Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2021-05-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-935/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-05-04
Bylos Nr.
1A-256-935/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ugnius Trumpulis, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Rasa Paužaitė
Nukentėjusysis
R. K.
Advokatai
Paulius Bružas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-256-935/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19355-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 1.2.4.4.1; 1.1.6.6; 2.1.15.1.2; 2.1.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,dalyvaujant prokurorei Renaldai Kučinskaitei,atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens, gynėjui advokatui Dmitrijui Korsakovui,nukentėjusiojo atstovui advokatui Pauliui Bružui,nukentėjusiajai R. K. (R. K.),vertėjui Rimantui Skuratovičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. G., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį D. G. (D. G.) atsakomybei vieneriems metams ir trims mėnesiams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, J. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Nukentėjusiajam R. K. iš J. G. priteista 496,46 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. J. G. 2020 m. gegužės 19 d., apie 22.50 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), be priežasties sudavė R. K. ne mažiau kaip 8 kartus į galvos sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė R. K. fizinį skausmą ir padarė odos nubrozdinimą kaktoje, nosies nugarėlėje, poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke su kraujosruva akies obuolio junginėje, apatinės lūpos raudonyje, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairės akies apatiniame voke, kairio žando sumušimą be spalvinio odos pakitimo, muštines žaizdas viršutinės lūpos gleivinėje, t. y. sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiais savo veiksmais J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 sausio 21 d. nuosprendį ir pripažinti J. G. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirti jam vieną iš įstatyme numatytų bausmių, taip pat iš J. G. R. K. priteisti 6496,46 Eur neturtinei žalai atlyginti.

3. R. K. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusikalstamos veikos pradžios momentą bei sukeltus padarinius nustatė pagal J. G. parodymus, kurie negali būti vertinami kaip patikimi, ir visiškai nekreipė dėmesio į nukentėjusiojo parodymus bei kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kad nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, todėl jais nėra jokio pagrindo nesivadovauti.

4. Nukentėjusysis pabrėžia, kad J. G. ikiteisminio tyrimo metu visiškai nemotyvuotai atsisakė duoti parodymus. J. G., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, jau buvo susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir žinojo, kokius parodymus davė nukentėjusysis bei liudytojai, taip pat matė ir kitus bylos dokumentus, todėl jis, atsižvelgdamas į duomenų turinį, nurodė tokias aplinkybes, kurios leistų išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą sunkesnę nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos nepasisakė, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Šalies argumentai

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas J. G. veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusiajam nustatytas sužalojimas – pirštikaulio lūžis – galėjo atsirasti tik jam ginantis nuo J. G. užpuolimo arba nukritus ant žemės po to, kai J. G. sudavė smūgį iš nugaros. Apelianto įsitikinimu, abiem atvejais egzistuoja priežastinis ryšys tarp kaltininko neteisėtų veiksmų ir jam (nukentėjusiajam) kilusio sužalojimo, t. y. pirštikaulio lūžis yra tiesioginis J. G. neteisėtos veikos padarinys.

6. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo atleisti J. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį, nes J. G. neatitiko visų įstatyme numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų. Ikiteisminio tyrimo metu J. G. parodė, jog visiškai pripažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, tačiau jis atsisakė duoti parodymus dėl savo veikos. Apelianto manymu, ši aplinkybė rodo J. G. nenuoširdumą, nes asmuo, kuris realiai suvokia, kad padarė nusikaltimą, iš tiesų dėl to pergyvena bei gailisi, neturėtų slėpti savo veikos padarymo aplinkybių ir motyvų. Be to, skunde pastebima, kad pirmosios instancijos teisme J. G. davė parodymus, jog nepripažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

7. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jo prašytas priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina tiesioginį ryšį tarp J. G. neteisėtų veiksmų ir nukentėjusiojo piršto lūžio. Taip pat R. K. atkreipia dėmesį į tai, kad be nusikalstamą veiką padariusio asmens parodymų, kurie turėtų būti vertinami kritiškai, byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad jis įvykio metu provokavo arba naudojo fizinį smurtą prieš J. G.. Pirmosios instancijos teismo išsakyti argumentai dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio turėtų būti pašalinti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų.

8. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas visai nevertino civiliniame ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl nukentėjusiajam kilusių padarinių, jo patirtų išgyvenimų ir nepatogumų, todėl neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Nukentėjusiojo prašytas priteisti neturtinės žalos dydis atitiko teismų praktiką.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2020 m. gruodžio 9 d., nagrinėjant bylą teisme, J. G. davė parodymus, jog jis gauna 2000 Eur darbo užmokestį, išlaikytinų asmenų neturi ir teismui pateikė kvitą, patvirtinantį, jog Valstybinei ligonių kasai buvo visiškai atlyginta nusikaltimu padaryta turtinė žala. Šios aplinkybės patvirtina, kad J. G. yra pajėgus atlyginti prašomą priteisti neturtinės žalos dydį.

10. Teismo posėdžio nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė ir, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens, gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nukentėjusiojo R. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl J. G. nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo.

11. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad J. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Faktą, kad J. G. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei įvertinti įrodymai.

12. Šioje baudžiamojoje byloje nekyla ginčų dėl to, kad 2020 m. gegužės 19 d., apie 22.50 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), J. G. prieš R. K. panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė smūgius, ir tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą bei sutrikdė sveikatą. Šiuo atveju ginčas kyla dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekio ir sužalojimų vertinimo (masto). Nukentėjusysis tikina, kad J. G. padarė ne tik sužalojimus, kuriuos skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, bet ir sulaužė dešinės plaštakos ketvirtojo piršto galinį pirštikaulį, dėl ko padarytų sužalojimų visuma yra vertintina kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad su tokia R. K. pozicija sutikti negalima, nes jos nepatvirtina baudžiamojoje byloje surinktų duomenų, kuri laikytini įrodymais, visuma.

Žemesnės instancijos teismas

13. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad vertinti, kaip buvo sužalotas R. K. pirštas, galima tik pagal J. G. ir nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, nes tik jie žino ar bent jau turėtų žinoti, dėl kokių priežasčių ir kaip prasidėjo smurtiniai veiksmai. Pastebėtina, kad įvykio vietoje buvo ir liudytojas V. L., tačiau iš jo parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, yra akivaizdu, kad jis nematė, kada ir kaip prieš nukentėjusįjį buvo pradėtas vartoti fizinis smurtas, be to, šis liudytojas įvykio aplinkybių gerai neatsiminė, kadangi įvykio metu buvo neblaivus (t. 1, b. l. 81-82, 87-88, t. 2, b. l. 41).

