- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-744-116-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00093-2008-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- Š. K., L. Š.
- Kaltinamasis
- Š. K.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. K. ir L. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
Š. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 40 (keturiasdešimt) minimalių gyvenimo lygių dydžio, t. y. 5 200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų Lt) bauda,
L. Š. pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo ir nuteista 7 (septynių) minimalių gyvenimo lygių dydžio, t. y. 910 Lt (devynių šimtų dešimties Lt) bauda.
Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo Š. K. į valstybės biudžetą priteista 30 168,78 Lt (trisdešimt tūkstančių vienas šimtas šešiasdešimt aštuoni Lt 78 ct).
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. 2007 m. kovo, balandžio, gegužės mėn. išmokant po 195,00 Lt, iš viso 585,00 Lt,
V. U. 2007 m. birželio mėn. išmokant 533,60 Lt, liepos, rugpjūčio mėn. išmokant 731,80 Lt, iš viso 1 265,40 Lt,
V. D. 2008 m. sausio mėn. išmokant 1 328,78 Lt,
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. K. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.
Nuteistojo teigimu, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Anot Š. K., teismas, surašydamas nuosprendį, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, nes nevykdė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, kur numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.
Pažymi, kad teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad:
Š. K. ir L. Š. asmeniškai niekada nėra perdavę, išmokėję UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams grynųjų pinigų;
Š. K., L. Š. nėra nei parengę, nei užpildę buhalterinės apskaitos dokumentų, konkrečiai – darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių ar analogiškus duomenis turinčių užrašų, neįtrauktų į apskaitą;
Š. K., L. Š. niekada nėra davę nurodymų bendrovės darbuotojams įrašyti į buhalterinės apskaitos dokumentus neteisingus duomenis arba atlikti kitokias ūkines operacijas, nei tai nurodyta apskaitos dokumentuose.
Atkreipia dėmesį, kad iš teismo posėdyje ištirtų liudytojų parodymų matyti, jog tie liudytojai, kurie nurodė gavę kitokį darbo užmokestį, nei nurodytas darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, kaip asmenį, faktiškai išmokėjusį darbo užmokestį, nurodė N. D.. N. D. teisme parodė, kad neoficialų žiniaraštį jai paduodavo G. M., kuris apklaustas liudytoju N. D. nurodytų aplinkybių nepatvirtino.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto teigimu, pripažinęs įrodytomis pirmiau nurodytas aplinkybes, privalėjo konkrečiai motyvuoti savo išvadas, t. y. privalėjo motyvuoti, kuo pasireiškė Š. K. ir L. Š. tyčia padaryti nusikaltimą ir kokius konkrečiai BK 222 straipsnio 1 dalies dispozicijoje uždraustus veiksmus atliko nuteistieji, jei nėra duomenų, kad nuteistieji patys asmeniškai išmokėjo pinigus darbuotojams arba ruošė N. D. nurodytus neva juodraštinius užrašus su neįtrauktais į apskaitą duomenimis, arba davė kam nors nurodymus tai daryti.
Nuteistojo Š. K. teigimu, nuosprendyje teismo padarytos išvados ir motyvai visiškai nesiejami su konkrečiomis įrodinėjamomis aplinkybėmis ir konkrečiais įrodymais. Pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą, nes nuteistieji neturi galimybės žinoti teismo motyvų ir prieštaraudami pateikti dėl jų argumentus.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat pažymima, kad 1997 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai, kad teismo nuosprendis turi būti surašytas įtikinamai, o būtent „Spręsdamas konfliktą, teismas, kaip valstybės valdžios institucija, priima teisingumo aktą. Priimdamas jį, teismas remiasi specialiomis procedūrinėmis taisyklėmis. Viena jų reikalauja, kad teismas, nustatydamas asmens teises ir pareigas, nurodytų aiškius ir įtikinamus priimamo sprendimo motyvus. Nesutinkančiam su jo atžvilgiu priimtu teismo sprendimu asmeniui įstatymai garantuoja galimybę skųsti jį hierarchine linija, t. y. garantuojamas priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas aukštesnės instancijos teisme“.
