Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudos Uckienės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens biudžetinės įstaigos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-7931-1080/2019 pagal pareiškėjų T. T., D. J. T. ir S. J. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuotas asmuo biudžetinė įstaiga Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

8. Apeliacinis procesas vyksta dėl apylinkės teismo sprendimo, kuriuo pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų T. T., D. J. T. ir S. J. T. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad: i) Z. J. S. (gim. (duomenys neskelbtini) m. Lietuvos Respublikoje) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė; ii) A. D. (gim. (duomenys neskelbtini) m. ar (duomenys neskelbtini) m. Lietuvos Respublikoje) iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Pilietybė bendrąja prasme – tai nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba; pilietybės santykiai visada teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, nutarties 15–17 punktai).

10. Lietuvos Respublikos pilietybės principus, Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato ir kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius reguliuoja Pilietybės įstatymas (Pilietybės įstatymo 1 straipsnis). Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (Pilietybės įstatymo 10 dalis). Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 7 dalis).

11. Asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis.

12. Asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (Pilietybės įstatymo 387 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. J. P. įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-11-29 nutarimu Nr. 988 patvirtintu nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.1 papunktį)) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

13. Migracijos departamento 2018-12-14 rašte (sprendime) nurodyta, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina T. T. senelių ir D. J. T. ir S. J. T. prosenelių Z. J. S. ir A. D. (D.) iki 1940-06-15 turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (t. 1, b. l. 8). Aptariama aplinkybė sudaro galimybę pasinaudoti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyta teise kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (kad Z. J. S. ir A. D. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos piliečiai) nustatymo.

14. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 442 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

15. Pagal bendrą taisyklę, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017, nutarties 26 punktą). Visgi, tam tikrų kategorijų bylos, kaip antai bylos dėl juridinę reikšmė turinčių faktų nustatymo, turi įrodinėjimo naštos ypatumų.

16. CPK 445 straipsnyje nurodyta, jog teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Taigi CPK 445 reguliuoja tokias situacijas, kai tam tikras juridinis faktas neakivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų ir asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017, nutarties 20 punktą). Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai, kadangi jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam nekiltų poreikis juos gauti kreipiantis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-421/2016, nutarties 26 punktas). Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau aptartą teisinį reguliavimą pažymi, jog nagrinėjamu atveju įrodinėjimo procesas turi tam tikrų ypatumų: pirma, netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas, todėl svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019, nutarties 74 punktas); antra, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (žr. mutatis mutandis (liet. su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017, nutarties 22 punktą).

17. Apylinkės teismas nustatė, kad pareiškėja T. T. yra Z. J. S. ir A. D. (D.) vaikaitė, o Z. J. S. ir A. D. yra pareiškėjos T. T. seneliai. Pareiškėjai S. J. T. ir D. J. T. – Z. J. S. ir A. D. provaikaičiai, o Z. J. S. ir A. D. yra pareiškėjų S. J. T. ir D. J. T. proseneliai. Pareiškėjai S. J. T. ir D. J. T. yra pareiškėjos T. T. sūnus, o pareiškėja T. T. – pareiškėjų S. J. T. ir D. J. T. motina (mama).

18. Migracijos departamentas teigia, kad nėra pakankamai duomenų apie tai, jog Z. J. S. ir A. D. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ribojama galimybė surinkti tiesioginių įrodymų, atsižvelgiant į laiko aplinkybę bei istorinį šalies kontekstą (okupacijos ir pan.), apie tai, jog Z. J. S. ir A. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Taigi įstatymas numato galimybę nustatyti juridinį faktą pagal civilinio proceso reguliuojamą procedūrą teisme.

19. Migracijos departamentas teigia, kad kuomet Lietuvos Respublikos archyvų išduoti dokumentai nepatvirtina aplinkybės, jog Z. J. S. ir A. D. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) išduotos pažymos negali būti laikomos įrodymais, kad Z. J. S. bei A. D. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas pažymi, jog: pirma, tik Lietuvos Respublikos teismai turi teisę konstatuoti juridinę reikšmę turinčius faktus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940-06-15, o ne užsienio institucijos; antra – Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinis teismas) yra religine santvarka paremta institucija ir neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų.

