Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-10-07 · Civilinė byla Nr. e2S-2661-852/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-10-07
Bylos Nr.
e2S-2661-852/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-16018-2021-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrius Verikas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Nippon Auto“
Atsakovas
N. B.
Kategorijos
  • 1.3.9.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.1.14.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-2661-852/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16018-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.9.2.1; 3.1.14.8.3; 3.3.2.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nippon Auto“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Nippon Auto“ ieškinį atsakovui N. B. dėl baudos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Nippon Auto“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo N. B. ieškovės naudai priteisti 2 027,34 Eur baudą, 1 625,13 Eur nuostolius bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovė nurodė, kad su įmonės darbuotoju – atsakovu N. B. 2014 m. gegužės 23 d. sudarė darbo sutartį, kurios 10.4 punktu atsakovas įsipareigojo neatskleisti bendrovės konfidencialios informacijos. 2014 m. gegužės 26 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo pasirašyta ir konfidencialumo sutartis. Ieškovės teigimu, atsakovas, 2019 m. liepos 26 d. nutraukus darbo sutartį su ieškove, įsidarbino UAB „Autolead“, kurią 2019 m. kovo 19 d. įsteigė buvęs ieškovės darbuotojas K. K. R. Atsakovas, veikdamas nesąžiningai, pažeisdamas sąžiningos konkurencijos principus, reglamentuotus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme, pasinaudodamas ieškovės klientų duomenimis ir ieškovės pardavimo metodais, vykdydamas naujai pradėtą veiklą, pradėjo siųsti ieškovės klientams komercinius pasiūlymus, siekdamas užmegzti kontaktą ir nesąžiningais būdais pritraukti ieškovės klientus. Ieškovės teigimu, tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė tarp šalių sudarytą konfidencialios informacijos apsaugos sutartį ir panaudojo komercinę paslaptį sudarančią informaciją asmeniniams interesams tenkinti.

Atsiliepimas

2. Atsakovas N. B. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį, be kita ko, nurodė, kad ieškovė privalėjo pasinaudoti įstatymo nustatyta privaloma išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, tai yra keiptis į darbo ginčų komisiją. Nurodė, kad ieškovė neatliko privalomų atlikti veiksmų – nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl tariamai konfidencialios informacijos atskleidimo, todėl teismas tokį ieškinį turėtų palikti nenagrinėtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi ieškovės UAB „Nippon Auto“ ieškinį atsakovui N. B. dėl baudos ir nuostolių priteisimo pagal konfidencialumo sutartį paliko nenagrinėtą.

4. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu ieškovas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka. Analogiška nuostata atkartota ir CPK 412 straipsnio 1 dalies nuostatoje.

5. Teismas nustatė, kad 2014 m. gegužės 23 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 14-55, kuria remiantis atsakovas buvo priimtas dirbti pardavimų vadybininko pareigose ir kurios 10.4 punktu ieškovė ir atsakovas susitarė dėl konfidencialumo sąlygų. 2014 m. gegužės 26 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo pasirašyta ir Konfidencialumo sutartis, kuria atsakovas, kaip darbuotojas, įsipareigojo išlaikyti konfidencialią informaciją paslaptyje ir neatskleisti jos jokiam trečiajam asmeniui be išankstinio rašytinio ieškovo sutikimo, kurį duoda ieškovės bendrovės vadovas (2.1 punktas). Be to, šalys susitarė, kad darbuotojas už kiekvieną sutarties pažeidimo atvejį privalo sumokėti 7 000 Lt (2 027,34 Eur) baudą, kuri laikoma minimaliais nuostoliais, kurių įrodinėti nereikia ir atlyginti visus nuostolius, kurių minėta bauda nepadengia, kilusius bendrovei dėl darbuotojo padaryto įsipareigojimų pagal šią sutartį pažeidimo (sutarties 3.1 punktas). Ieškovės teigimu, 2019 m. liepos 26 d. atsakovas buvo atleistas iš darbo, jo paties prašymu. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, vertino, kad šalių ginčas kilo iš darbo teisinių santykių.

6. Teismas nurodė, kad DK nuostatos, įsigaliojusios nuo 2017 m. liepos 1 d., be kitų papildomų darbo sutarties sąlygų, naujai įtvirtino susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos, apibrėžė jo dalyką, maksimalųjį galiojimo terminą, galimybę darbo sutarties šalims sulygti dėl netesybų už šio susitarimo nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą ir kt. (DK 39 straipsnis). Įsigaliojus naujai DK redakcijai, darbo sutarties šalių sudaryto susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos pažeidimas yra darbo ginčas dėl teisės, nes yra kilęs darbo sutarties pagrindu. Nurodė, kad tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartis c. b. Nr. e2S-438-467/2021).

