- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-31
- Bylos Nr.
- I-1323-289/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius
- Pareiškėjas
- M. U.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Šiaulių apskrities VPK viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr.40-TE-1260 „Dėl jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities VPK viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr.40-TE-1260 „Dėl jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti jį į jaunesniojo policininko pareigas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės I-osios kuopos I-ajame būryje, priteisti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį (vienos dienos vidutinis darbo užmokestis 25,86 Eur) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos (2014-11-24) iki sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos.
Pareiškėjas M. U. teismo posėdžio metu nurodė, jog 2013 m. spalio 18 d. Didvyčių kaime Plungės rajone, būdamas blaivus, teisėto automobilio savininko paprašytas vairavo jo automobilį bei kartu jam važiuojant automobilio nesuvaldė ir apsivertė, įvykio metu nebuvo sugadintas automobilis, nebuvo sužaloti žmonės, nebuvo sugadinti kelio įrenginiai, esant šioms aplinkybėms nekilus pareigai apie įvykį pranešti policijai, teisėto automobilio valdytojo sprendimu, paliko automobilį kelkraštyje ir išėjo namo. Dėl tamsaus paros laiko nutarė grįžti ryte į įvykio vietą ir pasiimti automobilį. Vėliau sužinojo, kad yra kaltinamas tuo, kad važiuodamas automobiliu nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti bei neteisėtai pasišalino iš įvykio vietos. Dėl šių kaltinimų 2014 m. rugsėjo 26 d. Plungės rajono apylinkės teismo priimta nutartimi buvo pripažintas kaltu. Pagal jo skundą Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą paliko galioti Plungės rajono apylinkės teismo sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pagal pareiškėjo prašymą atnaujino procesą administracinėje byloje ir 2015-06-16 priėmė nutartį nutraukti administracinę bylą, bei nurodė: „pirmosios instancijos teismas paskirdamas pareiškėjui nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas galioti šį pirmosios instancijos teismo nutarimą, padarė esminį teisės taikymo (ATPK 35 straipsnio) pažeidimą, todėl šie skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini ir administracinio teisės pažeidimo byla, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 7 punktu, nutrauktina“. Nurodė, kad aplinkybę, kad policijos pareigūnai prie apvirtusio automobilio atvažiavo iš Aušros tako gatvės, 2016-03-30 patvirtino ir pareigūnas E. G. šiame teisme. Pažymėjo, jog akivaizdu, kad vienu metu pareiškėjas negalėjo būti dviejose vietose, t. y. Beržų gatvėje, kur tariamai buvo stabdomas, kaip nurodyta protokole, tarnybiniuose pranešimuose, ir tuo pačiu metu būti Aušros tako gatvėje, kur pagal telemetrijos duomenis ir pareigūno E. G. parodymus šiame teisme, stabdymo laiku buvo policijos automobilis. Pagal teismų praktiką, nutraukus administracinio teisės pažeidimo bylą dėl to, kad suėjo administracinės nuobaudos skyrimo terminai, administracinių teisės pažeidimų padarymo ar nepadarymo klausimas negali būti iš esmės sprendžiamas (LAT nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-52-2014). Šiaulių AVPK atstovas šiame teisme konstatavo, kad pareiškėjo padarytas administracinės teisės pažeidimas suponavo veiksmus, kuriais jis pažemino pareigūno vardą, neaišku, kokio pažeidimo padarymu jis yra kaltinamas. Kaltinimas administracinėje byloje yra nurodomas protokole. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, 284 straipsnio 2 dalį, yra nurodęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas turi dvejopą reikšmę: jis yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Teisės mokslo ir teismų praktikos pripažįstama, kad nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę asmens kaltės nustatymui. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamoje administracinėje byloje vienas protokolas dėl klaidų buvo policijos pareigūnų išregistruotas 2013-10-19 ir yra negaliojantis, kitas protokolas negana to, kad jis buvo surašytas 2013-10-19 pareiškėjui nedalyvaujant ir jam neįteiktas, Plungės rajono apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo buvo pripažintas su esminiais trūkumais ir grąžintas jį surašiusiai institucijai. Trečias administracinės teisės pažeidimo protokolas surašytas po to, kada byloje suėjo senaties terminas, ir yra negaliojantis. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pareiškėjui administracinėje byloje nėra surašyto protokolo, todėl nepareikštas kaltinimas dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir jis nežino, kuo buvo ar yra kaltinamas, kokios administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Pažeidžiama Konstitucijoje numatyta teisė žinoti, kuo yra kaltinamas. Apgailestauja, kad teismo metu nagrinėjant įrodymus, nebuvo išsamiai ištirti techniniai, policijos automobilyje sumontuotos telemetrinės įrangos fiksuoti duomenys, kurie parodo visą 2013 m. spalio 18 d. vykusių įvykių seką ir vaizdą, patvirtina jo nekaltumą. Šio teisminio proceso metu buvo surinkti duomenys, kad be administracinės teisės pažeidimo padarymo, kurį konstatavo Plungės rajono apylinkės teismas administracinėje byloje neteisėta nutartimi, savarankiško darbo drausmės pažeidimo, kuris žemintų pareigūno vardą, jis nepadarė, tarnybinio patikrinimo išvadoje, vertinant jo veiksmus, buvo remtasi teismo nutartimis. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nutraukus administracinę bylą, šios nutartys yra negaliojančios ir pareiškėjo kaltė neįrodyta, atlikto tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad jis yra kaltas be kaltės. Prašo panaikinti Šiaulių AVPK viršininko 2014-11-28 įsakymą Nr. 40-TE-1260 „Dėl M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“, įpareigoti Šiaulių AVPK grąžinti jį į buvusias pareigas bei išmokėti pinigus už priverstinę pravaikštą.
Pareiškėjo atstovas advokatas Ž. A. teismo posėdyje nurodė, jog buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, surašytos išvados, pareigūnas atleistas iš tarnybos už vardo pažeminimą. Prašo panaikinti Šiaulių AVPK viršininko įsakymą, kuriuo M. U. atleistas iš pareigų policijoje už pareigūno vardo pažeminimą. Tarnybinis patikrinimas pradėtas 2013-10-21, užbaigtas 2014-11-27. Patikrinimas buvo sustabdytas 2013-11-11, atnaujintas 2014-11-20. Tarnybinis patikrinimas buvo sąlygotas aplinkybių tyrimo, ar M. U. padarė ATP pažeidimą. Stabdant tarnybinį patikrinimą teikime buvo nurodyta, kad tarp gautų duomenų yra prieštaravimų, nesurinkta duomenų, įgalinančių apriboti tarnybinį nusižengimą nuo galimo administracinio teisės pažeidimo. Tarnybinio patikrinimo išvada remiasi tuo, kad M. U. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinės teisės pažeidimus 2014-09-26 Plungės r. apylinkės teismo nutarimu bei paliktas galioti Klaipėdos apygardos teismo nutartimi. LAT šiuos dokumentus, kurių pagrindu rėmėsi tarnybinio patikrinimo išvada, panaikino 2015-06-16 nutartimi. Tai reiškia, kad tarnybinis patikrinimas atliktas vidaus tyrimų tarnybai nesurinkus duomenų, kad M. U. pažemino pareigūno vardą. Šiame teisme nagrinėjant skundą išsiplėsta – buvo įvykis ar nebuvo. Mano, kad nenustatyta, kad M. U. padarė ATP pažeidimą. Du protokolai buvo pripažinti taisytinais, trečiasis surašytas pažeidžiant ATPK 35 straipsnio nuostatas praleidus senaties terminą. Nagrinėtos aplinkybės, kad M. U. padarė pažeidimą, kurio pagrindu galėjo būti pažeminęs pareigūno vardą, kvietėsi liudytojus. Visi įrodymai patvirtina, kad tokio įvykio nebuvo ir M. U. apkaltintas nepagrįstai. Plungės r. PK policijos pareigūnai į vieną įvykį sujungė du įvykius. Gali būt, kad jie stabdė automobilį, kuris nestojo ir dingo iš jų akiračio, ir važiuodami rado apsivertusį automobilį šalikelėje. M. U. ir kartu su juo važiavęs Ž. Plungės r. apylinkės teisme ir šiame teisme neigia buvę stabdomi ir paaiškino, kodėl jų automobilis „Audi 80“ rastas apsivertęs Didvyčių k., Plungės r. M. U. kaltė nestojus ir apsivertus buvo grindžiama pirminiais A. Ž. ir O. L. paaiškinimais, kurie prieštarauja paaiškinimams, duotiems VPT pareigūnams bei paaiškinimams teismuose. Šiame teisme apklausus pareigūną E. G., kuris surašė protokolus, iškilo abejonės, kad šie paaiškinimai neatitiko aplinkybių, kad tai buvo jo surašytos prielaidos, kad asmenys, būdami neblaivūs, pasirašė. Policijos pareigūnų parodymai šiame teisme išsiskyrė, prieštaravo vieni kitiems ir nustatytoms