Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-02-21 · Civilinė byla Nr. 2-939/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-21
Bylos Nr.
2-939/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Pareiškėjas
M. R.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-939/2013Procesinio sprendimo kategorija 110.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. B2-2726-345/2012 pagal pareiškėjo M. R. prašymą dėl lėšų išmokėjimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faulana“ kreditoriams tvarkos nustatymo. Suinteresuoti asmenys byloje bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Faulana“ ir bankrutavusi akcinė bendrovė bankas „Snoras“.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas M. R. pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas nustatyti BUAB „Faulana“ lėšų, gautų ne iš hipoteka įkeisto turto realizavimo, išmokėjimo tvarką, kurioje tarp trečios eilės kreditorių nebūtų BAB banko „Snoras“ (hipotekos kreditoriaus). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti BUAB „Faulana“ administratoriui UAB „Avere“ išmokėti trečios eilės kreditoriams BUAB „Faulana“ priklausančias lėšas iki teismas išnagrinės pareiškėjo prašymą. Pareiškime M. R. nurodė, jog BUAB „Faulana“ administratorius nusprendė BAB bankui „Snoras“ išmokėti 1 770 529,89 Lt, nors bankas yra hipotekos kreditorius, kurio naudai įkeista turto už 21 354 000 Lt, ir kuris visas dar nėra realizuotas. Tokiu būdu būtų pažeisti BUAB „Faulana“ trečios eilės kreditorių interesai. Pareiškėjo teigimu, LR civilinio kodekso (toliau CK) 4.193 straipsnyje nurodoma, jog, tuo atveju, jei realizavus įkeistą daiktą, gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti skolą iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka. Bankroto byloje BAB bankui „Snoras“ įkeistas turtas nėra realizuotas, todėl išieškojimo nukreipimas į kitą neįkeistą turtą, vadovaujantis CK 4.193 straipsniu nėra galimas. Kol nenustatyta BUAB „Faulana“ lėšų išmokėjimo tvarka, pagal kurią tarp trečios eilės kreditorių nėra BAB banko „Snoras“, administratorius gali išmokėti BUAB „Faulana“ priklausančias lėšas hipotekos kreditoriui ir tuo pažeisti trečios eilės kreditorių interesus. Išdėstytų argumentų pagrindu, pareiškėjo nuomone, būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių uždraudžiant administratoriui išmokėti BUAB „Faulana“ priklausančias lėšas trečios eilės išieškotojams.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi UAB „Faulana“ iškelta bankroto byla. 2012 m. sausio 17 d. nutartimi BUAB „Faulana“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs pareiškėjo M. R. prašymą nustatyti lėšų išmokėjimo bankrutavusios įmonės kreditoriams tvarką, pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino. Nutarties motyvuojamoje dalyje nurodė, jog bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Jeigu bankrutuojančios įmonės kreditorius prašo stabdyti įmonės bankroto procedūrų atlikimą iki bus išspręstas jo skundo (pareiškimo, prašymo) pagrįstumo klausimas, jis turi pateikti duomenis, kurie preliminariai leistų pagrįstai manyti, kad, nesustabdžius bankroto procedūrų, būtų sudaromos sąlygos pažeisti bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus imperatyvius reikalavimus, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš esmės prašo stabdyti BUAB „Faulana“ turto realizavimą ir įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimą, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimo stabdymas būtų neproporcingas laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog kreditorius nenurodė pagrįstų argumentų, kokiu būdu dalies BUAB „Faulana“ kreditorių reikalavimų patenkinimas galėtų apsunkinti ar padaryti neįmanomą jo interesų apsaugą skolininko bankroto procese bei pažeistų viešąjį interesą, be to, kreditorius nepateikė įrodymų, kad BAB bankas „Snoras“ kreditorinis reikalavimas būtų tenkinamas būtent iš lėšų, gautų pardavus ne įkeistą, o kitą skolininko turtą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų nepagrįstai užvilkintas BUAB „Faulana“ bankroto procedūrų vykdymas, galimai sukelti papildomi nuostoliai tiek pačiai bankrutavusiai įmonei, tiek jos kreditoriams.

Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas M. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir išspręsti klausimą iš esmės - pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti BUAB „Faulana“ administratoriui UAB „Avere“ išmokėti trečios eilės kreditoriams BUAB „Faulana“ priklausančias lėšas iki teismas išnagrinės pareiškėjo prašymą dėl lėšų išmokėjimo tvarkos nustatymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Bankrutavusios įmonės administratoriaus ketinimai paskirstyti lėšas, gautas ne iš įkeisto turto pardavimo, prieštarauja CK 4.193 straipsnio reikalavimams. Nerealizavus hipoteka įkeisto turto, į trečios eilės kreditorių sąrašą su visu reikalavimu įtraukus hipotekos kreditorių, atsiranda akivaizdi kreditorių reikalavimų patenkinimo disproporcija. Iki hipoteka įkeisto turto realizavimo įtraukus į trečios eilės kreditorių sąrašą hipotekos kreditorių BAB banką „Snoras“, jo pagrindinė skola bus pilnai padengta. Tuo tarpu visi likę trečios eilės kreditoriai, pardavus visą BUAB „Faulana“ priklausantį turtą, atgaus tik dalį savo kreditorinio reikalavimo sumos. Tuo atveju, jeigu hipotekos kreditorius su likusia neišieškota suma bus įtrauktas į trečios eilės kreditorių sąrašą po hipoteka įkeisto turto realizavimo, būtų patenkinta didesnė trečios eilės kreditorių reikalavimų suma. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas siekia sustabdyti turto realizavimo sustabdymą ir kreditorių reikalavimų patenkinimą. Pareiškėjas prašo stabdyti tik lėšų išmokėjimą trečios eilės kreditoriams. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė būtų neproporcinga siekiamiems tikslams. Pirmos ir antros eilės kreditoriams lėšos jau yra išmokėtos. Išmokėjus lėšas trečios eilės kreditoriams, visi kreditoriai, išskyrus BAB banką „Snoras“, gautų žymiai mažesnes sumas. Hipotekos kreditorius yra bankrutavusi įmonė, todėl, išnagrinėjus bylą ir nustačius pareiškėjo prašomą lėšų išmokėjimo tvarką, restitucija į hipotekos kreditoriui išmokėtas sumas būtų negalima. Pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymo, patvirtinančio ketinamą atlikti lėšų paskirstymą, kadangi administratorius atsisakė pareiškėjui pateikti oficialų dokumentą.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bankroto procedūrų vykdymas nebus užvilkintas, kadangi turto realizavimas tik pradedamas. Teismas nepagrindė teiginio, jog kreditoriams gali atsirasti neigiamos pasekmės. Pareiškėjo manymu, neigiamos pasekmės gali atsirasti tik BAB bankas „Snoras“. Pareiškėjo manymu, byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes priešingu atveju iškiltų grėsmė galimo teismo sprendimo (nutarties) įvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai).

Teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, jog atskirajame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad ,,kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms”. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005).

Iš atskirojo skundo medžiagos matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu nurodo nesutinkąs su administratoriaus nustatyta kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo tvarka, prašo teismo nustatyti kitą finansinių reikalavimų tenkinimo tvarką. Pareiškėjo manymu, prielaidos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra tikimybė, jog nesustabdžius tikėtinai nepagristos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo (lėšų paskirstymo) tvarkos, bus pažeisti kitų trečios eilės kreditorių interesai bei egzistuoja tikimybė, jog teismo sprendimas šioje byloje nebus įvykdytas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė nustatęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog, nesustabdžius bankroto procedūrų būtų sudaromos sąlygos pažeisti bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų imperatyvius reikalavimus, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei viešą interesą.

Pažymėtina, kad pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje – tokios priemonės gali būti taikomos, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas. Ar taikyti ir kokia apimtimi taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustato teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ekonomiškumo, proporcingumo ir kitus laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aktualius principus. Teismų praktikoje yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai bei aplinkybės, kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Neturtinio pobūdžio bylose dažniausiai atsižvelgiama į šalių teisių pažeidimo riziką, vertybes, kurioms apsaugoti laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos, poreikį užtikrinti kitų suinteresuotų asmenų teises, naujų teisinių ginčų atsiradimo tikimybę ir kt. Visais atvejais turėtų būti įvertinta ir tai, ar tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai leidžia įžvelgti ieškovui palankaus sprendimo tikimybę, taip pat ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė išvadą, jog pareiškėjas neįvykdė pareigos pagrįsti pareiškime nurodytų aplinkybių, jog, nesustabdžius bankroto procedūrų būtų sudaromos sąlygos pažeisti bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų imperatyvius reikalavimus, bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teises bei viešą interesą. Teismas sprendžia, kad apelianto atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, jog šiuo metu yra paskelbtos parduodamo turto varžytynės, patvirtina, kad šiuo metu nėra vykdoma kreditorių finansinių reikalavimo tenkinimo (lėšų paskirstymo) procedūra, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu nėra grėsmės pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui, pagrįsta.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Atskleidžiant ekonomiškumo ir proporcingumo principų turinį teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų atsakovo teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios galbūt pagrįstus reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog prašomos laikinosios apsaugos priemonės (bankroto procedūros sustabdymas) neproporcingos pareiškėjo siekiamiems tikslams. Teismas nesutinka su apelianto argumentu, jog, byloje pritaikius laikinąsias pasaugos priemones, nebus užvilkintas bankroto procesas. Kaip minėta, bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi akivaizdu, kad su bankrutavusios įmonės kreditoriais dėl bankroto procedūros ypatumų uždelsta atsiskaityti pakankamai ilgą laiko tarpą, tačiau pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, finansinių reikalavimų patenkinimo kreditoriai papildomai turėtų laukti pareiškėjo skundų nagrinėjimo laikotarpiu, kas savaime prieštarauja operatyvumo ir ekonomiškumo principams, atsižvelgiant į tai, kad nėra duomenų, jog kiti trečios eilės kreditoriai būtų teikę skundus dėl lėšų paskirstymo tvarkos.

Kiti apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis