Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. kasacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trims mėnesiams, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžiu Jurbarko rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 18 d. nuosprendžio dalis, kuria A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis. A. L. pagal BK 219 straipsnio 1 dalį išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo nuosprendžiu A. L. panaikinta nuosprendžio dalis dėl paskirtų bausmių subendrinimo pagal BK 63 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį, būdamas atsakingu už apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, taip pat 1996 m. vasario 22 d. Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės įsakymą Nr.13, paslėpė ir neišsaugojo įstatymų nustatytą laiką, t. y. 10 metų, visų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Taip A. L. apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima visiškai nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 30 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 51 straipsnio 7 punkto reikalavimus, nes 2011 m. balandžio 18 d. teisiamajame posėdyje nedalyvavo gynėjas ir šis posėdis buvo neviešas. Nuteistasis teigia, kad teisėjas proceso metu neužtikrino galimybės visuomenės nariams patekti į Kauno tardymo izoliatoriuje vykusį 2011 m. balandžio 18 d. teismo posėdį, nepaviešino, kur ir kada įvyks šis posėdis, neužtikrino, jog būtų daromas šio posėdžio garso įrašas, neužtikrino kaltinamajam valstybės garantuojamos teisės į gynybą. Kasatorius ginčija teismų nustatytų aplinkybių vertinimą, teigia, kad R. M. nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja ir ja nebuvo, ji negali būti pripažinta bendrovei siųsto priminimo dėl įmokų sumokėjimo gavėja. Atsižvelgiant į tai, kasatorius daro išvadą, kad jis negavo priminimo sumokėti įmokų, todėl prašo jį išteisinti nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 1 dalyje, ne dėl to, kad nebuvo iš ko sumokėti įmokų, bet dėl to, jog nėra gavęs pranešimo apie šią pareigą. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo skundo argumentus dėl liudytojo S. L. kalbos nemokėjimo, teisėjo R. Klimaičio šališkumo, nevertino teisės į gynybą pažeidimo atmetant jo prašymus susipažinti su bylos medžiaga, neatkreipė dėmesio į paskutinio posėdžio įrašo nedarymo aplinkybes ir šio įrašo svarbą nustatant tikrąsias aplinkybes. A. L. manymu, teismai vertindami jo veiksmus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarė klaidą, nes byloje nėra faktų, kad jis būtų slėpęs apskaitos dokumentus. Dokumentų neišsaugojimas ir paslėpimas yra du skirtingi dalykai, todėl įstatymų leidėjas atskyrė BK 222 straipsnį nuo 223 straipsnio; neįrodžius, kad jis dokumentus slėpė buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistojo A. L. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad negalima sutikti su kasatoriaus argumentais, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo skundą, nepasisakė dėl dalies skundo motyvų, nevertino skunde pateiktų argumentų, nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų proceso pažeidimų. Šis teismas nuteistojo A. L. skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK normų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavo byloje ištirtus įrodymus, pateikė motyvuotas išvadas dėl priimtų sprendimų, atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde. Šis teismas paaiškino, kaip ir kodėl vertina vienus ar kitus byloje surinktus duomenis, bei ėmėsi priemonių pirmosios instancijos teismo padarytiems pažeidimams pašalinti. Dėl kasatoriaus argumentų, kad 2011 m. balandžio 18 d. posėdis įvyko neužtikrinant viešumo principo, prokuroras nurodo, jog surengdamas posėdį tardymo izoliatoriuje teismas BPK 9 straipsnio nuostatų nepažeidė ir proceso dalyvių teisių neapribojo. Tai, kad posėdžio metu nebuvo daromas garso įrašas, taip pat nelaikytina BPK pažeidimu, įstatymas įsakmiai numato tik vieną privalomų teismo posėdžio eigos fiksavimo priemonę, įtvirtintą BPK 261 straipsnyje. Prokuroras sutikdamas, kad teismo nutartimi paskirto gynėjo nedalyvavimas 2011 m. balandžio 18 d. posėdyje yra BPK pažeidimas, pažymi, jog jis nelaikytinas esminiu, nes šio posėdžio metu buvo tik išklausytas kaltinamojo paskutinis žodis. Todėl gynėjo dalyvavimas, ar nedalyvavimas negalėjo turėti esminės įtakos kaltinamojo galimybei tinkamai pasinaudoti savo teisėmis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas A. L. skundą, ištaisė pirmosios instancijos padarytą pažeidimą ir viso proceso metu užtikrino gynėjo dalyvavimą. Kasatoriaus argumentai, kad jam buvo apribota teisė susipažinti su bylos medžiaga ir pasiruošti gynybai, atmestini, nes nuo to momento, kai kaltinamajam A. L. buvo pakeista kardomoji priemonė ir paskirtas suėmimas, teismo posėdžiuose dalyvavo teismo paskirti gynėjai. Panaikinus A. L. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą ir paleidus jį į laisvę, 2010 m. vasario 23 d. posėdžio metu kaltinamasis pareiškė, kad gynėjo nepageidauja. Tolesnio bylos nagrinėjimo teisme metu bei 2010 m. birželio 2 d. baigus įrodymų tyrimą, A. L. jokių prašymų nepareiškė. Atsižvelgiant į tai matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. L. buvo suteiktos galimybės susipažinti su bylos medžiaga, o jam esant suimtam buvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas ir, remiantis BPK nuostatomis, su bylos medžiaga kaltinamasis galėjo susipažinti per gynėją. Kasacinio skundo argumentai teismo prašant pripažinti, kad R. M. nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja ir raginimo sumokėti mokesčius jai įteikimasnetinkamas, nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Apgaulingo apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes teismai nustatė remdamiesi byloje nustatytais duomenimis, kurie gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl teismų išvados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, jog teismas kitaip nei norėjo kasatorius vertino surinktus įrodymus, ar neatliko jo prašomų veiksmų, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Bylos nagrinėjimo procesas teisme vyko tinkamai laikantis rungimosi principo, bei pagrindinių bylos nagrinėjimo teisme nuostatų. Teismas aiškiai pasisakė, kodėl ir kokiais įrodymais remiasi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, o kitus duomenis atmeta, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas.