Apelianto įsitikinimu, teismas, tinkamai įvertinęs surinktus byloje įrodymus, būtų turėjęs pagrindą padaryti tokias išvadas:
nėra pakankamai įrodymų, kad darbuotojams buvo mokamas kitoks darbo užmokestis, nei įtrauktas į apskaitą;
daiktų paėmimo metu 2008 m. vasario 15 d. paimti 35340,00 litų yra apskaityti, nes gaunant šią sumą, banke buvo išrašyti banko apskaitos dokumentai, kurie įtraukti į UAB (duomenys neskelbtini) apskaitą.
Nuteistasis Š. K. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis draudžia versti asmenį duoti parodymus prieš save, o BPK 45 straipsnyje numatyta teismo pareiga išaiškinti proceso dalyviams jų teises. BPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo negali būti apklausiamas liudytoju apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad N. D., apklausiama liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, parodė, kad ji, veikdama grupėje su G. M. ir suprasdama, kad išmoka į bendrovės apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį, išmokėjo darbuotojams pinigus, gabeno nusikaltimo priemonę – užrašus su į bendrovės apskaitą neįtraukto darbo užmokesčio duomenimis, o vėliau užrašus sunaikino. N. D. buvo pavestos kasininkės pareigos. Vykdydama kasininkės pareigas, N. D. pasirašė darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, t. y. N. D. bendrovėje buvo pavestas dalies su buhalterine apskaita susijusių funkcijų atlikimas. Teigia, kad bendrovės vadovo pavedimu atlikdama su buhalterine apskaita susijusias funkcijas N. D. pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį yra atsakinga už buhalterinės apskaitos įrašų teisingumą. Š. K. įsitikinimu, šie N. D. veiksmai visiškai atitinka BK 222 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, pasak apelianto, įspėdamas N. D. dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, vertė ją duoti parodymus prieš save, nesuteikė jai galimybės pasinaudoti teise į gynybą, neišaiškino N. D. jos, kaip duodančios parodymus apie savo galbūt padarytą nusikalstamą veiką ir kaltinime nurodytoms aplinkybėms identiškus veiksmus galbūt padariusio asmens, teisių.
Šie pažeidimai, nuteistojo Š. K. vertinimu, yra esminiai BPK pažeidimai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės, ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Anot apelianto, pažeidus N. D. teisę į gynybą, baudžiamojoje byloje buvo gautas neteisėtas įrodymas – liudytojos N. D., t. y. asmens, kuris negali būti apklausiamas liudytoju, parodymai. Teismas, vertindamas neteisėtu būdu gautą įrodymą, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, nevertino N. D. apklausos liudytoja neteisėtumo ir galimybės pripažinti tokius parodymus įrodymais, nepateikė tokio vertinimo motyvų ir dėl to priėmė neteisingą nuosprendį.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad N. D. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes jų nepatvirtina G. M. parodymai. Pastebi, jog G. M. nepatvirtino parengdavęs užrašus su neįtraukto į apskaitą darbo užmokesčio skaičiavimais ir nurodė apie tokiu būdu mokamą darbo užmokestį nieko nežinantis. Prieštaravimų tarp minėtų liudytojų parodymų teismui pašalinti nepavyko, o kiti įrodymai N. D. nurodytų aplinkybių taip pat nepatvirtina.
Be to, Š. K. teigimu, liudytojų parodymų apie neva gautą didesnį darbo užmokestį jokie kiti objektyvūs įrodymai taip pat nepatvirtina, o N. D. nurodė, kad išmokėjusi į apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį, užrašus su darbo užmokesčio skaičiavimais ji išmesdavo.