aplinkybėms. E. G. nurodė stabdęs automobilį Beržų g. Didvyčių k., išlipęs iš automobilio, stovėdamas už durelių, įjungęs šviesos signalizaciją. Tačiau įranga rodė, kad tuo metu, kai jis atliko šiuos veiksmus, automobilio durelės buvo uždarytos, šviesos signalizacija įjungta ne tada, kai buvo sustojęs automobilis. Tai, kad nėra pagrindo netikėti telemetrinės įrangos parodymais, patvirtina 2-14 m. vasario mėn. VP raštas bei 2014-02-24 Informatikos ir ryšių departamento raštas. Pastarasis raštas paneigia E. G. teiginius, kad jie negalėjo pranešti apie stabdomą nestojusį automobilį, kadangi buvo radijo ryšio sutrikimai ir ryšio su PK nebuvo. Fiksuota, kad 2013-10-18 nuo 23.05 val. iki 23.25 val. tarnybinio automobilio durelės buvo uždarytos. Tai neatitinka E. G. parodymų. Tokio įvykio, kad M. U. nepakluso sustoti Beržų g., nebuvo. Daro prielaidą, kad buvo sumaišyti du įvykiai. ATPK numato, kada kviečiami policijos pareigūnai, t.y. turi būti padaryta žala, sugadinti kelio įrenginiai. M. U. vairavo automobilį „Audi 80“, kuriame sėdėjo teisėtas automobilio valdytojas A. Ž., automobilis priklausė Z. Ž. ir apsivertus automobiliui, teisėtas valdytojas nusprendė nekviesti policijos, kad jo automobiliui žala nepadaryta ir jį atsivers šviesiu paros metu. M. U. su keleiviu išvyko iš įvykio vietos, vėliau išgėrė alaus, po to sužinoję apie policijos atvykimą į įvykio vietą, atvyko į policijos komisariatą paaiškinti aplinkybių. Tarnybos patikrinimo išvada grindžiama tuo, kad M. U. pažemino pareigūno vardą ir buvo atleistas iš tarnybos. Įvertinus šias aplinkybes bei bylos medžiagą, pripažintina, kad įsakymas priimtas nesant įstatyme numatytų reikalavimų, todėl turi būti panaikintas.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog mano, kad Šiaulių aps. VPK viršininko skundžiamas įsakymas yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjas M. U., Šiaulių apsk. VPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulis, 2013-10-18 apie 23.22 val. Plungės rajone Didvyčių kaime Beržų g., būdamas ne tarnybos metu, neuniformuotas, vairuodamas automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdomas policijos pareigūnų, nepakluso teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, nepasirinkęs tinkamo važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir apsivertė, tai nulėmė kito asmens turto apgadinimą, nesant nukentėjusio asmens dėl jam padarytos turtinės žalos, apie eismo įvykį nepranešė, nelaukdamas policijos pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo yra tiesiogiai susijęs, vietos bei vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, tai yra atliko kaltas, priešingas teisei ir tarnybinės etikos normoms veikas, sukompromitavusias policiją, kaip jo atstovaujamą instituciją, bei sumenkinusias visuomenės pasitikėjimą policija, pakenkusias jos įvaizdžiui, kurios yra nesuderinamos su policijos pareigūno statusu ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, ir tokiu būdu sulaužė priesaiką bei pažemino policijos pareigūno vardą. Pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (pažeminus pareigūno vardą). Statuto 2 straipsnio 7 dalyje yra pateiktas sąvokos „pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareigūno vardo pažeminimas yra sietinas su tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu, t. y.: turi būti nustatyta pareigūno kaltė įvykdžius tam tikrą veiką, priešingą teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams; ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ar ją kompromituoti; taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, ko visuomenė tikisi iš pareigūnų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas ir vertinamas viešai, kaip ir tai, ar tai įvyko pareigūnui atliekant ar neatliekant tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo ar neturėjo jo statusą atitinkančius atributus. Pareigūno atsakomybė pagal statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių; nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė šiuo pagrindu negalima. M. U., pradėdamas eiti pareigas, prisiekė sąžiningai vykdyti LR įstatymus, šventai atlikti savo pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Policijos misija yra saugoti ir gerbti asmens teises ir laisves, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, vykdyti veiksmingą nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją ir tyrimą. Pareiškėjas padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, tai nustatė Plungės rajono apylinkės teismas ir apeliacinė instancija šito fakto nepaneigė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-06-16 nutartimi šiuos procesinius teismo sprendimus panaikino, tačiau ne dėl to, kad M. U. nepadarė šių administracinių teisės pažeidimų, o tik dėl procesinių pažeidimų. Pareiškėjas neneigia vairavęs 2013-10-18 automobilį, tačiau teigia, jog jo niekas nestabdė, o apsivertus automobiliui, kadangi nei jis, nei keleivis sužalojimų nepatyrė, automobilis buvo apgadintas nežymiai ir nekilus pareigai apie autoįvykį pranešti policijai, su draugu išėjo namo ir vėliau vartojo alkoholį. Kad automobilis buvo stabdomas policijos pareigūnų, patvirtina teisme apklausto liudytojo E. G. parodymai, kuris visų aplinkybių negalėjo paaiškinti dėl jau praėjusio netrumpo laiko tarpo nuo įvykio, tačiau patikino, kad jo tarnybiniame pranešime visos užfiksuotos aplinkybės yra teisingos. Kiti liudytojai pareigūnai patvirtino tas aplinkybes ir netikėti jų parodymais, jiems nesant suinteresuotais bylos baigtimi, pažįstamiems su M. U., neturi pagrindo. Apklausti liudytojai Z. Ž. ir O. L. yra jo draugai, todėl parodymų keitimas yra siekimas padėti draugui išvengti atsakomybės. Pagal Kelių eismo taisykles, eismo įvykis – tai kelyje, viešose arba privačiose teritorijose įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai, ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Nagrinėjamu atveju buvo eismo įvykis, kurio metu apgadinta pareiškėjo vairuota transporto priemonė, padaryta tik turtinė žala (tai patvirtina liudytojų parodymai, kiti byloje esantys duomenys), tačiau M. U. nepasiliko eismo įvykio vietoje ir nelaukė policijos. Pagal KET 272 punktą, jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį policijai. Automobilis, kurį vairavo pareiškėjas, priklausė pastarojo draugo tėvui, jo eismo įvykio vietoje nebuvo, iškart po eismo įvykio nukentėjusiajam net nebuvo pranešta apie transporto priemonės apgadinimą (tai patvirtino liudytojas A. Ž.). Be to, kaip teigė pareiškėjas, jis vartojo alkoholį po eismo įvykio, kai pagal KET 271 punktą su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba bus atsisakyta tai atlikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog net tuo atveju, kai pagal galiojusias KET asmeniui nekyla pareiga pranešti policijai apie eismo įvykį, dar nereiškia, jog jam nekyla pareiga ir nevartoti alkoholinių gėrimų iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo. M. U., vairuodamas automobilį, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas svetimas turtas – Z. Ž. automobilis, todėl galėjo pagrįstai tikėtis, kad jo, siekdami išsiaiškinti eismo įvykio aplinkybes, ieškos policijos pareigūnai. Be to, pareiškėjas dirbo patruliu ir jam KET reikalavimai puikiai turi būti žinomi. Byloje surinkta pakankamai įrodymų pripažinti, kad M. U. veiksmai buvo iš esmės priešingi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkte įtvirtintiems pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo principams bei Kodekso 14 punkte nurodytiems policijos pareigūno elgesio ne tarnybos metu standartams. Toks poelgis žemina policijos, kaip teisėsaugos institucijos, autoritetą visuomenės akyse. Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos. Nurodytos priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad būtų apsaugotas vidaus reikalų sistemos autoritetas, formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą. Atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas M. U. pažeidė valstybės tarnautojo etikos principus, tiek pareigūnų kodekse numatytus standartus ir principus, prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. U. skundas ir patikslintas skundas tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr.40-TE-1260 „Dėl jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
2013 m. spalio 21 d. Šiaulių apskrities VPK Vidaus tyrimų poskyryje, Šiaulių apskrities VPK viršininko pavedimu, pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Šiaulių apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio M. U. veiksmų.
