Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4030-545/2016 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovėms UAB „Sor Corporation“ ir UAB „Margos bitės“ dėl paprastųjų vekselių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, antstolė B. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu ieškovės 2013 m. vasario 25 d. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 6 500 Lt / 1 882,53 Eur sumai; pripažinti ieškovės 2013 m. balandžio 3 d. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 800 Lt / 521,31 Eur sumai negaliojančiu Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio, CK 1.91 straipsnio pagrindu; priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas ir visas su priverstiniu skolos išieškojimu susijusiais vykdymo išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. kovo mėn. pabaigoje psichologinio smurto bei žodinių grasinimų įtakoje, atbuline 2013 m. vasario 25 d. data UAB „Sor Corporation“ išdavė 2 egzempliorius paprastojo neprotestuotino vekselio 6 500 Lt sumai, pagal kuriuos įsipareigojo sumokėti vekselyje nurodytam turėtojui vekselyje nurodytą pinigų sumą. Šantažuojant ir gąsdinant buvo pasiektas tikslas – ieškovės pasirašyti 2 vekselio egzemplioriai, motyvuojant tuo, kad ši suma susidarė kaip skola už nesumokėtą patalpų subnuomą. Jokie finansiniai dokumentai, t. y. sąskaitos faktūros, apmokėjimui nebuvo pateikiami. Iš teismui pateikiamų pinigų priėmimo kvitų kopijų matyti, kad tokia pinigų suma iš tiesų figūravo, bet ji jau buvo iš dalies apmokėta, t. y. per 3 kartus po vekselio pasirašymo dviejų savaičių laikotarpyje sumokėta 5 800 Lt suma už patalpų subnuomą. Susidaręs skirtumas ieškovės buvo planuotas sumokėti, atgavus antrą vekselio egzempliorių. Anot ieškovės, vekselio 6 500 Lt sumai nebėra – jis sunaikintas pačios ieškovės, įmonės direktoriui R. M. sutikus, jo ir liudytojų akivaizdoje. Be to, 2013 m. balandžio 3 d. UAB „Sor Corporation“ direktorius R. M. apgaulės būdu išviliojo iš ieškovės dar vieną paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 800 Lt sumai. Ieškovė jau buvo sumokėjusi R. M. 1 800 Lt sumą už patalpų nuomą, todėl buvo įsitikinusi, kad tai yra dar vienas trūkstamas dokumentas, kuris patvirtins pinigų įmokėjimą. Iš karto, pastebėjusi, kad tai yra ne pinigų priėmimo kvitas, ieškovė užrašė žodį „Sumokėta“ ir liepė R. M. apmokėjimą patvirtinti savo parašu. Šis dokumentas buvo tik vieno egzemplioriaus, su realiais parašais ir saugomas ieškovės. Kaip atsirado visiškai identiškas dokumentas, saugomas antstolės B. P. kontoroje, kuris, akivaizdžiai matyti, yra kopija, neaišku. Ieškovė, užsiimanti individualia veikla, nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. gruodžio 6 d. nuomojo patalpas iš UAB „Revanda“, kurios direktorius buvo S. G.. Vėliau nuo 2012 m. gruodžio 6 d. šias patalpas nuomos pagrindu valdė UAB „Sor Corporation“, kurios direktorius yra R. M.. 2012 m. gruodžio 6 d. tarp ieškovės ir UAB „Sor Corporation“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis, pagal kurią nuomos santykiai turėjo tęstis iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vekselis 1 800 Lt sumai su užrašu „Sumokėta“ galimai buvo paimtas (pavogtas) iš ieškovei priklausančios rakinamos spintelės, siekiant padaryti vekselio kopiją be užrašo, kuri vėliau būtų panaudota pasipelnymo tikslais, apgaulės būdu pateikiant pasirašyti jau padarytos kopijos egzempliorių. Ieškovė jokių pinigų iš UAB „Sor Corparation“ nesiskolino, nes neturėjo tam poreikio, ši bendrovė skolintis pinigų neturėjo galimybės, nes pastaroji turėjo finansinių sunkumų, skolų Sodrai, o kasoje jokių pinigų niekada nebuvo, t. y. bendrovė buvo nemoki.