14. Iš J. G. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis pripažino, jog sudavė smūgius nukentėjusiajam R. K. į galvos sritį bei kitas kūno vietas tuo metu, kai jie kartu buvo nukritę ant žemės. Jis aiškino, kad smūgius sudavė, nes nukentėjusysis, nulenkęs jam ranką, pradėjo įžeidinėti, bandė pademonstruoti imtynių veiksmus, dėl ko jie kartu nukrito ant žemės, nukentėjusysis sudavė jam smūgį (t. 2, b. l. 37-38). Ikiteisminio tyrimo metu J. G. pripažino, kad padarė nusikalstamą veiką, nurodytą pranešime apie įtarimą (jis buvo įtariamas smurtiniais veiksmais sukėlęs nukentėjusiajam fizinį skausmą bei padaręs jam nežymų sveikatos sutrikdymą), ir pasinaudojo savo teise neduoti parodymų, nurodė, jog parodymus duos teisme (t. 1, b. l. 147). Iš nukentėjusiojo R. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis nurodė, jog J. G. smurtą pavartojo tuomet, kai jo ir V. L. buvo paprašyta eiti namo. Tokį prašymą nukentėjusysis išsakė kelis kartus, galėjo J. G. už rankos patemti, kad šis išeitų, galėjo kalbėti grubiai. Tuomet, kai buvo nusisukęs nuo J. G., pajuto tris ar keturis smūgius iš nugaros (vėliau patikslino, kad labiau iš šono), nukrito ant žemės ir dar gavo kelis smūgius iš viršaus, prarado sąmonę. Po to, kai atgavo sąmonę, pastebėjo, kad yra sužalotas pirštas (vėliau nukentėjusysis tikslino, kad piršto ir sprando skausmą pajuto gulėdamas ant žemės). Pirštą galėjo susižaloti griūdamas ant žemės. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad tarp jo ir J. G. galėjo įvykti grumtynės. Nukentėjusysis neprisiminė, ar buvo įsikibęs į J. G. (t. 2, b. l. 39-41). Pareiškime, rašytame 2020 m. gegužės 20 d., R. K. nurodė, kad jis buvo užpultas iš nugaros, nuo užpuoliko veiksmų nugriuvo ir prarado sąmonę, kai atgavo sąmonę, užpuolikas buvo virš jo ir smūgiavo rankomis. Nukentėjusysis negalėjo nurodyti, kada ir kaip jam buvo sužalota jo ranka (t. 1, b. l. 9). Protokole-pareiškime, kuris buvo rašytas 2020 m. gegužės 20 d., nukentėjusysis nurodė, kad J. G. sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, dėl ko juto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 10). Apklausos, vykusios 2020 m. gegužės 20 d., metu nukentėjusysis R. K. parodė, kad jis pasakė J. G. eiti namo ir nuo jo nusisuko, tuomet pajuto smūgį į galvos sritį, pakaušį ir nukrito ant žemės. Nukritęs ant žemės susitrenkė plaštaką ir pajuto fizinį skausmą. Atsistojęs, pajuto smūgius į įvairias kūno vietas, dauguma smūgių buvo suduota į galvos sritį, veidą. Nuo suduotų smūgių vėl nukrito, stengėsi nuo jų gintis (t. 1, b. l. 36-37). Apklausos, kuri vyko 2020 m. liepos 15 d., metu nukentėjusysis nurodė, kad jis negali paaiškinti, kuriuo metu jam lūžo pirštas, tačiau jis tikrai lūžo aptariamo įvykio metu. Kaip įvyko konfliktas, nurodyti negali, nes buvo praradęs sąmonę ir nieko nepamena (t. 1, b. l. 43). Apklausos, kuri vyko 2020 m. spalio 16 d., metu nukentėjusysis nurodė, kad jis buvo užpultas iš už nugaros, jam buvo suduoti smūgiai į galvos/kaklo sritį bei nugarą. Buvo suduoti ne mažiau nei penki smūgiai. Po šių smūgių buvo trumpam praradęs sąmonę. Atgavęs sąmonę, pamatė, kad J. G. jam iš viršaus smūgiuoja į veidą. Po šių smūgių vėl prarado sąmonę. J. G. galėjo suduoti tik gindamasis (t. 1, b. l. 45). Apklausos, kuri vyko 2020 m. spalio 21 d., metu nukentėjusysis nurodė, kad tuo metu, kai J. G. ir V. L. pasakė eiti namo, pajuto smūgius į nugaros pusę, į galvą, kaklą. Atsisukęs pamatė J. G.. Kas toliau vyko, neatsimena, tačiau pamena, kai gulėjo ant žemės, o J. G. jam smūgiavo į veido sritį, tuomet jis vėl prarado sąmonę. Kuriuo momentu galėjo susilaužyti pirštą, neprisiminė, tačiau jį susilaužė įvykio metu. Pirštą galėjo susilaužyti griūdamas ant žemės, gindamasis nuo J. G., suduodamas jam smūgį (t. 1, b. l. 50-51). Taigi yra visiškai akivaizdu, kad šiuo atveju egzistuoja dvi įvykio versijos, kurios skiriasi dalyse dėl smurtinių veiksmų panaudojimo priežasčių bei įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų. J. G. pripažįsta, kad nukentėjusiajam sudavė smūgius į veido sritį, ir tuo pačiu iš esmės tvirtina, jog nukentėjusysis pirštą galėjo susižaloti ir susižalojo pats, o R. K. tvirtina, kad pirštą jam sužalojo J. G., tačiau tiksliau nurodyti, kaip ir kuriuo metu jam buvo sužalotas pirštas, negalėjo.

15. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuotas po įvykio vykęs policijos pareigūnų ir R. K. bendravimas, matyti, kad nukentėjusysis, aiškindamas apie piršto sužalojimą, nurodė, kad jis galimai pats spėjo suduoti smūgį J. G. ir tokiu būdu susilaužyti pirštą. Taigi šiame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, t. y. kokia daroma apeliaciniame skunde, jog R. K. pirštas galėjo lūžti tik nukentėjusiajam nukritus nuo J. G. suduotų smūgių arba ginantis nuo tokių smūgių. Be to, pastebėtina ir tai, kad iš vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuotas J. G. ir policijos pareigūnų bendravimas, matyti, jog vienas iš policijos pareigūnų nurodo, kad mato, jog J. G. taip pat yra sumuštas, o paklausus, kodėl įvyko muštynės, J. G. nurodė, jog susipyko su kaimynu. Šio pokalbio turinys leidžia manyti, jog iš tikrųjų tarp J. G. ir R. K. įvyko konfliktas, kurio metu jie abu pradėjo vartoti fizinį smurtą.

16. Įvertinus J. G. ir R. K. nurodytas įvykio aplinkybes, aptartas šio procesinio sprendimo 14 pastraipoje, bei duomenis, aptartus šios procesinio sprendimo 15 pastraipoje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo be jokių pagrįstų abejonių konstatuoti, jog R. K. pirštas buvo sužalotas dėl J. G. nusikalstamų veiksmų. Nagrinėjamu atveju neatmestina reali tikimybė, kad nukentėjusysis R. K. pirštą galėjo susižaloti ir pats, t. y. J. G. suduodamas smūgį (aplinkybės, kad galėjo suduoti J. G. smūgį, nukentėjusysis neatmetė) ar grumdamasis su juo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant galimybės nustatyti, kaip iš tikrųjų buvo sužalotas R. K. pirštas, kylančios abejonės dėl šio sužalojimo padarymo yra vertinamos kaltininko naudai. Nenustačius, kad dėl J. G. veiksmų buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, nėra pagrindo teigti, jog jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

17. Pastebėtina, kad faktą, jog šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, kaip iš tikrųjų buvo sužalotas R. K. pirštas, patvirtina ir nukentėjusiojo atstovo prašymo dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis turinys. Šiame prašyme suformuluotame kaltinime nurodoma, kad J. G. nukentėjusiajam sudavė smūgius į galvos sritį ir padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl dešinės plaštakos ketvirtojo piršto galinio pirštakaulio lūžio, taip pat padarė kitus sužalojimus, dėl kurių nukentėjusysis patyrė skausmą. Skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra visiškai akivaizdu, jog, suduodant smūgius į galvos sritį, asmeniui, prieš kurį yra vartojamas fizinis smurtas, negali būti sužalojamas rankos pirštas. Rankos pirštas galėtų būti sužalotas, pavyzdžiui, dėl į galvą suduotų smūgių nukentėjusiajam nukritus ant žemės ar pan., tačiau tokių aplinkybių nukentėjusiojo suformuluotame kaltinime nėra nurodoma. Ši aplinkybė rodo, kad nei pats nukentėjusysis, nei jo atstovas negali sužalojimo padarymo aplinkybių pagrįsti byloje užfiksuotais duomenimis.

18. Aplinkybė, kad J. G. ikiteisminio tyrimo metu pasinaudojo savo teise neduoti parodymų, nėra pagrindas nesivadovauti pirmosios instancijos teisme jo nurodytomis aplinkybėmis. Nukentėjusiojo teiginys, jog J. G. savo parodymus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą sunkesnę nusikalstamą veiką, derino su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, yra tik nepagrįsta prielaida.

19. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu J. G. buvo įtariamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Kaip jau buvo minėta, ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino padaręs įtarime nurodytą nusikaltimą. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu į teismą buvo atiduota kaltinant J. G. padarius būtent BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jis nebuvo kaltinamas sužalojęs nukentėjusiojo pirštą. Prašymą kvalifikuoti J. G. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nukentėjusiojo atstovas pateikė tik pirmosios instancijos teisme. J. G. tame pačiame teisiamajame posėdyje, kurio metu buvo pateiktas minėtas nukentėjusiojo atstovo prašymas, davė parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką. Taigi reali grėsmė, kad J. G. gali būti nuteistas už sunkesnio nusikaltimo padarymą, kilo tik pirmosios instancijos teisme, kuriame jis davė parodymus apie įvykio aplinkybes.

20. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu J. G. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti tinkamai. J. G. veiksmų, atsižvelgus į kilusius padarinius, kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl J. G. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Žemesnės instancijos teismas

21. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu arba be jo, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visuma (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-51/2010 ir kt.).

22. Nukentėjusysis tvirtina, kad J. G. nesigaili dėl savo nusikalstamų veiksmų, be to, jis nepripažino, jog padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Dėl šių priežasčių J. G. negalėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes buvo nepagrįstai nustatytas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos egzistavimas. Tokie nukentėjusiojo teiginiai yra nepagrįsti. Čia pažymėtina, kad dėl kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų egzistavimo ginčų nekyla, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisakys.

23. Pirmosios apklausos, kuri vyko 2020 m. gegužės 20 d., metu J. G. pasinaudojo teise neduoti parodymų ir nurodė, jog parodymus duos kitos apklausos metu, šios apklausos metu jis neišreiškė ir savo pozicijos dėl kaltės (t. 1, b. l. 137). Antrosios apklausos, kuri vyko 2020 m. rugsėjo 23 d., metu J. G. nurodė, kad prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo, teigė, jog parodymus apie veikos padarymo aplinkybes duos teisme (t. 1, b. l. 147). Pažymėtina, kad kaltę dėl nusikaltimo padarymo J. G. pripažino iki jo bei gynėjo supažindinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 159). Pirmosios instancijos teisme J. G. pripažino, kad sudavė smūgius nukentėjusiajam R. K. į galvos sritį bei kitas kūno vietas, jog padarė nukentėjusiajam sužalojimus, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nurodė įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 37-38). Taigi nėra pagrindo teigti, kad J. G. nepripažino padaręs nusikalstamą veiką, ar dėl jos padarymo prisipažino tik dėl byloje surinktų duomenų. Čia atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir nustatant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kurią sudaro du elementai, t. y. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, pirmojo elemento egzistavimas pagal teismų praktiką yra konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Taigi aplinkybė, kad asmuo tam tikru proceso metu naudojasi teise neduoti parodymų, ar net neigia kaltę padarius nusikaltimą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog vėlesnis įtarimo ar kaltinimo pripažinimas padarius nusikaltimą yra formalus.

24. Nuoširdus kaltininko gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tuomet, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo, stengiasi atlyginti žalą ir pan. Kaip jau minėta, J. G. 2020 m. rugsėjo 23 d. vykusios apklausos metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nurodė, jog dėl jos padarymo gailisi. Pirmosios instancijos teisme J. G. taip pat teigė, kad gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, nori atsiprašyti nukentėjusiojo, anksčiau nukentėjusiojo neatsiprašė, nes jam buvo uždrausta bendrauti su R. K., aiškino, kad dėl nusikalstamų veiksmų jam yra gėda (t. 2, b. l. 37-38). Be to, iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad J. G. atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai nusikaltimu padarytą turtinę žalą (t. 2, b. l. 29), taip pat jis atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą ir dalį neturinės žalos (t. 2, b. l. 39). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių visiškai pakanka tam, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti, jog J. G. iš tikrųjų savo nusikalstamus veiksmus vertina kritiškai, dėl jų padarymo nuoširdžiai gailisi.

