Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir civilinio atsakovo UAB „Industrijos garantas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteistas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Iš dalies patenkinus pareikštą byloje nukentėjusiosios V. B. civilinį ieškinį, iš V. D. nukentėjusiosios naudai priteista 11368 litų padarytai neturtinei žalai atlyginti; iš UADB „Industrijos garantas“ nukentėjusiosios naudai priteista 7152 Lt padarytai neturtinei žalai ir 411,95 turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. nuteistas už tai, kad jis vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

jis 2010 m. spalio 1 d. apie 2.58 val. Vilniaus r., Lavoriškių k., kelio Vilnius-Polockas 25 kilometre 580 metre, vairuodamas automobilį ,,Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9; 133; 134; 135 punktų reikalavimus, t. y. jis vairuodamas transporto priemonę, nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, viršijo leistiną 50 km/h greitį, važiuodamas 65 km/h greičiu, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, iškilus grėsmei eismo saugumui automobilio nesustabdė, atsitrenkė į kelio važiuojamojoje dalyje, apšviestoje vietoje stovėjusį M. K. automobilį ,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kelkraštyje, apšviestoje vietoje stovėjusį V. B. automobilį ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir partrenkė kelkraštyje, šalia savo automobilio „Mercedes Benz“ stovėjusią V. B.. Eismo įvykio metu nukentėjo V. B., kuriai dėl padaryto dešinio blauzdikaulio šoninio krumplio ir šeivikaulio lūžio padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

2013-01-15 Vilniaus apygardos teisme gautas V. D. apeliacinis skundas, o 2013-02-18 Vilniaus apygardos teisme gautas civilinio atsakovo UADB „Industrijos Garantas“ atstovo prašymas atidėti baudžiamosios bylos Nr. 1A-210-149/2013 nagrinėjimą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. D. apeliacinį skundą.

UADB „Industrijos Garantas“ atstovas nurodė, kad apie priimtą nuosprendį baudž. byloje Nr. 1-103-298/2012 (šis nuosprendis civiliniam atsakovui UADB „Industrijos garantas“ nebuvo atsiųstas, nors pirmosios instancijos teismui toks civilinio atsakovo raštiškas prašymas ir buvo pateiktas), civilinis atsakovas sužinojo iš 2013-01-16 gauto Vilniaus r. apyl. teismo pranešimo, kuriuo buvo informuotas, jog dėl 2012-12-18 priimto Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-103-298/2012 nuteistasis V. D. yra pateikęs apeliacinį skundą, kuris su byla persiųstas Vilniaus apygardos teismui, o byla Vilniaus apygardos teisme paskirta nagrinėti 2013-02-19 10:30 val.

Kadangi baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, kad apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacinės instancijos teismui būtų paduotas tiesiogiai, ne per nuosprendį priėmusį teismą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi bylų nagrinėjimo teismuose koncentruotumo ir ekonomiškumo principais 2013-02-19 nutartimi nuteistojo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendžio kartu su baudžiamąja byla grąžino Vilniaus rajono apylinkės teismui, kad šis, vadovaudamasis LR BPK 313 str. 2 d., tinkamai išspręstų klausimą dėl visų apeliacinių skundų dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendžio perdavimo Vilniaus apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka.

2013-03-05 Vilniaus apygardos teisme gauti nuteistojo V. D. ir civilinio atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliaciniai skundai dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendžio.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir formuojamą praktiką ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialią doktriną nusikalstamas veikas padariusių asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, esant pagrindui, teisingos bausmės jiems paskyrimas yra viešasis interesas. Teismo siekis nustatyti tiesą, pareiga aktyviai veikti baudžiamajame procese, apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, neleisti asmenims, dalyvaujantiems teisme vykstančiame procese, piktnaudžiauti savo teisėmis ar įgaliojimais ir kitos minėtos konstitucinės nuostatos sudaro pagrindą manyti, kad pagal Konstituciją, jos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo ir teisinės valstybės principus, teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, neturi apsiriboti ir vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios inkriminuojamos veikos aplinkybės. Teismas turi turėti įgaliojimus nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, net jei, prokuroro ar kitų nagrinėjimo teisme dalyvių tvirtinimu, šios aplinkybės yra kitokios, taip pat ir tais atvejais, kai teismo nustatomos inkriminuojamos veikos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytų kaltinime. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos, kad bylos sprendimą, taigi ir teisingumo įgyvendinimą, lemtų ne teismo, teisėjų reikšmingų duomenų (įrodymų) įvertinimas, bet nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonė. Kita vertus, minėti teismo įgaliojimai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes turi būti įgyvendinami užtikrinant konstitucinę teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą ir kitus konstitucinius tinkamo teisinio proceso principus (kasacinė nutartis 2K-P-36/2010).

Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės ir teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d. nutarimai).

Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo kreiptasi, taip pat kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Motyvuojamoji dalis

Neišeinant iš apeliacinių skundų ribų, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendis naikintinas dėl teismo šališkumo.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. nustatyta, kad sprendžiant tam tikro asmens jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimą, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Ši konstitucinė nuostata perkelta į LR BPK 44 str. 5 d. Teismo nešališkumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šio principo pažeidimas – besąlygiška vada apskųstą teismo sprendimą panaikinti, tačiau šiam pažeidimui nustatyti nepakanka vienos iš bylos šalių nuomonės. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (kasacinės bylos Nr. 2K-738/2004, 2K-340/2008). Šio principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių. Šališku teismas visuomet turi būti pripažįstamas tada, kai bent vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų negali dalyvauti procese dėl BPK 58 ir 59 straipsnyje nurodytų aplinkybių (kasacinė byla 2K-187/2011). Taigi objektyvus aspektas bendrąja prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas ar teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-198/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010).

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog pagal šiuo metu galiojančio BPK 256 straipsnio nuostatos reiškia, kad teismas turi tik tirti, ar kaltinamajame akte nurodyta veika buvo padaryta būtent šiame akte nurodytomis esminėmis aplinkybėmis, išskyrus atvejus, kai prokuroras ar nukentėjusysis pateikia prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Jeigu asmuo yra kaltas padaręs kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką, tačiau iš esmės kitomis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis, teismas neturi įgaliojimų savo iniciatyva tirti ir nustatyti šias faktines aplinkybes, pripažinti šį asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir, esant pagrindui, paskirti jam teisingą bausmę. Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas šiais atvejais, pažeidžiant konstitucinį teisingumo principą, išteisinti kaltą nusikalstamos veikos padarymu asmenį arba paskirti jam nepagrįstai švelnią bausmę, taip neužtikrinant veiksmingos visuomenės apsaugos nuo nusikalstamų kėsinimųsi.

Sistemiškai aiškinant minėtas galiojančių BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas, teismas, priimdamas nuosprendį, turi įgaliojimus savo iniciatyva tik patikslinti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes arba jas pakeisti, tačiau neesmingai. Iš esmės skirtingomis kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos tik prokuroro ar nukentėjusiojo iniciatyva, laikantis BPK 256 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų reikalavimų. (kasacinė byla Nr. 2K-357/2005). Viešojoje teisėje, kurioje dominuoja specialaus leidimo (arba bendrojo draudimo) principas, pagal kurį „visa, kas nėra leidžiama, yra draudžiama“, tam tikro eksplicitinio leidimo nebuvimas paprastai yra interpretuotinas kaip atitinkamo (eksplicitiškai neleisto) elgesio draudimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi minėtos BPK 256 straipsnio nuostatos reiškia, kad jose įtvirtintas draudimas teismui savo iniciatyva keisti inkriminuojamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-36/2010).

Remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų baudžiamąjį teisinį įvertinimą – kvalifikavimą. Tik tinkamai kvalifikavus nusikalstamas veikas gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Nusikalstamos veikos kvalifikavimas ir tikrųjų jos faktinių aplinkybių nustatymas yra glaudžiai susiję. Nusikalstamos veikos perkvalifikavimą gali lemti kitokių nei kaltinime nurodyta esminių faktinių aplinkybių nustatymas. Tačiau teismui neturint įgaliojimų nustatyti tikrąsias esmines padarytos veikos faktines aplinkybes, kurios skiriasi nuo kaltinime nurodytųjų, tokiais atvejais paneigiama galimybė perkvalifikuoti inkriminuojamą veiką ir taip užtikrinti, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų pripažintas kaltu ar, esant pagrindui, teisingai nubaustas.

