Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja N. P. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–15), prašydama: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. 1P-480 (toliau – ir Įsakymas) grąžinant pareiškėją į Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) pareigas; 2) priteisti pareiškėjos naudai iš Muitinės departamento vidutinį darbo užmokestį už neteisėtą atleidimą iš darbo už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki grąžinimo į tarnybą; 3) priteisti pareiškėjos naudai iš Muitinės departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Muitinės departamento 2015 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1P-480, remiantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1B-204 sudarytos komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. kovo 20 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 7B-906 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada, Išvada), ji buvo atleista iš Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) pareigų dėl muitinės pareigūno vardo diskreditavimo ne tarnybos metu. Pareiškėja su ginčijamu Įsakymu nesutiko ir, remdamasi Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 35 straipsnio 2 dalimi, teigė, kad jis yra naikintinas, kadangi tarnybinė nuobauda jai paskirta praėjus vieneriems metams po 2014 m. kovo 31 d. nusižengimo padarymo. Tai, pareiškėjos manymu, neatitinka Statuto 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto imperatyvaus reikalavimo tarnybinę nuobaudą paskirti per 1 metų terminą nuo tarnybinio nusižengimo padarymo, taip pat Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9.2 ir 10 punktų reikalavimų. Nurodė, jog dėl 2014 m. kovo 31 d. įvykio tarnybinis patikrinimas pareiškėjos atžvilgiu buvo pradėtas 2014 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1B-204. Tarnybinis patikrinimas, pareiškėjos manymu, turėjo būti nutrauktas nustačius, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjos atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 163² straipsnio 1 dalį pradėta administracinė byla Nr. ATP-171-387/2015 buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties. Pažymėjo, jog tarnybinis tyrimas buvo sustabdytas dėl to, kad vyko administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, iš Komisijos Išvados matyti, jog bylos ir tarnybinio tyrimo pagrindai sutapo. Pareiškėja pažymėjo, jog net ir nusprendus, kad muitinės pareigūno uniformos dėvėjimas yra pamatinis ir savarankiškas pagrindas taikyti pareiškėjai griežčiausią atsakomybę net ir nustačius, jog nebuvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, Migracijos departamentas turėjo visas galimybes tarnybinį tyrimą atlikti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

Pasisakydama dėl Komisijos teiginio, jog Išvadoje atsižvelgiama į tarnybinio tyrimo metu naujai paaiškėjusias aplinkybes, pareiškėja dar kartą pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo teisena pareiškėjos atžvilgiu buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties, o jai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo panaikintas. Nurodė, jog vienintelis po 2015 m. vasario 10 d. teismo nutarties priėmimo atliktas tarnybinis veiksmas – Ž. B. parengtas R. B. 2015 m. vasario 19 d. „paaiškinimas Nr. 8P-346“, tačiau jame nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo išdėstytos duodant parodymus teisme. Be to, šis dokumentas parengtas neteisėtai, kadangi Ž. B. neturi įgaliojimų versti ne lietuvių kalba teikiamos informacijos. Pareiškėja abejoja, ar R. B. galėjo paaiškinime nurodyti, kad pareiškėja buvo būtent su muitinės pareigūnės uniforma, tačiau tokį liudytojos teiginį užfiksavus vėlesne data, nei nutarties nutraukti administracinę bylą data, buvo įgyta nesąžininga galimybė Išvadą rengti pagal „naujai paaiškėjusias aplinkybes“, nesusijusias su administracinio teisės pažeidimo protokolo pareiškėjai surašymu.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje nenurodytas tariamai padarytos žalos pobūdis ir dydis, apsiribojama eilės teisės aktų nuostatų nurodymu, taip nesilaikant Taisyklių 21 punkto reikalavimų. Pareiškėjos manymu, priimdama Išvadą, pagal joje nurodytą teisės aktų aiškinimą, Komisija siekė pareiškėją įbauginti. Pažymėjo, kad teismo proceso metu konstatuota, kad pareiškėja tiesiogiai nedalyvavo perduodant pinigus už įsigyjamas cigaretes, nei jas priimant. Pinigus pareiškėja perdavė cigaretes įsigyti pasiūliusiai liudytojai R. B., prekių iš pardavėjo pareiškėja neperėmė ir iš automobilio nebuvo išlipusi, todėl net jei ir buvo uniformuota, apie tai, kad ji įsigijo cigaretes buvo žinoma tik vienam asmeniui – R. B.. R. B. yra vienintelis asmuo, kurio akyse tariamai buvo akivaizdžiai sumenkintas muitinės autoritetas. Pareiškėja nepadarė administracinio teisės pažeidimo. Jos poelgis nesukėlė jokios materialinės žalos valstybei ar kitiems asmenims, todėl negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai menkinantis muitinės autoritetą ir griaunantis pasitikėjimą ja.