Pažymi, kad byloje apklausti ir tokie liudytojai, kurie parodė, kad negavo kokio nors papildomo darbo užmokesčio, nei nurodytas apskaitos dokumentuose. Prieštaravimai liudytojų parodymuose paaiškinami tuo, kad liudytojai dėl įvairių priežasčių praėjus laikui galėjo neprisiminti, klysti dėl gauto darbo užmokesčio dydžio ir įrašų apskaitos dokumentuose. Liudytojų, teigiančių, kad gavo didesnį ar mažesnį darbo užmokestį, nei nurodyta apskaitos dokumentuose, parodymų kiti įrodymai nepatvirtina. Be to, liudytojai galėjo paaiškinti tik apie savo pačių gautą darbo užmokestį, tačiau nežinojo, koks darbo užmokestis buvo mokamas kitiems darbuotojams. Taigi vienintelis įrodymų šaltinis, kad konkrečiam liudytojui buvo išmokėtas kitoks, nei nurodyta apskaitoje, darbo užmokestis, yra paties liudytojo parodymai. Jei toks liudytojas klysta, neatsimena, arba duoda melagingus parodymus, patikrinti tokio liudytojo parodymų teisingumą nėra objektyvių galimybių. Kadangi nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nuteistojo teigimu, tokių liudytojų parodymais, kurių konkrečiai nepatvirtina kiti įrodymai, nėra pagrindo vadovautis grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, teismas kaltinimą grindė ir civilinį ieškinį žymiai didesne apimtimi tenkino remdamasis neapklaustų liudytojų parodymai. Nors teismas neapklausė liudytojų V. S., Ž. K., P. Z., R. J., A. R., J. Z., tačiau nuosprendyje nurodė, kad kaltinamųjų kaltė įrodoma ir šių liudytojų parodymais. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad teismas be pagrindo neapklaustų teisiamajame posėdyje asmenų parodymus pripažino įrodymais. Š. K. vertinimu, taip teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalį, 4 dalį, nes konkrečiai nenurodė, ar neapklaustų teisme asmenų parodymai yra pripažįstami įrodymais, ir, kokiu konkrečiai BPK 276 straipsnio 1 dalyje numatytu teisiniu pagrindu jie yra pripažįstami įrodymais.
Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nenustatė jokių svarbių liudytojų nedalyvavimo teisiamajame posėdyje priežasčių, kaip tai numatyta BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Apelianto teigimu, svarbiomis priežastimis negali būti pripažįstamas liudytojo išvykimas į užsienį ar gyvenamosios vietos pakeitimas, kai nuo apklausos ikiteisminiame tyrime momento praėjo keleri metai, nes gyventojų migracija yra natūralus procesas. Teigia, kad prokurorui, kontroliavusiam ikiteisminį tyrimą, nebuvo jokių kliūčių kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl minėtų liudytojų apklausos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais asmens kaltumą draudžiama grįsti tiesiogiai, jei parodymai ikiteisminio tyrimo metu duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. balandžio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257/2010 nurodė, kad „pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas minėtų asmenų parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui T. L. kaltumą grindė tiesiogiai, o ne tikrindamas byloje esančius įrodymus. Taigi teismas ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotiems parodymams faktiškai taikė BPK 276 straipsnio 1 dalį, pagal kurią šioje normoje numatytais atvejais gali būti paskelbti ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai, nors tai neatitinka BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatos“. Š. K. teigimu, skundžiamame nuosprendyje teismas nesivadovavo kasacinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais.
Teismas, anot apelianto, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 222 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė esminių nusikalstamos veikos aplinkybių – kad kaltinamieji žinojo apie faktiškai darbuotojams išmokamų sumų neįtraukimą į buhalterinę apskaitą, kad kaltinamieji bendrininkavo su faktiškai į apskaitą neįtrauktą darbo užmokestį išmokėjusiais asmenimis arba kad patys atliko tokius veiksmus ar jų dalį.
Nuteistasis pažymi, kad bendrovės vadovo pareigos pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą apima už buhalterinę apskaitą atsakingo asmens paskyrimą, kliūčių buhalterinę apskaitą vykdančiam asmeniui tinkamai atlikti savo pareigas pašalinimą, dokumentų saugojimo tvarkos nustatymą. Visas šias pareigas jis (Š. K.) įvykdė.
Bendrovės buhalterė L. Š. pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą turėjo tinkamai įtraukti į apskaitą visus duomenis pagal jai pateiktus apskaitos dokumentus. Nurodo, kad L. Š. šias pareigas taip pat vykdė, nes nėra duomenų, kad ji, žinodama apie dokumentų arba ūkinių operacijų faktus, būtų jų neįtraukusi į buhalterinę apskaitą.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma tik tyčia. Jei nuteistieji patys neišmokėjo į apskaitą neįtraukto darbo užmokesčio, nedavė su tuo susijusių nurodymų kitiems asmenims ir apie tokius kitų asmenų veiksmus nežinojo, akivaizdu, kad nenustatyta nuteistųjų tyčia. Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinti teisingais N. D. parodymai ir dėl to buhalterinės apskaitos duomenys neatitiktų faktiškai įvykusių ūkinių operacijų, šios aplinkybės nepatvirtintų nuteistųjų tyčios.