20. Apylinkės teismas nustatė, kad pareiškėjai į bylą pateikė Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2017-03-24 ir 2018-05-29 pažymas (el. b. t. 1, b. l. 33, 40), kuriose nurodoma, kad: i) Z. J. S. (pavardė Lietuvoje – Z. G. Z., taip pat žinoma kaip A. Z. G. S.) gimė (duomenys neskelbtini) metais Lietuvoje. Z. J. S. su tėvais A. (A.) Z. (Z.) ir G. D. (G. D.) Z. (merg. pavardė – S.) gyveno Lietuvoje; Z. J. S. atvyko į Pietų Afriką būdama Lietuvos Respublikos piliete XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje; ii) A. D. gimė (duomenys neskelbtini) metais (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, atvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pilietybės įgijimas ar atkūrimas yra nacionalinis Lietuvos Respublikos institutas (žr. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-09 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, nutarties 17 punktą) ir tik Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos gali konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą – Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimą. Visgi, tokia aplinkybė nepaneigia pareiškėjų teisės teikti įrodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų patvirtinti ginčo aplinkybę (tai, kad Z. J. S. ir A. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiai). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2017-03-24 ir 2018-05-29 pažymos gali būti laikomos įrodymais (kad ir netiesioginiais). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, apylinkės teismas Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymų nelaikė prejudiciniais faktais (CPK 183 straipsnis), o aptartus įrodymus vertino kitų įrodymų kontekste, t. y. tikrino, ar Johensburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymose nurodytos aplinkybės neprieštaringos, ar juose nurodytos aplinkybės tiesiogiai ar netiesiogiai sutampa (patvirtinamos) su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai teismui pateikė A. D. mirties liudijimą (el. b. t. 4, b. l. 24), kuriame nurodyta, kad: i) A. D. mirė (duomenys neskelbtini); ii) mirusiojo gimimo vieta – Lietuva; iii) mirusiojo amžius – 72 metai ir 11 mėnesių; iv) pergyvenęs sutuoktinis – A. Z. G. D.; v) velionio vaikai – M. D. ir B. D.. A. D. mirties liudijime užfiksuoti duomenys sutampa su Johanesburgo Beth-Din 2017-03-24 pažymoje nurodytais duomenimis apie tai, kad A. D. mirė (duomenys neskelbtini) m. Taip pat mirties liudijime ir Johanesburgo Beth-Din 2017-03-24 pažymoje sutampa nurodyta gimimo vieta – Lietuva. A. D. mirties liudijime nurodyta, kad tiksli gimimo vieta yra (duomenys neskelbtini). Johanesburgo Beth-Din 2017-03-24 pažymoje nurodyta, kad A. D. gimė (duomenys neskelbtini) m., kas beveik sutampa su mirties liudijime nurodytos mirties datos ((duomenys neskelbtini)) ir gyvenimo trukmės ((duomenys neskelbtini)) skirtumu ((duomenys neskelbtini) m.) (pareiškėjai nurodė, kad A. D. galėjo gimti tarp (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, jog Migracijos departamentas nepaneigė Johanesburgo Beth-Din 2017-03-14 ir 2018-05-29 pažymose nurodytos informacijos ir nepateikė konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima suabejoti aptariamomis pažymomis. Pripažintina, kad Johanesburgo Beth-Din 2017-03-24 ir 2018-05-29 pažymose nenurodyta, kokių dokumentų pagrindu nurodomos vienos ar kitos faktinės aplinkybės. Visgi, šios bylos aplinkybės rodo, kad netiesioginiais įrodymais didžiąją dalį teiginių, nurodytų Beth-Din 2017-03-24 ir 2018-05-29 pažymose galima patikrinti susiejant su kitais byloje esančiais įrodymais (pavyzdžiui, kad Z. J. S. buvo kitaip žinoma kaip A. Z. G., o B. D. yra A. D. sūnus taip pat matyti iš A. D. mirties liudijimo; iš Rusijos Federacijos Respublikos Maskvos miesto Centrinio valstybinio istorijos archyvo Metrikų knygos (1897 m.) taip pat matyti, jog Z. J. S. (Z. G.) gimė (duomenys neskelbtini), o Z. J. S. tėvai – A. Z. ir G. D.), tarp kurių nei apylinkės, nei apeliacinės instancijos teismas prieštaravimų nenustatė. Darytina išvada, jog Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) surašytos pažymos, nepaisant pačios institucijos reikšmės PAR, gali būti laikomos netiesioginiais įrodymais apie Z. J. S. ir A. D. gyvenimą Lietuvos Respublikoje ir galimai turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