25. Aplinkybė, kad J. G. nepripažino aplinkybių, kurios šio baudžiamojo proceso metu ir nebuvo įrodytos, t. y. nesutiko su tuo, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam buvo sulaužytas pirštas, neleidžia daryti išvados, jog šiuo atveju neegzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta aplinkybė.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl civilinio ieškinio ir kitų klausimų.

26. Apeliaciniame skunde nesutikimas su R. K. priteista pinigų suma jo patirtai neturtinei žalai atlyginti visų pirma siejamas su tuo, kad, nukentėjusiojo įsitikinimu, J. G. nusikalstamais veiksmais jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Vis tik konstatavus, kad baudžiamojoje byloje nebuvo įrodyta, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra pagrindo detaliau pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie neturtinės žalos dydį sieja su šiuo sužalojimu.

27. Teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tuomet, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115-648/2016, 2K-162-697/2016, 2K-386/2012 ir kt.). Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, privalu atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-412/2014, 2K-440/2013 ir kt.).

28. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teisme J. G. tvirtino, kad jis nukentėjusiajam smūgius sudavė, nes šis nulenkęs jo ranką pradėjo įžeidinėti, tuomet demonstravo imtynių veiksmus, dėl kurių jie abu nukrito ant žemės, bei sudavė jam smūgį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju iš tikrųjų yra pagrindo manyti, jog konfliktas tarp J. G. ir R. K. kilo dėl rankų lenkimo rezultatų. Iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuotas policijos pareigūnų ir R. K., kuris yra akivaizdžiai neblaivus, bendravimas, matyti, kad nukentėjusysis aiškina, jog jis, būdamas neįgalus, J. G., kuris yra jaunesnis ir treniruojasi sporto salėje, du kartus nulenkė ranką, tuomet prasidėjo smurtiniai veiksmai, t. y. nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai iš nugaros. Taigi šiame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys iš dalies patvirtina J. G. versiją, kad konfliktas kilo dėl nukentėjusiojo reakcijos į rankų lenkimo rezultatus ir jo pasisakymų, kurie J. G. vertinimu jį menkino. Čia pastebėtina, kad liudytojas V. L. pirmosios instancijos teisme negalėjo nurodyti priežastis, kodėl tarp J. G. ir nukentėjusiojo kilo grumtynės, tačiau jis aiškino, jog J. G. ir nukentėjusysis lenkė rankas, o vėliau sukonfliktavo (t. 2, b. l. 41). Taigi tokie liudytojo parodymai taip pat iš dalies patvirtina J. G. teiginius dėl konflikto kilimo priežasties. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nukentėjusiojo pasisakymai, kad jis, būdamas neįgalus, nulenkė jaunesniam sportuojančiam vyrui ranką, nevertintini nei kaip provokuojantis, nei kaip rizikingas elgesys, kuris galėtų paskatinti pasisakymų adresatą imtis neteisėtų veiksmų, t. y. nusikalsti. Pažymėtina, kad paminėti pasisakymai neprieštarauja nei moralės normoms, nei yra itin įžeidžiantys asmenį, kuriam jie yra išsakomi, be to, jie šiuo atveju iš esmės ir atitiko faktinę situaciją, t. y. neįgalus vyresnis vyras nulenkė ranką jaunesniam vyrui.