Apeliaciniu skundu, kurio argumentai visiškai analogiški nuteistojo Š. K. apeliacinio skundo argumentams, nuteistoji L. Š. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistųjų nusikalstamus veiksmus. Nuteistieji jiems paskirtų bausmių neginčijo, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, neviršydama apeliacinių skundų ribų.
Dėl Š. K. ir L. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas
Nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji Š. K. ir L. Š. neigia padarę nusikalstamas veikas, tačiau jų kaltę padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus patvirtina liudytojų parodymai, specialistės išvada ir jos paaiškinimai bei kiti teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai.
BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222, 223 straipsnių prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje įvardyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaitos tvarka reglamentuojama buhalterinės apskaitos įstatymu, kuris numato, jog visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, o taip pat kitais teisiniais aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos vedimo tvarką. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai, padarius įstatymo dispozicijoje numatytą veiką, negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-460/2008). Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-216/2011, 2K-157/2011).
Iš byloje esančių juridinio asmens duomenų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) įregistruota 2004 m. birželio 7 d., bendrovės generalinis direktorius – Š. K.. UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiąja buhaltere nuo 2007 m. liepos mėnesio iki 2008 m. vasario 15 d. dirbo L. Š..
Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Už Buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti šio įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis).
Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. To paties įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti.
Kaip matyti iš liudytojos N. D. (K.) parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, bendrovėje (duomenys neskelbtini) ji dirbo personalo direktore. Nors bendrovės generalinis direktorius Š. K. įsakymu nebuvo jos įpareigojęs mokėti darbuotojams atlyginimus, tačiau tokius nurodymus ji gaudavo iš UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus G. M.. G. M. jai duodavo lentelę, kurioje būdavo nurodyti darbuotojams mokėtini atlyginimai, ir pagal šiuos duomenis ji išmokėdavo darbuotojams algas. Kasininkės jų įmonėje nebuvo. Pinigus atlyginimams mokėti ji dažniausiai gaudavo iš G. M., kartais juos atveždavo ir Š. K.. Kasininkės pareigas jai nurodė atlikti Š. K., gali būti, kad už šį darbą ji gaudavo 500 Lt neoficialaus atlyginimo. Liudytoja taip pat paaiškino, kad bendrovėje buvo oficialūs ir neoficialūs žiniaraščiai, neoficialiuose žiniaraščiuose darbuotojai nepasirašydavo. Atlyginimai būdavo išmokami pagal G. M. pateiktą lentelę, neoficialius žiniaraščius ji segdavo į segtuvą, o po kurio laiko juos išmesdavo. Nurodė gerai prisimenanti, kaip 2008 m. vasario 15 d. grįžusi po pietų į bendrovės patalpas ji rado ant stalo padėtus pinigus. Gavusi nurodymą, pirmiausia išmokėjo atlyginimus įmonės patalpose buvusiems darbuotojams, o po to važiavo mokėti atlyginimų į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur atvyko policijos pareigūnai. Tuo metu jos rankinėje buvo daugiau nei 30 000 Lt, galėjo būti 34 000 Lt ar 35 000 Lt. Nors ji buvo prašiusi ją įdarbinti ir bendrovės kasininke, šis jos prašymas nebuvo patenkintas. Gavusi pinigus atlyginimams išmokėti, ji niekur nepasirašydavo. L. Š. jai duodavo tik oficialius žiniaraščius (6 t. 185–187 b. l.). Iš esmės analogiškus parodymus N. D. (duomenys neskelbtini) davė ir ikiteisminio tyrimo metu (3 t. 44–46 b. l., 4 t. 84–86 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme – 6 t. 185–187 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu N. D. (duomenys neskelbtini) taip pat parodė, kad darbuotojams išmokėjusi avansą ar atlyginimą, ji žiniaraščius visuomet grąžindavo vyriausiajai buhalterei L. Š., tik G. M. duotus lapus, pagal kuriuos išmokėdavo neoficialius atlyginimus, išmesdavo kaip nereikalingus. Nurodė mananti, kad L. Š. turėjo žinoti ir apie G. M. sudarytus lapus, ir apie neoficialius atlyginimus.