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.Teismas konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu duoti ieškovės bei atsakovės UAB „Sor Corporation“ atstovo parodymai yra prieštaringi. Ieškovė teigė, kad vekselius išdavė kaip mokėjimo užtikrinimą dėl 2012 m. gruodžio 6 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutarties, o atsakovės atstovas teigė, kad ieškovė pinigų skolinosi iš UAB „Sor Corporation“ asmeniniams poreikiams, nes turėjo finansinių problemų. Teismui teisminio nagrinėjimo metu nepavyko pašalinti prieštaravimų, esančių paaiškinimuose. Remdamasis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2013 m. lapkričio 20 d. išvada, pateikta ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-01904-13, teismas konstatavo, kad 2013 m. balandžio 3 d. paprastasis neprotestuotinas vekselis 1 800 Lt sumai (susiūtas su vykdomuoju įrašu) yra galiojantis (originalas), o kitas analogiškas, esantis byloje su įrašu „sumokėta“, yra kopija, jo pagrindu jokio vykdomojo įrašo neišduota, antstolio vykdomieji veiksmai neatliekami, t. y. pagrindo pripažinti jo negaliojančiu nėra, nes jis (kopija) teisinių pasekmių nesukelia.Teismas taip pat nustatė, kad pateiktuose finansiniuose dokumentuose – pinigų priėmimo kvituose – nurodyta, kad L. M. atitinkamas sumas sumokėjo už nuomą pagal 2012 m. gruodžio 6 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį, ieškovė pinigų priėmimo kvituose pasirašė, tai patvirtindama. Šios faktinės bylos aplinkybės, teismo vertinimu, paneigia ieškovės teiginius, kad ji mokėjo UAB „Sor Corporation“ pagal vekselius. Pagal vekselius ieškovės mokėjimo dokumentų byloje nėra, t. y. nėra nei vieno mokėjimo dokumento, patvirtinančio sumokėjimo pagal vekselius faktą. Tai paneigia ieškovės teiginius, kad ji pagal 2013 m. vasario 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 6 500 Lt grąžino UAB „Sor Corporation“. Be to, teismas pažymėjo, kad 2013 m. vasario 25 d., kai L. M. UAB „Sor Corporation“ buvo išduotas vekselis dėl 6 500 Lt sumos, šiai bendrovei tokio subnuomos mokesčio dydžio skolos ieškovė neturėjo. Įrodymų, kad vekselio data neteisinga, ji surašyta atbuline data, byloje taip pat nėra.Remdamasis specialisto 2014 m. spalio 30 d. išvada Nr. 5-1/125, teismas nustatė, kad laikotarpiu 2013 m. gruodžio 1 d. – 2013 m. birželio 1 d. UAB „Sor Corporation“ direktoriui R. M., kaip atskaitiniam asmeniui, buvo išmokėta iš kasos šešiais kasos išlaidų orderiais 19 650 Lt: tame tarpe ir 2013 m. vasario 25 d. KIO ISE 0004 – 6 500 Lt, 2013 m. balandžio 3 d. KIO ISE 0006 - 1 800 Lt. Tai, teismo vertinimu, įrodo, kad grynųjų pinigų UAB „Sor Corporation“ kasoje, L. M. išduodant vekselius 6 500 Lt ir 1 800 Lt sumai, buvo. Dėl to ieškovės argumentus ir pateiktus įrodymus, kad šiuo metu UAB „Sor Corporation“ turi skolų, teismas laikė neturinčiais įtakos bylos išnagrinėjimui.Be to, 2013 m. balandžio 3 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu nustatyta, kad L. M. yra skolinga UAB „Sor Corporation“ 6 955,10 Eur pagal negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį. Anot teismo, tai paneigė L. M. teiginius, kad ji nebuvo skolinga UAB „Sor Corporation“, neturėjo finansinių sunkumų. 