Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. U. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir kitų reikalavimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. birželio 3 d. įsakymo Nr. 40-TE-478, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, nustatant jo vidaus tarnybos stažo ir tarnybos Lietuvos valstybei stažo trukmę, ir 2016 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. 40-TE-499, kuriuo buvo pakeistos vidaus tarnybos stažo ir tarnybos Lietuvos valstybei stažo trukmės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad vykdant Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-1323-289/2016, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 40-TE-478 „Dėl Jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktu.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2016 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 40-TE-499 buvo pakeistas 2016 m. birželio 3 d. įsakymas Nr. 40-TE-478, naujai išdėstant įsakymo preambulę, ir nustatant kitą, nei buvo nustatyta pirminiame įsakyme, pareiškėjo vidaus tarnybos stažo ir tarnybos Lietuvos valstybei stažo trukmę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1323-289/2016 pareiškėjo M. U. skundą tenkinęs iš dalies, panaikino Komisariato viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. 40-TE-1260 „Dėl jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“ ir skubiai grąžino pareiškėją į Komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą pakeitė – priteisė pareiškėjui M. U. iš Komisariato 9800,94 Eur atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (įskaitytinai) ir vidutinį darbo užmokestį po 25,86 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo 2016 m. birželio 1 d. iki pareiškėjo grąžinimo į tarnybą. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Atkreiptinas dėmesys į Statuto 70 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jeigu tos pareigos panaikintos, pareigūnas skiriamas į lygiavertes pareigas. Jeigu ir šių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Remiantis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktu, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai panaikinama jo pareigybė ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų. Kartu Statuto 66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytu pagrindu pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, apie galimą atleidimą jį įspėjus raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, remdamasis Statuto 70 straipsnio 2 dalimi, teismui grąžinus pareiškėją į tarnybą, privalėjo tai įforminti įsakymu. Byloje duomenų apie tokio įsakymo priėmimą nėra, tačiau tokio įsakymo nepriėmimas negali paneigti teismo sprendimo esmės ir pareiškėjo teisės užimti ankstesnes arba lygiavertes pareigas, nes teismo sprendimu faktiškai yra atkurti tarnybiniai santykiai, buvę iki neteisėto atleidimo, t. y. pareiškėjas yra faktiškai grąžintas į tarnybą. Todėl, esant tokiai situacijai, atsakovas, atsiradus kitam atleidimo iš tarnybos pagrindui, galėjo atleisti pareiškėją iš tarnybos tik laikydamasis tokiam atleidimui nustatytos tvarkos.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo raštu įspėtas apie atleidimą ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki atleidimo.

Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovas turėjo pagrindą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, remdamasis Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir ar tokiu būdu atleidęs pareiškėją iš vidaus tarnybos, atsakovas nepažeidė Statute nustatytos tvarkos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 11 straipsnyje (vidaus administravimas). Šio straipsnio 1 dalyje sakoma, jog vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių (VAĮ 11 str. 2 d.). Sisteminis šių normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Taip pat pažymėtina, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62-340/2011, Nr. A662-3380/2011).

Teismų praktikoje, nagrinėjant tokias bylas, laikomasi pozicijos, kad pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs statutinio valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo faktas. Remdamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas, nevertindamas ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A62-1061/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ar patrulio pareigybė iš tikrųjų buvo panaikinta, t. y. ar naikinamos pareigybės paskirtis ir pagrindinės funkcijos išliko ir toliau, ar jų buvo realiai atsisakyta ir pareigybė tapo nebereikalinga.

