorinė muitinė, atsižvelgdama į neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas žinojo, kad įsigijo neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, todėl pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečios įtraukos pagrindu.
Pareiškėjas nepateikė garantijos, laiduojančios muito mokestinės nepriemokos įvykdymą, todėl muitui, įregistruotam Vilniaus teritorinės muitinės 2014-12-22 sprendimu Nr.2TR-19-0296, pagrįstai priverstinio išieškojimo priemonių taikymas nebuvo sustabdytas. Be to, pažymi, kad panaikinus atitinkamus muitinės institucijų sprendimus ir pripažinus, jog atitinkamos sumos iš pareiškėjo buvo išieškotos nepagrįstai, tokios sumos iš biudžeto įstatymo nustatyta tvarka būtų grąžintos (MAĮ 111 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas
Ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2014-12-22 sprendimo Nr. 2TR-19-0296 (MGK b. l. 32–35), kuriuo įregistruota mokestinė prievolė ir Departamento 2016-07-22 sprendimo Nr. 1A-280 (MGK b. l. 17–19) ir Komisijos 2016-10-11 sprendimo Nr. S-220(7-177/2016) (Komisijos b. l. 45–52), kuriais ikiteismine tvarka išnagrinėti pareiškėjo skundai, teisėtumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.
Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).
Taigi, šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo sprendimo tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėjas grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.
Pareiškėjas nesutikimą su skundžiamais sprendimais grindžia tuo, jog jis atsisakė įsigyti siūlomą nekokybišką produkciją – cigaretes. Cigaretės priklausė ne jam, todėl nepagrįstai pripažintas skolininku.
Byloje nustatyta, jog Vilniaus TM 2014-12-22 sprendimu Nr. 2TR-19-0296 nusprendė pareiškėją pripažinti skolininku muitinei už tai, jog pareiškėjas disponavo neteisėtai į Bendrijos teritoriją įvežtomis prekėmis. Atsižvelgiant į tai, įregistravo mokestinę prievolę: 1 426 Lt muito, 13 175 Lt akcizo, 3 586 Lt PVM, 1 820 Lt baudos, 296 Lt akcizo delspinigių, 81 Lt PVM delspinigių.
Departamentas 2016-07-22 sprendimu Nr. 1A-280 ir Komisija 2016-10-11 sprendimu Nr. S-220(7-177/2016) pareiškėjo skundus atmėtė.
Bendrijos muitinės kodekso 4 str. numatyta, kad skola muitinei – asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (9 punktas); Importo muitai, be kita ko, yra muitai ir muitams, mokamiems už importuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai (10 punktas); Skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei (12 punktas). Bendrijos muitinės kodekso 202 str. nustatyta, kad: importo skola muitinei, be kita ko, atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes (1 dalies a punktas); skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu (2 dalis); skolininkais laikomi ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (3 dalies 3 įtrauka).
Iš minėtos Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi privalomos sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu.
Iš pareiškėjo skundo matyti, jog pareiškėjas tvirtina, kad Gariūnų turgavietėje nepažįstamas asmuo jam pasiūlė įsigyti cigarečių. Su tuo asmeniu sutarė, kad nusipirks 2 500 vienetų. Pareiškėjui kilo įtarimas, kad cigaretės įvežtos neteisėtais, kadangi jos buvo siūlomos pigesne nei rinkos kaina.
Pareiškėjas 2014-10-20 įtariamojo apklausos metu (baudžiamosios bylos t. I, b. l. 160–161) paaiškino, kad 6 500 Lt sumokėjo už cigaretes. Minėtą aplinkybę patvirtino ir vėliau (baudžiamosios bylos t. I, b. l. 167–168).
Pažymėtina, kad vadovaujantis Civilinio kodekso 6.305 str. 1 d., pirkimo-pardavimo sutartis laikoma konsensualiniu sandoriu, t. y. laikomu sudarytu nuo šalių susitarimo. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde patvirtina, jog minėtas ginčo prekes įsigijo ir sumokėjo pinigus, t. y. pareiškėjas cigaretes jau buvo įsigijęs.
Vertinant, ar laikydamas ginčo cigaretes pareiškėjas žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos buvo įvežtos neteisėtai, paminėtina, kad pripažinimui skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečios įtraukos prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. fiziniai arba juridiniai asmenys turėjo sąmoningai įsigyti arba laikyti neteisėtai įvežtas prekes (žr. T. T. 2004-09-23 sprendimo byloje S. U., C-414/02, 27 ir 28 p.; 2005-03-03 sprendimo byloje M. P. ir kt., C-195/03, 40 p.). Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. trečia įtrauka nereikalauja įrodyti, kad asmuo tikrai žinojo, jog įsigyja (gauna) neteisėtai į pastarąją teritoriją įvežtas prekes, šiai sąlygai muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., LVAT 2011-11-18 nutartį administracinėje byloje A-143-2619/2011).