Taip pat pareiškėja nurodė, kad likus vienai dienai iki Tarnybinio patikrinimo išvados parengimo, buvo pakeistas tarnybinio nusižengimo tyrimo Komisijos pirmininkas. Tai kelia abejones dėl pačios Išvados teisėtumo, kadangi procesinių dokumentų, su kuriais turėjo susipažinti ir susidaryti nuomonę naujasis Komisijos pirmininkas, apimtis buvo didelė. Be to, į Muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotoją R. L. su 2015 m. vasario 18 d. pranešimu dėl tarnybinio patikrinimo atnaujinimo Nr. 7B-583 kreipėsi tuo metu Komisijos pirmininku buvęs Ž. B., tačiau R. L. 2015 m. vasario 18 d. viza išreiškė pritarimą I. L., kuris Komisijos pirmininku buvo paskirtas tik 2015 m. kovo 18 d. Pareiškėjos nuomone, tokia padėtis, kai nėra aišku, kas ir nuo kada buvo faktinis Komisijos pirmininkas, kelia abejones dėl sprendimų atitikimo proporcingumo ir sąžiningumo principams. Pareiškėjos nuomone, Komisijos nariai jos atžvilgiu buvo nesąžiningi dar ir dėl to, kad analogišku atveju kitam Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnui 2014 m. rugsėjo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-1987 buvo siūloma skirti nuobaudą – griežtą papeikimą. Priešingai nei minėtoje, pareiškėjos tarnybinio tyrimo Išvadoje nevertinta pareiškėjos kaltės forma, neatsižvelgta į ilgą pareiškėjos darbo stažą Muitinės departamente, skatinimus ir tarnybinių nuobaudų nebuvimą. Surašant Išvadą, pažeistos procesinės nuobaudos skyrimo tvarkos nuostatos, reikalaujančios, kad konstatavus tarnybinio nusižengimo padarymo faktą, būtų nurodyta, koks tai tarnybinis nusižengimas, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, žalos pobūdis ir dydis, kilusios pasekmės. Be to, pareiškėjos teigimu, Įsakymas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Pareiškėja pažymėjo esanti yra Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos renkamojo valdymo organo – Ekonominių reikalų komiteto, narė, tačiau Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga nėra gavusi jokių prašymų dėl sutikimo skirti pareiškėjai tarnybinę nuobaudą. Tuo buvo pažeista pareiškėjos, kaip profesinės sąjungos valdymo organo narės, teisė į institucinę gynybą, susijusią su einamomis pareigomis.