Minėta, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau šio proceso metu turi būti atsižvelgiama į bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas (BPK 320 straipsnis). Pagal šio straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Interpretuojant šią nuostatą padaryta išvada, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2007). Nuteistojo apeliaciniame skunde prašoma pareikšti kaltinimus kitai eismo įvykio dalyvei M. K. taip pat įvertinti V. B. veiksmus dėl kilusio eismo įvykio.

Kaip jau buvo minėta, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nei pirmos instancijos, nei apeliacinės instancijos teismai negali išeiti už kaltinimo ribų ir savo iniciatyva keisti veikos kvalifikavimą, nurodytas faktines aplinkybes ar savo iniciatyva inkriminuoti naują faktinę aplinkybę, kuri iš esmės skirtųsi nuo nurodytos kaltinamajame akte, tačiau šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad pašalinti kaltinamajame akte esančius prieštaravimus, trukdančius bylą išnagrinėti teisingai, negrąžino kaltinamojo akto prokurorui dėl netinkamo jo surašymo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d., ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokias bylas kasacine tvarka, konstatavo netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar procesinius pažeidimus, kai teismai, kelių eismo taisykles pažeidus keliems eismo dalyviams, priežastinio ryšio klausimą sprendžia vertindami tik vieno eismo dalyvio padarytus kelių eismo taisyklių pažeidimus, ignoruojant kito eismo dalyvio padarytus pažeidimus ir nesiaiškinant jo įtakos eismo įvykio kilimui. Kai kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, ir nustatoma, kad abiejų jų pažeidimai buvo priežastiniame ryšyje su padariniais, tačiau vienas iš jų patyrė BK 281 straipsnyje numatytus padarinius, baudžiamojon atsakomybėn už šį nusikaltimą traukiamas tik vienas kaltininkas, o kito atžvilgiu gali būti sprendžiamas klausimas dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn (kasacinė nutartis Nr. 2K-19/2007).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai V. D. atžvilgiu vertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus, neištyrė ir neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, nepašalino byloje esančių prieštaravimų. Teismas netyrė ir nevertino visų eismo įvykio dalyvių veiksmų ir šių veiksmų priežastinio ryšio su atsiradusiais padariniais. Negrąžino prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, tai yra nesiėmė veiksmų, kad būtų ištirta ir įvertinta, ar vairuotoja M. K. savo veiksmais nepažeidė KET 25 p., 98 p. ir 149 p. reikalavimų, o nukentėjusioji V. B. – KET 25 p., 98 p., nes pagal KET 149 p. „Transporto priemonėms sustoti ir stovėti važiuojamojoje dalyje leidžiama viena eile.“, pagal KET 25 p. „Motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas, sustojęs tamsiuoju paros metu neapšviestame kelyje, išskyrus stovėti skirtas vietas, išlipęs iš transporto priemonės, privalo vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prisisegęs prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje atšvaitą“, pagal KET 98 p. „...jeigu priverstinai sustojama ten, kur sustojusią transporto priemonę kiti eismo dalyviai pamatytų likus iki jos mažiau kaip 100 m, motorinės transporto priemonės (išskyrus mopedą, motociklą be priekabos), traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo pastatyti avarinio sustojimo ženklą: gyvenvietėse – ne arčiau kaip 25 m atstumu, o ne gyvenvietėse – ne arčiau kaip 50 m atstumu nuo sustojusios transporto priemonės.“

Taip pat pažymėtina, jog, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. D. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kaltinamojo kaltė įrodyta ir liudytojos M. K. parodymais, nors apklausta liudytoja M. K. parodė, kad jos automobilis stovėjo važiuojamojoje kelio dalyje. V. B. automobilio variklio dangtis buvo atidarytas, ji laikė laidus, kai įvyko įvykis. Ji nepastebėjo, kad kažkas atvažiuoja. Galvojo, kad viską greitai atliks, kad jas pastebės. Jokio avarinio ženklo nebuvo, liemenių jos neužsidėjo. Supranta, kad tai buvo kelių eismo taisyklių pažeidimas. Nebūtų įvykusi avarija, jei būtų pastačiusios avarinį ženklą, užsidėjusios liemenes. Taigi neaišku kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas M. K. parodymus vertino įrodančiais V. D. kaltę.