LVAT 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje A-143-2619/2011 konstatavo, kad cigarečių kontrabanda yra plačiai visuomenėje paplitusi problema ir kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis – yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Todėl pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, įsigydamas, kaip pats tvirtina, pigesnes cigaretes ir jų tokį didelį kiekį, turėjo suprasti, kad šie gaminiai į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežti iš trečiosios valstybės ir laisvą apyvartą išleisti neteisėtai.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad įsigyjant cigaretes kilo įtarimas, jog jos įvežtos neteisėtai, kadangi siūlomos pigesne nei rinkos kaina. Be to, skunde tvirtina, jog ketino atsisakyti nusipirktų cigarečių, kadangi netenkino jų kokybė („jos (cigarečių blogai) buvo sudėtos (sukištos) bet kaip į maišus“). Taigi jis pats patvirtino, jog kilo įtarimas, kad cigaretės gali būti įvežtos neteisėtai. Teismo vertinimu, akivaizdu, jog pareiškėjas suprato, kad cigaretės įvežtos neteisėtai. Asmuo, perkantis pigesnes cigaretes Gariūnų turgavietėje, jas perkantis iš nepažįstamo žmogaus, negali nesuprasti, jog jos įvežtos neteisėtai. Ypač turint omenyje, jog cigarečių „Minsk Capital S. S.“ legalioje civilinėje apyvartoje už tokią kainą (6 500 Lt), kai vien taikomas akcizo mokestis (13 175 Lt) yra didesnis, nei jų pardavimo kaina, nenusipirksi.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjas jau buvo tabako gaminius įsigijęs, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinis sandoris, o jo teiginiai, kad siekė atsisakyti sutarties yra atmestini dėl kelių priežasčių. Teismo vertinimu, tai yra pareiškėjo pasirinkta gynybinė versija, kuri nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Sutarties atsisakymas (nutraukimas) nepaneigia fakto, jog ji buvo sudaryta, o pareiškėjas tabako gaminius jau buvo įsigijęs. Iš kitos pusės, sutarties atsisakymas būtų susijęs ne su prekių neteisėtu įvežimu, o jų netinkama kokybe. Taigi yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas jau buvo įsigijęs tabako gaminius bei negalėjo nežinoti (žinojo), jog jos įvežtos neteisėtai.
Nors pareiškėjas tvirtina, jog jo atžvilgiu nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ar nutarimas administracinėje byloje, tačiau tai nepaneigia galimybės taikyti mokestinės atsakomybės. Pažymėtina, kad už mokesčių įstatymų pažeidimą taikoma Mokesčių administravimo įstatyme numatyta atsakomybė, kuri ir buvo pritaikyta šiuo atveju.
Konstatavus, jog pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu bei kad jis pripažintinas importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo bei Akcizų įstatymo prasme, taip pat kad prievolė susimokėti muito, muito PVM, laikytina, kad pareiga sumokėti minėtus mokesčius už importuojamas apmokestinamas prekes pareiškėjui skundžiamais sprendimais buvo nustatyta pagrįstai.
Skunde nurodo, jog iš jo jau išieškota 413 Eur, todėl patvirtinus skundžiamą sprendimą, iš jo pakartotinai būtų išieškoma 413 Eur suma. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius turi teisę išieškoti tik mokestinę nepriemoka (MAĮ 105 str.). Taigi nustačius, jog Vilniaus TM 2014-12-22 sprendimu nustačius mokestinės prievolės dydį, mokesčių administratorius turi teisę išieškoti tik mokestinės prievolės sumą, įskaitant ir delspinigius. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjo argumentai, jog iš jo pakartotinai bus išieškota 413 Eur suma.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2 500 pakelių cigarečių jau buvo įsigijęs, tačiau Komisija darė išvada, jog pareiškėjas susitarė įsigyti. Teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo panaikinti Komisijos sprendimo, t. y. nors prielaida, jog pareiškėjas susitarė įsigyti yra klaida, tačiau pagrįstai padaryta išvada, kad pareiškėjas Bendrijos muitinės kodekso 2020 str. 3 d. trečios įtraukos prasme jas įsigijo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.