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 76–82) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodė, kad muitinės pareigūno vardo diskreditavimas nėra susijęs su tarnybinės nuobaudos skyrimu, todėl skundo argumentai dėl nuobaudos rūšies parinkimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo yra nesusiję su nagrinėjama byla. Dėl tos pačios priežasties atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad tarnybinis patikrinimas turėjo būti nutrauktas ikiteisminio tyrimo institucijos sprendimu pareigūnės veikloje nekonstatavus teisės aktų pažeidimo fakto. Pažymėjo, jog Statuto 35 straipsnio 2 dalis taikoma skaičiuojant terminus tarnybinei nuobaudai skirti, tačiau ji neapibrėžia senaties termino pareigūno vardo diskreditavimui. Teigė, jog, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taikant analogišką Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies nuostatą, taikant tarnybines nuobaudas, esant administracinio teisės pažeidimo teisenai, yra taikomas naikinamasis 3, o ne 1, metų senaties terminas. Toks pats 3 metu senaties terminas, anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, yra taikytinas ir konstatavus pareigūno vardo diskreditavimą, jei teisės aktai nenustato atskirų terminų pasekmėms už pareigūno vardo diskreditavimą kilti. Taigi nuo pareiškėjos padarytos veikos (2014 m. kovo 31 d.) iki jos atleidimo iš darbo dienos (2015 m. balandžio 15 d.) bepraėjus 3 metams, atsakovas nepraleido termino atleisti pareiškėją už muitinės pareigūno vardo diskreditavimą.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad patikrinimas dėl jos veiksmų turėjo būti nutrauktas, nes veiksmai pasireiškė prieš 1 metus. Pažymėjo, kad pareiškėjos cituojama Taisyklių 10 punkto nuostata nėra privalomojo pobūdžio, be to, įsakymas dėl patikrinimo atlikimo buvo priimtas 2014 m. balandžio 3 d., kuomet nuo veiksmų padarymo momento nebuvo praėję 1 metai, o, vėlesnėje tarnybinio patikrinimo stadijoje konstatavus pareigūno vardo diskreditavimą, yra taikomi kiti terminai pasekmėms dėl šio fakto kilti. Pažymi, jog įstatymų leidėjas atriboja pareigūno atleidimą iš tarnybos, jei jis savo poelgiu diskreditavo pareigūno vardą, nuo tarnybinių nuobaudų, todėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka negali būti taikoma visa apimtimi. Dėl tos pačios priežasties nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad tarnybinis tyrimas turėjo būti nutraukąs pagal Taisyklių 9.2 punktą. Paaiškino, jog patikrinimo metu pareiškėjai muitinės pareigūno vardo diskreditavimas konstatuotas ne dėl tų veiksmų, dėl kurių buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo byla – tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas pagal Muitinės departamento Tarnybinių tyrimų tarnybos 2014 m. kovo 31 d. tarnybiniame pranešime Nr. 6B-851 pateiktą informaciją apie tai, kad pareiškėja galimai padarė administracinį teisės pažeidimą, tačiau iš administracinio teisės pažeidimo medžiagos paaiškėjo, kad 2014 m. kovo 31 d. pasibaigus tarnybai, tarp uniformuotos pareiškėjos ir jai kelyje bloką cigarečių be banderolių pardavusio fizinio asmens susiklostė nestatutiniai santykiai, apie kuriuos pareiškėja nepranešė nustatyta tvarka, bet panaudojo savo naudai, skatino kitą asmenį daryti administracinį teisės pažeidimą, susijusį su muitinės veikla, nesiėmė priemonių užkirsti kelią šiam pažeidimui, siekdama materialinės naudos, o toks pažeidimas, nors administracinės atsakomybės neužtraukia, bet diskredituoja muitinės pareigūno vardą. Tai, kad pareiškėja pažeidimą padarė dėvėdama pareigūno uniformą, atsakovo manymu, parodo jos požiūrį į teisės aktų nuostatų laikymąsi ir statutinės tarnybos reikalavimus.

Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, esminiai elementai, leidžiantys taikyti savarankišką atleidimo pagrindą – pareigūno vardo diskreditavimą – yra pareigūno (ne)veikimas ir kaip to pasekmė atsiradusio muitinės autoriteto menkinimo bei pasitikėjimo ja griovimo akivaizdumas, reiškiantis, kad visuomenė vienareikšmiškai neigiamai vertintų ir smerktų tokius muitinės pareigūno veiksmus (neveikimą). Remdamasis Išvadoje nustatytomis aplinkybėmis Muitinės departamentas pažymėjo, jog nors pareiškėja nepadarė administracinio teisės pažeidimo, tarp jos (uniformos dėvėjimo metu) ir cigaretes be banderolių pardavusio asmens susiklostė nestatutiniai santykiai, apie kuriuo pareiškėja nepranešė nustatyta tvarka, bet panaudojo savo naudai. Atsakovas pažymėjo, kad muitinės pareigūnai turi teisę surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus už teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² straipsnyje (kurį padariusi buvo įtariama pareiškėja), t. y., šis pažeidimas yra susijęs su muitinės veikla. Manė, jog toks pažeidimas, nors ir neužtraukia administracinės atsakomybės, tačiau neabejotinai diskredituoja muitinės pareigūno vardą. Savo veiksmais pareiškėja šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto, Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 3B-303 patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini), atliekančio pareigas (duomenys neskelbtini) poste, pareigybės aprašymo 9.12 papunkčio, Muitinės departamento 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-888 patvirtinto Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodekso 7.1.1, 7.1.5, 7.4.1, 7.4.2, 7.8.3, 9.12, 23.1 ir 23.3 papunkčių nuostatas. Atkreipė dėmesį į tai, jog statutiniams valstybės tarnautojams keliami itin aukšti nepriekaištingos reputacijos, pavyzdinio elgesio ir tarnybinės drausmės standartai. Taip pat pažymėjo, jog muitinės pareigūno vardo diskreditavimas buvo konstatuotas ne tik dėl to, jog veikos padarymo metu pareiškėja dėvėjo uniformą, bet ir dėl pačios jos padarytos veikos ir tokios veikos vertinimo visuomenėje.