Apeliacinės instancijos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, tikslu pašalinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendyje esančius prieštaravimus, atnaujino įrodymų tyrimą.

Nustačius, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas, remiantis tame tarpe ir prieštaringa specialisto išvada, kurioje klaidingai nurodyta, kad eismo įvykyje dalyvavo autobusas ir kad eismo įvykio metu asfaltas buvo šlapias, kurioje nėra visų įvykio dalyvių veiksmų vertinimo, nenustatytas jų priežastinis ryšys su atsiradusiais padariniais, taip pat, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo prašymą atlikti eksperimentą tam, kad maksimaliai tiksliai nustatyti įvykio metu buvusį matomumą iki kliūties; ar matomumas iki kliūties nebuvo pasunkintas važiuojamojoje dalyje pastatyto M. K. priklausančio automobilio; ar kitų autoįvykio dalyvių – M. K. ir V. B. – veiksmai, (nepastatė, kaip to reikalauja KET, avarinio sustojimo ženklo, neužsivilko šviesą atspindinčių liemenių) nebuvo pagrindine priežastimi šiam autoįvykiui atsirasti, apeliacinės instancijos teismo kolegija, padariusi išvadą, jog, nenustačius šių aplinkybių, byloje esančių prieštaringų duomenų nepakanka, kad būtų priimtas teisingas nešališkas sprendimas šioje baudžiamojoje byloje, todėl tam, kad pašalinti byloje esančius prieštaravimus ir abejones, taip pat nustatyti visų eismo įvykio dalyvių priežastinį ryšį su atsiradusiais padariniais, atsižvelgus į nuteistojo gynėjo I.Šuškevič 2013-04-11 prašymą, šioje byloje 2013-04-16 nutartimi paskyrė eksperimentą.

Kaltinimą byloje palaikančiam prokurorui buvo pavesta baudžiamojoje byloje 1A-306-149/2013, dalyvaujant nuteistajam V. D., atlikti eksperimentą, atkuriant 2010 m. spalio 1 d. apie 2.58 val. Vilniaus r., Lavoriškių k., kelio Vilnius-Polockas 25 kilometre 580 metre įvykusio eismo įvykio situaciją, tam, kad, esant panašioms oro, meteriologinėms, kelio dangos sąlygoms, nustatyti matomumą iki kliūties.

Tuo tikslu važiuojamojoje kelio dalyje, dalinai kelkraštyje, pastatyti automobilį „Mercedes-Benz“ su pakeltu variklio dangčiu, šalia automobilį „VW Passat“, automobilių priekis vienoje linijoje, automobiliu „Opel Astra“ būtina judėti iš Vilniaus pusės link Lavoriškių k. Pamačius automobilį, užfiksuoti atstumą iki kliūties. Prieš atliekant eksperimentą, pamatuoti kelio važiuojamosios dalies plotį (paženklintas brūkšninėmis linijomis) bei visas asfaltuotos kelio dalies plotį.

Tam, kad nustatyti matomumą iki kliūties, buvo pavesta atlikti keletą bandymų:

1) kai automobiliai MB ir VW Passat stovi vienas šalia kito, automobilių priekis vienoje linijoje, automobiliuose MB ir VW Passat įjungti artimieji šviesos žibintai, įjungta avarinė signalizacija;

2) kai automobiliai MB ir VW Passat stovi vienas šalia kito, automobilių priekis vienoje linijoje, automobilyje VW Passat įjungti artimieji šviesos žibintai, MB artimieji šviesos žibintai neįjungti, avarinė signalizacija neįjungta;

3) kai automobilio MB priekis nevienoje linijoje su automobilio VW Passat priekiu, automobilis VW Passat stovi prie automobilio MB galo; automobilyje VW Passat įjungti artimieji šviesos žibintai, MB artimieji šviesos žibintai neįjungti, avarinė signalizacija automobilyje MB neįjungta;

4) kai automobilio MB priekis nevienoje linijoje su automobilio VW Passat priekiu, automobilis VW Passat stovi prieš automobilio MB priekį 2-3 m; automobilyje VW Passat įjungti artimieji šviesos žibintai, MB artimieji šviesos žibintai neįjungti, avarinė signalizacija automobilyje MB neįjungta;

Pakartoti bandymus, tikslu nustatyti, ar būtų išvengta eismo įvykio, jeigu automobilių „Mercedes-Benz“ ir „VW Passat“ vairuotojos vilkėtų šviesą atspindinčias liemenes (KET 25 p.) bei būtų pastatytas avarinis sustojimo ženklas (KET 98 p.).

