Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovei S. V., atsakovo atstovei Ramintai Šulskytei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui R. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Šiaulių kraštas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui (tretieji suinteresuoti asmenys – R. D., V. D., L. D., UAB „Linos namai“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nurodytų teiginių priskirtinumą nuomonei indikuoja ir sakinių konstrukcijos, raiškos priemonės, net skyryba. Pavyzdžiui, teiginys „(Už „ačiū“ ar už „gražias akis“ - nežinia...)“ akivaizdžiai išreiškia nuomonę, svarstymą, abejonę, nebaigtą mintį. Teiginiai „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje – ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ išreikšti klausiamąja forma, ir tai rodo, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias, informaciją, tačiau tai negali būti laikoma žinia Įstatymo prasme. Įpareigoti paneigti nuomonę ir atlyginti žalą už išsakytą nuomonę net ir tuo atveju, jei ji būtų šokiruojanti ar kelianti nerimą, negalima, nes būtų pažeistos Konstitucijos 25 str., o taip pat ir kitų teisės aktų nuostatos.

Pažymi, kad straipsniuose išsakyti teiginiai nėra nukreipti į pareiškėjus R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“, o skundžiamame sprendime padaryta priešinga išvada yra netiksli ir nelogiška, nes eilinis straipsnio skaitytojas straipsnyje nurodytų asmenų tapatybės negalėjo identifikuoti. Be to, pačiame sprendime nurodoma, kad straipsnio „herojai“ apima ne tik pareiškėjus, bet ir kitus neįvardintus asmenis. Per 20 leidybos metų Bendrovė publikavo daugybę straipsnių apie įvairius įvykius ir žmones, o į žurnalistų etikos institucijas dėl „Šiaulių krašto“ publikacijų per ilgus veiklos metus yra kreipęsi ne tik pareiškėjai, bet ir kiti asmenys, todėl „herojų“ tapatinimas su pareiškėjais yra nepagrįstai siauras, paremtas nemotyvuotais samprotavimais.

Iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o reikalautina tik elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį. Todėl sprendime nepagrįstai sąvoka „vagystė“ siejama su konkrečiu Baudžiamojo kodekso straipsniu, nes skaitytojai yra įvairaus išsilavinimo asmenys, dažnai nežinantys įstatyme numatytų veikų ir jų sudėčių. Be to, straipsniu nebuvo siekta nurodyti konkrečių veikų ar jomis apkaltinti konkrečius asmenis. Bendrinėje kalboje žodis „vagystė“ reiškia slaptą turto pasisavinimą, nedetalizuojant, kokiu būdu šis veiksmas atliekamas.

Pagal Civilinio proceso kodekso 178 str., asmenys, teigiantys buvus jų garbės ir orumo pažeidimą, turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Žeminti garbę ir orumą reiškia menkinti asmens gerą vardą visuomenėje bei mažinti jo paties savęs vertinimą. Teismas, nustatydamas faktą, ar paskleistos žinios žemina ieškovo garbę ir orumą, turi vadovautis ne subjektyvia ieškovo ar atsakovo nuomone, o atsižvelgti į objektyvius kriterijus. Pagrindinis asmens elgesio vertinimo kriterijus turi būti teisės normos, taip pat moralės, paprotinės normos, kurios atspindi visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, požiūrį į gėrį, blogį, daro įtaką asmens elgesiui, todėl teismas turi atsižvelgti, kaip atskirą socialinių normų pažeidimą visuomenė vertina protingo, moralaus žmogaus akimis, t. y., ar jis gali būti laikomas diskredituojančiu asmens garbę, gerą vardą visuomenėje bei mažinančiu asmens paties savęs vertinimą. Nuomonė gali būti reiškiama ir itin kritiškai, tačiau už ją nėra baudžiama. Teiginiai negali būti žeminantys ir tuo atveju, jei nėra aišku, apie kokį asmenį tiksliai kalbama.

