Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Liudytoja Gražina Butienė parodė, kad ji tvarkė paveldėjimo bylą po Z. A. P. mirties. Nepamena kodėl užtruko paveldėjimo procedūros. Nepamena ar 2001 m. buvo kalbėta apie teisę paveldėti žemę. Visos nuosavybės teisės turi būti įregistruotos Registrų centre prieš gaunant paveldėjimo liudijimą. Jeigu nėra Registrų centre išviešintos nuosavybės, visos teisės (nuomoti, pirkti) yra paveldimos pagal Nacionalinės žemės tarnybos pažymas. Visi dokumentai dedami į teisės paveldėjimo bylą, bet jei asmuo yra ką pamiršęs, nežinojo, gali pateikti vėliau, išduodamas papildomas paveldėjimo dokumentas. Nėra duomenų, kad būtų prašyta ką nors išduoti pagal 1989 m. žemės valstiečio ūkiui suteikimo aktą. Nėra termino išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.

Liudytojas Raimondas Tiškevičius parodė, kad 1988-1992 m. buvo inžinierius žemėtvarkininkas, 1992-1997 dirbo žemėtvarkoje vadovu, pažinojo Z. A. P. ir ieškovę. Z. A. P. buvo vienas pirmųjų, kuriam suteikta valstiečio ūkio žemė. Jis kuravo visus prašymus dėl valstiečių ūkio įkūrimo, lankėsi pas pareiškėjus, tikrino ar Z. A. P. yra pasirengęs ūkininkauti. Z. A. P. buvo suteiktas apie 17 ha valstiečio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kurį turėjo teisę išsipirkti. Iki mirties Z. A. P. nepateikė prašymo išsipirkti žemę. Visi asmenys, kurie buvo įgiję žemę pagal Valstiečio ūkio įstatymą, apie teisę ją išsipirkti žinojo. Turėjo žinoti, nes įsigaliojus Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui, visi piliečiai turėjo kažkaip šią žemę susitvarkyti – arba išsipirkti, arba išsinuomoti, arba pasidengti atkurta žeme. Niekada Z. A. P. nebuvo išreiškęs ketinimo pirkti žemę. Po Z. A. P. mirties buvo atvykusi D. P., klausė, ką daryti su žeme, rašė prašymą, sprendė, ką daryti su sodyba, nes nebuvo išpirkta. Buvo gautas prašymas dėl žemės nuomos, o kad būtų buvęs prašymas dėl žemės pirkimo, jis nepamena. Visi prašymai buvo registruojami, nes labai svarbu buvo rengiant žemėtvarkos projektus jų padavimo data, pagal kurią buvo sudarinėjamos eilės. Visi jo kabinete palikti prašymai buvo registruojami. Kiek pamena, buvo sunki D. P. finansinė padėtis, kad ji būtų galėjusi pirkti žemę už grynus pinigus. Per jo vadovavimo laikotarpį nebuvo dingęs nei vienas prašymas. Pats asmuo būtų pareiškęs pretenzijas, jei nebūtų įtrauktas į projektą dėl žemės pirkimo, todėl tokių atvejų nėra buvę. Žemėtvarkos projektai buvo rengiami kompleksiškai – tame pačiame projekte ir žemės pirkimas, ir nuoma, ir nuosavybės teisių atkūrimas. D. P. buvo kviečiama dėl žemėtvarkos projekto, visi projektai buvo svarstomi viešai, turi būti išlikę susirinkimų protokolai bei apskrities viršininko įsakymai, kam leidžiama pirkti, kam nuomoti, kam nuosavybė atkuriama. Po protokolais pasirašydavo patys žmonės. Buvo Valstiečio ūkio kūrimo komisija, kuri spręsdavo klausimus, ar skirti žemę valstiečio ūkiui. Z. A. P. buvo skirta žemė, nes nebuvo žinomi tos žemės savininkai, sklypas ėjo aplink jo sodybą. Teisę pirkti žemę turėjo tik Z. A. P.. Pagal įstatymą negalėjo pirkti, jei turėjo pasidengti nuosava žeme. Būdavo skelbiama, kad pradedamas rengti žemėtvarkos projektas ir asmenys gali pateikti prašymus, ar nori pirkti, ar nori pasidengti nuosava žeme, ar nuomotis, buvo nustatytas terminas procedūroms. Po P. mirties atėjusi D. P. į žemėtvarkos skyrių, prašė patarimo ką daryti. Jie aiškino D. P., kad nors akte ir buvo įrašyta, jog valstiečio ūkio žemė suteikiama su teise paveldėti, tačiau įsigaliojus Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymui, ta nuostata nebegaliojo. Kalba ėjo apie namų valdos atskyrimą nuo kitos žemės. Jis pasirašė 2003-05-26 sutartį, kurios forma buvo patvirtinta ir sudaroma su asmenimis, kurie norėjo žemę arba pirkti, arba nuomoti, ir kurie už dokumentų parengimą, ženklinimą turėjo susimokėti projektuotojams. Tiek pirkimui, tiek nuomai ši forma buvo vienoda. Žemės nuosavybės atkūrimas buvo nemokamas. Jei apskrities viršininko įsakyme asmuo buvo įtrauktas į eilę dėl nuomos, tai, vadinasi, sutartis dėl nuomos, jei apskrities viršininko įsakymu įtrauktas į eilę dėl žemės pirkimo – vadinasi, sutartis dėl pirkimo, negalima po viršininko įsakymo priėmimo patvirtinti eilę nuomai, persigalvoti, kad nori pirkti. Asmens bylose apyrašų nebuvo, ant viršelio buvo surašyta, kokie dokumentai bylose. Žmogus tikrai negalėjo laukti žemėtvarkos projekto 10 metų, kol bus patenkintas asmens prašymas. Žemėtvarkos projektai buvo rengiami kas 1-2 metus, Skaistgirio sen. buvo 5 ar 6 etapai, žemėtvarkos projektai buvo rengiami esant laisvos valstybinės žemės. Prašymus rašydavo arba seniūnijose, arba žemėtvarkos skyriuje, bendraudavo seniūnijose, nes ten vyko susirinkimai. Pasirašydavo nuomos sutartis žemėtvarkos skyriuje, eidavo į registrų centrą. Tam kad, įsiteisinti nuosavybę tikrai nebuvo privaloma nuomoti žemę. Nėra girdėjęs D. P. priekaištų, kad jai neparduoda žemės, negirdėjo iš pastarosios apie ketinimą pirkti žemę. Žemės kaina buvo skaičiuojama, nepriklausomai nuo to, ar pirkimas, ar nuoma. Skaičiavimai buvo byloje, jų asmenims nesiųsdavo, jei nebuvo prašymo dėl pirkimo. Nuo žemės kainos buvo skaičiuojami mokesčiai. Nuomos sutartyje D. P. buvo nurodytas nuomos terminas, pasibaigus šiam terminui, žmonės galėdavo jį prasitęsti, arba atsisakyti. Žmogus žino, kokiam laikotarpiui sudaro sutartį. Anksčiau nei atkurta D. P. nuosavybės teisė, ji negalėjo išsipirkti likusios žemės, tačiau galėjo būti pateiktas prašymas ją pirkti.