Bylos medžiaga patvirtina, kad 2015 m. gruodžio 7 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio pareigybių sąraše buvo 21 pareigybė, iš kurių – 6 patruliai (C lygis, 3–5 kategorijos), 7 vyresnieji patruliai (C lygis, 3–5 kategorijos), 6 vyriausieji patruliai (C lygis, 3–5 kategorijos), 1 specialistas ir 1 būrio vadas (b. l. 122). Komisariato viršininko 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 5-V-1225 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato steigiamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ buvo patvirtintas Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio pareigybių sąrašas, kuriame buvo 13 pareigybių, iš kurių visos – vyriausieji patruliai (C lygis, 3–5 kategorijos) (b. l. 33). Komisariato viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 40-TE-1404 „Dėl tarnybos eigos“ 11 Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo patrulių būrio pareigūnų, atsižvelgus į jų prašymus buvo perkelti į vyriausiųjų patrulių pareigas (b. l. 57–58). Pastebėtina, kad pareiškėją M. U. Komisariato viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-1260 „Dėl jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleidus iš pareigų, į jo eitas Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas (C lygis, 3 kategorija) buvo priimtas G. S. (b. l. 122), kuris kaip nurodyta minėtame Komisariato viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakyme Nr. 40-TE-1404 „Dėl tarnybos eigos“, jo prašymu, iš Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio (statutinis valstybės tarnautojo, C lygio 3 kategorijos) pareigų buvo perkeltas į Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio (statutinio valstybės tarnautojo, C lygio 3 kategorijos) pareigas (b. l. 57).

Lietuvos generalinio policijos komisaro 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-1236 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato naikinamų pareigybių sąrašo patvirtinimo“ Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ajame būryje buvo panaikinta 15 pareigybių, iš kurių – 6 patrulių, 7 vyresniųjų patrulių, 2 vyriausiųjų patrulių pareigybės (b. l. 44).

Byloje esančiu Komisariato viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-V-265 „Dėl patrulių rinktinės pareigūnų kai kurių pareigybių aprašymų patvirtinimo“ buvo patvirtintas Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymas (b. l. 112, 115–116). Pastebėtina, kad šis vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymas buvo patvirtintas jau po naujos redakcijos Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, t. y. po 2016 m. sausio 1 d., kuomet nebeliko vyriausiojo patrulio pareigybės priskyrimo C lygio 3–5 kategorijoms pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo 3 priedo „Valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašas“ redakciją. Todėl Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašyme ši pareigybė priskirta pareigybės grupei – 13, kaip nustatyta nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Vidaus tarnybos statuto priede „Vidaus tarnybos pareigūnų pareiginių algų koeficientai“.

Įvertinęs pirmosios instancijos teismo atliktą Komisariato viršininko 2013 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 40-V-332 patvirtinto Patrulių rinktinės Pirmosios kuopos pirmojo būrio patrulių pareigybės aprašymo (prijungta administracinė byla Nr. 1323-289/2016, t. I, b. l. 70-72) ir Komisariato viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-V-265 patvirtinto Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo (b. l. 115–116) palyginimą, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad abiejų pareigybių aprašymuose nurodytos veiklos sritys ir pagrindinės funkcijos iš esmės yra tokios pat. To apeliaciniame skunde neginčija ir atsakovas. Be to pastebėtina, kad esminių skirtumų tarp pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų reikalavimų taip pat nenustatyta.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Komisariato viršininko 2015 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 5-V-1225 įsteigta Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybė, negali būti pripažinta naujai steigiama. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes dėl patrulio pareigas (C lygis, 3 kategorija) ėjusių statutinių valstybės tarnautojų ( tarp jų ir G. S.) perkėlimo į to paties lygio ir kategorijos vyriausiojo patrulio pareigas, spręstina, kad pareigybės buvo tik pervadintos, paliekant tą pačią pareigybės kategoriją, ir iš esmės tą pačią pareigybės paskirtį ir funkcijas. Byloje nėra pateikto pareigybių steigimo dieną galiojusio pareigybės aprašymo, tačiau tai, kad vėliau Komisariato viršininko 2016 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 40-V-265 buvo patvirtintas naujas Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymas, kuriame nebebuvo nurodoma pareigybės kategorija pagal pareigybės steigimo metu galiojusį Valstybės tarnybos įstatymą (C3–5), o nurodoma pareigybės grupė pagal nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusią naują Vidaus tarnybos statuto redakciją, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad patvirtinus naują pareigybės aprašymą iš esmės pasikeitė aplinkybės, susijusios su Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės steigimo realumu.

