- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-19
- Bylos Nr.
- e2A-892-577/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- N. K.
- Ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį atsakovui N. K. dėl žalos atlyginimo privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus teritorinės ligonių kasa kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo N. K. 35,73 Eur dydžio žalą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, jog 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 16 d. atsakovui suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau ir – PSDF) biudžeto lėšų. Šių paslaugų kaina 35,73 Eur. Atsakovas privalomuoju sveikatos draudimu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. nebuvo draustas. Sveikatos draudimo įmoka už atsakovą per 2017 m. birželio mėnesį nebuvo sumokėta. Atsakovas, nevykdydamas savo pareigos mokėti sveikatos draudimo įmoką ir vėliau neatlygindamas PSDF biudžeto išlaidų, atliko neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, kad atsakovas informavo, kad 2017 m. birželio mėn. sveikatos draudimo įmoką yra sumokėjęs laiku, t. y. iki 2017 m. birželio 30 d., tačiau pasak ieškovės, ši įmoka buvo išieškota priverstine tvarka, be to, tiek ši, tiek kitos įmokos buvo mokamos nelaiku.
Atsiliepimas
2. Atsakovas N. K. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog sveikatos draudimo įmokos buvo sumokėtos, įsiskolinimas padengtas. Ieškovė turi nurodyti kiek, kokios ir kada atitinkamos paslaugos buvo suteiktos, jei atsakovas gavo papildomų paslaugų, kurios nepamokėtos. Atsakovo teigimu, vieną mėnesį vėluojant mokėti įmokas, PSDF laiduoja už skolininką ir apdraustasis nelaikomas skolininku. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme (toliau ir Sveikatos draudimo įstatymas, Įstatymas, SDĮ) numatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai, kurie ne ginčo tvarka išieškomi į biudžetą už laikotarpį ne ilgesnį nei 2 metai. Atsakovas prašė taikyti 2 metų išieškojimo senatį. Mano, kad CK normų taikymas būtų neteisingas jo atžvilgiu; mokesčius reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau ir – MAĮ); tokie ginčai priskirti administracinei teisenai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei 35,73 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 35,73 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. rugsėjo 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismas nurodė, kad SDĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta garantija, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš PSDF biudžeto, asmenys gali gauti dar vieną mėnesį po to, kai už juos nustota mokėti arba kai jie patys nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, neatleidžia nuo prievolės mokėti šio Įstatymo 17 straipsnyje nustatyto dydžio įmokas. Pažymėjo, kad atsakovui buvo suteiktos sveikatos paslaugos už 2017 m. birželio mėn., o įmoka už birželio mėn. priverstinai išieškota tik 2017 m. rugpjūčio mėn., tai yra, praleidus 1 mėnesio vėlavimo terminą, kurį suteikė įstatymų leidėjas. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo gydymo išlaidos buvo apmokėtos iš biudžeto lėšų, teismas sprendė, jog ieškovė įgijo teisę regreso tvarka reikalauti iš atsakovo atlyginti šias išlaidas (CK 6.280 straipsnio 1 dalis, SDĮ 15 straipsnio 1 dalies 6 punkto c. papunktis).
5. Teismo nuomone, atsakovas nepagrįstai prašo teismo taikyti ieškinio senatį, numatytą delspinigiams (baudoms) iš mokėtojo išieškoti. Pažymėjo, žala apskaičiuota už 2017 m. birželio mėnesį; jokių netesybų (baudos, delspinigių ar palūkanų) ieškovė iš atsakovo neprašo. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, nepraleistas.
6. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, šalių pasisakymais, teismas padarė išvadą, kad ieškovas visiškai įrodė savo ieškinio reikalavimų pagrįstumą: žalos dydį, jos apskaičiavimo tvarką ir terminus, o atsakovas neįrodė, jog žala apskaičiuota neteisėtai ar neteisingai, todėl ieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Atsakovas N. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus TLK ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismas nesiėmė nagrinėti bylos iš esmės. Ieškovė nurodė, kad atsakovas įsiskolino biudžetui 35,73 Eur, tačiau 2017 m. periodinės įmokos dydis buvo 34,20 Eur; neaišku, kokios paslaugos už minimą sumą suteiktos, jei tai ne periodinė įmoka. Sprendime nenurodyta, iš ko susidaro įsiskolinimas. Teismas perrašė ieškovo argumentus į sprendimą.