Kasacinis skundas atmetamas.

Dėl nenagrinėtinų skundo teiginių, susijusių su baudžiamojo įstatymo taikymu

Nuteistojo prieštaravimai pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui dėl BK 219 straipsnio taikymo pagrįstumo ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui dėl išteisinimo motyvų, paremti siūlymu įvertinti R. M. atliktus veiksmus, nustatyti jos santykius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ paliekami nenagrinėti, nes apeliacinės instancijos teismui nuteistąjį išteisinus nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, kaltinimo dėl mokesčių nesumokėjimo byloje neliko. Išteisinamąją nuosprendžio dalį grįsti kitais motyvais ir kitokiu įrodymų vertinimu (taip pat ir vertinti naujus dokumentus, pridėtus prie kasacinio skundo) nesudaro kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Kasatorius teigia, kad byloje neįrodžius, jog jis slėpė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus, buvo netinkamai pritaikyta BK 222 straipsnio 1 dalis. Vien pagal tokį teiginį baudžiamoji byla kasacine tvarka taip pat negali būti nagrinėjama. Šioje nutartyje minėta, kad kasacinės instancijos teismas, teisės taikymo aspektu nagrinėdamas baudžiamąją bylą, bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų netiria ir jų nevertina, įrodymų pakankamumo klausimų nesprendžia. Kasacinės instancijos teismas gali tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai tam tikras aplinkybes pripažino įrodytomis, nepažeisdami BPK nustatytų taisyklių, tačiau tokiu atveju skunde būtina nurodyti, kokios konkrečios baudžiamojo proceso teisės normos buvo pažeistos, kodėl jos buvo pažeistos, ir motyvuoti, kad teismų padaryti pažeidimai yra esminiai. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio argumentų kasaciniame skunde nėra.

Dėl baudžiamojo proceso normų pažeidimo

Kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio, vykusio 2011 m. balandžio 18 d. ne Jurbarko rajono apylinkės teisme, o Kauno tardymo izoliatoriuje, metu pažeistos A. L. teisės į teisingą ir viešą teismo procesą, yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šis pažeidimas konstatuotas nurodant, jog suteikus A. L. paskutinį žodį, suimtam kaltinamajam nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas. Tačiau minėto apylinkės teismo posėdžio organizavimo ir eigos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad šio teismo posėdžio metu pažeista ne tik A. L. teisė turėti gynėją, bet ir jo teisė į viešą procesą.

Kolegija pažymi, kad kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą, greitą ir teisėtą baudžiamąjį procesą. Kaltinamajam ši teisė įgyvendinama vadovaujantis BPK 44 straipsnyje įtvirtintais asmens teisių apsaugos pagrindais. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo proceso viešumas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 2 dalyje ir 117 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 7 straipsnyje ir 34 straipsnio 1 dalyje, bei BPK 9 ir 44 straipsniuose. Pagal BPK 9 straipsnio nuostatas bylos visuose teismuose nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja valstybės, tarnybos, profesinės ar komercinės paslapties saugojimo interesams, taip pat nagrinėjant bylas dėl nusikalstamų veikų, kuriomis kaltinami jaunesni kaip aštuoniolikos metų asmenys, nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylas, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas.