Kaip jau buvo minėta, pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai panaikinama jo pareigybė ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų kitų pareigų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. liepos 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, aiškindama iš esmės analogiškas teisės normas, kaip ir nurodytos Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punkte, konstatavo, kad „aptariamoje Valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje įtvirtinama institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti. Šios darbdavio (valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens) pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atleisdamas pareigūną pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą privalėjo būti aktyvus, atsižvelgti į pareigūno teisėtus lūkesčius, dėti visas pastangas, kad būtų užtikrintos pareigūno teisės ir socialinės garantijos, siūlyti pareigūnui tokias konkrečias laisvas lygiavertes pareigas arba žemesnes pareigas, kurias šis pareigūnas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus ir būsimus įstaigos pertvarkymus, galėtų užimti.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog 2016 m. birželio 15 d., t. y. pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos metu, Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo laisvos 9 vyriausiojo postinio ir 37 vyriausiojo patrulio pareigybės. Pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė jokių duomenų, kad atsakovas svarstė galimybę pareiškėjui užimti lygiavertes ar žemesnes pareigas, ar teikė pareiškėjui informaciją ar pasiūlymą apie laisvas lygiavertes ar žemesnes pareigas, kurias pareiškėjas galėtų užimti. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybei keliami papildomi specialieji reikalavimai. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde nurodytas specialusis reikalavimas mokėti anglų ir rusų kalbas pradedančiojo vartotojo lygmens A2 lygiu, taikomas priimant į tarnybą policijoje nuo 2015 m. sausio 1 d., taigi spręstina, kad pareiškėjui jis neturėtų būti taikomas, nes Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. pripažinus pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos 2014 m. lapkričio 28 d. neteisėtu, jis buvo grąžintas į tarnybą, ir toks grąžinimas nelaikytinas jo priėmimu į tarnybą po 2015 m. sausio 1 d. Dėl reikalavimo turėti ne mažesnį kaip 2 metų vairavimo stažą, pažymėtina, kad vairavimo stažo reikalavimas buvo nustatytas ir Pirmosios kuopos, pirmojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašyme, nenurodant vairavimo stažo trukmės. Vadinasi pareiškėjas dirbdamas patrulio pareigose vairuotojo pažymėjimą turėjo, o nagrinėjamu atveju pareiškėjo atitikimas 2 metų vairavimo stažo reikalavimui yra lengvai nustatomas. Dėl apeliaciniame skunde nurodyto specialaus reikalavimo dirbti su Libre Office programiniu paketu, pastebėtina, kad pareiškėjo atitikimo šiam reikalavimui, kaip ir kitiems atsakovo nurodytiems papildomiems specialiesiems reikalavimas, atsakovas nevertino. Todėl darytina išvada, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjui nebuvo galimybės pasiūlyti užimti grąžinimo į tarnybą metu buvusių laisvas pareigybes todėl, kad jis neatitiko toms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų ar dėl kitų priežasčių.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo pareigybės panaikinimo realumo, į tai, kad atsakovas pareiškėjui pasiūlymo užimti kitas pareigas nepateikė, ir to net nesvarstė, pareiškėjo neįspėjo raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki atleidimo dienos, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu atsakovas pažeidė Vidaus tarnybos statute numatytą atleidimo pagal Statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą tvarką.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, panaikinęs skundžiamus įsakymus dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, nesprendė dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo pareiškėjui. Tačiau pažymėtina, kad apeliacinį skundą pateikė tik atsakovas, pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė ir šių aplinkybių neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo, vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsniu, peržengti apeliacinio skundo ribas, dėl to nepasisako.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl skundžiamų įsakymų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.