Atsakovas nurodė, jog pagal Taisyklių nuostatas pranešime turi būti nurodytos tarnybinio nusižengimo aplinkybės, nurodytos teisės aktų nuostatos, kurios galimai buvo pažeistos, kad pareigūnas galėtų dėl to pateikti paaiškinimą ir, atsižvelgdamas į tai, nepagrįstu laikė pareiškėjos argumentą, kad pranešime apie tarnybinį nusižengimą nurodytais teisės aktais buvo siekiamą ją įbauginti. Taip pat paaiškino, kad Komisija neatliko jokio juridinio vertinimo dėl tų aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėjai buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo byla. Liudytojų parodymus Komisija vertino tiek, kiek jie susiję su atliekamu patikrinimu. Atsakovas nurodė, kad konstatuojant pareigūno vardo diskreditavimą, nėra svarbu, ar veika įvyko viešai, kiek žmonių tiesiogiai stebėjo vykdomą pažeidimą. Atleidimo iš tarnybos pagrindo konstatavimui svarbu įvertinti tik ar atsižvelgiant į padidintus pareigūnams keliamus moralės reikalavimus ir teisėtus lūkesčius, visuomenė vienareikšmiškai neigiamai vertintų ir smerktų tokius muitinės pareigūno veiksmus ar neveikimą. Šiuo atveju, pareiškėjos cigarečių bloko įsigijimo fakto nepaneigia aplinkybė, kad jos buvo perduotos per trečius asmenis.

Atsiliepime nurodoma, kad Komisijos pirmininkas 2015 m. kovo 18 d. buvo pakeistas dėl Personalo administravimo skyriaus viršininko pavaduotojo Ž. B. ligos, juo paskirtas Personalo administravimo skyriaus viršininkas I. L.. Tai, kad 2015 m. kovo 18 d. pranešimas Nr. 7B-583 dėl tarnybinio patikrinimo atnaujinimo buvo pavizuotas I. L., nereiškia jo paskyrimo Komisijos pirmininku. Pagal bendrą dokumentų valdymo tvarką muitinėje visi dokumentai vizuojami skyriaus viršininkui. Jo pareigūnai ir atliko pareiškėjos tarnybinį patikrinimą. Taisyklės nenumato išskirtinio Komisijos pirmininko vaidmens priimant komisijos sprendimą. Pirmininko balsas nėra lemiantis, visi komisijos nariai sprendimą priima balsų dauguma.

Atsakovas teigė, kad liudytoja R. B., teikdama 2015 m. vasario 19 d. paaiškinimą, su Komisijos pirmininku kalbėjo lietuvių kalba, pati nurodė, kad jai perskaityta ir surašyta teisingai, pasirašė ir nurodė datą, tačiau pareiškėjos pažeidimo faktas paaiškėjo ne vien iš šios liudytojos paaiškinimų. Tokia išvada buvo padaryta iš visos administracinio teisės pažeidimo visumos. Tai, kad pareiškėja buvo uniformuota, nustatyta Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A2.8-1292-604/2014, todėl R. B. paaiškinimas šiam faktui konstatuoti neturėjo jokios reikšmės. Nurodė, kad Išvada, yra sudėtinė skundžiamo Įsakymo dalis, todėl nepagrįstais laikė pareiškėjos argumentus, kad galutinį sprendimą dėl Išvadoje nurodytų aplinkybių vertinimo priėmė Komisija, o ne pareigūnę į pareigas priėmęs asmuo. Vadovaudamasis teismų praktika, pagal kurią nustačius pareigūno vardo diskreditavimo faktą, pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys ir kitos asmenybę charakterizuojančios savybės neturi įtakos, atsakovas nepagrįstais laikė pareiškėjos argumentus, kad skiriant nuobaudą turėjo būti atsižvelgta į jos ankstesnę tarnybą ir kitas aplinkybes, susijusias su jos asmeniu.