Liudytojos N. D. (K.) parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šios liudytojos parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo. 2008 m. vasario 15 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad prie (duomenys neskelbtini) g. namo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone, stovinčiame automobilyje „Mazda MX-3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje sėdi moteris, ant priekinės keleivio sėdynės padėta moteriška rankinė, ant kurios padėtos 200 Lt kupiūros, o šalia padėti užrašai (1 t. 9–17 b. l.). Iš daiktų paėmimo ir apžiūros protokolų matyti, kad buvo paimti ir apžiūrėti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos registre nefiksuoti pinigai – 35 340 Lt (1 t. 21–22, 23–25 b. l.). Šiaulių apskrities VMI 2008 m. vasario 15 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) personalo direktorė N. D. statybos objekte adresu: (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajonas, automobilyje „Mazda MX-3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjo pinigus objekte buvusiems darbuotojams. Patikrinimo metu N. D. turėjo 35 340 Lt, atlyginimų žiniaraštį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį išmokėti 14509,91 Lt, bei pateikė papildomus lapus su darbuotojų pavardėmis, sutartais atlyginimais (viso 110318 Lt), su „popieriniais“ atlyginimais (59050 Lt) ir išmokėta suma – 83915 Lt (1 t. 18–20 b. l.).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, kad teismas, įspėdamas N. D. dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, vertė ją duoti parodymus prieš save, nesuteikė jai galimybės pasinaudoti teise į gynybą, neišaiškino N. D. jos, kaip galimai duodančios parodymus apie savo padarytą nusikalstamą veiką, kaltinime nurodytoms aplinkybėms identiškus veiksmus galimai padariusio asmens, teisių.
Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu N. D. buvo pranešta apie įtarimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (1 t. 65 b. l.). Prokuroro 2008 m. liepos 17 d. nutarimu konstatavus, kad N. D. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas pastarosios atžvilgiu nutrauktas (3 t. 38 b. l.) ir toliau ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu N. D. (duomenys neskelbtini) buvo apklausiama liudytoja. Taigi N. D. (K.) parodymus pripažinti neteisėtais įrodymais nėra jokio pagrindo.
Neteisūs apeliantai, teigdami, kad N. D. (K.) veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Bylos duomenys liudija, jog N. D. (duomenys neskelbtini) dirbo UAB (duomenys neskelbtini) personalo direktore, o ne šios bendrovės generaline direktore ar buhaltere, todėl akivaizdu, jog ji negali būti minėtos nusikalstamos veikos subjektas.
Liudytojas V. R. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jam 2007 metais, apie 5 mėnesius dirbant UAB (duomenys neskelbtini) plataus profilio statybininku, atlyginimą dažniausiai mokėdavo N., kurios pavardės jis nežino. Direktorius Š. K. jam buvo pažadėjęs mokėti 2000 Lt į rankas, tačiau jis gaudavo apie 1800 Lt, 1700 Lt atlyginimą. Galėjo būti, kad už 2007 metų liepos mėnesį jis atlyginimo gavo nuo 1200 Lt iki 1500 Lt, už rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius galėjo gauti apie 1800 Lt atlyginimo, o už spalio mėnesį galėjo gauti apie 1600 Lt. Matydavo, kad atlyginimo sumos, nurodytos žiniaraštyje ir mokamos į rankas, nesutampa. Realiai jis gaudavo didesnį atlyginimą nei nurodytas žiniaraštyje (6 t. 184–185 b. l.).
Liudytojas L. V. parodė, kad jam dirbant UAB (duomenys neskelbtini), atlyginimą išmokėdavo N. D.. Žiniaraštyje įrašytos sumos, prie kurių jis pasirašydavo, ne visada atitikdavo jam realiai išmokamos algos dydį. Dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini), jis gaudavo neoficialų atlyginimą. Per visą bendrovėje dirbtą laiką galėjo gauti 6706 Lt darbo užmokestį. Jį priimant į darbą buvo sutarta, kad bus mokamas apie 2000 Lt darbo užmokestis (5 t. 154 b. l.).
Liudytojas D. R. apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtino, kad tuo metu, kai jis dirbo UAB (duomenys neskelbtini) vadybininku, atlyginimą jam išmokėdavo direktorė N. Pagal darbo sutartį jo atlyginimas buvo nuo 1100 Lt iki 1200 Lt, tačiau į rankas jis gaudavo apie 2000 Lt. Galėjo būti, kad už 2007 metų gegužės, birželio mėnesius jis gavo atlyginimą virš 1000 Lt, o likusį laikotarpį gaudavo apie 2000 Lt. D. R. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad, jeigu jis ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad pasirašydavo oficialiame ir neoficialiame žiniaraščiuose, vadinasi, taip ir buvo. Dabar visų aplinkybių tiksliai nebeprisimena, nes praėjo daug laiko (6 t. 197–198 b. l.).
