Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 24S195068, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. 24S198048, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (5 metus) nuo sprendimo priėmimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 25 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, t. y., jog leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvokos neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Nagrinėjamu atveju, priimdamas skundžiamą sprendimą, Migracijos departamentas vertino atsakymus, pateiktus pildant Migracijos departamento klausimyną. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, pažymėjo, kad jis nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o atsakydamas į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, pažymėjo, jog Krymas priklauso Ukrainai. Tačiau, vadovaudamasis valstybės saugumo departamento raštu, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėjas gali būti išnaudojamas Rusijos Federacijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, kadangi pareiškėjas nuo 2014 – 2019 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ aviatechniku.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017).

Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja tik su faktine aplinkybe, kad pareiškėjas nuo 2014 m. iki 2019 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ aviacijos techniniu darbuotoju ir todėl jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Teismas pažymi, kad turi būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nustatyta, jog nurodytame klausimyne pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2005 m. iki 2013 m. jis dirbo aviacijos techniniu darbuotoju Ukrainos komunalinių paslaugų bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, vėliau, t. y. nuo 2014 m. iki 2019 m., jis dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ aviacijos techniniu darbuotoju. Taip pat nurodė, jog laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2022 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ aviacijos inžinieriumi, o nuo 2022 m. iki 2023 m. dirbo aviacijos inžinieriumi Lietuvoje, UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be kita ko, minėtame klausimyne pareiškėjas nurodė, jog neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Į klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas, pildydamas klausimyną, aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, taip pat nurodė, kad Krymas priklauso Ukrainai, tačiau, vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę, nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens šie klausimai nebebuvo analizuojami šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika kontekste. Teismas nepritaria atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, jog grėsmė valstybės saugumui susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Rusijos valstybės institucijoms.

Teismas pažymi, kad visus klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip bendrą visumą. Nagrinėjamu atveju nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, nurodymas, jog Krymas priklauso Ukrainai, liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kurios galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, ir kuri turi egzistuoti jau priimant atitinkamą sprendimą, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo pavojingumo Lietuvos saugumui, pareiškėjo keliama grėsmė turėtų būti vertinama kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju, toks vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėją su Rusijos Federacija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Pareiškėjas skunde nurodė, jog Lietuvoje gyvena jau dvejus metus, gyvenamąją vietą deklaruoja adresu – (duomenys neskelbtini), o jis pats su savo šeimos nariais yra sudaręs gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Pareiškėjas nurodė, jog leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavo darbo santykių pagrindu, todėl jau dvejus metus, t. y. nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. dirba aviacijos mechaniku UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat pažymėjo, jog su darbdaviu yra sudaryta sutartis dėl mokymosi išlaidų kompensavimo. Papildomai pažymėjo, jog pareiškėjo dukra N. S. Vilniuje lanko darželį-mokyklą „(duomenys neskelbtini)“, o sūnus Y. S. mokosi šioje mokykloje. Nurodė, kad sutuoktinė Vilniuje ieško darbo. Pareiškėjo šeimos nariai – sutuoktinė bei du vaikai – turi savarankiškus gyvenimo Lietuvoje pagrindus – jie turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 140 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Taigi, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nėra informacijos ir apie tai, ar kokie nors pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamus sprendimus. Pažymėtina, jog, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų. Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).

Sutiktina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Tai yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-342/2010, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020).

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Hasanbasic prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 52166/09)), ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai, kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 60286/09)). Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00), 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)).

Kaip jau minėta, pareiškėjas gyvenamąją vietą deklaruoja (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sutuoktinė A. S. yra Ukrainos pilietė, jų sūnus Y. S., gimęs (duomenys neskelbtini), yra Ukrainos pilietis, o dukra N. S., gimusi (duomenys neskelbtini), – Rusijos Federacijos pilietė. Abiejų vaikų gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje. Skunde pareiškėjas nurodo, kad po išvykimo iš Rusijos, jis nei karto nebuvo ten grįžęs, neturi ten jokio turto ar kitų ryšių, t. y. jis nutraukė absoliučiai visus ryšius su minėta valstybe. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo surinkta informacija, patvirtinanti, jog duomenų apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nėra. Teismas atkreipia dėmesį, kad skundžiamame Migracijos departamento sprendime dalis šių aplinkybių nurodytos kaip nustatytos, tačiau, kaip matyti iš sprendimo turinio, Migracijos departamentas šių aplinkybių proporcingumo aspektu nevertino. Teismo įsitikinimu, tiek sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, tiek sprendimas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką asmeniui, kuris daugiau negu du metus gyvena ir savo gyvenimą kuria Lietuvos Respublikoje kartu su savo šeima, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.

Vertinant skundžiamus Migracijos departamento sprendimus, be kita ko, nustatyta ir tai, kad juose buvo padarytos esminės faktinės ir teisinės klaidos, dėl kurių sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra grindžiama aplinkybe, jog jis, anksčiau įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, jos iki sprendimo priėmimo neatsisakė, todėl gali būti verbavimo objektu. Tačiau, teismo vertinimu, ši išvada neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietybės atsisakė dar 2023 m. rugpjūčio 24 d. Prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikimo metu, t. y. 2023 m. spalio 12 d., pareiškėjas jau buvo atsisakęs Rusijos Federacijos pilietybės, o tai aiškiai nurodė tiek prašyme, tiek klausimyne, pažymėdamas, kad turi tik Ukrainos pilietybę. Be to, Migracijos departamentui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo turimą vienintelę pilietybę – Ukrainos. Nepaisant šių faktų, Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendime valstybės saugumui keliamą grėsmę vis dar siejo su pareiškėjo turima Rusijos Federacijos pilietybe, kurios jis tuo metu neturėjo jau daugiau nei metus. Teismo vertinimu, tokia sprendimo faktinė klaida yra esminė ir savaime daro sprendimą neteisėtą.