Pažymi, kad publikacijoje nėra įvardijamos konkrečios veikos, o jas įžvelgia tik pats Inspektorius iš žodžių „vykstančius grobstymus“, „mokesčių slėpimus“, „nusikaltimus“, „kartu vogti“. Todėl abejotina, ar yra pagrindas sieti minėtus žodžius su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis, nurodytomis Baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d.. 183 str. 1 d., 184 str. 1 d., 222 str. 1 d.

Taip pat pažymi, kad Bendrovė vienoje iš publikacijų nurodė, kad L. D. atsisakė komentuoti situaciją, taigi pareiškėjams buvo siūlyta pasisakyti. D. ir UAB „Linos namai“ nuomonės klausti netikslinga, nes publikacija nebuvo tiesiogiai su jais susijusi.

Dėl išdėstytų priežasčių, pareiškėjos manymu, laikytina, kad Įstatymo19 str. 3 d., 3 str. 3 d., 16 str. 1 d., 22 str. 8 d. 2 p, 41 str. 2 d. 1 p., 44 str. 3, 4 d. normų pažeidimai konstatuoti nepagrįstai, pateikiant nemotyvuotas atskirų žodžių interpretacijas, neatsižvelgiant į jų publikacijų tematiką, klaidingai interpretuojant paties viešosios informacijos rengėjo paaiškinimus. Sprendime neanalizuojamos visos būtinos sąlygos (pavyzdžiui, garbės ir orumo pažeidimas konstatuotas net nesiaiškinus, ar ginčijami teiginiai gali būti laikomi žinia, ar jie neabejotinai yra apie pareiškėjus ir kt.), didžioji dalis sprendimo paremta tik samprotavimais, kai kuriais atvejais grindžiamais aplinkybėmis, kurių straipsnio publikavimo metu net nebuvo. Todėl abejoja, ar Inspektorius, atlikdamas tyrimą ir priimdamas sprendimą buvo objektyvus, pakankamai išsamiai analizavo situaciją.

Vienu iš skundžiamo sprendimo priėmime padarytų procedūriniu pažeidimu pareiškėja įvardina tai, kad R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundas buvo nagrinėjamas nepagrįstai ilgai, t. y. daugiau kaip 7 mėnesius. Atsižvelgus į tai, kad Inspektoriui skundas buvo pateiktas 2011-09-23, o sprendimas priimtas tik 2012-05-14, Įstatymo 50 str. 13 d. imperatyviai nustatyti skundo nagrinėjimo terminai buvo viršyti daugiau nei du kartus.

Be to, tiek pareiškėjas, tiek kitos su ja susijusios visuomenės informavimo priemonės publikacijose nuolat skelbė informaciją apie tai, kad nauja AB „Gubernija“ vadovybė teisėsaugos institucijoms atskleidė galimai trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, bendradarbiavo jas tiriant, ir apie tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų iniciatyva visuomenės informavimo priemonių veiklos priežiūrą vykdančios institucijos vertino tokio pobūdžio informacijos skelbimo teisėtumą. Pareiškėjas publikacijoje „Buvusiam „Gubernijos“ direktoriui už bendrovės tarto vagystę gresia iki 7 metų kalėjimo“ („Šiaulių, kraštas“, 2011-05-27) aiškiai nurodė, kad ginčo teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis. Bendrovė nuo 2009 metų nuolat skelbė informaciją apie tariamas trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Minėtos aplinkybės suponuoja išvadą, kad bent jau Šiaulių rajono gyventojai galėjo aiškiai suvokti, kas yra viena iš Šiaulių įmonių, į kurią „Respublikos“ leidinių grupė investavo milijonus, kas yra tie asmenys, kurie minėtoje įmonėje atliko tariamas nusikalstamas veikas.