Liudytojas S. V. parodė, kad prieš 4 metus dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) santechniku-apdailininku, už 2007 m. rugsėjo–gruodžio mėnesius jis atlyginimo galėjo gauti apie 2200 Lt. Yra pastebėjęs, kad suma, nurodyta žiniaraštyje, būdavo mažesnė, nei sumokama į rankas. Atlyginimus mokėdavo N. D. (6 t. 198 b. l.).
Liudytojas V. D. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad atlyginimus UAB (duomenys neskelbtini) išmokėdavo N., kurios pavardės jis nebeatsimena. UAB (duomenys neskelbtini) jis prieš 5 metus keletą mėnesių dirbo darbininku. Gaudamas atlyginimą jis pasirašydavo dviejuose dokumentuose, kuris iš jų buvo oficialus, nesidomėjo. Vienoje „knygoje“ būdavo nurodoma minimali alga, kitoje – išmokama „į rankas“. Atsakydamas į prokuroro klausimą nurodė, kad galėjo būti, jog nuo 2007 m. spalio 25 d. iki 2008 m. sausio 3 d. jis dirbo staliumi, už visą dirbtą laikotarpį jam buvo sumokėta apie 3000 Lt atlyginimo (6 t. 198–199 b. l.).
Teisiamajame posėdyje liudytojai V. U., A. P., K. R., A. G., G. L. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (5 t. 153, 154, 6 t. 183–184 b. l., 7 t. 104–105 b. l.).
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad buvo peržiūrėta ir išklausyta laikmena su joje užfiksuotais liudytojų V. U., S. V., R. J., V. S., V. D. ir A. V. parodymais (7 t. 154 b. l.). Teisiamajame posėdyje taip pat perskaityti liudytojų J. Z., V. S., Ž. K. ir R. J. parodymai (7 t. 155 b. l.). Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas Š. K. ir L. Š. kaltės klausimą, liudytojų parodymus įvertino visų bylos duomenų kontekste.
Apeliantai skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, kaltinimą grįsdamas teisiamajame posėdyje neapklaustų liudytojų V. S., Ž. K., P. Z., R. J., A. R., J. Z. parodymais, tuo pažeidė BPK 276 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies nuostatas. Be to, teismas nenustatė jokių svarbių liudytojų nedalyvavimo teisiamajame posėdyje priežasčių, o liudytojo išvykimas į užsienį negali būti laikomas svarbia nedalyvavimo teismo posėdyje priežastimi.
Pažymima, kad BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti. Tokie parodymai, jei jie atitinka byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, gali būti nurodomi ir apkaltinamajame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nuosprendyje gali būti aptariami analizuojant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darant teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais grindžiamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, kaltinamojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2012). Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog buvo imtasi visų priemonių, kad liudytojai V. S., Ž. K., P. Z., R. J., A. R., J. Z. atvyktų į teismo posėdį, tačiau jiems neatvykus, norėdamas patikrinti byloje esančius kitus įrodymus, perskaitė minėtų liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Bylos duomenys patvirtina, kad teismas ėmėsi visų priemonių, kad apeliantų nurodomi liudytojai atvyktų į teisiamąjį posėdį (6 t. 118, 169, 171 b. l., 7 t. 15, 16, 24 b. l.). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad liudytojai P. Z., J. Z., Ž. K., V. S. išvykę į užsienį ir ten šiuo metu gyvena (6 t. 138, 140 b. l., 7 t. 18, 19, 20, 23 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šias liudytojų nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastis apylinkės teismas pagrįstai pripažino svarbiomis liudytojų nedalyvavimo priežastimis ir, kaip minėta, liudytojų J. Z., V. S., Ž. K. bei R. J. parodymus perskaitė teisiamajame posėdyje (7 t. 155 b. l.). Siekiant objektyviai įvertinti bylos aplinkybes ir atsižvelgus į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, jog liudytojų A. R. ir P. Z. parodymai perskaityti teisiamajame posėdyje, tačiau bylos duomenys liudija, kad šie parodymai nebuvo pagarsinti, apeliacinės instancijos teismas iš dalies atliko byloje įrodymų tyrimą ir pagarsino liudytojų A. R. (2 t. 35–36 b. l.) ir P. Z. (1 t. 111 b. l.) parodymus.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad byloje surinkti įrodymai yra tinkamai ištirti, išanalizuoti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Liudytojos N. D. (K.) parodymais bei kitų liudytojų parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys, įskaitant specialisto išvadą, prie jos esančius priedus, specialistės paaiškinimus. Tai, kad N. D. (K.) parodymų nepatvirtina liudytojo G. M. parodymai, nėra pagrindas šios liudytojos parodymus vertinti kritiškai, kaip nepatikimus.