Taip pat Muitinės departamentas teigė, kad 2014 m. rugsėjo 2 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-1987 nurodytos aplinkybės nėra tapačios pareiškėjos padarytam pažeidimui, nes minėtu atveju nebuvo įrodytas pas pareigūną rastų draudžiamų daiktų neteisėto įsigijimo faktas, prieštaraujantis muitinės paskirčiai, todėl nemanė, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti ją iš užimamų pareigų gavimo, nes atleidimas už pareigūno vardo diskreditavimą nėra tarnybinė nuobauda, todėl jokios darbdavio pareigos, susijusios su tarnybinės nuobaudos skyrimu, nėra taikomos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu (II t., b. l. 145–152) pareiškėjos N. P. skundą tenkino: panaikino Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. 1P-480, priteisė pareiškėjai iš Muitinės departamento 5 998,74 Eur darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. spalio 7 d. ir po 49,17 Eur už kiekvieną darbo dieną nuo 2015 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo dėl grąžinimo į tarnybą visiško įvykdymo bei 980 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą ir faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus Įsakymo, kuriuo pareiškėja buvo atleista iš tarnybos dėl to, kad savo poelgiu ne tarnybos metu diskreditavo muitinės pareigūno vardą (Statuto 55 str. 1 d. 19 p. pagrindu), teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsižvelgęs į Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punktą, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai nebuvo skirta tarnybinė nuobauda, todėl tarnybinių patikrinimų bei tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarka šiuo atveju negalėjo būti taikoma visa apimtimi. Pažymėjo, kad Statutas išsamiai nereglamentuoja tyrimo dėl pareigūno vardo diskreditavimo atlikimo tvarkos, o Taisyklės taip pat reglamentuoja tik Statute nustatytų tarnybinių nuobaudų skyrimo muitinės pareigūnams bei tarnybinių patikrinimų dėl jų padarytų tarnybinių nusižengimų atlikimo tvarką, todėl manytina, kad diskrecijos teisė nuspręsti, kaip turi būti atliekamas tyrimas, paliekama institucijai, t. y. Muitinės departamentui. Tačiau ši diskrecijos teisė nėra neribota ir nepaneigia institucijos pareigos tinkamai išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes bei taikyti aktualias teisės aktų nuostatas.

Teismas nurodė, jog atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą yra radikali neigiamas teisines pasekmes asmeniui sukelianti poveikio priemonė, todėl pareigūnui turi būti užtikrinamos tam tikros garantijos. Viena iš jų – termino, kuriam pasibaigus, asmeniui negali būti taikoma atsakomybė už tam tikrus veiksmus, įtvirtinimas. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl senaties termino taikymo iš esmės panašiuose teisiniuose santykiuose, t. y. atleidžiant pareigūną dėl tarnybos pareigūno vardo pažeminimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015).

Pažymėjęs, kad nei Statuto, nei Taisyklių nuostatos senaties termino, kuriam suėjus asmens atsakomybė už pareigūno vardo diskreditavimą nebūtų galima, tiesiogiai neįtvirtina, atsižvelgęs į specifinį muitinės pareigūnų statusą, įvertinęs pareigūno vardo diskreditavimo instituto sampratą ir tokios teisei priešingos veikos pobūdį, teismas sprendė, jog būtų tikslinga taikyti terminą, numatytą tarnybinių nuobaudų skyrimui, t. y. Statuto 35 straipsnio 2 dalyje bei Taisyklių 30 ir 31 punktuose.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad veika, kuria, atsakovo vertinimu, pareiškėja diskreditavo tarnybos pareigūno vardą ir sudarė pagrindą atleisti ją Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu, padaryta 2014 m. kovo 31 d. Dėl jos buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo teisena, kuri buvo nutraukta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi Nr. ATP-171-387/2015 patvirtinus Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. A2.8-1292-604/2014, kuriuo buvo nutraukta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena, pradėta N. P. atžvilgiu pagal ATPK 163² straipsnio 1 dalį, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, teisėtumas. Pažymėjo, jog nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad sprendimas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo diskreditavimo galėjo būti priimtas per du mėnesius nuo galutinio sprendimo administracinio teisės pažeidimo byloje (Statuto 35 str. 2 d.) arba per vieną mėnesį, nuo tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros atnaujinimo (Taisyklių 31 p.), tačiau Įsakymas buvo priimtas praėjus daugiau nei metams po veikos padarymo ir paaiškėjimo, bei daugiau nei dviem mėnesiams po administracinio teisės pažeidimo teisenos nutraukimo, ir daugiau nei mėnesiui nuo tarnybinio patikrinimo atnaujinimo, todėl darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Statuto 35 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 31 punkte įtvirtinti terminai. Atsakovo argumentai, jog Statuto 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas dviejų mėnesių terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pareiškėjos ligos, teismo vertinimu yra nepakankamas tinkamai pagrįsti termino praleidimo priežastims, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog nuo 2015 m. vasario 10 d. (kai buvo priimtas galutinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje) iki 2015 m. balandžio 10 d. (kai baigėsi Statuto 35 str. 2 d. nustatytas terminas) sirgo tik 9 dienas. Atkreipė dėmesį, kad tarnybinio tyrimo išvada, kuri buvo pagrindu išvadai, jog pareiškėja diskreditavo muitinės pareigūno vardą, buvo paremta išskirtinai administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, atsakovas nenurodė, kokių tarnybinio tyrimo veiksmų jis negalėjo atlikti ir kokių aplinkybių negalėjo vertinti dėl pareiškėjos nedarbingumo.

Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad ginčijamas Įsakymas priimtas pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus terminus yra pagrindas pripažinti jį neteisėtu ir panaikinti, todėl dėl kitų skundo argumentų teismas atskirai nepasisakė. Tenkinęs pareiškėjos reikalavimą dėl Įsakymo panaikinimo, teismas sprendė, jog Muitinės departamentas įpareigotinas grąžinti pareiškėją į Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) pareigas, o pareiškėjai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

Atsakovas Muitinės departamentas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 157–162), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Statuto 35 straipsnio 2 dalyje numatyti du – 1 metų ir 3 metų – senaties taikymo terminai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atsakovas teigia, kad minėtose nuostatose numatyta viena iš išimčių, kuomet taikomas 3 metų senaties terminas – kompetentingos institucijos patikrinimo sąvoka, apima ir atvejus, kai valstybės tarnautojo atžvilgiu vyksta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, 1 metų senaties termino taikymą grindė netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylų faktinės aplinkybės nėra identiškos nagrinėjamai), be to priimta jau po Įsakymo priėmimo. Taip pat teismas nenurodė, kodėl nagrinėjamu atveju negali būti taikoma atsakovo nurodyta teismų praktika dėl 3 metų ieškinio senaties taikymo. Mano, kad teismas pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei teigia, jog senaties termino atleisti pareiškėją iš pareigų už muitinės pareigūno vardo diskreditavimą nepraleido, nes nuo veikos padarymo iki atleidimo dienos nepraėjo 3 metai.Pasisakydamas dėl 1 ir 2 mėnesių terminų tarnybinei nuobaudai skirti skaičiavimo, atsakovas Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalyje numatytiesiems, todėl nagrinėjamoje byloje aktuali teismų praktika dėl pastarųjų normų taikymo. Mano, jog šių terminų taikymą priklauso nuo to, ar patraukimo tarnybinėn atsakomybėn procedūra užsitęsė dėl ikiteisminio tyrimo arba atliekamo tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo – nesant šių sąlygų taikomas 1 mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti, o joms esant – 2 mėnesių. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi Taisyklių 31 punkto nuostatomis, numatančiomis 1 mėnesio ir 1 metų senaties terminus, tačiau neįvertino, kad šios nuostatos prieštarauja Statuto 35 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kurios analogiškiems atvejams nustato 2 mėnesių ir 3 metų senaties terminus. Atsižvelgdamas į negalimumą tokiu atveju taikyti Taisyklių nuostatas, atsakovas nagrinėjamu atveju vadovavosi tik Statuto 35 straipsnio nuostatomis. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai surašytos atsakovo atliktų veiksmų datos.Teigia, jog tiek į 1 mėnesio, tiek į 2 mėnesių terminą tarnybinei nuobaudai skirti neturi būti įskaitomas laikas, kurį darbuotojas sirgo. Tai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taikant Darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalį. Be to, įskaitant į šį laiką pareigūno laikinojo nedarbingumo ir kitus jo nebuvimo tarnyboje laikotarpius, patraukimas tarnybinėn atsakomybėn taptų negalimas ir būtų sudarytos nevienodos sąlygos termino skaičiavimui, kai pareigūno veiką vertina vien darbdavys ir kai šia veiką papildomai vertina kita kompetentinga institucija.Vadovaujantis Statuto 35 straipsnio 2 dalimi, taikoma muitinės pareigūno vardo diskreditavimo atveju, atsakovas turėjo atleisti pareiškėją iš tarnybos ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo administracinio teisės pažeidimo bylos pasibaigimo, t. y. iki 2015 m. balandžio 10 d., neįskaitant laikotarpių, kurį pareiškėja nebuvo tarnyboje dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Pažymi, jog Komisija Išvadą surašė 2015 m. kovo 20 d. (penktadienį), t. y. kiek daugiau nei per mėnesį nuo administracinio teisės pažeidimo teisenos pareiškėjos atžvilgiu nutraukimo, tačiau negalėjo su ja supažindinti pareiškėjos (Taisyklių 22 p.), nes ji nuo 2015 m. kovo 22 d. (sekmadienio) iki 2015 m. balandžio 10 d. (penktadienio) nebuvo tarnyboje dėl ligos. Pareiškėja su Išvada buvo supažindinta 2015 m. balandžio 12 d. Mano, jog šiuo atveju Taisyklių 22 punktas galėjo būti taikomas, atsižvelgiant į taikomos poveikio priemonės griežtumą. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nedarbingumo pažymėjimą turėjo ir nuo 2015 m. vasario 22 d. iki 2015 m. kovo 5 d. Atkreipė dėmesį, jog skunde teismui pareiškėja 1 ir 2 mėnesių terminų tarnybinei nuobaudai skirti taikymo neginčijo, o ginčijo tik naikinamąjį 1 metų senaties terminą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas ABTĮ 57 straipsnio 4 dalies reikalavimų, neatsižvelgė į teismo posėdžio metu atsakovo teiktus paaiškinimus dėl pareiškėjos nedarbingumo įtakos sprendimo priėmimui per numatytą 2 mėnesių laikotarpį ir jų netyrė.Atsakovas pagal Statuto 35 straipsnio 2 dalį, Taisyklių 22, 23 ir 26 punktus laiku 2015 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjos atsakomybės už muitinės pareigūno vardo diskreditavimą taikymo ir atleido pareiškėją iš tarnybos 2015 m. balandžio 15 d.