Teiginiuose „Kai mūsų leidinių grupė, investavusi milijonus į vieną Šiaulių įmonę, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Aišku, per spaudą“, „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje - ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ Pareiškėja taip pat paskelbė tikrovės neatitinančią informaciją apie tai, kad tretieji suinteresuoti asmenys „grobstė ir švaistė įmonės turtą“, „vogė“, „slėpė mokesčius“. Pažymėtina, kad publikacijos paskelbimo metu pareiškėja neturėjo ir negalėjo turėti jokios informacijos, patvirtinančios padarytas minėtas nusikalstamas veikas, nes 2011-01-18 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-20/2011 buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl R. D. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 184 str. 2 d.; 2011-05-17 R. D. buvo pareikšti, bet ne įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuoti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d. ir 222 str. 1 d., padarymo; 2009-08-28 L. D. buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 24 str. 6 d. ir 222 str. 1 d., padarymo, tačiau įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-10-309/2011 ji buvo išteisinta.

Motyvuojamoji dalis

Darytina išvada, kad ginčo publikacijos paskelbimo metu tretiesiems suinteresuotiems asmenims kaltinimai buvo pareikšti dėl šių nusikalstamų veikų: apgaulingo apskaitos tvarkymo (Baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d.) bei piktnaudžiavimo (Baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d.), tačiau jie nebuvo kaltinami dėl vagystės (Baudžiamojo kodekso 178 str.), turto pasisavinimo (Baudžiamojo kodekso 183 str.) ar turto iššvaistymo (Baudžiamojo kodekso 178 str.), kaip ginčo objektu esančiuose teiginiuose kategoriškai paskelbė pareiškėjas. Akcentuoja, kad iki ginčo publikacijos paskelbimo nebuvo priimta jokių apkaltinamųjų teismo nuosprendžių, patvirtinančių trečiųjų suinteresuotų asmenų kaltumą dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo. Nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens įvardijimas sukčiumi, vagimi ar jų metodus naudojančiu asmeniu, per se yra asmens garbę ir orumą žeminantys teiginiai, nereikalaujantys specialaus įrodinėjimo, nes tokie teiginiai visuomenės yra suprantami vienareikšmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-10-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-988/2001). Be to, paskleisti teiginiai vertinami taip, kokia reikšmė jiems suteikiama tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje.

Nei vienoje iš ginčo publikacijų nebuvo suteikta galimybė tretiesiems suinteresuotiems asmenims pasiaiškinti, nepateikta šių asmenų nuomonė. Nagrinėjamos bylos atveju tretieji suinteresuoti asmenys pareiškėjai 2011-09-05 pateikė prašymą Įstatymo nustatyta tvarka paneigti publikacijose paskelbtą informaciją, todėl pareiškėjai kilo pareiga šią informaciją paneigti. Todėl skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog Bendrovė pažeidė Įstatymo 44 str. 3 ir 4 dalis. Be to, tikrovės neatitinkančios ir asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos paneigimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 44 str. 2 d., kurioje nurodyti pagrindiniai paneigimo turinio elementai: informacija, kuri neatitinka tikrovės; tokios informacijos paskelbimo laikas ir vieta; teiginiai, kurie žemina asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją. Tačiau Įstatymo nuostatos neįpareigoja atsakovo viešosios informacijos skleidėjui pateikti suformuotą paneigimo tekstą.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad skundo dėl garbę ir orumą žeminančios informacijos paskleidimo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis. Nagrinėjamu atveju atsakovas trečiųjų suinteresuotų asmenų skundą gavo 2011-09-23. Kartu su skundu taip pat buvo pateikti trečiųjų suinteresuotų asmenų skundai dėl kitų su pareiškėja susijusių viešosios informacijos skleidėjų paskelbtos informacijos. Dėl visų skundų buvo atliekamas vienas tyrimas, kurio metu buvo surinkta ir įvertinta didelės apimties medžiaga. Todėl darytina išvada, kad ilgesnis nei Įstatyme nustatytas skundo nagrinėjimo terminas užtikrino atlikto tyrimo išsamumą, padėjo priimti objektyvų ir išsamų sprendimą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti, atstovė patvirtino atsiliepime nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. D. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylą, nustatyta, kad R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ 2011-09-23 kreipėsi su skundu į Inspektorių dėl dienraštyje „Šiaulių kraštas“ 2011-05-24, 2011-05-27 ir 2011-07-30 ir šio dienraščio internetiniame tinklapyje www.skrastas.lt paskelbtose publikacijose pateiktų teiginių, žeminančių pareiškėjų garbę ir orumą (t. 1, b. l. 47–54). Inspektoriui pateiktame skunde pareiškėjai, be kita ko, nurodė, kad ginčo dalyku yra 2011-05-24 dienraštyje „Šiaulių kraštas“ straipsnyje „XX a. cenzūra“ (2011-05-24) paskelbti teiginiai „Ne kartą po aštresnės kritikos mūsų „herojai“ bėgo užuovėjos į šią skandalingai pagarsėjusią Etikos komisiją, kuri jiems išduodavo „indulgenciją“. (Už „ačiū“ ar už „gražias akis“ – nežinia...)“, „Kai mūsų leidinių grupė, investavusi milijonus į vieną Šiaulių įmonę, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Aišku, per spaudą“, „Savo ruožtu įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus ir buvome skubiai apsvarstyti“, „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje - ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“ (toliau – ir ginčo teiginiai) (t. 1, b. l. 55).