7.2. Ieškinyje neteisingai nurodoma, kad atsakovas nebuvo draustas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. Pažymi, kad atsakovas ieškovei pateikė bankinių pavedimų sąrašą, iš kurių matyti, kad įsiskolinimas, jei toks ir buvo susidaręs nurodytu laikotarpiu, buvo visiškai padengtas. Pasak apelianto, jei jis yra gavęs papildomų paslaugų, kurios nebuvo apmokėtos, ieškovė turi nurodyti kiek, kokios ir kada jos buvo suteiktos. Apelianto žiniomis, jam buvo suteiktos medicinos paslaugos 2017 m. gegužės 18 d. ir 2017 m. rugsėjo 13 d. PSDF laiduoja vieną mėnesį apdraustajam, jei įmoka į biudžetą tokiu laikotarpiu neįskaitoma (neįmokėta), todėl apdraustasis nelaikomas skolininku. Periodinė įmoka įskaitoma už atitinkamą laikotarpį.
7.3. MAĮ 14 straipsnio 5 dalis nustatė, kad šis įstatymas taikomas ir mokesčiai administruojami tiek, kiek tai nustatyta SD įstatymo. SD įstatymo 18 straipsnis nustatė atsakomybę už PSD fondo biudžeto pavėluotą mokėjimą – tai delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną po 0,2 proc.; taip pat nustatyta ir baudų. Laiku nesumokėtos įmokos, baudos ir delspinigiai išieškomos neginčo tvarka, tačiau šis laikotarpis nustatytas ne ilgesnis nei paskutiniai dveji metai. Apelianto manymu, CK normų taikymas šiuo atveju neteisingas, nes tai specialaus įstatymo reguliavimo sfera; juos reguliuoja būtent MAĮ. Apeliantas prašo taikyti dvejų metų išieškojimo senatį.
7.4. Apelianto manymu, privalu išreikalauti iš Vilniaus AVMI įrodymus apie atsakovo įmokų mokėjimą į PSD biudžetą per 2017 metus, siekiant nustatyti, ar periodinės įmokos buvo mokamos nepažeidžiant nustatytos tvarkos.
7.5. Ieškovė grindžia savo reikalavimus CK 6 knygos 245, 246 straipsniais, todėl privalo nurodyti, kokie būtent veiksmai padarė žalos, ar žala buvo reali. Ieškovės nurodytu atveju žalos nebuvo, nes jos nenustatė ankstesnis PSD biudžeto tvarkytojas. Galimai susidaręs įsiskolinimas buvo visiškai padengtas nustatyta tvarka iki 2017 rugsėjo mėnesio.
Atsiliepimas
8. Ieškovė Vilniaus TLK atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
8.1. Civilinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžė ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas, pagal jas teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškiniu prašoma atlyginti žala susidarė dėl to, kad 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 16 d. atsakovui buvo suteiktos ir PSDF biudžeto lėšomis apmokėtos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių kaina 35,73 Eur. Remiantis draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro duomenimis, privalomuoju sveikatos draudimu atsakovas buvo draustas iki 2017 m. gegužės 31 d. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos skola už 2017 m. birželio mėn. buvo išieškota priverstine tvarka 2017 m. rugpjūčio 1 d. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad privalomojo sveikatos draudimo įmoka už 2017 m. birželio mėnesį buvo sumokėta laiku.
8.2. Atsakovas, neįvykdydamas SDĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos laiku sumokėti sveikatos draudimo įmoką ir vėliau neatlygindamas PSDF biudžeto išlaidų dėl jam 2017 m. birželio 1 d. ir 2017 m. birželio 16 d. suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo (SDĮ 8 straipsnio 5 dalis), atliko neteisėtus veiksmus. PSDF biudžetui padaryta žala, nes atsakovui, neturinčiam apdrausto privalomuoju sveikatos draudimu asmens statuso, buvo suteiktos iš PSDF biudžeto kompensuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, kurių kaina 35,73 Eur. Atsakovo naudos gavimas yra tiesiogiai susijęs su jo įstatyminių pareigų neįvykdymu – neteisėtais veiksmais. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė žalos dydį, jos apskaičiavimo tvarką ir terminus.
8.3. Atsakovas nepagrįstai prašė teismo taikyti ieškinio senatį, numatytą MAĮ delspinigiams (baudoms) iš mokesčio mokėtojo išieškoti. Byloje nagrinėjamas reikalavimas dėl žalos PSDF biudžetui atlyginimo, kuriam taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, kuris nėra praleistas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
10. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl atsakovo pareigos apmokėti PSDF biudžeto išlaidas dėl jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.
11. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, nesiaiškino ir nenurodė iš ko susidarė įsiskolinimas. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus, kaip nepagrįstus.