Pareiškėja N. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 171–177) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai bus pateikti vėliau.

Atsiliepimą pareiškėja grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydama šiuos argumentus:

Analogiškos pareiškėjos nurodytajai pozicijos, kad 1 metų naikinamasis terminas taikytinas ir sprendžiant klausimą dėl pareigūno atleidimo iš tarnybos dėl tarnybos pareigūno vardo pažeminimo, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu suformuota teismų praktika.Jei administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjusius teismus galima laikyti kompetentingomis patikrinimą atliekančiomis institucijomis (kaip tą daro atsakovas), joms atliekant patikrinimą nebuvo nustatytas joks nusižengimas, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas 1 metų senaties terminas tarnybinei nuobaudai paskirti buvo praleistas. Be to, tai, kad Muitinės departamentas apie tariamai neteisėtus pareiškėjos veiksmus sužinojo vėliau , neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakomybės senaties termino taikymo, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsakovas buvo proceso dalyvis ir galėjo gauti visus procesinius dokumentus.Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamos bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015 aprašytos faktinės aplinkybės yra panašios. Be to, tai, kad teismo procesinis sprendimas šioje byloje buvo priimtas vėliau nei Muitinės departamento Įsakymas, neturi reikšmės, nes principas lex retro non agit teismų praktikai nėra taikomas.Pagal Statuto 35 straipsnio 2 dalį nuobauda turi būti paskirta per 2 mėnesius nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, todėl, priimdamas Įsakymą 2015 m. balandžio 14 d. atsakovas šį terminą praleido. Tai patvirtina ir apeliaciniame skunde atsakovo nurodoma teismų praktika.Pareiškėja nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, neva Taisyklių 31 punkto nuostatos, kuriomis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, prieštarauja Statuto 35 straipsnio 2 daliai. Pažymi, jog Taisyklės yra galiojančios, jos nėra panaikintos, be kita ko, jos yra priimamos paties Muitinės departamento. Mano, jog atsižvelgiant į tai bei į tai, jog Muitinės departamentas turi galimybę dalyvauti teisėkūroje, bet kokie teisinio reglamentavimo trūkumai ar netikslumai, susiję su kiekvienam darbingam žmogui ypač svarbių darbo santykių nutraukimu, privalo būti traktuojami ne institucijos, bet būtent žmogaus naudai. Pastebi, jog apeliaciniame skunde pats atsakovas vadovaujasi Taisyklių nuostatomis.Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais dėl privalomumo motyvuoti sprendimą atleisti pareigūną iš tarnybos, pateiktais 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015, pareiškėja nurodo, kad nei Išvadoje, nei Įsakyme nepasisakoma ir nevertinama pareiškėjos kaltės forma, neįvardijamos tariamo pažeidimo padarymo pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių, be to Išvadoje nebuvo tiriamas pareiškėjos padaryto pažeidimo akivaizdumas, todėl pareiškėjos veika nepagrįstai kvalifikuota kaip diskredituojanti muitinės pareigūno vardą, o Įsakymas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas dėl Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2015 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. 1P-480 ,,Dėl N. P. atleidimo iš pareigų“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nesutikimu dėl pirmosios instancijos teismo atlikto Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 35 straipsnio taikymo ir aiškinimo šio ginčo santykiams.