Inspektorius 2012-05-14 sprendimu R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ skundą dėl dienraščio „Šiaulių kraštas“ publikacijose paskelbtos informacijos pripažino iš dalies pagrįstu (1 p.), įspėjo viešosios informacijos skleidėją UAB „Šiaulių kraštas“ dėl Įstatymo 3 str. 3 d., 16 str. 1 d., 19 str. 2 d., 22 str. 8 d. 1, 2 ir 4 p., 41 str. 2 d. 1 p. ir 44 str. 3, 4 d. pažeidimų (2 p.) ir pareikalavo Įstatymo nustatyta tvarka paneigti publikacijoje „XX a. cenzūra“ („Šiaulių kraštas“, 2011-05-24) paskelbtą tikrovės neatitinkančią, pareiškėjų garbę ir orumą žeminančią informaciją (t. 1, b. l. 9–20).

Byloje spręstinas ginčas dėl Inspektorius 2012-05-14 sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Bendrovės skundo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Inspektorius 2012-05-14 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įst. 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Ginčo santykiai reglamentuojami Įstatymu, kurio 3 str. 3 d. nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, o 19 str. 2 d. įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

Pagal Įstatymo 22 str. 8 d. 1, 2, 4 p., viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, privalo būti objektyvūs ir nešališki, neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų.

Įstatymo 41 str. 2 d. 1p. nurodoma, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje.

Įstatymo 2 str. 33 d. nurodoma, jog nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Minėto straipsnio 69 d. nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Taigi, visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

Fizinio asmens garbė ir orumas ar juridinio asmens dalykinė reputacija yra ginami, kai yra nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) paskleistos žinios yra apie asmenį; 3) paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas”).

Teisėjų kolegija, įvertinusi straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtą informaciją („Kai mūsų leidinių grupė, investavusi milijonus į vieną Šiaulių įmonę, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Aišku, per spaudą“, „Savo ruožtu įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus ir buvome skubiai apsvarstyti“, „Gal etiškiau apie nusikaltimus neskelbti spaudoje - ir kartu vogti? Prisijungti prie valstybėje veikiančios šešėlinės, vagių ir švaistytojų „ekonomikos“?“), jos pateikimo būdą, daro išvadą, kad pareiškėja tokiu informacijos pateikimu siekė ne išreikšti savo požiūrį (nuomonę) į situaciją ar atkreipti visuomenės dėmesį, bet aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtino apie trečiųjų asmenų atliktas nusikalstamas veikas (turto grobstymą, mokesčių slėpimą, vagystes, turto švaistymą). Todėl pripažintina, kad ginčo teiginiuose paskelbta informacija atitinka žiniai taikytinus kriterijus ir laikytina žiniomis, o ne nuomone.