2016 m. balandžio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Sor Corporation“ perleido naujam kreditoriui UAB „Recaidus“ teisę į L. M. skolą pagal 2012 m. gruodžio 6 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartį.Teismas nurodė, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių 1999 m. kovo 16 d. įstatymo Nr. VIII-1087 41 straipsnio 1 dalies, 79 straipsnio 1 dalies 3 punktą, apmokėjęs vekselį, mokėtojas gali reikalauti, kad jam butų atiduotas vekselio turėtojo pakvituotas vekselis. Be to, ir CK 6.65 straipsnio 1 dalis numato kreditoriaus pareigą duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką prievolės įvykdymą.Taigi teismas sprendė, kad ieškovės veiksmai suplėšiant savo vekselio dėl 6 500 Lt egzempliorių ir nereikalaujant šio vekselio originalo egzemplioriaus iš kreditoriaus UAB „Sor Corporation“ neatitinka apdairaus ir atidaus asmens elgesio, tuo pačiu atima iš L. M. galimybę įrodyti antro vekselio originalo egzemplioriaus egzistavimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo teiginius dėl antro originalaus vekselio (6 500 Lt) egzemplioriaus įrodinėja 2013 m. balandžio 15 d. įrašytu pokalbiu su R. M., tačiau pastarasis nežinojo, kad jo pokalbis su L. M. bus įrašytas, sutikimo tam nedavė, todėl, teismo vertinimu, atskiri pokalbio turi būti vertinami atsižvelgiant į šalių susiklosčiusių santykių visumą, o ne pažodžiui. Be to, teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, kad nurodytas pokalbis įrašytas būtent 2013 m. balandžio 15 d., o tarp šalių kalba eina būtent dėl antro vekselio originalo, o ne kopijos, ir minimas pokalbyje vekselis yra dėl 6 500 Lt. Kaip nustatyta byloje, 2013 m. balandžio 15 d. garso įrašo stenograma nebuvo priimta kaip įrodymas ir ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-01904-13.Įvertinęs CK 1.91 straipsnyje įtvirtinto sandorio negaliojimo taikymo pagrindus, teismas sprendė, kad L. M. nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių aktyvius atsakovės UAB „Sor Corporation“ vadovo R. M. veiksmus, kuriais šis būtų siekęs ją suklaidinti, klaidingai aiškindamas vekselio turinį, nuslėpdamas jo sudarymo tikslus, sąlygas ar iš jo kylančias ieškovei teises bei pareigas. Be to, įvertinęs faktą, kad pati L. M. buvo verslininkė, dirbo reklamos srityje, teismas padarė išvadą, kad bet kuris jos vietoje tokiomis pačiomis aplinkybėmis atsidūręs apdairus ir atidus asmuo, būdamas tokio paties amžiaus bei turėdamas tokią pačią patirtį verslo santykiuose, būtų atidžiai perskaitęs itin trumpą ir aiškų vekselių turinį bei supratęs, kad jis pats asmeniškai prisiima įsipareigojimus pagal vekselį, o ne patvirtina negyvenamųjų patalpų subnuomos mokesčio skolos sumą, t. y. akivaizdžiai kito pobūdžio prievolę, sukeliančią visiškai skirtingus padarinius (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-234-464/2016). Teismas pažymėjo, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas apgaule, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, nerūpestingumo, neatidumo.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, būtent vekselius išdavę asmenys (šiuo atveju ieškovai) turi įrodyti tai, kad egzistuoja tam tikri pagrindai vekselius pripažinti negaliojančiais. Be to, reikia įrodyti ir tai, kad tarp vekselio ir tam tikro šalių sudaryto sandorio egzistuoja ryšys (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1746-262/2015).Teismas nustatė, kad R. M. buvo L. M. verslo partneris ir juos siejo bendri verslo santykiai, įkuriant VšĮ „Sveikatos link“, o su S. G. siejo darbiniai santykiai, iš jo ieškovė nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. gruodžio 6 d. nuomojosi patalpas iš UAB „Revanda“. Dėl to teismas laikė nepagrįstais ieškovės argumentus, kad kitų civilinių santykių, išskyrus subnuomos sutartį, su R. M. ji neturėjo. Teismas nurodė, kad nors iš specialisto 2014 m. birželio 30 d. išvados Nr. 5-1/84 matyti, kad ginčo vekseliai (6 500 Lt bei 1 800 Lt sumai) neįtraukti į UAB „Sor Corporation“ apskaitą, nėra dokumentų, patvirtinančių, kad pinigai buvo išleisti paskolos suteikimui L. M., tačiau pinigai iš kasos buvo išduoti atsakingam asmeniui R. M., kuris už išduotus pinigus, įnešdamas juos į įmonės kasą, atsiskaitydavo.Be to, teismas