29. J. G. aiškino, kad nukentėjusysis bandė jam pademonstruoti imtynių veiksmus, dėl ko jie abu nukrito ant žemės, ir nukentėjusysis jam sudavė smūgį. Vis tik tokių J. G. teiginių, kuriuos jis išsakė tik pirmosios instancijos teisme, nurodydamas, jog įvykio aplinkybes atsimena dalimis, nepatvirtina jokie kiti byloje užfiksuoti duomenys. Taigi tokie jo teiginiai nėra pakankami tam, kad būtų galima konstatuoti, jog neteisėtus veiksmus nulėmė provokuojantys ar rizikingi nukentėjusiojo R. K. veiksmai. Kita vertus, net ir J. G. nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, neleidžia daryti išvados, kad jie buvo tokio pobūdžio, jog juos konkrečioje susidariusioje situacijoje galima vertinti kaip provokuojančius ar rizikingus.

30. Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog J. G. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Dėl šių priežasčių iš skundžiamo nuosprendžio šalintina nustatyta J. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys.

31. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje užfiksuotų duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų J. G. prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą panaudojo ne be priežasties, kaip buvo nustatyta skundžiame nuosprendyje, nors tuo pačiu jame buvo konstatuota ir kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, o kilus konfliktui su nukentėjusiuoju, kuris prasidėjo dėl nepasitenkino rankų lenkimo rezultatais bei nukentėjusiojo pasisakymų ir išsirutuliojo į smurtinių veiksmų vienas prieš kitą vartojimą.

32. Nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, kad J. G. jam sudavė kelis smūgius (skirtingu proceso metu nukentėjusysis nurodė skirtingą smūgių skaičių) iš nugaros į galvos sritį, dalies apklausų metu jis net teigė, kad nuo šių smūgių prarado sąmonę. Vis tik baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų tokį nukentėjusiojo teiginį, jokių sužalojimų nukentėjusiojo pakaušyje, kakle ar nugaroje nebuvo užfiksuota. Sužalojimai nukentėjusiajam buvo fiksuoti tik veide. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis iš tikrųjų tiksliai neatsimena, dėl kokių priežasčių kilo konfliktas ir kaip jis buvo sužalotas, arba paprasčiausiai nurodo sau palankesnę įvykio versiją. Čia taip pat pastebėtina ir tai, kad, kaip jau buvo minėta, iš vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuotas J. G. ir policijos pareigūnų bendravimas, matyti, jog vienas iš policijos pareigūnų atkreipė dėmesį į tai, kad J. G. yra sumuštas, J. G. nurodė, jog muštynės kilo dėl pykčių su kaimynu. Šio pokalbio turinys, taip pat ir anksčiau jau aptartas policijos pareigūnų bei R. K. pokalbio turinys, paneigia apelianto poziciją, jog aplinkybę, kad prieš J. G. buvo naudojamas fizinis smurtas, patvirtina tik paties kaltininko parodymai.

33. Pastebėtina, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.). Taigi atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiajam tyčiniais kaltininko veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, įvertinus jo patirtus nepatogumus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą pinigais. Šiuo atveju net ir konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė vieną J. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, didinti priteistinos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti, nėra pagrindo.

34. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jų atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, Nr. 2K-153-696/2015 ir kt.). Toks teisės aiškinimas yra grindžiamas pozicija, jog asmuo, reikšdamas reikalavimus susijusius su kitu asmeniu bei šiam asmeniui, turi elgtis atsakingai ir sąžiningai, įvertinti savo veiksmų padarinius kito asmens interesams ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, jei jo reikalavimai bus nepagrįsti ar tik iš dalies pagrįsti, kartu suprasdamas, kad tokiu atveju jis gali negauti patirtų išlaidų atlyginimo. Šiuo atveju baudžiamoji byla buvo nagrinėjama pagal nukentėjusiojo skundą, jo apeliacinio skundo esminiai reikalavimai nėra tenkinami, todėl nukentėjusiojo prašymas dėl proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti ir iš nuosprendžio pašalinti nustatytą J. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 21 d. nuosprendžio nustatomąją dalį, nurodant, kad J. G. R. K. smūgius sudavė kilus konfliktui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prašymo iš J. G. nukentėjusiajam R. K. priteisti išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, netenkinti.

Teisėjai Julita Dabulskytė-RaizgienėRasa PaužaitėUgnius Trumpulis