Minėtu teisniu reguliavimu yra nustatyti tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai, todėl yra reikšminga nustatyti, ar šie terminai turi būti taikomi šio ginčo santykiams, kadangi pareiškėja yra atleista iš pareigų, remiantis Statuto 56 straipsnio 1 dalies 19 punktu, t. y. kai asmuo savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu diskredituoja muitinės pareigūno vardą.

Atleidimas šios teisės normos pagrindu vertinamas kaip savarankiškas Muitinės pareigūno atleidimas iš pareigų, kadangi pagal Statuto 37 straipsnį šis atleidimo pagrindas nėra tarnybinė nuobauda, dėl kurios asmuo atleidžiamas iš pareigų.

Toks teisės aiškinimas yra grindžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašiose bylose, kadangi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje yra nustatęs, kad nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Statuto 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „tarnybos pareigūno vardo pažeminimas“ yra analogiška Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punkte įtvirtintai sąvokai „pareigūno vardo pažeminimas“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1914/2012). Pagal Statuto 11 straipsnio 1 dalies 13 punktą, taip pat kaip ir pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, pareigūno vardo pažeminimas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų įtvirtintas kaip savarankiškas ir pakankamas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015).

Statutas ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 patvirtintos Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklės expresis verbis nenumato, jog atleidžiant pareigūną iš tarnybos, remiantis Muitinės statuto 56 straipsnio 1 dalies 19 punkto pagrindu, privalu atlikti tarnybinį patikrinimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju tokio patikrinimo būtinumą nustato atsakinga institucija.

Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovas dėl pareiškėjai inkriminuoto tarnybinio nusižengimo, padaryto 2014 m. kovo 31 d., atliko tarnybinį patikrinimą ir jį užbaigė 2015 m. kovo 20 d. surašydamas Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 7B-906.

Muitinės Statutas ir Taisyklės nenustato termino, kuriam suėjus, asmens atsakomybė už pareigūno vardo pažeminimą nebūtų galima. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašioje byloje yra nustatęs, kad tokia situacija, kai netaikomi jokie atsakomybės terminai, nebūtų suderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, todėl senaties termino neįtvirtinimas įstatyme negali savaime nulemti to, jog asmeniui nėra taikomi jokie atsakomybės taikymo ribojimai laike ir tokiu atveju tarnybos statute nėra įtvirtinti naikinamieji atleidimo dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, tačiau minimas teisinis trūkumas, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šalintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos taisyklės pagrindu taikant įstatymo analogiją (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1554-662/2015).

Šiam ginčui taikytina Statuto 35 straipsnio 2 dalyje numatytas nuobaudos skyrimo vienerių metų senaties terminas, kuriuo nustatyta, kad negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jei nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos praėjo vieneri metai. Pareiškėjai inkriminuotas pažeidimas buvo padarytas 2014 m. kovo 31 d., o atleista ji iš pareigų 2015 m. balandžio 14 d., t. y. pasibaigus nuobaudos skyrimo naikinamajam vienerių metų terminui, ir tai yra pagrindas pripažinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. 1P-480 ,,Dėl N. P. atleidimo iš pareigų“ neteisėtu ir jį panaikinti. Aplinkybės, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, nėra reikšmingos, kadangi minėtas terminas yra naikinamasis.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.