Pareiškėjo pateiktos aplinkybės ir įrodymai rodo, kad jis sąmoningai atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, siekdamas nutraukti bet kokius ryšius su šia valstybe agresore. Pažymėtina, jog Rusijos Federacijos pilietybės taip pat atsisakė ir pareiškėjo sutuoktinė A. S. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog savo paaiškinime, pateiktame 2022 m. rugpjūčio 25 d., pareiškėjas nurodė savo ketinimus atsisakyti Rusijos Federacijos pilietybės, o Migracijos departamentui buvo žinoma apie šį ketinimą. Nepaisant to, Migracijos departamentas nesiėmė veiksmų patikrinti, ar pareiškėjas atsisakė Rusijos Federacijos pilietybės ir žinodamas apie šią esminę aplinkybę, atsakovas net nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų, tokiu būdu pažeisdamas gerojo administravimo principą. Pažymėtina, jog gerojo administravimo principas reikalauja, kad institucija objektyviai ir nešališkai vertintų visas reikšmingas aplinkybes, o esant poreikiui – aktyviai jas aiškintų. Šiuo atveju Migracijos departamentas, nors ir turėjo prieigą prie informacijos apie pareiškėjo atsisakytą Rusijos Federacijos pilietybę, tačiau neatsižvelgė į tai priimdamas sprendimą ir tokiu būdu priėmė faktinėmis klaidomis pagrįstą sprendimą. Akivaizdu jog pareiškėjo atsisakymas Rusijos Federacijos pilietybės buvo motyvuotas aiškiu siekiu atsiriboti nuo šios valstybės ir integruotis į demokratines vertybes puoselėjančią visuomenę. Pareiškėjas su šeima siekė integruotis į Lietuvos Respubliką, todėl sprendimas, ignoruojantis šias aplinkybes ir siejantis grėsmę valstybės saugumui su nebūtina pilietybe, yra ne tik nepagrįstas, bet ir akivaizdžiai neteisingas. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamentas netinkamai įvertino esmines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pilietybės statusu, ir priėmė sprendimą, kuris neatitinka faktinės situacijos bei pažeidžia proporcingumo, teisingumo ir gerojo administravimo principus.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A-556-336/2011). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015).

Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo bei uždraudimo atvykti i šalį, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Akivaizdu, jog į ginčijamus sprendimus buvo perkelta valstybės saugumo departamento išvada, kurioje nurodyta, jog, atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, valstybės saugumo departamentas vertina, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2451-1188/2023).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, neįvertino su pareiškėjo situacija susijusių aplinkybių viseto, dėl ko netinkamai pritaikė teisės normas ir skundžiami Migracijos departamento sprendimai laikytini neteisėti ir nepagrįsti, todėl yra pagrindas juos naikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas).

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjo atstovė pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, jog pareiškėjas iš viso patyrė 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 800 Eur išlaidos už skundo parengimą ir 800 Eur išlaidos už atstovavimą teisme. Papildomai pareiškėjo atstovė pateikė 2024 m. rugsėjo 2 d. bei 2024 m. lapkričio 13 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitus už suteiktas teisines paslaugas, kurie patvirtina minėtų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą.

Skundas buvo surašytas ir pateiktas teismui 2024 m. rugsėjo 9 d. (2024 m. III ketvirtis), todėl skaičiuojant priteistiną sumą taikytinas 2024 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 161 Eur). Rekomendacijų 8.2 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad už ieškinio surašymą taikomas 2,5 koeficientas. Maksimalus dydis už skundo parengimą – 5 402,50 Eur (2 161 Eur x 2,5 (koeficientas)). Šiuo atveju prašoma priteisti 800 Eur suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio, todėl gali būti priteistina.

Rekomendacijų 8.19 punkte įtvirtinta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą taikomas 0,1 koeficientas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog teismo posėdis vyko 2024 m. lapkričio 25 d. (2024 m. IV ketvirtis), todėl skaičiuojant priteistiną sumą taikytinas 2024 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 196,40 Eur). Rekomendacijų 9 punkte nurodyta, jog teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas – iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Iš bylos duomenų matyti, jog teismo posėdis truko nuo 13.12 val. iki 14.24 val., todėl, remiantis Rekomendacijose įtvirtintais nuostatais, laikoma, jog teismo posėdis truko 1 val. Nagrinėjamu atveju, maksimalus dydis už konsultacijas ir atstovavimą teismo posėdyje – 219,64 Eur (2 196,40 Eur x 0,1 (koeficientas) x 1 val.). Šiuo atveju prašoma priteisti 800 Eur suma už atstovavimą teismo posėdyje viršija Rekomendacijose numatytą maksimalų dydį, todėl mažinama iki 219,64 Eur.

Pareiškėjas už skundo pateikimą teismui taip pat yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį ir tai patvirtina prie bylos pateiktas 2024 m. birželio 6 d. mokėjimo nurodymas. Atsižvelgiant į ABTĮ 34 ir 35 straipsnių, 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, minėtos išlaidos – 22,50 Eur – taip pat priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti ir maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą, taip pat tai, jog šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, konstatuotina, jog pareiškėjas patyrė 1 042,14 Eur (800 Eur + 219,64 Eur + 22,50 Eur) pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos pareiškėjui iš atsakovo (ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo D. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 24S195068.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. 24S198048.

Priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 042,14 Eur (vieną tūkstantį keturiasdešimt du eurus 14 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.