Bylos medžiaga rodo, kad kaltinamajam A. L. 2011 m. balandžio 18 d. paskutinis žodis suteiktas neviešame teismo posėdyje, byloje nesant jokių duomenų apie tokio posėdžio paskyrimą. Posėdis vyko ne teismo patalpose, o valstybės įstaigoje, vykdančioje kardomąją priemonę – suėmimą, Kauno tardymo izoliatoriuje, į kurį patekimas griežtai ribojamas. Tokie teismo veiksmai aiškiai nesuderinami su minėtais, teisės normų nustatytais reikalavimais teismo proceso viešumui ir laikytina, kad nuteistajam paskutinis žodis nebuvo suteiktas. Pagal BPK XXII skirsnio nuostatas paskutinio žodžio suteikimas kaltinamajam yra bylos nagrinėjimo teisme dalis ir jokios išimtys ši proceso veiksmą atlikti neviešai (išskyrus atvejus nurodytus Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje, BPK 9 straipsnio 2 dalyje) teisės aktuose nėra numatytos.

Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl teismo proceso viešumo (e. g. Hummatov v. Azerbaijan, nos. 9852/03 and 13413/04, judgment of 29 November 2007) yra konstatuota, jog bylos nagrinėjimas atitinka viešumo reikalavimus tik tada, kai plačioji visuomenė turi galimybę gauti informaciją apie jo datą bei vietą ir ši vieta lengvai prieinama. Daugeliu atveju šios sąlygos būna įvykdytos, kai posėdis rengiamas įprastoje teismo salėje, pakankamai didelėje, kad sutalpintų žiūrovus. Tačiau bylos nagrinėjimo surengimas ne įprastoje teismo salėje, ypač tokioje vietoje kaip kalėjimas, į kurią plačiosios visuomenės atstovai iš principo negali patekti, yra rimta kliūtis viešumui.

Apylinkės teismo padaryti BPK 9, 44 straipsnių ir 57 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimai turėtų būti laikomi esminiais, nes jie suvaržė svarbias įstatymų garantuotas A. L. teises. Tačiau atsižvelgtina, kad šio asmens pažeistos teisės buvo atkurtos pagal jo apeliacinį skundą išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Apeliacinio proceso metu nuteistasis turėjo gynėją, jo skunde išdėstyti prieštaravimai apkaltinamajam nuosprendžiui ir nurodyti BPK pažeidimai, susiję su 2011 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio organizavimu, išnagrinėti laikantis viešumo, lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam, rungimosi ir kitų proceso reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, turinti jurisdikciją ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus, galinti išnagrinėti bylą tiek teisės, tiek fakto aspektu, atliko įrodymų tyrimą, išklausė nuteistojo ir jo gynėjo pasisakymus baigiamųjų kalbų metu, suteikė A. L. paskutinį žodį ir priėmė naują nuosprendį.

Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo teisė į viešą procesą ir gynybą nebuvo apribota pirmosios instancijos teisme tiriant įrodymus, nebuvo varžoma proceso dalyviams pasisakant dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, baigiamuosiuose kalbose, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas ėmėsi tinkamų priemonių, siekdamas ištaisyti netinkamo R. L. bylos vieno teismo posėdžio organizavimo ypatumų nulemtą teisės į viešą ir teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą.

Spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, dėl dalies kaltinimų (mokesčių nesumokėjimo) A. L. išteisino. Šis teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo ir paaiškino, kodėl skundo argumentai dėl nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo A. L. kėlė versiją, kad dokumentai pardavus bendrovę buvo perduoti liudytojui S. L. . Šią versiją apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrino ir motyvuotai paneigė.

Dėl kitų skunde nurodytų BPK pažeidimų pasakytina, kad pirmosios instancijos teisme kasatoriaus pareikštas nušalinimas teisėjui išspręstas 2010 m. vasario 23 d. nutartimi laikantis BPK normų nustatytos prašymų išsprendimo tvarkos, nurodant, kodėl toks prašymas atmetamas. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo suvaržyta kaltinamojo teisė susipažinti su bylos medžiaga. Su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga nuteistasis ir gynėja susipažino 2009 m. rugpjūčio 26 d., po šio veiksmo gavo iš tyrėjo dalies bylos medžiagos kopijas. Teisme bylos medžiaga naujais įrodymais nepasipildė, prieš baigiamąsias kalbas prašymų susipažinti su bylos medžiaga nuteistasis nepareiškė, jam esant suimtam visais atvejais (išskyrus paskutiniojo žodžio suteikimą) buvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas. Taigi nėra pagrindo tvirtinti kasacinio skundo teiginių, kad dėl bylą nagrinėjusio teisėjo veiksmų buvo pažeistos kitos kaltinamojo teisės į teisingą teismo procesą.

Vien tai, kad, kad apeliacinės instancijos teismas nepripažino pirmosios instancijos teismo padarytų BPK pažeidimų esminiais ir šalindamas jų teisinius padarinius nesivadovavo BPK 329 straipsnio 4 punkto nuostatomis, neduoda pagrindo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. L. kasacinį skundą atmesti.