7. Teismas išaiškino, kad darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami teismuose, išvardinti DK 220 straipsnio 3 dalyje, 231 straipsnyje, 105 straipsnyje. Visais kitais atvejais yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka – kreipimasis į Darbo ginčų komisiją, kuri veikia nuolat prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių (Darbo ginčų komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-344, 4 straipsnis).

8. Teismas vertino, kad iš pareiškimo bei bylos medžiagos turinio matyti, jog ieškovė (buvusi darbdavė) nekėlė individualaus darbo ginčo dėl teisės ir savo galimai pažeistų teisių kreipdamasi į Darbo ginčų komisiją negynė. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė aptarta išankstine bylos sprendimo ne teisme tvarka nėra pasinaudojusi ir gali ja naudotis, jos teisės kreiptis tiesiogiai į teismą dėl pareikšto reikalavimo DK normos nenumato, teismas darė išvadą, kad yra CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir CPK 412 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisinės prielaidos ir pagrindai ieškovės teismui paduotą ieškinį palikti nenagrinėtą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9. Ieškovė UAB „Nippon Auto“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutarties, kuriame prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

9.1. Nesutarimui kvalifikuoti kaip darbo ginčui būtinas ne tik subjektų, bet ir objekto, kaip jis apibrėžiamas DK 213 straipsnyje, egzistavimas. Ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia 2014 m. gegužės 26 d. konfidencialumo sutartimi, kuri pasibaigus tarp ieškovės ir atsakovo sudarytai darbo sutarčiai, liko galioti neterminuotai ir buvo sudaryta tam, kad buvęs darbuotojas nesąžiningai nekonkuruotų su buvusiu darbdaviu, pasinaudodamas apelianto komercine paslaptimi. Ieškovės vertinimu, toks ginčas, kuris kildinamas iš konfidencialumo sutarties, nelaikytinas darbo ginču DK 213 straipsnio prasme.

9.2. Konfidencialumo sutartis buvo sudaryta tarp šalių dar iki 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 patvirtinto DK įsigaliojimo, o 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtinto darbo kodekso nuostatos nenumatė tokio susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojo, todėl laikytina, kad 2014 m. gegužės 26 d. konfidencialumo sutartis nelaikytina darbo teisinių santykių ginčo objektu, nes šia sutartimi atsakovui buvo uždrausta neribotą laiką nesinaudoti ieškovės komercine paslaptimi.

9.3. Kadangi iki 2016 m. rugsėjo 14 d. DK įsigaliojimo konfidencialumo susitarimas nebuvo reglamentuotas darbo teisės normomis, tai šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo modifikuoti 2014 m. gegužės 216 d. konfidencialumo sutartį kaip susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos pagal DK 39 straipsnį, kadangi tokiu atveju būtų pažeistas susitarimo laisvės principas, o įstatymo pagalba būtų modifikuojami šalių sudaryti tarpusavio susitarimai, neatsižvelgiant į pačių šalių valią.

9.4. Ieškinio reikalavimai kildinami ne iš darbo teisinių santykių, o iš civilinių teisinių santykių, dėl to ieškovė, prieš kreipdamasi į teismą, neprivalėjo pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Informaciją, sužinotą vykdant darbo funkcijas atsakovas privalėjo saugoti – neatskleisti, ja nesinaudoti – pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį ir CK 1.116 straipsnio 4 dalį.

9.5. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atskleidus įmonės komercinę paslaptį, įmonei gali būti padaroma žalos, todėl ūkio subjektas suinteresuotas apsaugoti nuo išviešinimo savo verslo veiklai reikšmingą informaciją. Ši teisė pripažįstama ir ginama komercinę (gamybinę) paslaptį reglamentuojančių civilinės teisės nuostatų, kurių pagrindinės įtvirtintos CK 1.116 straipsnyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-621-196/2018).

9.6. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad būtent šioje CK normoje įtvirtintas pagrindas kilti darbuotojo, atskleidusio komercinę paslaptį, civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015). Taigi, asmenims pažeidusiems pareigą saugoti komercines paslaptis, kyla civilinė atsakomybė. Dėl to laikytina nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad nagrinėjamam ginčui išspręsti taikytinos DK nuostatos, o ne CK.

Atsiliepimas

10. Atsakovas N. B. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai DK redakcijai, darbo sutarties šalių sudaryto susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos pažeidimas yra darbo ginčas dėl teisės, nes yra kilęs darbo sutarties pagrindu. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-438-467/2021). Dėl to nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

10.2. Ieškovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisiją su prašymu dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų ir nuostolių atlyginimo, prie prašymo pridėjęs skundžiamą teismo nutartį ir yra užvesta darbo byla Nr. APS-131-16487, kuri bus nagrinėjama 2021 m. rugsėjo 14 d. 11 val.

10.3. Individualūs darbo ginčai dėl teisės, kurie nagrinėjami tiesiogiai teisme, t. y. kurių atvejais netaikytina išankstinė nagrinėjimo ne teisme tvarka, reglamentuojami, pavyzdžiui DK 105 straipsnio 2 dalyje, 171 straipsnio 14 dalyje, 220 straipsnio 3 dalyje ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019).

10.4. Pagal DK 213 straipsnio nuostatas darbo ginčo šalimis laikomas ir buvęs darbdavys. Darbo ginčas turi būti kilęs tarp įstatyme nurodytų subjektų – darbuotojo (ar kitų darbo santykių dalyvių) ir darbdavio (buvusio darbdavio) ir susijęs su darbo santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis, atsiradusiomis iš darbo sutarties ir darbo teisės normų. Ginčo atveju susitarimas dėl konfidencialios informacijos buvo sudarytas atsakovui vykdant dabo funkcijas, todėl ginčas dėl susitarimo yra laikomas darbo ginču.

10.5. Tai, kad ginčui bus taikomi civilinės teisės principai ir normos, nepaneigia to, kad šalių ginčas yra kilęs darbo sutarties pagrindu.

10.6. Atskirajame skunde aptariamos teismų nutartys (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-621-196/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015) yra priimtos esant kitokioms faktinėms aplinkybėms, kitu laikotarpiu, todėl jomis negali būti remiamasi šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas paliko ieškovės ieškinį nenagrinėtą, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad DK nuostatos, įsigaliojusios nuo 2017 m. liepos 1 d., be kitų papildomų darbo sutarties sąlygų, naujai įtvirtino susitarimą dėl konfidencialios informacijos apsaugos, apibrėžė jo dalyką, maksimalųjį galiojimo terminą, galimybę darbo sutarties šalims sulygti dėl netesybų už šio susitarimo nevykdymą ar netinkamą jo vykdymą ir kt. (DK 39 straipsnis). Įsigaliojus naujai DK redakcijai, darbo sutarties šalių sudaryto susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos pažeidimas yra darbo ginčas dėl teisės, nes yra kilęs darbo sutarties pagrindu, todėl prieš kreipdamasi į teismą, ieškovė turėjo pasinaudoti išankstine ikiteismine ginčo sprendimo tvarka – kreiptis į darbo ginčų komisiją. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi palikti ieškinį nenagrinėtą motyvuoja tuo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog konfidencialumo sutartis, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, sudaryta 2014 m. gegužės 26 d., t. y. iki 2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymu Nr. XII-2603 patvirtinto DK įsigaliojimo, o 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtinto DK nuostatos nenumatė konfidencialumo susitarimo tarp darbdavio ir darbuotojo, be to, pasibaigus tarp ieškovės ir atsakovo sudarytai darbo sutarčiai sudaryta konfidencialumo sutartis liko galioti neterminuotai ir buvo sudaryta tam, kad buvęs darbuotojas nesąžiningai nekonkuruotų su buvusiu darbdaviu, pasinaudodamas apelianto komercine paslaptimi, todėl ieškinio reikalavimai kildinami iš civilinių teisinių santykių. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka. Ir nors iš atsakovo prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridedamų įrodymų – Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. rugpjūčio mėn. pranešimo Nr. APS-131-16487 ir apeliantės 2021 m. rugpjūčio 19 d. prašymo, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priima, kaip įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis), matyti, kad apeliantė su ieškinyje reiškiamais reikalavimais jau kreipėsi į darbo ginčų komisiją, toliau nutartyje išdėsto nesutikimo su apeliantės argumentais motyvus.

13. Ginčo klausimu aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-291-684/2020, kurioje kasacinis teismas išaiškino dėl iki 2017 m. birželio 30 d. darbdavio ir darbuotojo sudarytiems nekonkuravimo susitarimams taikytinos teisės. Nekonkuravimo susitarimas, kaip ir susitarimas dėl konfidencialios informacijos saugojimo yra papildomos darbo sutarties sąlygos, kurių reglamentavimas įtvirtintas nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame DK.

14. Paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutarties 16 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. rugsėjo 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą Nr. XII-2603 (toliau – ir Įstatymas). Juo ir vėlesniais šio įstatymo pakeitimais įstatymo leidėjas patvirtino DK, nustatė jo įsigaliojimo datą – 2017 m. liepos 1 d. bei apibrėžė DK taikymo sritį – darbo santykiams, kurie buvo DK įsigaliojimo dieną, taikomos DK nuostatos, išskyrus Įstatymo 6 straipsnio 6–11 dalyse nustatytus atvejus (1–3 straipsniai). Nuo 2017 m. liepos 1 d. darbo teisės normoms įstatymo lygmeniu pradėjus reglamentuoti papildomas darbo sutarties sąlygas, tarp jų ir nekonkuravimo susitarimą, darbo sutarties šalys, o pirmiausiai darbdavys, įgijo teisę inicijuoti šių sąlygų pakeitimą tokiu būdu, kad jos sukonkretintų darbo teisės normas arba įtvirtintų joms neprieštaraujantį susitarimą (DK 33 straipsnio 3 dalis) (nutarties 22 punktas). Aptariamos nutarties 23 punkte teisėjų kolegija sprendė, kad iki 2017 m. birželio 30 d. ieškovės ir atsakovės elgesys, kaip antai prisiimtų įsipareigojimų pagal 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą dėl paslapties neatskleidimo ir nekonkuravimo vykdymas, negali būti vertinamas pagal tuo metu dar negaliojusias DK normas. Vertinant priešingai, būtų pažeistas DK 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principas. Nutarties 24 punkte kasacinis teismas išaiškino, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. minėtas susitarimas ir toliau galiojo, tačiau jo nuostatos, kurios prieštarauja imperatyvioms DK normoms arba kuriomis pažeidžiama bylos šalių pusiausvyra, negali būti taikomos. Lietuvos Aukščiausis Teismas nutarties 25 punkte nurodė: „Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2015 m. balandžio 23 d. susitarimo 10 punktą pažeidė 2017 m. rugpjūčio, rugsėjo mėn. ir nutraukus darbo sutartį <...>. Kadangi atsakovės neteisėti veiksmai vykdant įsipareigojimus pagal ginčo 2015 m. balandžio 23 d. susitarimą atlikti įsigaliojus DK, šiai kasacinei bylai yra aktualus bylos šalių elgesio teisinis įvertinimas pagal naujojo DK normas“.

15. Šioje nagrinėjamoje byloje tarp šalių (apeliantės ir atsakovo) 2014 m. gegužės 26 d. buvo sudaryta konfidencialumo sutartis, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai. O atsakovo (buvusio darbuotojo) pažeidimai, apeliantės teigimu, padaryti po darbo sutarties nutraukimo (darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2019 m. liepos 26 d.). Todėl, vadovaujantis aukščiau pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, darytina išvada, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. darbo teisės normoms įstatymo lygmeniu pradėjus reglamentuoti papildomas darbo sutarties sąlygas, tarp jų ir susitarimus dėl nekonkuravimo (DK 38 straipsnis), taip pat ir dėl konfidencialios informacijos apsaugos (DK 39 straipsnis), šios bylos šalių 2014 m. gegužės 26 d. sudarytas susitarimas galiojo toliau, tačiau, skirtingai nei teigia apeliantė, taikomos tik jo nuostatos, neprieštaraujančios DK normoms. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad byloje kilo darbo ginčas.

16. Darbo ginčų komisijos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. A1-344, II skyriaus 4 punkte nustatyta, kad Darbo ginčų komisija nagrinėja darbo ginčus, nurodytus Darbo kodekso 215 straipsnyje, išskyrus kolektyvinius darbo ginčus dėl interesų ir darbo ginčus dėl streikų ar lokautų, Darbo kodekso IV dalies II skyriuje nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad apeliantė nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka, pagrįstai paliko apeliantės ieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

17. Esant nustatytoms aplinkybėms, atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartis paliktina nepakeista (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

18. Atsakovas N. B. prašo priteisti jam 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

19. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

20. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

21. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, numatyto 8.15 punkte, todėl apeliantės (ieškovės) atskirąjį skundą atmetus, jos atsakovui priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nippon Auto“ atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nippon Auto“ (juridinio asmens kodas 302662863) 300 Eur (tris šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo N. B. (duomenys neskelbtini) naudai.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjas Andrius Verikas