Be to, iš straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtų teiginių matyti, kad buvo paskelbta informacija, identifikuojanti trečiuosius suinteresuotus asmenis, nes nurodoma, jog: informacija pateikiama apie didelę Šiaulių įmonę, valdomą su pareiškėja susijusios leidinių grupės; nusikalstamas veikas atliko šioje įmonėje dirbantys ir su jais susiję asmenys, tokiu būdu padarydami žalą įmonei; siekdami sustabdyti pareiškėjos skelbiamos informacijos pateikimą, šie asmenys kreipėsi į Žurnalistų etikos inspekciją. Tretieji suinteresuoti asmenys dėl paskelbtos informacijos kreipėsi su skundu į Inspektorių, ir tai tik patvirtina, kad iš paskelbtų žinių turinio galima buvo suprasti, jog skelbiama informacija yra apie juos. Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar ginčo teiginiais yra identifikuojami konkretūs asmenys, reikšminga ir ta aplinkybė, kad ši informacija buvo paskelbta regioniniame laikraštyje, t. y. informavimo priemonėje, kurios skaitytojais yra šio krašto gyventojai ir jie pirmiausia informuojami šiam kraštui aktualiais klausimais. Be to, Bendrovė ir su ja susijusios visuomenės informavimo priemonės savo publikacijose nuolat skelbė informaciją, kad nauja AB “Gubernija” vadovybė, t. y. su pareiškėja susijusių informavimo priemonių atstovai, teisėsaugos institucijoms atskleidė galimai trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas nusikalstamas veikas (t. 1, b. l. 113–123). Pareiškėjos 2011-05-27 dienraštyje „Šiaulių kraštas“ straipsnyje “R. D. bus teisiamas kaip vagis” paskelbta informacija (“Jau skelbta, kad kai “Respublikos” leidinių grupė, į “Guberniją” investavusi milijonus litų, sužinojo apie ten vykstančius grobstymus bei mokesčių slėpimus, tučtuojau kreipėsi į teisėtvarkos pareigūnus bei visuomenę. Savo ruožtu, įtariamieji vagyste kreipėsi į etikos sargus. Kol etikos sargai svarstė “Respublikos” žurnalistus už etikos pažeidimus, įtariamieji vagyste tyliai tvarkėsi savo reikalus teismuose”) aiškiai nurodoma, kad ginčo teiginiai yra apie trečiuosius asmenis (t. 1, b. l. 122).

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad bent jau Šiaulių krašto gyventojai, kuriems nuolat buvo pateikiama informacija apie trečiuosius asmenis ir kurie nuolat turėjo galimybę sekti ir stebėti situaciją, galėjo identifikuoti, kad ginčo teiginiai yra apie trečiuosius suinteresuotus asmenis.

Byloje esantys įrodymai liudija, kad dienraštyje „Šiaulių kraštas“ straipsnyje „XX a. cenzūra“ ginčo teiginių paskelbimo metu tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 228 str. 1 d. (R. D.) ir 222 str. 1 d. (R. D. ir L. D.), t. y. piktnaudžiavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo, tačiau jie nebuvo kaltinami dėl vagystės, turto pasisavinimo ar turto iššvaistymo (t. 1, b. l. 67–80, 160–163). Taigi, ginčo teiginiais be jokio pagrindo konstatuota, kad tretieji asmenys įvykdė šiuos nusikaltimus.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvada, kad straipsnio teiginiai apie trečiųjų suinteresuotų asmenų padarytas konkrečias nusikalstamas veikas – vagystes, mokesčių slėpimą, turto pasisavinimą ir iššvaistymą – neatitinka tikrovės. Taip pat akivaizdu ir tai, kad teiginiai, kuriais asmuo įvardijimas sukčiumi, vagimi ar pan., yra savaime jo garbę ir orumą žeminančiais ir nereikalaujančiais specialaus įrodinėjimo, nes tokie asmenį apibūdinantys teiginiai visuomenėje yra suprantami vienareikšmiškai neigiamai.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad „XX a. cenzūra“ straipsnyje paskleistos žinios neatitinka tikrovės, o taip pat žemina trečiųjų suinteresuotų asmenų (R. D., L. D.) garbę ir orumą, todėl Inspektoriaus 2012-05-14 sprendime pagrįstai, nurodoma, kad buvo pažeistos Įstatymo 3 str. 3 d., 16 str. 1 d., 19 str. 2 d., 22 str. 8 d. 1, 2 ir 4 p., 41 str. 2 d. 1 p. nuostatos.