2013 m. lapkričio 4 d. pranešimu Dėl tarnybinio nusižengimo Nr.40-PR3-43 (1 t., 48 b.l.) pareiškėjui buvo pranešta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas galimai padarė tarnybinį nusižengimą: 2013-10-18 apie 23.24 val. Plungės rajone Didvyčių kaime Beržų g. ne tarnybos metu, neuniformuotas, galimai neblaivus (2013-10-19, 3.27 val. nustatytas 1,13 promilės girtumo laipsnis) vairavo ne tarnybinį automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Persekiojamas policijos pareigūnų ekipažo Plungės r., Didvyčių km., Klevų g. nesuvaldė minėto automobilio, vertėsi ant stogo, taip sugadino Z. Ž. priklausantį automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino. Be to, po įvykio pareiškėjas primygtinai prašė A. Ž., O. L. prisiimti atsakomybę dėl eismo įvykio. Pranešime nurodoma, kad tokiais veiksmais pareiškėjas yra įtariamas padaręs administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 3 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir tuo galimai tyčia darė teisės pažeidimus, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 punktus, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr.V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.6, 14.1, 14.3 punktų nuostatas ir galimai pažemino policijos pareigūno vardą.
Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu M. U. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalį, 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. spalio 18 d. apie 23.24 val. Plungės rajone Didvyčių kaime Beržų gatvėje, vairuodamas Z. Ž. vardu registruotą automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepakluso uniformuoto Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio E. G. teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, stabdant jį šviesą atspindinčiu skrituliu (raudonos ir baltos spalvų) ir įjungus specialiuosius tarnybinio automobilio švyturėlius (raudonos ir mėlynos spalvų), padidinęs greitį nuvažiavo ir Didvyčių kaime Klevų gatvėje, nesuvaldęs vairuojamo automobilio, vertėsi ant stogo, automobilį apgadino, o iš eismo įvykio vietos pasišalino. Po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo M. U. vartojo alkoholį, nes 2013 m. spalio 19 d. 3.27 val. alkotesteriu jam nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,13 ‰ su leidžiama ± 5% paklaida). Taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 17, 133, 231.1, 233, 234 punktų reikalavimus.
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartimi M. U. skundas netenkintas ir Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.2AT-7-47-511/2015 nurodoma, kad „kadangi nagrinėjamoje byloje ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytas šešių mėnesių terminas skirti pareiškėjui administracinę nuobaudą baigėsi 2014 m. balandžio 18 d., procesinis sprendimas dėl termino pratęsimo 2014 m. birželio 10 d. buvo priimtas šiam terminui jau pasibaigus, laikytina, jog terminas nuobaudai skirti ATPK 35 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka nebuvo pratęstas. Todėl konstatuotina, jog skundžiami teismų sprendimai – Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimas ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis – priimti pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui. Pirmosios instancijos teismas paskirdamas pareiškėjui nuobaudas už administracinius teisės pažeidimus pasibaigus nuobaudos skyrimo terminui, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas galioti šį pirmosios instancijos teismo nutarimą, padarė esminį teisės taikymo (ATPK 35 straipsnio) pažeidimą, todėl šie skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai naikintini ir administracinio teisės pažeidimo byla, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 7 punktu, nutrauktina.“
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio 2013 m. lapkričio 11 d. teikimu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sustabdymo Nr.40-IL-5136 (1 t., 86 b.l.) pasiūlyta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą dėl pareigūno M. U. veiksmų sustabdyti iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo medžiagoje ROIK Nr.0113000566715. 2013 m. lapkričio 11 d. teikimą patvirtinto Šiaulių apskrities VPK viršininkas E. L.. Tarnybinis patikrinimas atnaujintas Šiaulių apskrities VPK viršininko R. B. 2014 m. lapkričio 20 d. viza (t.1, 108 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
2014 m. lapkričio 27 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr.40-IS-85 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio M. U. veiksmų“, kurioje konstatuota, kad M. U. savo veiksmais akivaizdžiai pažemino įstaigos, kurioje jis dirbo, autoritetą ir pažemino pareigūno vardą ir atleistinas iš vidaus tarnybos, vadovaujantis LR vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu (jis savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) (1 t., 118–127 b.l.).
Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų, kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-46/2011). Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.
Sprendžiant klausimą, ar pareigūno veiksmai pažemino tarnybos pareigūno vardą, iš esmės turi būti nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 1) pareigūno kaltė dėl atitinkamos jo padarytos veikos (veikimo ar neveikimo), susijusios ar nesusijusios su tarnybinių pareigų atlikimu; 2) šios veikos sukeltos pasekmės yra akivaizdžiai žeminančios tarnybos sistemos autoritetą, griaunančios pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojančios. Akivaizdu, kad tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl minėtų aplinkybių egzistavimo, gali būti konstatuota, jog atitinkamais veiksmais / neveikimu buvo pažemintas pareigūno vardas ir pareigūnas atleistas iš tarnybos šiuo pagrindu. Tokios objektyvios ir subjektyvios pareigūno vardo pažeminimo aplinkybės gali būti nustatytos tik atliekant pakankamai skubų (operatyvų), tačiau tinkamą tyrimą.
Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (redakcija, galiojusi nuo 2013-08-28 iki 2016-01-01) 1 punkte numatyta, kad Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas reglamentuoja tarnybinių patikrinimų dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų (toliau – pareigūnai) padarytų tarnybinių nusižengimų bei pareigūno vardą žeminančių veikų (toliau – tarnybiniai nusižengimai) atlikimo bei Vidaus tarnybos statuto nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo pareigūnams tvarką. Tvarkos aprašas taip pat taikomas, kai pareigūnas, apie kurio galimą tarnybinį nusižengimą gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinis patikrinimas, perkeliamas į pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje arba kai pareigūnas, apie kurio galimą tarnybinį nusižengimą gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinis patikrinimas, atleidžiamas iš vidaus tarnybos (netenka pareigūno statuso). Aiškinant minėtą Aprašo nuostatą, darytina išvada, kad Aprašas expressis verbis neįtvirtina, jog atleidžiant pareigūną iš tarnybos Statuto 57 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, privalo būti vadovaujamasi jo nuostatomis, o šiuo atveju diskrecijos teisė nuspręsti, kaip turi būti atliekamas tyrimas, paliekama institucijai. Tačiau ši diskrecijos teisė nėra neribota ir nepaneigia institucijos pareigos tinkamai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes bei taikyti aktualias teisės aktų nuostatas.
Atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą yra radikali neigiamas teisines pasekmes asmeniui sukelianti poveikio priemonė, todėl pareigūnui turi būti užtikrinamos tam tikros garantijos. Viena iš tokių – termino, kuriam pasibaigus, asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už tam tikrus veiksmus, įtvirtinimas.
Vidaus tarnybos statuto nuostatos senaties termino, kuriam suėjus asmens atsakomybė už pareigūno vardo diskreditavimą nebūtų galima, tiesiogiai neįtvirtina. Statuto 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, o kai kompetentinga institucija atlieka tyrimą, tarnybinį patikrinimą šio straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytu atveju, – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo kompetentingos institucijos atlikto tyrimo pabaigos dienos ar motyvuotos tarnybinio patikrinimo išvados šio straipsnio 8 dalies 1 punkte nustatytu atveju surašymo dienos. Sprendimas šio straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytu atveju priimamas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo motyvuotos tarnybinio patikrinimo išvados surašymo dienos. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje nustatytus atvejus, kai tarnybinis patikrinimas sustabdomas šio straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamo tarnybinio ar kito patikrinimo metu. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 9 punkte numatyta, kad tarnybinis patikrinimas taip pat gali būti neatliekamas, o pradėtas – gali būti nutrauktas, jei nustatoma, jog skundžiami pareigūnų veiksmai atlikti daugiau nei prieš 1 metus, o Tvarkos aprašo 10, 11, 12 ir 13 punktuose numatytais atvejais arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą – prieš 3 metus; 33 punkte numatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieni metai, išskyrus atvejus, kai tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas šio Tvarkos aprašo 10 ir 11 punktuose numatytais atvejais arba kai Tvarkos aprašo 12 ir 13 punktuose numatytais atvejais atliekamas tarnybinis patikrinimas, arba kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos.
Darytina išvada, kad nei Statuto, nei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos senaties termino, kuriam suėjus asmens atsakomybė už pareigūno vardo diskreditavimą nebūtų galima, expressis verbis neįtvirtina. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai dėl senaties termino taikymo iš esmės panašiuose teisiniuose santykiuose, t. y. atleidžiant pareigūną dėl tarnybos pareigūno vardo pažeminimo.
2015 m. birželio 9 d. sprendime Nr.A-1554-662/2015 LVAT išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad atsakomybės taikymo senatis yra vienas iš esminių teisės į teisingą teismą, taip pat įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, elementų. Tačiau atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tokia situacija, kai netaikomi jokie atsakomybės terminai, nebūtų suderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, todėl senaties termino neįtvirtinimas įstatyme negali savaime nulemti to, jog asmeniui nėra taikomi jokie atsakomybės taikymo ribojimai laike. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog senaties terminas atlieka keletą pagrindinių funkcijų: užtikrina teisinį saugumą ir tikrumą, apsaugo asmenį nuo kaltinimo dėl seniai įvykusių įvykių, į kurį gali būti sudėtinga atsikirsti, ir apsaugo nuo galimo neteisingumo, kuris gali kilti tais atvejais, kai teismams reikės priimti sprendimą dėl įvykių, įvykusių tolimoje praeityje, remiantis įrodymais, kurie galėjo tapti nepatikimais arba nepilnais dėl praėjusio laiko (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 22083/93, Nr. 22095/93). Be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylą, susijusią su drausminės teisėjų atsakomybės taikymu, yra pažymėjęs, jog tokios situacijos, kai nėra nustatyta apskritai jokių drausminės atsakomybės ribų laike, kelia rimtą grėsmę teisiniam saugumui. Šios aplinkybės buvo pagrindas Teismui konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. sausio 9 d. sprendimas byloje O. V. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 21722/11).
Teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose. Nesant atitinkamų normų, reikalingų visuomeniniam santykiui reglamentuoti, paprastai vadovaujamasi įstatymo analogija.
Teismo teisę taikyti įstatymo analogiją įtvirtina ir ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis, numatanti, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Iš tiesų, tais atvejais, kai nuo veiksmų padarymo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, asmuo, įgyvendindamas savo teisę į gynybą, gali susidurti su papildomomis kliūtimis, susijusiomis su įrodymų rinkimu: viena vertus, dokumentų ar liudytojų gali nebebūti, kita vertus, visiems su byla susijusiems asmenims ir liudytojams gali būti sudėtinga tiksliai prisiminti byloje nagrinėjamus veiksmus ir jų atlikimo aplinkybes. Todėl atsakomybės taikymo senatis yra vienas iš esminių teisės į teisingą teismą, taip pat įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, elementų.
Pažymėtina, jog termino, kuriam suėjus atsakomybė už teisei priešingus veiksmus nebegali būti taikoma, nustatymas yra būdingas daugumai atsakomybės už teisei priešingas veikas rūšių: atsakomybės senaties institutas taikomas tiek baudžiamojoje, tiek administracinėje teisėje. Todėl žmogaus teisių apsaugos požiūriu būtų nepateisinama, jeigu atsakomybė už pareigūno vardo pažeminimą galėtų būti taikoma ilgesnį nei baudžiamoji atsakomybė, atsakomybė už administracinį teisės pažeidimą ar apskritai neribotą laiką.
Minėtame išplėstinės teisėjų kolegijos sprendime padaryta išvada, kad „nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į specifinį Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų statusą, įvertinus pareigūno vardo pažeminimo instituto sampratą ir tokios teisei priešingos veikos pobūdį, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tikslinga būtų taikyti terminą, numatytą tarnybinių nuobaudų skyrimui. Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos praėjus vieniems metams nuo nusižengimo padarymo dienos. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytus argumentus, minėtas vienerių metų naikinamasis terminas, taikytinas ir sprendžiant klausimą dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos dėl tarnybos pareigūno vardo pažeminimo (Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktas).“
Svarbu atkreipti dėmesį, kad minėtomis nuostatomis vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje atsižvelgiant į LVAT išplėstinės kolegijos 2015 m. birželio 9 d. sprendime išsakytą poziciją, jog „atsižvelgiant į tai, kad Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punkte ir 3 dalyje bei Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo turinys sutampa, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad, analizuojant nagrinėjamoje byloje aktualias Statuto materialinės teisės normas, mutatis mutandis vadovautinasi teismų praktikoje suformuotomis atitinkamų Vidaus tarnybos statuto nuostatų taikymo ir aiškinimo taisyklėmis.”
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-1260 (I t., 6 b. l.). Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjo veiksmai, kurie, atsakovo vertinimu, pažemino tarnybos pareigūno vardą ir sudarė pagrindą pareiškėją atleisti iš vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, įvyko daugiau nei prieš vienerius metus, t. y. 2013 m. spalio 18 d. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčijamas Įsakymas priimtas pasibaigus naikinamajam vienerių metų terminui. Atsižvelgiant į minėtą išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą, aplinkybė, jog ginčijamas įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, yra priimtas pasibaigus naikinamajam vienerių metų terminui, yra pagrindas pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio 2016 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-4189-261/2015 nurodoma, kad aplinkybės, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, nėra reikšmingos, kadangi minėtas terminas yra naikinamasis.
Nustačius, kad ginčijamas įsakymas yra neteisėtas, nes priimtas praleidus naikinamąjį vienerių metų terminą, teismas dėl kitų bylos šalių argumentų atskirai nepasisako.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo grąžinti jį į tarnybą ir priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką; 2 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, pareigūno grąžinimas į eitas pareigas įforminamas vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu. Jeigu tos pareigos panaikintos, pareigūnas skiriamas į lygiavertes pareigas. Jeigu ir šių pareigų nėra arba pareigūnas atsisako eiti pasiūlytas pareigas, jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal šio statuto 62 straipsnio 1 dalies 11 punktą.
Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 40-TE-1260 buvo atleistas iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigų. Pareiškėjas skunde prašo grąžinti jį į tarnybą, todėl, tenkinus pareiškėjo reikalavimą dėl skundžiamo įsakymo panaikinimo, atsakovas įpareigotinas grąžinti pareiškėją į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas.
LR darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.
Iš Šiaulių apskrities VPK Finansų skyriaus 2016 m. gegužės 2 d. pažymos Nr.40-S-34419-(1.15) (2 t., 67 b.l.) matyti, kad vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis neatskaičius mokesčių buvo 543,06 Eur.
Pareiškėjo 2016 m. gegužės 19 d. pateiktame prašyme prašoma priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (vienos dienos vidutinis darbo užmokestis 25,86 Eur) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos.
Pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2014 m. lapkričio 28 d., iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2016 m. gegužės 31 d. imtinai turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už 1 darbo dieną (2014 m. lapkričio 28 d.), 1 (gruodžio) mėnesį 2014 metais, už 12 mėnesių 2015 metais ir už 5 mėnesius 2016 metais (iki sprendimo priėmimo dienos 2016 m. gegužės 31 d.), t. y. iš viso 9799,86 Eur.
Iš pareiškėjo pateiktos UAB „Bodesta“ 2016 m. gegužės 6 d. pažymos Nr.ASRI6-87 matyti, kad pareiškėjo darbo užmokestis 2014 m. gruodžio mėn.–2016 m. vasario mėn. buvo 11186 Eur, iš UAB „LitNaglis“ pažymos (2 t., 73 b.l.) matyti, kad pareiškėjo darbo užmokestis 2016 m. vasario–balandžio mėn. buvo 628,63 Eur, t. y. iš viso ginčui aktuliu laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokesčio bendra suma yra 11814,63 Eur. Darytina išvada, kad pareiškėjo gautas darbo užmokestis UAB „Bodesta“ ir UAB „LitNaglis“ viršija vidutinio darbo užmokesčio Šiaulių apskrities VPK bendrą sumą, todėl pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (vienos dienos vidutinis darbo užmokestis 25,86 Eur) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos atmestinas kaip nepagrįstas.
2016 m. kovo 30 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas liudytojo N. D. prašymas atlyginti kelionės išlaidas (2 t., 51 b.l.). Sumos, išmokėtos liudytojams, yra priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (ABTĮ 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaujantis ABTĮ 43 straipsnio 7 dalimi, šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas.
Liudytojas N. D. pateikė visus transporto išlaidų susidarymo faktą patvirtinančius dokumentus, iš kurių matyti, jog liudytojas vyko 2016 m. kovo 30 d. (2 t.,.51 b.l) į teismo posėdį Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1323-289/2016 ir tai liudytojui kainavo iš viso 8,36 Eur (2 t., 52 b.l.). Įvertinus automobilio „Audi A6“ (2 t., 53 b.l.) sunaudotiną kuro normą (100 km ~ 10,02 l suskystintų naftos dujų), Plungė–Šiauliai atstumą (98,5 km) bei liudytojo pateiktuose kvituose esančios kuro kainos vidurkį, darytina išvada, kad liudytojui priteistina kelionės išlaidų suma yra 8,19 Eur. Minėta suma priteistina į teismo specialią sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. U. skundą ir patikslintą skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Šiaulių apskrities VPK viršininko 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr.40-TE-1260 „Dėl jaunesniojo policininko M. U. atleidimo iš vidaus tarnybos“.
Grąžinti skubiai pareiškėją M. U. į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patrulio pareigas.
Priteisti liudytojui N. D. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 8,19 Eur (aštuonis eurus ir 19 ct) kelionės išlaidų į Šiaulių apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).
Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.