Ieškovės, jos atstovės, atsakovo atstovės, trečiųjų asmenų atstovų paaiškinimais, liudytojų Gražinos Butienės ir Raimundo Tiškevičiaus parodymais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovės sutuoktiniui Z. A. P. 1989 gruodžio 29 d. buvo išduotas Valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 7, kuriame nurodyta, kad Joniškio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas pagal 1989 m. gruodžio 26 d. sprendimą Nr. 209 suteikė Z. A. P. 16,37 ha žemės (duomenys neskelbtini), valstiečio ūkiui steigti (1 t., 7 b. l.).

Nuo 1991 m rugsėjo 1 d. įsigaliojus Žemės reformos įstatymui, valstiečių ūkiui nemokamai suteikta žemė tapo išperkama. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteiktą daugiau nei turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 m. Vėliau pagal Žemės reformos įstatymą (1993-07-15 įstatymo redakcija) žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų. Joniškio rajono valdyba 1992 m. rugsėjo 24 d. potvarkiu Nr. 518v „Dėl valstiečių ūkių išperkamos žemės kainos patvirtinimo“ patvirtino Z. A. P. skirto valstiečio ūkio išperkamą nominalią žemės kainą ir leido šią žemę išsipirkti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 344 (1 t., 48-49 b. l.).