Pagal Įstatymo 44 str. 2 d., jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę (spaudoje, televizijoje, radijuje ir pan.), asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą, kuriame turi būti nurodyta, kokia paskelbta informacija neatitinka tikrovės, kada ir kur ji buvo paskelbta, kokie paskelbtos informacijos teiginiai žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, ir pareikalauti, kad šią informaciją paskleidusi visuomenės informavimo priemonė tokį paneigimą paskelbtų.

Tretieji suinteresuoti asmenys kreipėsi į Bendrovę dėl ginčo teiginių paneigimo, tačiau pareiškėja jų prašymo nepatenkino (t. 2, b. l. 86–87). Todėl Inspektoriaus 2012-05-14 sprendimu pareiškėja pagrįstai įpareigojama Įstatymo nustatyta tvarka paneigti tikrovės neatitinkančią ir pareiškėjų garbę bei orumą žeminančią informaciją

Inspektoriaus 2012-05-14 sprendimo motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodoma, kokios straipsnyje „XX a. cenzūra“ paskelbtos žinios neatitinka tikrovės. Kaip minėta, tokių žinių paneigimo turinys ir jo paskelbimo tvarka reglamentuojami Įstatymo 44 str. 2 d. nuostatomis.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Inspektoriaus 2012-05-14 sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 2 d. nuostatas, o pareiškėjos skunde teismui išdėstyta pozicija, jog šio sprendimo negalima įvykdyti dėl rezoliucinės dalies netikslumo, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepagrįsta.

Įstatymo 50 str. 13 d. nustatyta, kad Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos.

R. D., V. D., L. D. ir UAB „Linos namai“ 2011-09-23 skundą Inspektoriui dėl dienraštyje „Šiaulių kraštas“ ir šio dienraščio internetiniame tinklapyje www.skrastas.lt paskelbtų publikacijų pateikė 2011-09-23, sprendimas priimtas 2012-05-14, todėl pripažintina, kad atsakovas praleido Įstatymo 50 str. 13 d. nustatytą terminą.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, jog tik esminiai procedūriniai pažeidimai, dėl kurių galimai buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, gali būti pripažįstami pagrindu naikinti ir patį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-05-08 sprendimas adm. b. Nr. A15-683/2005; 2006-02-20 nutartis adm. b. Nr. A2-687/2006, 2010-10-01 nutartis adm. b. Nr. AS858-603/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Inspektoriui pateikto skundo nagrinėjimo termino praleidimo pasekmes, pažymėta, kad šis terminas nėra naikinamasis, o pagrįstas objektyviais duomenimis sprendimas negali būti naikinamas vien dėl tos priežasties, jog yra priimtas pasibaigus nustatytam terminui (2009-11-23 nutartis adm b. Nr. A261-1293/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtoje nutartyje pateiktus išaiškinimus, daro išvadą, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų 2011-09-23 pateikto skundo nagrinėjimo termino pažeidimas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, dėl kurio turėtų būti naikinamas ir pats sprendimas.

Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Inspektorius 2012-05-14 sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimai jį panaikinti atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėja prašo teismo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Administracinių bylų teisenos įst. 44 str. 1 d. sakoma, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundo reikalavimas atmestas, netenkintinas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įst. 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Šiaulių kraštas“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.