12. Iš skundžiamo sprendimo turinio yra aišku, kad ieškovei priteistos iš PSDF biudžeto apmokėtos atsakovui suteiktos gydymo išlaidos, o ne atsakovo mokėtinų sveikatos draudimo įmokų skola. Ieškovės reikalavimo pagrindas buvo aiškiai apibrėžtas ir ieškinyje.
13. Apeliantas nesutinka su ieškovės įrodinėta aplinkybe, kad atsakovas nebuvo draustas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. Mano, kad būtina išreikalauti iš Vilniaus AVMI įrodymus apie atsakovo įmokų mokėjimą į PSD biudžetą per 2017 metus.
14. Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų - tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).
15. Nagrinėjamu atveju, ieškovė aplinkybes, kad atsakovas gydymo paslaugų suteikimo jam metu nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu grindė Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro išrašo duomenimis, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštu. Siekdamas paneigti paminėtuose dokumentuose esančius duomenis, būtent atsakovas ir turėjo teikti atitinkamus įrodymus. Apeliantas nenurodė jokių argumentų, patvirtinančių kliūtis gauti duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (kurie, jo manymu, reikalingi bylos nagrinėjimui) ir pan. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančiuose atsakymuose ieškovei, atsakovas išvardino savo atliktus mokėjimus, ir nors ši informacija nepagrįsta konkrečiais įrodymais (banko sąskaitos išrašu ar pan.), nurodyti duomenys nepatvirtina fakto, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų gavimo metu atsakovas buvo apdraustas PSD, t. y. PSD įmoka už birželio mėnesį nebuvo sumokėta laiku.
16. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, SDĮ (ginčui aktuali paslaugų suteikimo metu galiojusi redakcija) 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kompensuojamuosius vaistus ir medicinos pagalbos priemones, už kuriuos mokama iš PSDF biudžeto, asmenys gali gauti dar vieną mėnesį po to, kai už juos nustota mokėti arba kai jie patys nustoja mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Apelianto nurodyti duomenys tik patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, kad PSD įmoka už 2017 m. birželio mėnesį Debeto mokėjimo nurodymu buvo nurašyta 2017 m. rugpjūčio 1 d. Taigi, apeliaciniame skunde išvardinti įrodymai nepaneigia teismo nustatyto fakto, kad sveikatos priežiūros paslaugos suteikimo metu atsakovas nebuvo sumokėjęs nustatyto dydžio įmokos į PSDF.
17. Už asmeniui, nelaikomam apdraustuoju, suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (išskyrus būtinosios medicinos pagalbos paslaugas), kurių išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, šio Įstatymo 17 straipsnio 1–9 dalyse nustatytų įmokų mokėtojai moka Valstybinei ligonių kasai (SDĮ 8 straipsnio 5 dalis).
18. Pagal SDĮ 8 straipsnio 2 dalį įmokų skolos sumokėjimas yra pagrindas nuo tos dienos (t. y. ateityje) įsigalioti asmens privalomajam sveikatos draudimui. Įstatymas nenumato, kad sumokėjus (nurašius) įmoką, asmuo įgyja apdraustojo statusą už ankstesnį laikotarpį, ir kad išnyksta SDĮ 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta pareiga sumokėti Valstybinei ligonių kasai už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurių išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Privalomojo sveikatos draudimo įmokų skolos išieškojimas priverstine tvarka nėra tinkamas SDĮ numatytos pareigos mokėti sveikatos draudimo įmokas įvykdymas. Kadangi pareiga sumokėti suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas įtvirtinta įstatyme, nustatęs jame numatytas sąlygas (atsakovas sveikatos priežiūros paslaugos suteikimo metu nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, o šių paslaugų išlaidos apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų), pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sumokėtų išlaidų priteisimo.
19. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog neaišku, kokios paslaugos už minimą sumą buvo suteiktos. Pažymėtina, kad ieškovė kartu su ieškiniu pateikė Gydymo paslaugų apskaitos išrašą, kuriame yra informacija tiek apie konkrečias paslaugas, tiek apie jų kainą, suteikimo laiką bei gydymo įstaigą. Pagal minėtas bendrąsias įrodinėjimo paskirstymo taisykles, būtent atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius ieškovo pateiktus duomenis.
20. Minėta, kad ieškovė reikalavimą priteisti iš atsakovo 35,73 Eur žalą grindė tuo, kad atsakovui buvo suteiktos ir PSDF biudžeto lėšomis apmokėtos asmens sveikatos priežiūros paslaugos (t. y. reikalavimai dėl mokesčių ar delspinigių priteisimo nebuvo reiškiami), todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymu (dėl senaties išieškojimui ir kt.), nagrinėjamam ginčui taip pat atmestini, kaip nepagrįsti.
21. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
22. Apibendrinus išdėstytą konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.