Nors įstatymais nebuvo nustatytas terminas paduoti prašymus pirkti skirtą ir naudojamą valstiečio ūkio žemę, tačiau prašymų ja pirkti priėmimas sustabdytas nustačius galimybę asmenims atkurti nuosavybės teises į valstiečio ūkio žemę, už kurią nebuvo sumokėtos įmokos. 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis buvo papildytas 11 punktu, kuris nustatė, kad pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečio ūkiui žemė, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės į ją natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams negali būti atkuriamos. Ieškovės sutuoktinis Z. A. P. iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo turėjo teisę išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę Žemės reformos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad Z. A. P. iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo, buvo išsipirkęs ar išreiškęs valią jam suteiktą valstiečio ūkiui steigti žemės sklypą išsipirkti. Z. A. P. mirė 2001 m. birželio 8 d. (1 t., 9 b. l.).

Po vyro mirties, 2001 m. birželio 27 d. ieškovė D. P. Šiaulių apskrities viršininkui pateikė prašymą padengti jos 2,19 ha žeme dalį vyrui suteiktos valstiečio ūkio žemės, esančios (duomenys neskelbtini). ir likusį valstiečio ūkio žemės plotą išnuomoti dvidešimties metų laikotarpiui (1 t., 62 b. l.). Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 47-10176 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui (- tei)“ D. P. atkurtos nuosavybės teisės į 2,19 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 1,79 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 15 b. l.). Likęs 14,58 ha valstiečio ūkio žemės plotas išnuomotas D. P. 2004-09-27 Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N/2004-1566 penkeriems metams (1 t., 16 b. l.). 2009-09-25 gavus jos prašymą pratęsti valstybinės žemės nuomos sutartį, Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. V-4897 anksčiau minėta sutartis pakeista, nustatant valstybinės žemės nuomos terminą dešimčiai metų, t. y. iki 2014-09-27 (1 t., 61 b. l., Nuomojamo (ų) iš valstybės žemės sklypo (ų) byla, 3 l.).

Ieškovė pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo prašo pripažinti Z. A. P. teisę pirkti 16,37 ha valstybinės žemės sklypą, skirtą jam 1989 m. gruodžio 29 d. Valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 7, esantį (duomenys neskelbtini) (1992-05-05 įstatymo redakcija) nustatytomis sąlygomis. Ieškovės ieškinys teisme priimtas 2013 m. lapkričio 11 d. Atsakovas prašo, o tretieji asmenys palaiko jo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje bendrasis ieškinio senaties terminas nustatytas treji metai.

Tiek pagal šiuo metu galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 1964 m. CK 86 straipsnį ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. Individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija Nr. 676, bylos Nr. 3K-3-447/2008).

Iš ieškovės ir liudytojo R. Tiškevičiaus parodymų matyti, kad po vyro mirties ieškovė kreipėsi pas atsakovą patarimo, ką toliau daryti su valstiečio ūkiui steigti skirta žeme. Ieškovė raštu išreiškė valią ją nuomoti ir daugiau nei 10 metų ją nuomojo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ar jos sutuoktinis būtų atsakovui pateikę prašymą žemės sklypą išsipirkti ar ieškovė kitais būdais būtų siekusi pakeisti savo statusą iš valstybinės žemės nuomininkės į savininkę. Be to, prašymai dėl asmenims suteiktos pagal Valstiečio ūkio įstatymą žemės pirkimo asmenys galėjo būti paduoti iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo, t. y. 2001 m. rugpjūčio 17 d., ir tai yra naikinamasis terminas, jo nei pratęsti, nei atnaujinti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis A. P. G. ir kt. v. A. P, bylos Nr. 3K-3-384/2007). Dėl šių įvardintų aplinkybių ir dėl to, kad ieškovė, turėdama žinoti apie savo teisių pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nereiškė atsakovui pretenzijų, nesikreipė su ieškiniu į teismą, kad apgintų savo pažeistą teisę, taip pat ieškovės sutuoktinis iki savo mirties beveik dešimt metų nebuvo išreiškęs valios išsipirkti jam valstiečio ūkiui steigti skirtą žemę, todėl tai galėjo leisti atsakovui pagrįstai tikėtis, kad ieškovė nemano, kad jos teisės yra pažeidžiamos, ir todėl atsakovas galėjo imtis vykdyti procedūras dėl žemės perdavimo kitų asmenų nuosavybėn pagal galiojančius teisės aktus.