pažymėjo, kad taikant CK 1.91 straipsnį, būtina nustatyti, kad ieškovei buvo grasinama, kad tas grasinimas buvo realus ir sutartis buvo sudaryta grasinimo įtakoje. Tuo tarpu byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovei buvo realiai grasinama. Tokių aplinkybių (realaus grasinimo) nebuvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 12-1-01904-13. R. M. buvo L. M. verslo partneris, o S. G. pažįstamas verslininkas, iš kurio L. M. nuomojo patalpas verslui. Teismas taip pat atsižvelgė į ieškovės veiksmus po ginčo vekselių išdavimo. Ieškovė kreipėsi į teismą tik tada, kai buvo pradėtas priverstinis vykdymo procesas, o pinigai pagal vykdomuosius įrašus išieškoti ir laikomi antstolės depozitinėje sąskaitoje. Teismo vertinimu, ieškovės veiksmai neatitinka sąžiningo, protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio, ginčijamų sandorių panaikinimas pažeistų kreditoriaus interesus, todėl teismas turi pagrindą atsisakyti jas ginti (CK 1.137 str. 3 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė L. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą; pripažinti faktą, kad ieškovės pasirašyti vekseliai buvo suformuoti dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų ir sudaryti psichologinio gąsdinimo įtakoje; pripažinti vekselius negaliojančiais; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; į teismo posėdį iškviesti liudytoją V. J.. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Jei ieškovė būtų perspėjusi R. M., kad ji įrašinėja pokalbį, jis nebūtų kalbėjęs apie antrą vekselio egzempliorių ir kitas veikas, o ieškovė neturėtų galimybės įrodyti jo neteisėtų veiksmų kitomis leistinomis priemonėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, be įrašomojo asmens žinios ir sutikimo padarytas pokalbio garso įrašas, kaip leidžiamas įrodymas, turi būti padarytas neprasiskverbiančio pobūdžio (nespecializuotos sekimo) priemonės pagalba, padarytas ne įrašomojo asmens privačioje teritorijoje, t. y. viešoje vietoje, turėti tikslą ne pažeisti kito asmens privatumą, bet turėti tikslą viešame teismo posėdyje apginti įrašiusio pokalbį asmens teises ir geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, pokalbio turinys turi būti susijęs su tarpusavy siejančiais teisiniais santykiais, pavyzdžiui, su šalių atsiskaitymais pagal sutartį, užkirsti ieškovui kelią nesąžiningai pasinaudoti jo procesinėmis teisėmis, pokalbio turinys tiesiogiai susijęs su atsakovo ir ieškovo dalykiniais sutartiniais santykiais bei jų įvykdymu.Prieštaravimai tarp ieškovės ir atsakovės atstovo parodymų nebuvo pašalinti, nes pastarasis akivaizdžiai išsisukinėjo, pastoviai meluodamas ir klaidindamas teismą. Atsakovė teismui bei ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad ieškovė pinigus skolinosi asmeniniams poreikiams, nes turėjo finansinių problemų. Ieškovė teismui buvo nurodžiusi, kad ji niekada jokių finansinių problemų nėra turėjusi ir nei iš UAB „Sor Corporation“, nei asmeniškai iš R. M. pinigų nėra skolinusis. Atvirkščiai, finansinių problemų turėjo UAB „Sor Corporation“. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad į UAB „Sor Corporation“ veiklą nėra įrašytas paskolų išdavimas, o įmonės finansinę apskaitą tvarkiusios UAB „Visada laiku“ duomenimis, paskola ieškovei išduota nebuvo; taip pat ikiteisminiame tyrime duotoje specialisto išvadoje teigiama, kad jokios paskolos nebuvo įtrauktos į UAB „Sor Corporation“ buhalterinę apskaitą. Be to, jei atsakovė skolino pinigus ieškovei iš įstatinio kapitalo, kaip teigė atsakovė, kyla klausimas, kodėl ne vieną kartą skelbimų internetiniuose puslapiuose buvo skelbimai, kad įmonė ieško fizinio ar juridinio asmens, galinčio suteikti 15 000 Lt paskolą. Taip pat atsakovė nebuvo atsiskaičiusi su jos finansinę apskaitą tvarkiusia UAB „Visada laiku“; buvo skolinga UAB „Skomė“ už patalpų nuomą nuo 2013 m. sausio 31 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d.; iki 2016 m. balandžio 4 d. turėjo skolą Sodrai bei nedeklaravo įmonės finansinės veiklos nuo steigimo pradžios.Teismas neatkreipė dėmesio į 2014 m. spalio 30 d. specialisto išvadą iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, neįsigilino į pateiktus dokumentus, net į patikimos Lietuvoje UAB „Creditinfo“ informaciją apie UAB „Sor Corporation“.Ikiteisminio tyrimo metu atsakovės atstovas pripažino kaltę dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, todėl buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tačiau dar nesibaigus laidavimo terminui, vėl bando visais įmanomais ir neteisėtais būdais iš ieškovės ir jos šeimos toliau reikalauti nebūtų įsiskolinimų. 2016 m. balandžio 1 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi UAB „Sor Corporation“ perdavė UAB „Recaidus“ reikalavimą už subnuomos įsiskolinimą, nors teisminio nagrinėjimo metu įmonės atstovas R. M. tvirtino, kad ieškovė už nuomą neskolinga.Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nagrinėjant bylą atsakovės atstovas manipuliavo skirtingomis pinigų sumomis ir teikė vis skirtingą informaciją, siekdamas suklaidinti teisėsaugą ir teismą.Atsakovės atstovas bando sukčiauti. Jis pats pripažįsta, kad buvo išrašyti pinigų priėmimo kvitai už nuomą ir dar vekseliai, nors pagal vekselių įstatymą, pinigams, kurie skolinami pagal vekselius, negali būti išrašyti jokie papildomi kvitai. Tai, kad pagal vekselius atsakovė dar išrašė ir pinigų priėmimo kvitus, byloja, kad buvo vedama dviguba buhalterinė apskaita. Taip pat, jei buvo išrašyti vekseliai, įmonė turėjo tvarkyti vekselių apskaitą. Tačiau informacijos apie vekselius įmonės apskaitos dokumentuose nebuvo. Tą patvirtino ir atsakovės atstovas.Atsakovės UAB „Sor Corporation“ atstovas teismui buvo pateikęs pinigų priėmimo kvitus bei kasos išlaidų orderių kopijas. Pagal pateiktus kvitus ir kasos pajamų orderius, pats atsakovės atstovas pinigus gavo ir pats juos sumokėjo. Ieškovės parašų nė ant vieno iš pateiktų dokumentų nėra. Be to, pagal vekselių įstatymą, jei vekselis yra apmokamas, jis užbraukiamas, nurodant, kad vekselis yra apmokėtas. Papildomai jokių pinigų priėmimo kvitų ar kasos išlaidų orderių negali būti pildoma. Taip pat kasos išlaidų orderiuose skiltyje „Pagrindas“ nurodyta „Direktoriaus pinigų išėmimas kasos įmonės reikmėms“, t. y. ne paskolai ar dar kažkam.Atsakovės veiksmai, verčiant ieškovę prisiimti prievoles pagal vekselius, vertinami kaip tyčinis nesąžiningas veikimas ieškovės ir jos šeimos nenaudai, ir tai yra pagrindas pripažinti ginčijamus vekselius negaliojančiais. Grasinimo padarinių realumas yra pakankamai pagrįstas įrodymais, nors teismas taip nemanė. Ieškovė tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme teigė, kad apie ją ir jos šeimą buvo žadama paskleisti informaciją ir tokiais būdais jai buvo grasinama.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė kreipėsi į teismą tik tada, kai buvo pradėtas priverstinis vykdymo procesas. Ieškovė dar 2013 m. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, o nutraukus ikiteisminį tyrimą, nedelsdama kreipėsi į teismą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, t. y. stengėsi išnaudoti visas procesines priemones tiek ikiteisminio tyrimo tvarka, tiek civiline tvarka, todėl negalima teigti, kad ieškovė nesistengė nieko nedaryti, kol bus pradėtas priverstinis vykdymo procesas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Sor Corporation“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Vekselio davėja yra pati ieškovė. Jokių įrodymų, kad ieškovei buvo grasinta žodžiu ar prieš ją buvo taikytas psichologinis smurtas, ieškovė nepateikė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei per teismo posėdžius.Remiantis Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistės E. A.