21. Apylinkės teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad PAR valstybinių institucijų ir pareigūnų išduoti dokumentai, patvirtinti pažyma (Apostille), laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais, kurie turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodė, jog Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) nors ir yra patvirtinti pažyma (Apostille), tačiau Apostille nepatvirtina dokumento turinio tikrumo, todėl teismas gali savarankiškai įvertinti dokumentus, kurių pagrindų užsienio institucijos konstatuoja atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940-06-15 turėjimo faktą). Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog Apostille žyma nėra tvirtinamas dokumento turinys ar jame nurodytos informacijos tikrumas bei patikimumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-219/ 2018, nutarties 47 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, jog Apostille žyma buvo patvirtintos ne Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymos, o PAR viešojo notaro Autentiškumo sertifikatas, kuriuo notaras patvirtino, jog Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymos (laiškai) yra tikros originalų kopijos. Visgi, aptartos aplinkybės nereiškia, kad Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymos negali būti laikomos (paprastais) rašytiniais įrodymais, neturinčiais didesnės įrodomosios galios. Kita vertus, apylinkės teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turinčius faktus (apie Z. J. S. ir A. D. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę), rėmėsi įrodymų visuma, o ne išskirtinai Johanesburgo Bet-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymomis.

22. Migracijos departamentas teigė, kad pareiškėjai nepateikė duomenų apie tai, kad A. Z. ir G. D. Z. yra Z. J. S. tėvai. Pažymėtina, kad netiesiogiai tai patvirtina Rusijos Federacijos Respublikos Maskvos miesto Centrinio valstybinio istorijos archyvo Metrikų knygos (1897 m.) (el. b. t. 4, b. l. 18–22), Jahanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018-05-29 pažyma (el. b. t 1, b. l. 33). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti įrodymai sudaro pagrindą spręsti, jog labiau tikėtina, kad A. Z. ir G. D. Z. yra Z. J. S. tėvai. Duomenų, kurių pagrindų būtų galima suabejoti tokia išvada apeliantas nepateikė, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Sutiktina su apeliantu, jog kategoriškos išvados daryti dėl to, kad A. Z., kuris 1920-04-12 buvo gavęs vidaus pasą yra tas A. Z., kuris yra Z. J. S. tėvas, padaryti negalima, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada yra labiau tikėtina. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybe, jog Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodytas tik vienas asmuo, vardu A. Z., kuris gyveno (duomenys neskelbtini), o informacijos apie kitus asmenis tokiu pačiu vardu bei pavarde, gyvenusius (duomenys neskelbtini), nėra, taip pat tokių duomenų nepateikė ir Migracijos departamentas. Vertinant į bylą pateiktą žemėlapį (el. b. t. 4, b. l. 64), pritartina, kad (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) priklausė tai pačiai Kauno Gubernijai ir geografiškai nebuvo tolimi miestai (miesteliai), todėl dėl to, kad vieni juridiniai faktai (pvz., santuoka) įvyko viename mieste (miestelyje), o kiti juridiniai faktai (pvz., asmens gimimas) įvyko kitame mieste (miestelyje), kurie geografiškai nėra nutolę, teisinės reikšmės neturi.

23. Apeliantas teigia, kad 1919 m. įsigaliojus Laikinajam įstatymui (el. b. t. 3, b. l. 175, 178–180) Z. J. S. turėjo būti sukakę (duomenys neskelbtini) metai, o A. D. – (duomenys neskelbtini) metai, taigi jeigu Z. J. S. ir A. D. būtų įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę, tai Z. J. S. ir A. D. turėjo būti išduoti pasai, tačiau tokių duomenų nėra, o pareiškėja taip pat nepateikė ir netiesiogiai Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 patvirtinančių dokumentų (apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į įrodinėjamas aplinkybes dėl seniai įvykusių aplinkybių, į Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio mėn. pažymą (el. b. t. 4, b. l. 40), patvirtinančią, jog Lietuvos archyvuose neišsaugota visa informacija apie Lietuvoje iki 1940 m. gyvenusius asmenis, o didelė dalis archyvinių duomenų apie iki 1940 m. registruotus asmenų gimimo, santuokos, ištuokos ir mirties faktus neišlikusi, sprendžia, kad egzistuoja objektyvus paaiškinimas, kodėl pareiškėjai neturi Lietuvos archyvų išduotų dokumentų apie jų protėvių Z. J. S. ir A. D. iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę. Tą patvirtina ir tai, kad dalis dokumentų, kuriais įrodinėjamos aplinkybės šioje byloje, yra gauti ir iš Rusijos Federacijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad Z. J. S. ir A. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais iki 1940-06-15, kadangi byloje yra netiesioginių duomenų apie tai, kad Z. J. S. ir A. D. protėviai buvo lietuviai (el. b. t. 1, b. l. 60; t. 4, b. l. 18–22, 27).