Eksperimentas turėjo būti atliktas, dalyvaujant specialistui-autotechnikui, iki 2013-05-16.

Nutartyje taip pat nurodyta, jog jeigu atliekant bandomuosius veiksmus bus nustatyta, kad yra galimybė atlikti papildomus veiksmus, kad patvirtinti tiriamo įvykio galimumą ar negalimumą, tokius veiksmus atlikti ir jų rezultatą įrašyti į eksperimento protokolą.

Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorė, 2013-04-26 raštu Nr. S-447 atsakydama į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus raj. PK Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos poskyrio viršininko 2013-04-15 raštą Nr. 10-57-S-10380, atsisakė skirti ekspertą dalyvauti 2013-05-02 22.00 val. vyksiančiame eksperimente, motyvuodama tuo, kad eksperto paskirtis yra atlikti laboratorinius tyrimus, o ne vykti į įvykio vietas ar proceso veiksmus.

Iš atlikto eksperimento protokolo matyti, kad, jeigu V. B. ir M. K. laikytųsi KET reikalavimų – pastatytų kelio avarinio sustojimo ženklą, užsidėtų šviesą atspindinčias liemenes, V. D. turėjo galimybę kliūtį pamatyti už 122 m, o M. K., turėjo galimybę matyti už 900 metrų iš Vilniaus miesto pusės atvažiuojantį V. D. vairuojamą automobilį.

V. M. negalėjo paaiškinti, ar išvažiavimas į priepriešinę eismo juostą ir avarinis sustojimas, jeigu po sustojimo nesiimta KET nurodytų veiksmų, siekiant užtikrinti savo ir kitų eismo dalyvių saugumą, yra KET pažeidimas. Paaiškino, kad jis nėra eismo įvykių specialistas, todėl negali komentuoti, kas pažeidė KET, o kas ne. Taip pat negalėjo paaiškinti, ar priešais atvažiuojantis vairuotojas, jeigu jis yra akinamas (eksperimento metu nustatytas MB matomumas – 11 m.), esant vairuotojo reakcijos laikui 1,2 s, lėtėjimo greičiui 7,8 m/s², realiai gali pastebėti kelkraštyje stovintį dar vieną automobilį. Specialisto manymu, jeigu žmogus žino apie kliūtį, tai jis važiuoja arba leistinu arba mažesniu greičiu, todėl dėl reakcijos laiko jam sunku pasakyti, kadangi, jeigu kažkas išbėga į kelią, kai vairuotojas dėl to yra perspėtas ir to tikisi, be abejo, reakcija skirsis žymiai. Šiuo konkrečiu atveju jam sunku pasakyti, ar skirtųsi reakcijos laikas to asmens, kuris iš anksto žinojo, kad ten stovės automobiliai, nuo to, kuris važiuoja ir netikėtai pamato šią situaciją.

Kolegija specialisto V.Miliaus parodymus vertina kaip nepilnus ir neišsamius, tai yra nepakankamus, kad būtų galima daryti neginčijamą išvadą, jog būtent V. D. veiksmai yra priežastiniame ryšyje su atsiradusiais padariniais.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, ėmėsi būtinųjų veiksmų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumams pašalinti, tačiau, kaip jau buvo minėta, savo iniciatyva teismas negali pakeisti kaltinamajame akte esamas bei inkriminuoti naujas esmines aplinkybes ir dėl to negali objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisingo sprendimo. Baudžiamojo proceso įstatymas numato, jog apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, todėl šiuo konkrečiu atveju, neišeinat už V. D. apeliacinio skundo ribų, Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendis naikintinas dėl šališko teismo ir baudžiamoji byla perduotina apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl šališko teismo, dėl UADB „Industrijos garantas“ apeliacinio skundo argumentų kolegija nepasisakys.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 4 p., kolegija

nutarė:

dėl šališko teismo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti Vilniaus rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.