Kaip jau minėta, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Byloje dėl nuteistųjų Š. K. ir L. Š. apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialisto 2008 m. gegužės 26 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 69–78 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šia išvada nustatė, kad Š. K., pažeidamas Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, bendrovės darbuotojams neoficialiai išmokant 77 229,64 Lt darbo užmokesčio, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą: neįrašė šių sumų į atitinkamo laikotarpio atlyginimų ir avansų išmokėjimo žiniaraščius ir neparodė 2007–2008 m. veikos buhalterinės apskaitos registruose, taip pat įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojams išmokėtą darbo užmokestį, t. y. įformino apskaitos dokumentais neįvykusias ūkines operacijas, ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2007 metus ir 2008 m. sausio mėnesį. Teismas taip pat nustatė, kad L. Š., pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y. įformino apskaitos dokumentais neįvykusias ūkines operacijas apie darbuotojams J. Z. ir G. L. išmokėtus atlyginimus, ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007 metų ir 2008 m. sausio mėnesio turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė N. S. paaiškino, kad jos specialisto išvadoje pateikti apskaičiavimai dėl papildomai išmokėto darbo užmokesčio UAB (duomenys neskelbtini) devyniolikai darbuotojų paremti liudytojų parodymais, palyginus juos su UAB (duomenys neskelbtini) buhalterijos apskaitoje pateiktais darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo duomenimis. Tyrimui buvo pateiktas priskaičiuoto darbo užmokesčio žiniaraštis 54 darbuotojams. Jame nurodytos sumos buvo palygintos su pateiktais buhalteriniais dokumentais, iš kurių ji nustatė, kad tų sumų buhalterinėje apskaitoje nebuvo. Žiniaraštyje užfiksuoti duomenys nebuvo įrašyti į buhalterinę apskaitą. Į buhalterinę apskaitą neįtrauktas žiniaraštis rodo, kad darbuotojai gaudavo papildomą darbo užmokestį. Kad įsitikinti žiniaraštyje esančių įrašų pagrįstumu, liudytojais apklausti bendrovės darbuotojai (7 t. 149-152 b. l.).
Apeliantai skunduose nurodo, kad jie pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteisti nepagrįstai, nenustačius jų tyčios.
Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2012). Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Š. K., būdamas bendrovės generalinius direktoriumi, turėdamas vidurinį išsilavinimą, o L. Š., būdama bendrovės vyriausiąja buhaltere, turėdama aukštąjį išsilavinimą, abu turėdami pakankamai gyvenimiškos patirties, žinodami buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai netinkamai juos vykdė ir tai darydami numatė, kad dėl to iš dalies nebus galima nustatyti įmonės pelno bei įsipareigojimų ir šių padarinių norėjo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai nustatyti pagrįstai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Š. K. ir L. Š. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Nuteistųjų nurodytos aplinkybės, kad nėra duomenų, jog jie patys asmeniškai išmokėjo pinigus darbuotojams ar ruošė N. D. nurodytus užrašus su neįtrauktais į apskaitą duomenimis, pastarųjų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus nepaneigia.
Apeliantų skundų argumentai, kad teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, be to, savo išvadų ir motyvų nesiedamas su konkrečiais įrodymais, pažeidė jų teisę į gynybą, atmetami kaip nepagrįsti. Akivaizdu, kad byloje surinkti įrodymai yra tinkamai ištirti, išanalizuoti ir įvertinti visų bylos duomenų kontekste, nuosprendis surašytas nepažeidžiant nei Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ir ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu gynė advokatai (2 t. 17 b. l., 3 t. 8 b. l., 4 t. 128 b. l., 6 t. 91, 91 b. l.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Atmesti nuteistųjų Š. K. ir L. Š. apeliacinius skundus.