-G. išvada, ieškovė davė pasirašyti spalvotą kopiją. Kadangi vekselio ir jo kopijos su užrašu „sumokėta“ ekspertizė jau buvo atlikta anksčiau ir teismui buvo pateikta išvados kopija, pakartotinė ekspertizė reikštų valstybės lėšų švaistymą. Taip pat ieškovės teiginys „iš karto pastebėjusi (...), kad tai nėra pinigų priėmimo kvitas, aš vekselio viršuje užrašiau žodį „sumokėta“ (...)“ neturi loginės prasmės ir tik įrodo ieškovės bandymą meluoti.Ieškovė nepateikė įrodymų, kad už patalpų nuomą yra sumokėjusi 4 kartus. Atsakovė turi tik tris mokėjimą už patalpų nuomą patvirtinančius kvitus. Galimai ketvirtąjį ieškovė sukūrė pati, tačiau jo nerado ar nenorėjo pateikti.Ieškovė cituoja stenogramos ištrauką apie vekselį ir jo kopiją, kažkodėl mini sumą, nors pačioje stenogramoje suma nėra minima. Kalbama apie vekselį, kurį ieškovė išdavė kovo 14 d. 4 700 Lt sumai. Šis vekselis buvo padengtas 2013 m. kovo 27 d., originalas grąžintas ieškovei, ir dėl jo atsakovė jokių pretenzijų neturi.Rinkdama informaciją apie įmonės mokumą, kreditingumą, skolų dydžius bei jos kreditorius, ieškovė užsiima pramoniniu šnipinėjimu. Įmonės vadovas neprivalo atskleisti vidinės politikos, neprivalo teisingai atsakyti į kompromituojančius klausimus ar aiškinti sprendimus pašaliniam asmeniui.Įmonės dažnai, neturėdamos dalies lėšų projektams įgyvendinti, ima paskolas, kreditus ar pan. Ieškovė jos minimo skelbimo pagrindu padarė klaidingą prielaidą apie atsakovės finansinę būseną, kuri tuo laikotarpiu ruošė startui tris verslo projektus, reikalaujančius gana didelių investicijų.Ieškovė klaidingai teigia, kad UAB „Visada laiku“ vykdė atsakovės finansinę apskaitą nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. Sutartis su UAB „Visada laiku“ buvo pasirašyta 2013 m. kovo 20 d.Vekselis, kaip vertybinis popierius, nėra paskola, prie to neturi būti surašyta paskolos sutartis. Taip pat pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymus, apskaita įmonės viduje vykdoma laisva forma, pateikiant visus finansų judėjimus. Dalis vekselių buvo apskaityta iki buhalterinės apskaitos sutarties sudarymo. Nors žodžiu buhalterinė įmonė buvo informuota, vekselių į apskaitą nuspręsta neįtraukti, kadangi bendro finansinio balanso tai nekeitė.Dėl to, kad specialistai pasigedo ūkinių operacijų, siejamų su ieškove, įmonės vadovui buvo pritaikyta BK 223 straipsnio 1 dalis.Pagrindiniai įmonės įsiskolinimai susidarė dėl ieškovės veiksmų, kai ji pradėjo vengti įsipareigojimų pagal subnuomą bei nesiruošė atsiskaityti pagal vekselius savanoriškai.Ieškovė manipuliuoja atsakovės atstovo pasisakymais teismo posėdžio metu, pridėdama, kas jai naudinga.Pinigų priėmimo kvitai ir kasos išlaidų orderiai yra privalomi atliekant ūkines operacijas, tačiau UAB „Sor Corporation“ buhalterinėje apskaitoje jie nėra siejami su vekseliais, o tik su pinigų įnešimu ar išėmimu iš įmonės kasos.Nors ieškovė tvirtina, kad atsakovė žinojo, jog ieškovė neturėjo jokio poreikio skolintis pinigų ir neturėjo jokių skolų, atsakovei yra žinoma, kad ieškovė kreipėsi į atsakovės rekomenduotas įstaigas, siekdama įkeisti nekilnojamąjį turtą – garažą, be to, atsakovės akivaizdoje pasinaudojo greitųjų kreditų paslauga.Remiantis ikiteisminio tyrimo metu atlikto ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2014 m. spalio 30 d. specialisto išvada, įmonė turėjo pakankamai lėšų priimti iš vekselio davėjo įsipareigojimą atsiskaityti pagal vekselį.Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2015 m. balandžio 9 d., o civilinis ieškinys pateiktas 2015 m. gruodžio 8 d., t. y. po 8 mėnesių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Margos bitės“ prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės nuomone, ieškovė, meluodama, iškreipdama faktus bei šmeiždama, siekia vilkinti teismo procesą, švaistyti valstybės lėšas ir išvengti atsakomybės bei įsipareigojimų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantė prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo argumentai, todėl apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir kviesti į teismo posėdį liudytoją netenkinamas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paprastųjų neprotestuotinų vekselių galiojimo.Byloje pareikštu ieškiniu apeliantė prašė pripažinti negaliojančiais 2013 m. vasario 25 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji (vekselio davėja) besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei UAB „Sor Corporation“ (vekselio turėtojai) 6 500 Lt (1 882,53 Eur) sumą, ir 2013 m. balandžio 3 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo apeliantė besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovei UAB „Sor Corporation“ 1 800 Lt (521,32 Eur) sumą. Apeliantės teigimu, ginčo vekselius ji pasirašė dėl nesąžiningų atsakovės UAB „Sor Corporation“ (jos atstovo) veiksmų bei psichologinio gąsdinimo įtakoje.Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalyje ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuris išrašomas ĮPVĮ nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam asmeniui.Kasacinis teismas, aiškindamas vekselio sąvoką, jo nuginčijimą, yra nurodęs, kad vekselio išrašymas – tai abstraktus vienašalis sandoris. Kadangi vekselio išrašymas yra valinis aktas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013).Nagrinėjamu atveju apeliantė ginčijo vekselius CK 1.91 straipsnio pagrindu, kaip sudarytus dėl apgaulės ir (ar) realaus grasinimo.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį (CK 1.91 str.), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008).Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu dėl grasinimo, turi būti nustatyta, kad ieškovui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realus; 3) sutartį jis sudarė grasinimo įtakoje. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos turi pateikti sandorį ginčijantis ieškovas (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011).Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių atsakovės tyčinių veiksmų, kurie turėtų lemiamą įtaką apeliantės valiai susiformuoti, t. y. kad ieškovė buvo tyčia suklaidinta dėl esminių sandorio (vekselio) aplinkybių, taip pat, kad apeliantei buvo realiai grasinama, todėl neturėjo pagrindo ginčijamų vekselių pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus dėl apgaulės ir (ar) grasinimo (CK 1.91 str.).Apeliantės teigimu, tai, kad vekseliai pasirašyti psichologinio smurto ir grasinimų įtakoje, ir kad buvo pasirašyti du vekselio 6 500 Lt sumai egzemplioriai, patvirtina jos ir atsakovės UAB „Sor Corporation“ atstovo R. M. pokalbio įrašas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės nurodytas minėto pokalbio įrašo stenogramos ištraukas, neturi pagrindo spręsti, kad jose yra užfiksuoti realaus grasinimo apeliantei faktai, tokių faktų buvimas yra grindžiamas tik subjektyviu apeliantės nurodomo pokalbio ištraukų aiškinimu, be to, priešingai nei tvirtina apeliantė, jame atsakovės atstovas nepripažįsta buvus du to paties vekselio originalius egzempliorius (priešingai, tvirtina, kad buvo vienintelis vekselio egzempliorius ir jo kopija) ir, kaip teisingai pabrėžia atsakovė UAB „Sor Corporation“, iš pokalbio turinio apskritai nėra aišku, apie kokį vekselį kalba jo dalyviai.Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat dėsto argumentus, kuriais įrodinėja, kad atsakovė UAB „Sor Corporation“ neturėjo finansinių galimybių suteikti apeliantei paskolą vekseliuose nurodytai sumai. Nors ginčijant vekselius CK 1.91 straipsnio pagrindu, vekselio išrašymo pagrindas nėra tiesioginis tokių bylų nagrinėjimo dalykas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė ir dėl šių aplinkybių, o būtent, remdamasis apeliantės nurodoma 2014 m. spalio 30 d. specialisto išvada, nustatė, kad ginčo vekselių išrašymo metu atsakovė kasoje turėjo tiek pinigų, kiek nurodyta vekseliuose. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad tai, jog šiuo metu atsakovė turi skolų, neturi teisinės reikšmės bylai.Apeliantė taip pat nurodo, kad atsakovė pagal vekselius dar išrašė ir pinigų priėmimo kvitus, nors pagal ĮPVĮ, pinigams, kurie skolinami pagal vekselius, negali būti išrašomi jokie papildomi kvitai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė nepagrįstai susieja pinigų priėmimo kvitus su ginčo vekseliais, nes, kaip nurodo pati apeliantė, pinigų priėmimo kvitai buvo išrašomi už patalpų nuomą, ir jie, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o apeliantė to nepaneigė, su vekseliais nebuvo susiję.Apeliantė, be to, nurodo kitus argumentus, kurie yra susiję su atsakovės vesta buhalterine apskaita. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šie argumentai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Kaip teisingai pažymi atsakovė UAB „Sor Corporation“, aplaidus įmonės buhalterinės apskaitos vedimas jau buvo įvertintas baudžiamojo proceso tvarka, tačiau tai, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama ne pagal teisės aktų reikalavimus, nei savaime, nei kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis neįrodo, kad ginčo vekselius apeliantė išrašė dėl apgaulės ir (ar) realaus grasinimo.Nors apeliaciniame skunde apeliantė teigia, kad grasinimo padarinių realumas yra pakankamai pagrįstas įrodymais; kad ieškovė tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme teigė, kad apie ją ir jos šeimą buvo žadama paskleisti informaciją ir tokiais būdais jai buvo grasinama, apeliantė nenurodo, kokie yra tie grasinimo padarinių realumą pagrindžiantys įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino / įvertino netinkamai (išskyrus jau aptartą garso įrašo stenogramą), taip pat, kokią informaciją buvo žadama paskleisti (CPK 178 str.).Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, iš ieškovės atsakovei UAB „Sor Corporation“ priteisiama 80 Eur, o atsakovei UAB „Margos bitės“ – 70 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.2017 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teisme buvo gautas apeliantės prašymas prijungti prie apeliacinio skundo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą, kuriuo tarp apeliantės ir atsakovės UAB „Sor Corporation“ sudaryta 2012 m. gruodžio 6 d. negyvenamųjų patalpų subnuomos sutartis pripažinta pasibaigusia 2013 m. balandžio 26 d. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos ir nurodytu sprendimu išnagrinėtos bylos dalyką, konstatuoja, kad pateiktame teismo sprendime nėra nustatyta jokių šiai civilinei bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, todėl apeliantės prašymo dėl šio sprendimo prijungimo prie bylos netenkina.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Sor Corporation“ (juridinio asmens kodas 302838311) 80 Eur, o atsakovei UAB „Margos bitės“ (juridinio asmens kodas 302574146) – 70 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.