24. Migracijos departamentas nurodė, jog pareiškėjos T. T. tėvo B. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) gimimo liudijime Z. J. S. ir A. D. gimimo vieta yra nurodyta Rusija. Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento gimimo liudijime apie B. D. (Z. J. S. ir A. D. sūnų) nurodyta, kad Z. J. S. bei A. D. gimimo vieta – Rusija (el. b. t. 1, b. l. 15). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo motyvams, kad Lietuva Carinės Rusijos imperijos sudėtyje buvo nuo 1795–1915 metais, o nuo 1915 iki 1918 m. buvo okupuota Vokietijos. Pareiškėjų protėvių gimimo metu Lietuva buvo Carinės Rusijos sudėtyje, todėl B. D. gimimo liudijime Z. J. S. ir A. D. gimimo vieta galėjo būti nurodyta Rusija. Visgi, tai nepaneigia aplinkybės, jog Z. J. S. gimimo vieta yra (duomenys neskelbtini), Kauno gubernijoje, o A. D. – (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. Tai, kad A. D. gimęs Lietuvoje nurodyta ir PAR 1957-10-09 išduotame mirties liudijime.

25. Apeliaciniame skunde teigiama, jog Z. J. S. ir A. D. išvykę iš Lietuvos privalėjo per 6 mėnesius nuo 1922-06-22 įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, ir pristatę savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasą, o to nepadarius per nurodytą laikotarpį, jie galėtų atgauti Lietuvos pilietybę tik pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 3 ir 4 paragrafus, tačiau tokių dokumentų nepateikė. Viena vertus, atkreiptinas dėmesys, jog Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę iki 1940-06-15 buvo ne vieną kartą keistas ir pildytas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016-11-13 nutarimą konstitucinės justicijos byloje Nr. 45/03-36/04). Dėl šios priežasties sudėtinga teisiškai tiksliai atsakyti į klausimą, būtent kokios redakcijos Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę redakcija turėtų būti taikyta. Kita vertus, apylinkės teismas iš esmės pritaria apylinkės teismo motyvams, jog aptarto įstatymo taikymas šioje byloje neaktualus, kadangi Z. J. S. ir A. D. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais dar iki išvykimo į PAR. Vertinama ir tai, kad teismų praktikoje laikytasi pozicijos, jog Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, nebūtinai oficialiai gavę Lietuvos Respublikos pilietybę (žr. Vilniaus apygardos teismo 2019-12-12 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019, nutarties 18 punktą). Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apylinkės teismo išvadai, jog labiau tikėtina, kad Z. J. S. ir A. D. buvo Lietuvos piliečiais ipso iure (liet. pagal įstatymą). Iš pateiktų į bylą duomenų negalima būtų padaryti labiau tikėtinos išvados apie tai, kad Z. J. S. ir A. D. negalėjo būti Lietuvos Respublikos piliečiais. Juolab, kad A. D. mirties liudijime taip pat nenurodyta, kad A. D. būtų buvęs kitos valstybės piliečiu. Pažymėtina, jog apeliantas be pareiškėjų pateiktų dokumentų kritikos ir subjektyvaus įstatymų interpretavimo, dokumentų ar kokių nors kitų objektyvių faktų, kurie neleistų padaryti labiau tikėtinos išvados apie Z. J. S. ir A. D. Lietuvos pilietybę nepateikė.

26. Kiti (likę) apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

27. Apibendrinant aukščiau išdėstytą darytina išvada, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Dėl aukščiau nurodytų argumentų skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.